Nuotraukos autorė: Agnė Papievytė

Svajingos žurnalistės tvarkingai pieštuku apvestomis lūpomis manęs klausdavo: „Beata, ką tau reiškia būti moterimi?“, lygiai nuo tada, kai man buvo vos 24-eri. Vapteldavau joms kokią poetišką nesąmonę, nužiūrėtą nuo kitų atsakymų, nes, ką reiškia būti moterimi, nelabai žinojau.

Man visada šiuo klausimu trūko apibrėžtumo: o kada tu tampi moterimi? Kai atsiranda pirmosios mėnesinės? Bet juk kai kurioms mergaitėms jos prasideda dar trečioje klasėje! Ar trečiokė jau moteris? Nelabai. Ok, tuomet gal nuo tada, kai turi pirmąją vaginalinę sueitį? Bet daugybė moterų visą gyvenimą nugyvena jos nė nepatyrusios – ar tai reiškia, kad jos niekada taip ir netampa moterimis? Ir ar tai reiškia, kad tik vyro varpa mus gali „įšventinti“ į moteriškumą? Skamba kaip pezalai. Ok, suku galvą toliau: ar moterimi tampi, kai pagimdai kūdikį? Irgi netinka: daug moterų kūdikių negali arba nenori turėti, daug jų vaikus įsivaikina.

Tai kada, po velniais, tampi moterimi?

Viena iš tų svajingų žurnalisčių, kai jau supratau, kad ne į visus klausimus galiu atsakyti, man sudvejojus jos klausimo pagrįstumu, atsitiesė, pasitaisė savo prigludusį sijoną, pakėlė antakius ir tarė: „Suprantate, Beata, būti moterimi – tai jausmas. Tai yra toks ypatingas jausmas… Na, ne kiekvienai tai suprasti.“

Jausmai – puikus dalykas, tačiau labai subjektyvus. Kartais suuodžiu, kad iš manęs tikimasi, kad jausčiausi kažkaip ypatingai, nes esu moteris, o jeigu nesijaučiu arba, dar blogiau, – išdrįstu kvestionuoti tą dieviškojo moteriškumo jausmą, tai aš esu konflikte su savimi arba išvis nesusipratėlė.

Kaip ir minėjau, jausmai yra labai subjektyvus dalykas ir mes negalime priversti žmogaus jausti to paties, ką jaučiame mes. Ginčytis dėl jausmų irgi neverta – jie arba yra, arba nėra. Protu jų neišmelši.

Bet yra kitas dalykas, kuris yra objektyvesnis ir man daug labiau patinka, kai pradedame turėti reikalų su tokiais abstrakčiais dalykais, kaip „dieviškas buvimas moterimi“, tai – mokslas: statistika, tyrimai, faktai.

Taigi, ką reiškia būti moterimi šių dienų pasaulyje? (Be poezijos)

Turėčiau patikslinti – heteroseksualia moterimi.

• Tai reiškia, kad, tikriausiai, per savaitę praleisite mažiausiai 20 val. tvarkydamos namus ir buitinius dalykus, kai jūsų partneris vyras tam skirs kone keturis kartus mažiau valandų. Kalbu apie poras, kuriose abu partneriai dirba pilnu etatu (šaltinis: tyrimas, atliktas Didžiojoje Britanijoje).
• Tai reiškia, kad galbūt būsite viena iš tų laimingų 65 proc. moterų, kurios heteroseksualiuose santykiuose patirs orgazmą. Palyginimui, 95 proc. heteroseksualių vyrų patiria orgazmą lytiniuose santykiuose. (šaltinis) O galbūt būsite viena iš 55 proc. moterų, vaidinančių orgazmą (šaltinis). Galbūt būsite viena iš keturių moterų, patiriančių orgazmą vaginalinės sueities metu be išorinės klitorio stimuliacijos, arba jus gali palaikyti nenormalia (nors taip tikrai nėra).
• Tai reiškia, kad uždirbsite 13 proc. mažiau už žmones, kurie turi kitus lytinius organus negu jūs. Tai reiškia, kad gyvensite vidutiniškai 7 metais ilgiau už savo partnerį, tad jau dabar reiktų susiplanuoti laiką – ką veiksite ir iš ko gyvensite, nes, kaip teigia SODRA, „2018 m. žemiau absoliučios skurdo ribos (245 Eur per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui) gyvenančių 65 m. ir vyresnio amžiaus moterų buvo 14 proc., o vyrų – 6 proc.“
  

  Be to, vidutinė moterų tikėtina gyvenimo trukmė išėjus į pensiją yra 7 metais ilgesnė nei vyrų, o tai reiškia, kad moterims ilgiau tenka verstis su mažesne pensija.

• Su partneriais taip pat reiktų būti atsargioms, nes Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 1 iš 3 moterų yra patyrusios fizinį ir/ar seksualinį smurtą nuo savo intymaus partnerio (šaltinis). Gali būti dar blogiau – EIGE duomenimis, per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje 42 moterys buvo nužudytos savo partnerio – sutuoktinio, sugyventinio, širdies draugo (šaltinis).

Hmmm, galvoju apie tą svajingą žurnalistę ir svarstau, kuo dar galėčiau papildyti savo atsakymą?

Gal dar visuomenės* prietarais, kad labai sunku jai įtikti? Jeigu aš neturėsiu vaikų, tai neišpildysiu savo moteriškosios prigimties, jeigu auginsiu vaikus namuose ir atiduosiu jiems visą save – žmonės mane teis, kad esu tik namų šeimininkė, jeigu stengsiuosi suspėti viską, – mane kaltins, kad esu prasta motina ir geriau jau vaikams dėmesio skirčiau, o ne draskyčiausi karjeroje kaip diedas.

*Gali būti, kad jums kils klausimas, kokią visuomenę turiu minty – tą visuomenę, kuri gyvena mūsų galvose, kuri žvelgia kritišku žvilgsniu į mūsų raukšles ir celiulitą veidrodyje, kuri tetos Zitos pavidalu per močiutės jubiliejų prie stalo penktus metus iš eilės klausia, kodėl tu vėl be vyro; kuri piktų komentatorių šlykščiais žodžiais plūsta mūsų pasirinkimus, kuri, rinkdama Valstybės galvą, argumentuoja, kad už bobą tikrai nebalsuos, kuri darbdavių pavidalu klausia, ar planuojame susilaukti vaikų, kuri vadovo Petro balsu kreipiasi į mus darbo susirinkimo metu „mergaite“ ir prašo visiems atnešti kavos, nors tavo pareigos – antros pagal svarbumą, kuri anytos žvilgsniu kritikuoja mus už tai, kad jos sūnelis vėl nelygintais marškiniais eina į darbą. Visuomenė esame mes visi.

Senos tiesos ir nuostatos yra įsišaknijusios mūsų smegenyse ir kūne – mano irgi – vieno priešo nėra, apskritai, nėra priešo – yra rūsys senų rakandų ir mes bendromis jėgomis turime juos išrūšiuoti: supuvusius nuo antikvarinių lobių.

Tam, kad situacija keistųsi, mes turime būti sąmoningi su savo nuostatomis, žodžiais, veiksmais ir atsisakyti tų, kurie maitina nelygybę.

Mus smerkia, kai esame silpnos, bet mūsų dar labiau nepakenčia, kai esame stiprios. Kai tylime, mums lipa ant galvos ir niekina, o kai pradedame kalbėti, tampame isteriškomis ir erzinančiomis. Jeigu gyvename iš vyro pinigų, esame barakudos, bet jeigu uždirbame per daug, žudome jo savivertę. Po lygiai uždirbti negalime, nes reikia biškį 257 metus palaukti, kol tai įvyks.

Ir būti moterimi reiškia, kad kas mėnesį išleisi daugiau pinigų negu vyras įklotams, tamponams (nebent jei pasirinksi daugkartines menstruacijų higienos priemones), depiliacijai, epiliacijai, manikiūrui, pedikiūrui, kosmetologams, soliariumams, kirpyklai (moterų kirpimas, beje, dažniausiai kainuoja brangiau), drabužiams, kosmetikai, plaukų priežiūros priemonėms, vėliau – botulinui ar plastinėms operacijoms ir pan. Nes visuomenė nori, kad būtume susitvarkiusios.

Žinoma, visa tai nėra būtina, bet kartais tie kultūriniai lūkesčiai taip stipriai įsispaudę, kad sunku atskirti, kur aš, o kur jie. Ir kartais tiesiog norisi pritapti.

Nesinori šokiruoti, norisi būti priimtai. Tad, jeigu gyveni ne miške ir ne su hipiais, o bandai pasiekti to savo aukštesnio moteriško uždarbio, o gal netgi varai link tų didesnių, negu moterims buvo atriekta, galimybių, turi ir į tą išvaizdą investuoti (jeigu tame karjeros kely reikia bendrauti, susitikti su kitais žmonėmis, skaityti pranešimus ir pan.)

Būti moterimi reiškia, kad, greičiausiai, bent kelis kartus gyvenime būsi pavadinta kekše ir dėl to jausi keistą gėdos jausmą, lyg susitepei, kažką padarei ne taip, nes vyrams tokio žodžio atitikmens net nėra (bet jie užtat turi žodį „genijus“, o kokia šio žodžio moteriška versija? Hm?) Tai reiškia, kad per savo gyvenimą tikriausiai pamatysi nemažai varpų – daugumą jų net ne savo noru: per neprašytus dicpics, per darbo pokalbį, besimasturbuojančius iškrypėlius viešose vietose arba seksualinę prievartą.

Paradoksas – daugybė moterų, pasak sekso edukatorės Betty Dodson, pragyvena taip ir nepamačiusios savo lytinių organų, nes mums nejauku, gėda, šlykštu.

Tad, tikriausiai, jeigu reikėtų atsakyti svajingai žurnalistei į jos klausimą šiandien, mano pilnas atsakymas būtų toks: žinoma, galima skraidyti padebesiuose tikint „dieviška moterų energija“ ar „tikruoju moteriškumu“, bet kol kas, šių dienų pasaulyje, buvimas moterimi daugeliui moterų reiškia būtent tai, ką prieš tai išvardijau. Liūdna ir nemalonu – taip. Bet, jeigu kiekviena mūsų, turinti eterį ir balsą, į tokius klausimus atsakytų būtent taip, – būtų daug naudingiau.

Dauguma šių dalykų nebėra mano realybė, bet aš nenoriu neigti to – jeigu taip nėra man, nereiškia, kad taip nėra kitoms. Aš esu privilegijuota. Mano gyvenimas dabar yra saugus, geras, pakankamas. Aš galiu apsiginti – turiu galybę būdų tam. Bet ne visada taip buvo, kol atėjau iki šio taško savo gyvenime, labai daug pamačiau.

Ir aš visada žadėjau sau, kad, kai mano padėtis pasikeis, aš naudosiu savo balsą tam, kad kalbėčiau už tas, kurios šiandien jo neturi.

Tad visos privilegijuotos moterys, turinčios eterį ir balsą, nemiegam ant laurų, ir visi kiti žmonės, kurie nori, kad į klausimą „Ką reiškia būti moterimi?“ mūsų objektyvusis atsakymas būtų visiškai kitoks – keiskime situaciją.

Juk visos šios moterų padėties viena tulpe nepakeisi, deja.

Taip pat skaityk: Beata Tiškevič. Kodėl moterys turėtų užsidirbti pačios?