SULTYS gyvai: svajonių pašnekovai

Susitinkam Lapkričio 20d, klube KABLYS, Vilniuje.
Į viršų

Ką verta žinoti apie pirmąjį kartą?

Iliustracijos: kurikuri

Mūsų seksualumas yra viena pagrindinių mūsų vitališkumo išraiškų. Mėgaukimės savo kūnais, džiaukimės patirtimis, kurias galime gauti patys su savimi arba su kitais žmonėmis. Tik kada gi pradėti šitą mėgavimąsi? Dažnai sakoma, kad pirmą kartą išmėginti, kas yra seksas, galima tada, kai žmogus tikrai tam pasiruošęs. Kas į tą pasiruošimą įeina, paprastai neminima…

Noriu pabrėžti, kad visi patarimai, kuriuos toliau šiame straipsnyje išdėstysiu, skirti ne atgrasinti nuo sekso ir neprigąsdinti, bet atvirkščiai – užtikrinti, kad jūsų patirtys – pirmos ir vėlesnės – būtų kiek įmanoma malonesnės. Man atrodo, gebėjimas pasirūpinti savo kūnu, savo jausmais, gebėjimas išsakyti savo poreikius ir išgirsti savo partnerį(-ę) – ir yra ta atsakomybė, kurią reikia gebėti prisiimti įsitraukiant į seksualinę veiklą.

Labai apmaudu, bet daug žmonių pradeda lytinį gyvenimą visiškai sutrikę ir pasimetę. Nesinori pamokslauti, bet jeigu prezervatyvus taip stipriai gėda pirkti, jog mieliau renkatės nesaugų seksą, tai… na, patys turbūt suprantate, kad reikia padirbėti kaip minimum ties gėdos jausmu? Tą gėdos jausmą aš suprantu – jis paprastai mums iš išorės įskiepytas dar ankstyvoje vaikystėje („Kaip tau negėda?“, „Ką žmonės pagalvos?“ ir t.t.). Bet, jeigu klausiate mano nuomonės, kada galima pradėti lytinį gyvenimą, tai vienas iš požymių yra štai koks – tada, kai aš matau, jog gebu tinkamai pasirūpinti savimi ir savo kūnu. Į tą gebėjimą pasirūpinti savimi ir savo kūnu įeina gebėjimas aptarti su būsimu(-a) sekso partneriu(-e), kaip konkrečiai mes saugosimės nuo lytiškai plintančių ligų ir nuo nėštumo. Iš anksto, o ne spontaniškai, kai galų gale tėvų nėra namie, laisvas plotas, draugai visi išsiskirstė ir reikia arba staigiai suktis, arba teks dar ilgai laukti. Spontaniškume nėra nieko bloga – netgi priešingai. Tačiau apsauga nuo lytiškai plintančių ligų ir nėštumo – ja galima pasirūpinti iš anksto. Nemoralizuočiau šitaip, jei nebūčiau girdėjusi itin daug istorijų, kaip teko abortą daryti, nes viskas vyko spontaniškai ir nesinorėjo gadinti akimirkos klausimais apie apsaugą nuo nėštumo. Arba istorijos apie lytiškai plintančias ligas. Šiomis patirtimis žmonės nesigiria ant Facebooko sienos, todėl atrodo, kad jos itin retos. Tačiau iš tikrųjų tai pernelyg dažnas reiškinys, kad būtų galima numoti ranka.

Kadangi pirmas kartas visose gyvenimo srityse yra svarbus ir ypatingas reikalas, labai norėtųsi, kad ši patirtis būtų kiek įmanoma malonesnė. Ir į pirmo lytinio akto patirties malonumą įeina ne tiek išoriniai dalykai (kaip partnerio(-ės) išvaizda, lytinių organų forma ar pan.), kiek tai, kaip jaukiai žmonės jaučiasi vienas su kitu. Kiek geba atvirai ir maloniai bendrauti, kiek žaisminga atmosfera. Pavyzdžiui, ar galite juokauti tarpusavyje? Ar galite pasakyti tam žmogui, kad jaudinatės, kad jums neramu, kad nelabai įsivaizduojate, kaip reikės tai atlikti, kad ir norite to, ir kartu neramu dėl galimo nėštumo ar kitų dalykų? Jei viduj ramu, per kūną laksto malonūs virpuliukai ir tiesiog su entuziazmu šito laukiate – puiku. Bet jeigu jus neramina įvairios mintys, susijusios su pirmu kartu, geriausia, ką dėl savęs galite padaryti, tai atvirai pakalbėti su tuo žmogumi, su kuriuo ketinate tai atlikti. Kadangi seksas yra užsiėmimas, į kurį pasineriame tiek kūnu, tiek protu, tai jums ir po jo gali labai norėtis artumo, pokalbių ir galbūt palaikymo iš savo partnerio(-ės). Jeigu prieš tai negalite apie seksą kalbėti, tikėtina, jog bus sunku kalbėti ir po to. Jeigu buvo nejauku prieš seksą, labai tikėtina, kad to nejaukumo bus ir po to. Galbūt ir ne, galbūt bus atvirkščiai – jauku ir linksma būti kartu. Bet jei visgi taip nebus, jums gali būti skaudu ir negera, jog va, visai ką tik šitiek artimai bendravote, dalinotės savo kūnais, o dabar net kalbėtis nesmagu. Jeigu manote, kad jums norėsis artumo po sekso, tai labai gera mintis tą artumą sukurti dar prieš seksą.

 

Papildomai lubrikacijai rekomenduojame:

VANDENS PAGRINDO LUBRIKANTAS „INTIMINA“, 75 ML

VANDENS PAGRINDO LUBRIKANTAS „LELO“, 75 ML

 

Noriu pabrėžti, kad tarpusavio ryšio atvirumas ir stiprumas nematuojamas laiko, praleisto kartu, ilgiu. Taip, draugystės ilgis šį bei tą apie santykį pasako. Tačiau būna ilgalaikių draugysčių, kai nėra tarpusavio pagarbos ir supratimo, o būna labai šviežių santykių, kai yra ir pagarba, ir empatija, ir atvirumas, ir supratimas, ir iš esmės linksma būti kartu. Todėl priežastis užsiimti seksu neturi būti ta, kad jau pakankamai ilgai draugaujate. Tinkamos priežastys pradėti lytinį gyvenimą yra noras seksualiai suartėti, pažinti savo ir partnerio(-ės) kūną, mėgautis sekso teikiamais malonumais ir pan. Spaudimas permiegoti, nes ilgai draugaujate ar dėl kitokio pobūdžio argumento nėra priežastis asmeniškai jums pradėti lytinį gyvenimą.

Su potencialiu(-e) partneriu(-e) galima iš anksto sutarti, ką jūs norėtumėte pamėginti, dėl ko dvejojate, o ko tikrai nenorite. Ir labai svarbu sutarti, kad bet kurią akimirką, jei bent vienam iš jūsų kažkas nepatiks, bus galima sustoti. Atrodo, savaime suprantama, bet, deja, ne visada. Nebūtina to pirmo karto padaryti iš pirmo karto. Galima prie to eiti per daug kartų – priprasti prie vieno kito kūno, pažinti vienam kitą, užsiimti petingu (glamonėmis), išmėginti oralinį seksą, stimuliaciją pirštais ir t.t. Tikrai, būkite drąsūs kalbėti vienas su kitu. Itin sudėtinga atspėti vienam kito mintis. Klauskite vienas kito, paprašykite pasakyti, koks prisilietimas ar veiksmas patinka labiau, galbūt norėtųsi kažko kito ar kitaip ir t.t. Daug žmonių tiki mitu, kad seksas turi būti spontaniškas ir kad jeigu jau reikia apie jį kalbėti, tai reiškia, kad aistros nėra ir jie iš esmės vienas kitam netinka. Ilgalaikėje perspektyvoje tai vienas iš didžiausią žalą seksualiniam gyvenimui darančių mitų. Sutikimas seksui turi būti entuziastingas. Ir pokalbis apie seksą gali būti labai žaismingas ir itin jaudinantis. Juk tai neturi atrodyti kaip tardymas – viską galima labai linksmai ir seksualiai iškomunikuoti.

Tai yra jūsų kūnas ir jeigu jis tiek įsitempęs ir tiek baisu, kad viskas itin skausminga ir negera – nestumkite savęs į visa tai. Nemažai mano klienčių visada gyvenime būdavo perfekcionistės ir jei jau imdavosi kažkokio reikalo, tai nuoširdžiai iki galo. Su seksu analogiškai – nutarė, jog laikas, yra partneris ir tada viską atliko iš esmės – „sutarėm, kad darom, tai per skausmus ir kančias, bet darom.“ Toks savęs spaudimas ir vertimas dažnai vėliau seksualiniame gyvenime neatneša nieko gero. Patikėkite. Tenka iš naujo mokytis suprasti, ar aš noriu, ar nenoriu, nes susiformuoja toks keistas įprotis nelabai gebėti suprasti save ir savo kūną, neišdrįsti pasakyti kitam „ne“ ir pan. Seksas yra džiaugsmas ir malonumas, tai į šias patirtis reikia eiti su džiaugsmu ir entuziazmu. Jei nėra entuziazmo, tai pamėginkite išsiaiškinti kodėl. Tikrai, negadinkite sau galimų patirčių stumdamos(-i) save į tai, kas itin gąsdina. Geriau luktelti, kiek atsitraukti ir padėti sau suprasti – kaip aš dėl to jaučiuosi, ar aš tikrai to noriu, nes jaučiu geismą ir noriu šios patirties, ar man atrodo, kad iškrisiu iš bendraamžių ar visuomenės konteksto, jei to nedarysiu, sugadinsiu savo santykius ir t.t.

Ypač svarbu gebėti atvirai bendrauti, kai veiksmas vyksta su mažai pažįstamu žmogumi. Kuo žmonės mažiau tarpusavyje pažįstami, tuo sunkiau suprasti vienam kito kūno kalbą. Ir jums gali atrodyti, kad jūs savo kūno kalba šaukte šaukiate, kad kažko norite ar nenorite, o jis galbūt net nemato tos jūsų kūno kalbos, o ką jau ir besakyti apie jos supratimą. Jeigu aktyviai kvėpuojate iš išgąsčio, kitam žmogui gali pasirodyti, jog jūs aktyviai kvėpuojate ir širdis jūsų stipriai daužosi iš susijaudinimo. Taip, mes visi užaugome girdėdami tą tobulą scenarijų, kad jie tobulai draugavo, viskas buvo tobula ir po to, meilės ir aistros apimti pasimylėjo, viskas buvo tobula ir toliau. Deja, realybėje dažnai nebūna tobula. Būna visaip, todėl man atrodo, kad labai svarbu gebėti atvirai pažvelgti ir priimti tai, kad gali būti visaip. Jei visada viskas vyktų tobulai, mums apskritai nereikėtų nei patarimų, nei psichologų, nei seksologų, skyrybų taip pat nebūtų, abortų nebūtų ir t.t. Žmonių tarpusavio santykiai būtų grynas malonumas ir viskas vyktų it sviestu patepta.

Visa tai galioja ne tik pirmam kartui ir pirmam partneriui. Net ir vėliau gyvenime – su kitais(-omis) partneriais(-ėmis) labai svarbu gebėti pažvelgti į save, savo jausmus ir suprasti, noriu aš to, ar nenoriu. Jei man tiek baisu ir neramu, kad iš esmės mane žmogus turi „užlaužti“ šitam veiksmui arba aš noriu prisigerti beveik iki sąmonės netekimo, tai ar man tikrai bus nors kokios naudos iš šitos sueities?

Pabaigai – pirmas seksas gyvenime yra labai svarbus ir išties nuostabu, kai tai yra teigiama patirtis. Tačiau pirmas kartas nebūtinai gerai prognozuoja, kaip seksualinis gyvenimas atrodys vėliau. Į lytinio gyvenimo pradžią žiūrėkite kaip ir į žmogaus gyvenimo pradžią. Vienų kūdikystė ir vaikystė yra puiki, o kitiems galbūt ne itin pasisekė. Bet ateina gyvenime laikotarpis, kai dauguma dalykų priklauso nuo mūsų pačių ir jau ne itin svarbu, kiek sėkmingi buvo pirmieji žingsniai ar pirmosios pamokos – savo gyvenimą galime kurti patys. Lygiai taip pat su seksualiniu gyvenimu – jį galima kurti ir puoselėti nuolatos, neprisirišant prie pirmųjų patirčių. To visiems ir linkiu – smalsumo ir atvirumo džiaugsmingoms patirtims.

Laura Butvilaitė – psichologė-seksologė, sertifikuota European Society for Sexual Medicine ir European Federation of Sexology, o nuo šio rudens pradėjo žmogaus seksualumo doktorantūros studijas Porto, Portugalijoje.www.seksologe.lt

Komentarai (87)

  • Avatar

    Jurgita

    Mano pirmas kartas buvo, kai buvau 20-ties. Iki tol būdavo tik petingas ir būčiniai. Kai susipažinau su vaikinu, su kuriuo buvo pirmas kartas, kurį laiką gražiai bendravom, o kai reikalai ėmė judėti link intymumo, pasakiau jam, kad niekad nesu to darius. Ir jis labai lėtai ir po truputį stengėsi mane „prisijaukinti“, jaudinausi ir bijojau koks bus tas pirmas kartas, aš juk nemoku. Ir po kelių mano „aš dar nepasiruošus“, atėjo ta diena, kai jaučiau, kad noriu ir galiu. Eigoje jis buvo labai atsargus, ir vis klausė, kaip aš jaučiuos, ar man viskas gerai. Manau, kad jaudinosi ir pats. Po to mylėdavomės labai daug, aš pamėgau seksą. Seksas buvo labai įvairus ir daugybė pirmų kartų turėjau būtent su juo. Nors ir nebebuvome pora, susitikdavome pasimylėti, tuo pat metu turėdami ir kitų sekso partnerių, dėl ko visai neigailiu, nes tai taip pat buvo patirtis. Supratau, kokie skirtingi yra žmonės, kokios skirtingos patirtys gali būti santykiaujant su vienu ar kitu žmogumi. Pagaudavau savo mintis apie tai, kad kiekvieną partnerį palygindavau su pirmuoju ir pirmasis man dažnu atveju atrodydavo geriau, todėl labai džiaugiuosi, kad mano pirmas kartas buvo geras ir paliko tik gerus prisiminimus. Dabar jau keli metai mes vėl esame pora ir vis dar turim pirmų kartų 🙂

    reply
  • Avatar

    Julija

    Pirmąjį kartą pasimylėjau 16-os. Tai nutiko su mano dabartiniu (ir pirmuoju!) vaikinu, su kuriuo draugaujame jau dvejus metus. Jam tai taip pat buvo pirmasis kartas. Abu vienas kitam pirmi.. nežinau, ar nuo to geriau, ar blogiau. Matyt, kaip ir daugelis merginų, paniškai bijojau šios akimirkos, tačiau tuo pat metu negalėjau sulaukti to momento kai, pagaliau, ir AŠ sužinosiu, TAI KAS ČIA PER JAUSMAS, dėl kurio visa žmonija taip alpsta. Deja, viskas nebuvo taip, kaip aš įsivaizdavau ir mačiau filmuose, bet.. galiu pasidžiaugti, kad viskas, mano akimis, buvo dar smagiau – nepamenu, kada dar būtų buvę taip nejauku ir tuo pačiu juokinga. Abu kikenom tuo pat metu rausdami ir suprasdami, kad nei vienas nė velnio nesupranta, kaip čia ką reikia “teisingai” daryti. Be gali džiaugiuosi praradus nekaltybę su mylimu žmogumi, prieš kurį jaučiuosi gerai ir galiu pasakyti, jei kažkas netaip. 💗

    reply
    • Avatar

      Kotryna Bass

      Super, kaip nuostabu skaityti pozityvias patirtis! 🙂

      reply
  • Avatar

    J.K

    Smagu skaityti pozityvius komentarus apie kitų merginų pirmus kartus.. O man nutiko taip,kad būdama 15kos padauginau per miestelio šventę,grįžom su pusbroliu ir pussesere ir kažkokiu vaikinu į mano močiutės namą (nieko ten nebuvo) ,aš nuėjau miegoti,ir nieko nebepamenu.. Tik žinau,kad tai buvo ,tai galima sakyti,kad ir buvau išprievartauta 15kos metų kažkokio vaikino kuris buvo už mane gal 4-5m vyresnis. Sekantį kartą kai grįžau į Lietuvą ir į tą patį miestelį,jis man pradėjo rašyti,kad susitikti ir t.t. Aš nenorėjau,visaip jį išvadinau,ignoravau,o jis man pasakė,kad aš tipo jį apkabinau ir jis suprato ko aš noriu.. Šlykštu net dabar prisiminti,o man dabar 21..

    reply
    • Beata Tiškevič

      Ačiū už atvirą pasidalinimą <3
      Gal jums būtų įdomu paklausyti mūsų podkasto apie patirtą seksualinę prievartą? Ten labai plačiai aptarėme į jūsų panašią patirtį.

      reply
    • Avatar

      Aleksandra

      Prieš pirmą kartą su partneriu labai daug kalbedavome apie seksą, kaip norėčiau ar labai bijau, ir po lengva priėjome prie to. Susitikę vis glamonedavome vienas kitą, tirinedavome kaip kas atrodo, ir Pirma karta pasimylejau kaip ir dauguma tikriausiai 16 metų. Buvau isdraugavusi 4men. Tai nutiko naujųjų naktį, realiai ten daug nieko neįvyko, nes man labai skaudėjo ir sunku buvo kažką padaryti, bet antra karta pameginome po savaitės ir mums puikiai pavyko, tuomet kažkodėl gedijausi savo kūno, bet kaskart prieš seksą labai gražiai prieidavome iki to su glamonemis ir bučiniais. Todėl tas pats vaikinas kuris visada isklausydavo ir išklauso mano norus.,kuris buvo pirmasis ir viską patyrėme kartu yra dabar jau mano vyras!

      reply
  • Avatar

    Agnė

    Pirmas kartas 17 metų. Buvom 3 draugės, viena pirmą kart pasimylėjo 15, kita 16, o aš “spėjau” į 17, prieš pat 18 gimtadienį. Su parneriu buvome neseniai susipažinę. Jau tuomet žinojau, koks mano skonis vaikinams. Išoriškai. Niekada nebuvau prie tų, kurioms patiko sixpackai, ar švariai nuskusta barzda. Po kelių “pasimatymų”, kurių metu beveik nekalbėdavom, o glamžydavomes, mes pasidulkinom. Į pasimylėjimą tai nebuvo panašu. Kadangi jo draugas išvažiavo į festivalį, kad nepamestų raktų nuo senelių bakužės(nu tikrai labai baisus namas) padavė juos mano parneriui. Realiai mane ten ir “užvertė”. Skaudėjo, darėm pauzes, bet kentėjau, nes galvojau nu kaip aš dabar taip jį galiu atstumti. Dabar galėčiau. Po to atsiprašinėjau, kad nebaigė. Dabar galvoju kas man tada su galva buvo blogai? Po to karto, jis vis bandydavo prie manęs prisigerinti, daug apie tai nekalbėjom. Jis buvo vyresnis 6 metais, galvojau kad viską jis žino ir visas rizikas supranta. Prezervatyvų nenaudojom, nes jis sakė žino, kada baigia, o jei ką abortą apmokės. Manęs tai visiškai neramino. Beveik mėnesį po pirmo karto sekso nenorėjau. Jam pagrąsinus, kad susiras kitą pagalvojau, kad gal tikrai aš jį per daug atstumiu. Po antro karto aš vėl stengiausi nelikti su juo vienu du. Tada jis mane pradėjo vadinti kekše, nes mat jis “prakalė”, tai dabar su visais “varau”, todėl su juo nebenoriu. Išdrįsau pakalbėti su mama, ir mama man patarė, kad neturėčiau būti su tokiu žmogum, nes tai daros visiškai nenormalūs “santykiai”. Aš ir išsiskyriau. Bet grubus seksas man buvo priimtinas dar 4 metus, tik jau su kitais partneriais. Kitokio sekso nesupratau. Dar su draugėm aptarinėdamos partnerius tuos švelnius vaikinus nurašydavom, kaip “lievi”, nes po sekso gali ir pasisiot normaliai ir nieko Neskauda. Tada sutikau vaikiną, su kuriuo tik “benefitiname”, ir seksas su juo būna visoks. Jis buvo vienas iš tų “lievų” pradžioj, net užsnūdau nuo glostymo ir bučinių. Ir dėl mažos krūtinės niekada nenusiimdavau liemenuko. Tik tas “benefitas” įkalbėjo nusiimti, tada sužinojau apie spenelių orgazmus. Ir aplamai, didelę įtaką seksui mano gyvenime padarė jūsų puslapis. Skaitydama suvokiau savo veiksmus, kurių pateisinti negalėjau ilgą laiką. Ačiū jums!

    reply
  • Avatar

    As

    Mano pirmas kartais buvo labai samoningas. Iki siol bendraujame ir sveikiname su gimtadieniu vienas kita. Man buvo 21. Jau mokykloje buvau lydere, visi zinojo mane : D Tai nebuvo sprendimas, del kuklumo ar kazkokiu psichologiniu suvarzymu. Ir tikrai niekas netikejo, kad as nekalta – „jau ji miegojo su visais, turbut“, galvojo. Beto, tada visos turejo TAI daryti, turejo buti geda buti nekalta. Ne man, as nenorejau nieko irodyti. Ir buvo verta. Net ne del to karto, kad tai buvo is meiles ir nuostabu, o todel, kad siandien as gyvenu fantastiska seksualini gyvenima, su nuostabiu vyru, be jokiu traumu ir nusivylimu. Manes niekada nepaliko joks vyras, trejau ju tik 3, issiskirdavom graziuoju. Su pirmu, nes as isvykau, su antru nes jis norejo seimos, kai as dar ne (tai irgi tema, kuri lb svarbi moterims – subresti seimai). Dabartinis trecias, dievina mane jau daug metu, tapo mano vyru ir vaiku teciu. Seksas yra rezultatas, ne priemone. Tai rezultatas svaraus nuosirdaus tyro jausmo, o ne priemone ji patirti. Kaikurie dalykai uztrunka, bet verta. Seksualine energija yra viena, neispilstykite jos nezinomos kilmes butuose, su zmonemis, kurie nezino net jusu vardo. Ir net, jei tai, senai nebe pirmas jusu kartas xx

    reply
  • Avatar

    G.

    Mano pirmas kartas įvyko kai man buvo 15 metų. Tai įvyko su vaikinu, kuriam jaučiau simpatiją, tačiau mes nebuvome pora. Oficialiai susipažinome per Facebook, nors žinojau, jog jis lankė tą pačią mokyklą ir buvo už mane metais ar dviem vyresnis. Labai norėjau su juo susitikti, tačiau jis norėjo, jog mūsų susitikimas įvyktų jo namuose, kai nebus tėvų. Kelis kartus planavome susitikti, bet vis nesėkmingai, matyt, jo tėvai vis niekur neišvažiuodavo. Taigi vieną sykį jis parašė man, jog tėvai išvažiuoja, negrįš pernakt ir pasikvietė mane pas save. Giliai širdyje žinojau ko aš ten einu ir kas gali nutikti, tad apsirengiau, pasiėmiau prezervatyvų ir išėjau pas jį. Gyveno jis netoliese, gal 7min. pėsčiomis nuo manęs. Atėjau. Buvo nejauku. Nežinojau kaip viskas vyks. Jis pasiūlė pažiūrėti filmą. O aš kaip naivuolė išties jį norėjau žiūrėti ir žiūrėjau. Jis pradėjo žiūrėti į mane, aš į jį. Tuomet pradėjome bučiuotis, nurenginėjome vienas kitą ir tuomet įvyko mano, o taip pat ir to vaikino, pirmasis kartas. Iš pradžių negalėjau patikėti, jog tai įvyko, buvau laiminga, bet kai vaikinas nutraukė bendravimą su manimi buvo be galo skaudu ir ėmiau gailėtis savo veiksmų. Taip, mano pirmasis kartas nebuvo iš meilės, jis įvyko labiau iš smalsumo, tačiau dabar kai man 22 metai, aš to nesigailiu.

    reply
  • Avatar

    Ramunė

    Mano primasis kartas buvo kai man buvo 17, su vaikinu išdraugavus beveik metus.. Jis man buvo pirmasis rankyčių pasilaikymas, pirmasis bučkis į žandą ir apskritai pirmasis visur visur, tad manau suprantama, kad buvo labai labai baisu.. Buvome labai artimi emociškai, tad jam pasakyti, kas negerai tikrai nebuvo baisu. Ne iš pirmo karto tai padarėme – daug kartų dar net nenusirengus supanikuodavau ir paprašydavau sustoti. Nors jam viskas irgi buvo nauja, jam kažkodėl visai nebuvo baisu ir vistiek jis viską suprasdavo ir tada tiesiog apkabindavo ir pradėdavom kalbėtis.. Apie tai ko ir kodėl aš bijau, kas gali nutikti ir panašiai. Pamenu, viena iš tų baimių buvo tokia, kad nežinojau kaip atrodo ta jo dešrelė ir realiai, tiesiogine to žodžio prasme jis man ją leido apžiūrėti, paliesti, paklausinėti kaip viskas ten veikia… Žinau, kad skamba labai jau nevykusiai, bet tokie pokalbiai ir “ekspedicijos” tą pirmąjį kartą padarė tikrai stebuklingą! Pamenu, kaip “laižymosi sesijos” įkarštyje spontaniškai jam pasakiau, kad LABAI jo noriu, kad bijau, bet jaučiuosi pasiruošusi ir klausiau, ar jis jaučiasi taip pat.. Buvo labai daug ir juoko ir visko.. Man skaudėjo ir jis vis klausdavo, kokiu greičiu ir kaip viską daryti, kad man būtų geriau, turėjau jam padėti surasti “teisingą skylę” ir dar pabandyti kokias 5ias pozas, nes vis nepatogu, arba jam arba man nemalonu.. Ir nors, atrodo, per daug kalbų ir pamokų buvo tam, kad viskas būtų “hot”, po to buvo labai labai gera ir dar iki dabar su šypsena ir begaline šiluma prisimenu tą pirmąjį mūsų kartą.. Dabar esame jau seniai išsiskyrę, bet niekada nekeisčiau to, kas buvo, būsiu amžinai dėkinga jam už visą surantigumą, rūpestį ir meilę..

    reply
  • Avatar

    Greta

    Smagu ir man skaityti tiek teigiamų ir gerų patirčių. Mano pirmajame karte telpa viskas, ką šiame straipsnyje įvardijate nepasirengimu. Man buvo 14 metų. Dabar pamačiusi keturiolikmečius, kartais pagalvoju, kokia dar visiškai maža tuo metu buvau. Vaikinui buvo 16 metų, tačiau jis buvo jau patyręs, “kietas” miesto vaikinas. Pradraugavusi su juo metus laiko, reikalai pradėjo krypti sekso link. Pasyvus, psichologinis spaudimas, kad jau ilgai “draugaujame”, kad jeigu nebus sekso, jis mane paliks ir labiausiai suveikęs faktorius, kad aš jam per jauna paskatino įrodyti, kad amžius man nieko nereiškia ir pasimylėti vien tam, kad jis manęs nepaliktų:) Kaip jau ir įtariate, tame pirmame karte nieko smagaus, šilto ir jautraus nebuvo. Buvo tik nežmoniškai skaudus mechaninis veiksmas. O netrukus ir vaikinas vistik mane paliko:) Ir nors dabar praėjo daugiau nei dešimt metų, negaliu pamiršti savo išgyvenimų, kas liečia neplanuoto nėštumo baimę. Iš tikrųjų, merginos kūnas jau prasidėjus mėnesinėms fiziškai yra pasiruošęs užsiiminėti seksu, tačiau kas liečia psichinę brandą – toli gražu ne. Seksas 14 metų, verkimas kiekvieną mėnesį jaučiant pms simptomus ir galvojant, kad jie – nėštumo ir plaukų nuo galvos rovimasis kiekvieną kartą, kai mėnesinės vėluodavo bent vieną dieną yra didžiausi košmarai, kuriuos prisimenu iki šiol. Ir būčiau buvusi labai laiminga, kad tuo metu būtų buvę tokių straipsnių kaip šis, šviečiančių, koks iš tikrųjų tas pirmasis kartas turi būti ir kada esi jam dar visiškai nepasirengusi:) Ačiū, kad esate!

    reply
  • Avatar

    Egle

    Mano pirmas kartas buvo su mano pirmuoju vaikinu. Buvo 17m su juo pradraugavome 3 metus. Tiek jam tiek man buvo pirmas kartas. Kopose! Po atviru dangum nakti. Buvo ziauriai faina. Abu juokemes is to kaip uzpakali kandzioja uodai nes buvo be galo silta naktis. Taip pat visur pribyrejo smelio.. po visko galvojau : na va dabar as suaugusi, pasikeisiu. Bet to pokycio nebuvo. Viskas buvo lygiai taip pat. Sekancia diena buvo didziulis nerimo jausmas ir klausimas : ar jis manes nepaliks? Bet nepaliko. Siaip ka galeciau patarti merginoms tai, kad nesureiksmintu per daug ko nereikia. Ne visur pirmi kartai buna vyke. Ir tai yra normalu. Taciau i viska reiktu paziureti su padeka, jog galime kita karta geriau ir taip pat paziureti per juoko prizme. Be abejo visad naudokit prezervatyvus! Man 25 metai ir jau praejo 8m nuo pirmojo karto bet net su nuolatiniu partneriu 5 metus naudojame prezervatyvus. Kad paskui nebutu jokiu nemalonumu.

    reply
  • Avatar

    Marija

    Aš praradau nekaltybę 18 metų. Tuo metu draugavau su vaikinu, bet jam nesakiau, kad esu nekalta, nes buvo GĖDA.. Taip jaučiausi, dėl to, kad visos draugės jau turėjo santykių, taip pat ir vaikinas buvo patyręs. Tad pirmas kartas nebuvo pats nuostabiausias, kiek prisimenu labiausiai bijojau, kad neliktu kraujo dėmių ir jis nesuprastu, kad aš nekalta. Jam prisipažinau tik po kokių septynių mėnesių, kad jis man buvo pirmas. Aišku jam buvo šokas ir kiek supratau iš jo veiksmų ir žodžių, jog nebūtu su manim prasidėjas, tad tas labai įskaudino. Po to pokalbio mūsų santykiai ilgai netruko. Gaila, kad negalima atsukti laiko atgal, nes tikrai būčiau pasirinkus kitaip – nebeslėpus savo nekaltybės, o tuo labiau ją branginant kitam žmogui. Jaunystė – kvailystė…

    reply
  • Avatar

    Milita

    Man buvo 15 , jam 20. Jis buvo pažįstamas, su kuriuo draugavau būdama 13-kos, tačiau mūsų keliai tą kart gražiai išsiskyrė, nes jaučiau, kad jam reikia daugiau nei tik nekaltų būčinių. Bet 15-kos netyčia vėl susitikome viename vakarėlyje ir kažkaip spontaniškai nutiko TAI. Situaciją išprovokavau pati, tą kart apimta didžiulės aistros sprendimą priėmiau pati. Aišku, ryte gailėjausi ir jo daugiau matyti nebenorėjau niekada. Ryšys nutrūko. Lyg nieko ir nebuvo nutikę. Nors aš jo niekada nekaltinau, bet nuoskaudą jaučiau, kad kodėl jis būdamas vyresnis negalėjo priimti atsakingo sprendimo pasakyti NE. Bet, išgyvenau šią pamoką, nepalūžau, buvau stipri, ir ateityje vadovavausi ne tik užplūdusiomis emocijomis, aistra, bet ir protu, nes tai kas vyksta su mano kūnu, galiu kontroliuoti. Man jau virš 30. Po pirmojo karto daugiau nei dėl vienų įvykusių santykių nesigailėjau, nes jie visi buvo apgalvoti ir atsakingi.

    reply
  • Avatar

    Pirmas ne pirmas kartas

    Smagu kaip pirmąjį kartą norisi prisiminti :)) na , o mano atvejų net nežinau kaip tai pavadinti kaip ir pirmas kartas , pirmas toks suartėjimas , bet iki galo neužbaigtas . Papasakosiu nuo pradžių. Man buvo 17su puse metų kai pradejom draugauti draugas buvo dauuug viresnis . Visad prinindavo , kad galbūt jau laikas , aš jam buvau sakius kad pasakysiu kai būsiu pasiruošusi . Buvo gal savaite po mano 18gimtadienio vyko vakarėlis 😂 kadangi šiektiek buvau išgėrusi pagalvojau ,kad gana čia žaisti laikas pabandyti iki viso suartėjimo jis man pasakojo kaip man patiks , kad noresiu to dažnai koks jis geras ir patyręs lovoje. Kaip man pasisekė kad jis tas pirmasis . Taiii gi atsiguleme i lovą aš jam tyliai pasakiau, kad manau jau laikas . Ir tada įvyko tai aš apsoliučiai nieko nepajutau jutau , kad nemalonu kai ten kiša pirštus , bet tikrai nebuvo taip kaip man pasakojo ,kad bus. Kai pamačiau ji nuoga ties ta dalimi kuri turėtu buti joo pasididžiavimas buvo tuščia ir visi tie pasakojimai kaip bus gerai ir man patiks iškart nublanko tada supratau kodel 36metu vyras žiūri i 18metu. Po to karto buvo dar keli kartai , keli bandymai daryti viska kitaip kitom pozom , bet kuo toliau tuo bjauriau man buvo su juo buti nes supratau , kad visi jo pasakojimai buvo tik pasakos . O būna su manimi tik del tariamo sexo nes betkokiu atveju jam buvo gerai, o aš taip ir nesuprasdavau kad įvyko per tas 7minutes 🙂 isikyreme labai greitai aš sutikau savo vaikystes meile ir sukūriau šeima , o apie jį net galvoti negaliu nes supykina. Tai gi mano pirmas suartejimas buvo tikrai ne su tuo vyru , o mano tikrasis pirmas kartas kai pajutau ta malonuma ir tikrąjį noro su mano dabartinių vyru 🙂

    reply
  • Avatar

    Marija

    Visada seksą labai sakralizavau, maniau, na ir tebemanau, kad tai yra dviejų žmonių suartėjimas negalimas be emocinio ryšio ar žmogaus dvasinio pažinimo. Taip sakralizuodama laukiau žmogaus, su kuriuo jausčiausiai visiškai saugi ir sava. Ir sulaukiau, visai neseniai. Nebuvo jokio jaudulio, jokio skausmo, jokio nejaukumo. Buvo viskas visiškai tikra ir nuostabu. Jaučiausi lyg viskas vyksta iš prigimties. Buvau pripratusi prie žmogaus, susigyvenusi su juo ir jo kūnų, žinojau preliminariai ką jis masto. Ir galiu pasakyti, kad laukti ir sakralizuoti- verta. Bet kai ateina tas žmogus, tiesiog pajauti ir dalykai įvyksta savaime. O nerimauti nėra ko. Viskas nuostabu ir žavinga.

    reply
  • Avatar

    18

    Pirmasis mano kartas su pirmuoju ir dabartiniu vaikinu buvo tikrai tikrai kaip iš filmo! Be abejonės ne fizine, tačiau emocine prasme. Prieš tai gal apie pusmetį apie tai drąsiai šnekėjome nebijodami savo pačių minčių bei įsitikinimų, vartojome visus tuos terminus ir išsireiškimus, nuo kurių dar vis rausta suaugę mūsų tėvai ir apskritai didžioji dalis visuomenės. Tikiu, jog kiekvienam iš mūsų seksas reiškia labai skirtingus dalykus ir su tuo visiškai viskas normalu. Tačiau laimei, seksą mes abu, nors ir niekada jo nepatyrę, matėme kaip meilės bei pasitikėjimo brangiu žmogumi  išraišką. Kuomet atėjo metas, jau nebijojau nieko. Galbūt ir dėl to, jog prieš tai teko susipažinti su savo kūnais, išbandėme oralinį seksą ir pan. Dar šiek tiek neramu, bet tuo pačiu ir įdomu buvo dėl to, kaip abu po visko jausimės ir ar tai pakeis mūsų santykius. Tikiu, jog tai, kaip jūsų partneris/partnerė elgsis po visko, daug apie jį/ją pasakys. Po pirmojo karto šiek tiek nerimavau dėl savo fizinės būsenos. Visada skaudėjo, pasidarė sunku aktyviau judėti, šlapintis. Visu, net ir pačiu menkiausiu, savo nerimu su juo dalinausi ir visada sulaukiau mylinčio, rūpestingo ir raminančio atsako, jog niekur neturime skubėti, galime bandyti kažką pakeisti arba galime dar palaukti, kreiptis į specialistus, jei tik tai mus abu nuramins. Šiandien, praėjus pusmečiui, mylimės nieko nevaržomi ir dažnai juokaujame, jog būtų labai sunku vėl be to gyventi. Supratau, jog nesvarbu ar tai mūsų pirmas ar dvidešimtas kartas – bendravimas apie mūsų poreikius ir fantazijas šią patirtį padaro daug paprastesne ir malonesne.:)

    reply
  • Avatar

    Rūta

    Labas, mano pirmas kartas buvo 16 metų, nežinau ar to norejo labiau vaikinas(jam tada buvo 21m.) ar aš. Bet tai įvyko ir be jokiu planavimu ar pasiruošimu, labiau jaučiant didžiuli spaudima iš partnerio pusės. Tačiau kad ir kaip bijojau ir kaip nemalonei viskas klostėsi iki tos dienos, pirmas kartas buvo labau gražus ir tas vaikinas kuris taip spaudė mane ir visada varžė viska padarė labai gerai , žodžiai kuriuos jis ištarė tada buvo kupini palaikymo ir padrasinimo, ačiū jam kad galiu prisiminti tai kaip labai labai gražia patirtį.

    reply
  • Avatar

    K.

    Pasidalinsiu savo istorija. Kai man buvo ketveri mama dirbo per du darbus. Mano tevas buvo jai neistikimas, nezinau ar taip bande pabegti nuo realybes ar persidirbdama isliedavo savo skausma. Vasarai mane isvesdavo i proseneles kaima. Ten gyvenes kaimynu vaikis, beje, vyresnis visais 6 metais megdavo su manim zaisti, kadangi kaimas beveik ismires, vaiku nelike, niekam tai nekeldavo dideles nuostabos. Dazniausiai zaisdavome pirtyje, jis ta zaidima vadino „svenciam tavo gimtadieni“. Grodavom, lyg bugnais su apverstais vandens kibirais, musuodavom vantomis. Budavo tikrai nuosirdziai linksma. Bet.
    As nepamenu, kaip tiksliai tai prasidejo. Nepamenu ir kodel nepradejau saukti. Pamenu tik, tai, kad skaudejo ir jauciausi labai issigandusi. Prosenele pirties duris atvere per velai, buvau pusnuoge, verkianti, jis turbut jau pusiaukelej namo. Ir tuomet ji padare didziausia klaida, pasake, kad MAN turi buti labai labai GEDA del to, ka MES cia isdarinejame ir liepe niekam nieko nepasakoti, nes zmones mane uzbadys pirstais. As nezinau, kodel ji taip pasielge. Ar ji nesuvoke, kaip stipriai mane nuskriaude. Ar ji tiesiog bijojo mano mamos reakcijos, suzinojus TOKI dalyka. As nezinau. Zinau tik tiek, kad niekam nieko nesakiau iki 16kos. Pirmoji apie tai suzinojo mano geriausia drauge ir jos zodziai isgirdua tai, buvo „as zinojau, kad kazkas su tavimi ne taip, zinojau, kad kazka slepi“. Blokavau si ivyki, nors jis islysdavo mano mintyse kaskart bandant savo noru myletis su vyrais, nebesuskaiciuosiu, kiek kartu, vidury akto apsiverkdavau, susiriesdavau i kamuoliuka ir nebeleisdavau manes liesti. Nesvedavau savo gimtadieniu, nes ju sventimas man asociavosi su geda ir skausmu. Elgdavausi labai vulgariai, o suviliojus koki nors vaikina drebedavau is baimes, jam bandant mane paliesti intymiau, galiu teigti, kad nebuvau psichologiskai stabili. Veliau sutikau zmogu, kuris studijavo psichologija, draugavome trejus metus, tai jam esu dekinga uz tai, kad dabar ramiai galiu kalbeti sia tema. Galiu myletis su savo vyru ir jaustis saugi. Nebesapnuoju kosmaru, nebebijau prisilietimu. Ir drasiai galiu pasakyti, man nebegeda. Bobule (taip vadinau savo prosenele), man niekada ir neturejo buti geda, del to, kad manimi pasinaudojo, kai buvau mazametis, pazeidziamas vaikas. Tai toks buvo mano „pirmasis“ kartas. Dalinuosi sia istorija, nes tikiu, kad esu ne viena, galbut kazkam ji pades suprasti, kad viskas yra gerai, tereikia nebijoti pradeti „tvarkyti“ savo vidaus, nebijoti pradeti gyti, po tokiu traumu, kaip si. Ir nesigedyti, nes geda turi buti ne tam, kuri nuskriaude.❤

    reply
    • Avatar

      Kotryna Bass

      Ačiū jums labai už atvirumą ir drąsą <3

      reply
  • Avatar

    :)

    Mano pirmas kartas buvo kai buvau 17-os metu. Jis atsiklause mano sutikimo, buvo atsargus ir svelnus, visada klause kaip jauciuosi. Niekada del musu pirmo karto nejauciau gedos, iskart apeme jausmas, kad pasielgiau teisingai, jau devynerius metus su JUO esame kartu is kuriu dvejus-santuokoje ir sexo metu as ir mano „O“ visada yra jo prioritetas <3

    reply
  • Avatar

    Ji

    Apie lytinius santykius man daug pasakojo mama, ji pateikė tai kaip labai gražų dalyką, tokį pat įsivaizdavimą gavau ir iš romantinių knygų bei filmų. Tačiau mokykloje ir internete susidūriau su visai kitokiais dalykais, seksas buvo pateikiamas kaip purvinas ir gėdingas dalykas, vien kūniškas veiksmas, man tai pasirodė dalykas, žeminantis moteris. Dėl to linkau prie minties, kad norėčiau kurti santykius nebent su kita moterimi. Pamaniau, kad be reikalo romantizavau seksą, tikrovėje visa tai – nieko gražaus. Taip ir gyvenau turėdama šiokią tokią traumą iš aplinkos ir sekso fobiją. Kai prasidėjo mano pirmieji rimtesni santykiai, mano draugas pasipasakojo apie savo pirmą kartą ir pirmus santykius, kurie nesiklostė gerai ir jį nuvylė. Tuo metu nusprendžiau, kad noriu jog mums viskas būtų kitaip. Ir supratau, kad pirmo karto norėčiau laukti iki vestuvių, pasakiau tai jam, jis suprato ir priėmė tai. Vis dėlto, tai įvyko šiek tiek prieš vestuves (man buvo beveik 20 metų). Prieš tai jau buvome susipažinę su vienas kito kūnais ir daug kalbėjome apie seksą. Jau gyvenome kartu, vieną vakarą tiesiog pajutau, kad noriu, jog tai įvyktų dabar ir pasiūliau jam. Susikūrėme jaukią atmosferą, prisidegeme žvakių ir pasidarėme sau tokias lyg ir slaptas vestuves. Tiesa, visa kita klostėsi ne taip ir romantiškai – beveik neturėjome įžanginiu glamonių, iškart puolėme ‘prie reikalo’ man labai skaudėjo ir nepavyko patirtį orgazmo, vidury proceso išėjau į tualetą, po to grįžau ir tęsėme, be to, mane ištiko juoko priepuolis. Tačiau dar po kelių kartų supratau, kas man labiau patinka, ką reiktų daryti man ir jam, kad patirčiau orgazmą. Pasikalbėjome apie tai, atsižvelgėme viens į kitą, paivairinome procesą. Per vestuves jau pilnavertiskai mylejomes. 🙂 labiausiai džiaugiuosi, kad visa tai įvyko su žmogumi, kurį visiškai pažįstu, pasitikiu, bei galime atvirai kalbėti apie viską. Dėl to nebuvo streso, įtampos, tik šiek tiek jaudulio ir nežinomybės, tačiau žinojau, kad viskas bus gerai, kaip galiausiai ir buvo. Dabar esame jau 1.5m susituokę ir laukiamės vaikelio 🙂

    reply
  • Avatar

    V.

    Ačiū už šį tekstą, todėl nes esu dar nekalta. Dvidešimt vieneri ant nosies ir du, keikiu save kad nepraradau nekaltybės kokių penkiolikos kokioje nors „pijankėje“ kai buvau išgėrus. Vis dar kaustausi ir turiu šimtą dvi intimacy issues, nejauku, nemoku, jau sena palyginti su kitomis gėda būti nekaltai… Bet su šiuo tekstu lyg palengvėja, kad jei nenoriu tai nenoriu ir neprivalau niekam nieko, kai atsiras kantrus ir geras žmogus kuris manęs nespaus ir man bus gera tada gal.

    reply
    • Avatar

      As

      Laikykites 😀 tai tik 10min malonumo. Verta, labai laukti. Ir gyventi po to svaru samoninga gyvenima. Jums tik 21, jus megausites sexu dar daug daug metu.

      reply
    • Avatar

      Ji

      Aš nekaltybę praradau kai man buvo 21. Ir tai buvo per anksti. Mylėjausi su vaikinu, su kuriuo prieš 3 mėnesius buvome išsiskyrę. Jis mane labai įskaudimo, bet taip stipriai jį mylėjau, kad po 3 tylos mėnesių tiesiog nusprendėme pasimylėti. Abiems tai buvo pirmas kartas. Dabar gailiuosi, nes man skudėjo, kitą dieną kraujavau, o jis net neparašė, nieko nepaklausė, kaip jaučiuosi. Taip kad lauk toliau!

      reply
    • Avatar

      L

      Puikiai suprantu, kaip jautiesi. Pirmą kartą pasimylėjau, kai man buvo 24. Iš vienos pusės, viską norėjau padaryti „teisingai“ – atrasti TĄ vaikiną, su kuriuo būčiau rimtuose santykiuose, draugautume jau kuris laikas (turėjau mintyse kuriamas ribas, kada jau galima pasibučiuot, o kada jau kas ten ir daugiau) ir t.t. Bet iš kitos pusės, man buvo labai gėda, nes juk mano amžiaus visi TAI jau buvo išbandę, visi juokaudavo apie seksą, o aš juk nežinojau, kas tai per dalykas ir su kuo jis valgomas. Man buvo baisu, o kas jei neatrasiu to žmogaus ir liksiu nekalta iki 30, 40 ar iš viso – mirsiu nekalta? Buvo smalsu, norėjosi sužinoti kas tai per dalykas dėl kurio visi alpsta. Prie viso to buvo ir gėda bendraujant su vaikinais. Galvoje buvo tūkstančiai klausimų, kaip turėčiau jam tai pasakyti, vėlgi, kadangi esu panelė planuotoja ir viskas turi būti tobula ir pagal planą, mintyse buvo tobulas pokalbio scenarijus su paruoštais atsakymų variantais pagal situaciją, kur, kokiomis aplinkybėmis ir po kiek laiko bendravimo tas pokalbis turi įvykti. Ir kartais nubusdavo ta visiškai kita asmenybės dalis, ta, kuri buvo įsibaiminusi dėl galimybės mirt nekaltai ir pan ir galvodavau, šiek tiek save kankindavau, kodėl negalėjau to padaryti su kokiais vaikinais su kuriais bendraudavau, nors jie man ir nelabai patikdavo, vėlgi, turėjau „deadline’ą“ iki kada tai būtina atlikti, galvojau, nesvarbu, ar tuo metu susitikėčiau su kuo nors, kas man patiktų, ar ne, bet mintyse idėjų buvo. Ir labai džiaugiuosi, kad to nepadariau ir neverčiau savęs per prievartą būti su kažkuo, su kuo nenoriu. Ir viskas buvo visiškai kitaip nei planavau pati ir kūriau scenarijus galvoje. Panelė tobuloji nusižengė viskam, kam tik galėjo sugalvot ir pirmą kartą pasimylėjo su vaikinu, kurį pažinojo mažiau nei savaitę. Visgi, tai buvo pirmas žmogus, kuriuo pasitikėjau visu 100%, kuriam nereikėjo galvoti, kaip pasakyti, kad dar nesu to darius, nes tai išsprūdo tiesiog automatiškai. Kai važiavau pas jį buvau visu šimtu procentu įsitikinus, kad tąnakt mes nesimylėsim, bet galiausiai viskas įvyko mano iniciatyva, nes tiesiog jaučiau, kad to noriu. Nors su juo mes dabar nebendraujam, bet labai džiaugiuosi, kad tas žmogus tuomet atsirado mano gyvenime, nes sugebėjo sukurt saugumo jausmą tuo svarbiu momentu, išvaikė visas baimes dėl pirmo karto ir gėdos jausmą dėl nekaltybės (bet juk net kvailai skamba gėdytis dėl nekaltybės, ne?). Taip pat jis padėjo suprast, kiek dar daug viduj turiu susivaržymų ir negaliu laisvai kalbėtis apie tai, ką jaučiu ir ko noriu, domėtis, kas patiktų jam. Nes jis manęs klausė ir klausdavo, o aš negalėjau atsakyti. Jei dabar galėčiau duoti patarimą jaunesniajai sau, pasakyčiau, kad nėra ko gėdytis dėl to, kad visi tai jau patyrė, o tu ne. Kiekvienam laikas ateina skirtingu metu, nesvarbu kiek tau metų, o kai ateis laikas, atsiras ir tinkamos aplinkybės, ir tinkamas žmogus, kuris supras ir pati tada nieko nebijosi ir tikriausiai atsiminimus turėsi daug geresnius nei tos, kurios skubėjo ir norėjo tai padaryti kuo greičiau. Svarbiausia savęs nespaust ten, kur pati nenori. Vietoj savęs graužimo ir apmąstymų geriau skirt laiką savišvietai, kaip pažinti savo kūną, poreikius, mokytis nebebijoti kalbėti ir klausti, kad atėjus tam momentui nebebūtų baisu apie tai pasikalbėt.

      reply
      • Avatar

        La

        Wow, ačiū L už mintis. Esu beveik tokioj pačioj situacijoj kaip ir tu buvai. Nežinau, noro greičiau prarasti, ir patirti tai nenumalšino:). Bet smagu, kad pasidalinai savo patirtimi, nes dabar tik drąsiau laukti :))

        reply
  • Avatar

    Ieva

    Savo pirmąjį kartą leidau įvykti 18 metų – iškart kai baigiau mokyklą. Rinkausi tokį amžių su mintimi, kad jei netyčia pastočiau, nebūtų labai baisu – mokykla baigta, viskas ok 🙂 Su vaikinu draugavome kelis metus, iki to užsiimdavome įvairaus plauko glamonėmis, oraliniu, o štai tas pirmas kartas pavyko ne iš pirmo karto. Kelis kartus bandėm, bet dėl skausmo ir baimės vis nutraukdavau. Man atrodo, kad skaudėjo jau vien nuo nepasiryžimo, nes tąkart, kai pavyko, nebebuvo baimės, o ir skausmas minimalus. Matyt, tereikėjo prisiruošti psichologiškai 🙂

    reply
  • Avatar

    Aida

    Mano pirmas kartas buvo siaubingas.. Tai nutiko prieš mano 18-tą gimtadienį. Jauna ir kvaila įsižiūrėjau už mane 5 metais vyresnį vaikiną. Pasiūlė su juo važiuoti „pasitūsint“. „Kodėl ne?? Aš jam patinku!!“ – tada dar negalvojau, kad gali kas blogo nutikti. Žinoma, alkoholio perteklius padarė savo. Jis manim pasinaudojo.. O dar manim „pasidžiaugti“ norėjo ir jo draugai. Džiaugiuos tuom, kad jie buvo girtesni negu aš, todėl galėjau pabėgti, bent nuo jų.. Namo grįžau tik po 2 parų, nes net neįsivaizdavau kur buvau išvežta.. O tą vakarą juk nerūpėjo, nes buvau su „meile“.

    reply
    • Avatar

      XYZ

      Labai gaila, kad tau teko tai patirti. Hug.

      reply
  • Avatar

    Danielė

    Savo pimąjį kartą patyriau būdama maždaug 22 metų su puse. Tai įvyko po daugiau nei metų nuo draugystės pradžios ir su žmogum, kuriuo labai pasitikiu, branginu ir kuriam iki šiol puoselėju šiltus jausmus. T.y. Su savo dabartiniu širdies draugu, su kuriuo prie intymumo ėjome palengva, lyg norėdami iš pradžių vienas kitą prisijaukinti.. Su Juo jaučiuosi atradusi viską, apie ką tik esu svajojusi, jaučiuosi, kaip namie, ir netgi galėsianti visą likusį gyvenimą kartu praleisti. Po poros savaičių sueis du metai kaip esame kartu ir aš dar niekad nesu buvusi TOKIA dėkinga.

    reply
  • Avatar

    mergina

    mano pirmas kartas įvyko po pusės metų draugystės su vaikinu. jis man buvo pirmas, ir aš jam pirma. mylėjom vienas kitą. buvome geriausi draugai. tai įvyko mėnesis iki mano 18 gimtadienio. praėjo 6 metai ir mes vis dar gerai sutariam, nors jau senai nesam kartu.
    tikrai nesigailiu atidavus savo nekaltybės savo geriausiui draugui!

    reply
  • Avatar

    A.B

    Mano pirmasis kartas buvo kai buvau jau 18 metų. Buvau įsitikinusi ir laikiausi savo įsitikinimo, kad lytinį gyvenima pradėsiu tik kai sutiksiu tinkamą žmogų ir tik sulaukus pilnametystės. Taigi po pusės metų draugystės aš atsidaviau savo dabartiniam draugui ( draugaujame beveik 2 su puse metų ) tačiau mano pirmas kartas nebuvo išsvajotas. Per naujus metus, gerokai padauginusi, paprašiau draugo kad nuvestų mane miegoti. Vos sugebėjusi nusirengti ir atsigulti į lovą, mano bejėgiškumu buvo pasinaudota. Žinoma aš nesipriešinau ir pritariau tam. Tačiau ne karta draugui buvau sakius, kad niekada to nepadarytumėm pirma kartą girti. Buvo kiek skaudu, tačiau viską iškalbėjus ir supratus, viskas buvo gerai. 🙂

    reply
  • Avatar

    :)

    Pirmą kartą pasimylėjau praėjus mėnesiui po 18likto gimtadienio. Buvau savimi nepasitikinti, nepatyrusi ir tikėjau, jog bet kokia patirtis man padės atgauti pasitikėjimą ir laisviau jaustis bendraujant su vaikinais. Po išleistuvių išvykau į trumpą kelionę, kurioje susipažinau su vietiniu ir pabendravusi su juo voskelias valandas bare, jam atsidaviau. Įdomiausia tai,jog toks pirmas kartas iš tikro man padėjo ir man tokio reikėjo. Visai to nesigailiu, pagaliau susidėliojau vertybes sau, supratau, ko noriu ir jaučiuosi gana drąsiai. Nesureikšminti šio įvykio ir nesijausti kaltai man padėjo ir draugės, kurios pilnai mane suprato, manimi nenusivylė ir palaikė.

    reply
  • Avatar

    A.

    Paauglystėje jaučiausi esanti nepasiruošusi seksui, o vėliau nesinorėjo permiegoti su bet kuo tik tam, kad padaryti tai. Mano pirmas kartas įvyko 26-erių. Sutikau žmogų, su kuriuo iškart galėjome drąsiai ir atvirai kalbėtis apie viską, kuris rūpinosi, kad man būtų jauku ir gera, kuris nespaudė ir laukė mano paraginimo. Permiegojau su juo po savaitės draugystės. Jis pasirūpino, kad pirmas kartas būtų ypatingas – išsinuomavome namelį su židiniu, buvo žvakės, daug glamonių, rūpinimasis apsauga ir mano pojūčiais, jo dėka pirmas kartas buvo palydėtas net kelių orgazmų. Dabar tai prisimenu kaip gražų, jaukų ir malonų vakarą, šis žmogus šiandien yra mano sutuoktinis, o mudviejų lytinis gyvenimas – pilnas bandymų, atradimų ir drąsos kalbėtis apie savo pojūčius.

    reply
  • Avatar

    Rūta

    Pirmas kartas buvo labai anksti, prieš pat 15-tąjį gimtadienį. Su vaikinu pažįstami buvom nuo pirmos klasės, aštuntoje pradėjom draugauti. Pirmus pusę metų eksperimentavom, pradėjom nuo pačių pagrindų ir su kiekviena diena išmokdavom vienas kitą pamaloninti. Seksas buvo paskutinis taškas. Jis laukė, kol aš pasakysiu, kad jau pasiruošus tam. Taigi mokslo metams pasibaigus išvažiavom prie ežero su palapinėm, kur ir įvyko labai artimas, neskubinantis pirmasis kartas. Po to su juo kartu praleidome dar tris metus. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė ir deja dar vis neatradau partnerio, kuris mane pamalonintų taip, kaip pirmasis.

    reply
  • Avatar

    E.

    Mano pirmas kartas galėjo būti ir žymiai anksčiau, ir žymiai labiau ypatingas, bet mamos buvau prigrasinta, kad be aštuoniolikos metų net nebandyčiau ten ‘fitimiti’ kaip ji sakydavo. Kažkaip nebūdama gera melagė ir truputį prisibijodama mamos, ilgaiii ir nuobooodžiai laukiau savo aštuoniolikto, nors jau nuo penkiolikos draugavau su labai ypatingu vyruku, su kuriuo užsiminėjom petingu, o kadangi draugystė buvo ilgos distancijos, net ir miegodavom vienoj lovoj savaitėmis. Jis laukė, mane gerbė, o aš, mamos prigrasinta, užsispyrusi kentėjau, nors norėtis tai labai norėjosi. Galų gale mes pasukom kitais keliais (ir tikrai ne dėl sekso nebūties), septyniolikos pradėjau draugauti su kitu bernioku, buvome labai įsimylėję, bet visgi nebuvo man aštuoniolikos ir tiek, gi! O grįžus namo po susitikimo su juo, mama vis kamantinėdavo, tai ir toliau laukiau. Vaikinas išvažiavo studijuoti į LA, aš likau baigti mokyklą Lietuvoje, tą vasarą persikrausčiau į Londoną. Buvo man jau ir devyniolika, bet pirmo karto dar nebuvo. Londone nauji namiokai garsiai kambariuose mylėdavosi, prie stalo dalindavosi įspūdžiais, o aš susispraudus į kėdę raudonuodavau ir jausdavaus labai nepatogiai — ta nekaltybė patapo kaip kažkokia našta! Norėjau ją nusimesti, bet stigma, jog tas kartas turi būti su ypatingu žmogumi man to neleido padaryti, nes iš kur aš dabar tą ypatingą žmogų ištrauksiu?! Su niekuo gi nedraugavau. Artėjo Kalėdų atostogos, turėjau bilietą atgal į Lietuvą. Susirašėm su mano buvusiu, jog ir jis grįžta keliom savaitėm. Aš minty jau rezgiau planą.. (liūdna dabar, ganėtinai savanaudišką). Juk jis toks beveik ypatingas: kažkada vienas kitą mylėjom, buvome kartu, na, jeigu rašo ir klausia ar būsiu Lietuvoje, vadinasi jam dar rūpi. Tai taip ir nutiko. Susitikome, aš praleidau pas jį naktį, kūčių rytą tėtis manęs atvažiavo pasiimti, mat tas vaikinas gyveno tolėliau nuo mano gimtojo miesto, namuose tėvai išsikamantinėję kas ten įvyko, nekaltybės praradimo garbei iššovė šampaną. Šampaną buvo galima ir pataupyti, mat jokių sentimentų tam kartui nejaučiu — nors viskas vyko saugiai, lėtai ir su didele pagarba tarp mudviejų, mano galvoje tai buvo lyg kažkoks ‘darbas’, kurį turėjau atlikti, kad nusimesčiau tą nekaltybės gėdą.

    reply
  • Avatar

    Evelina

    Mano pirmas kartas buvo kai man buvo 16 metų. Su vaikinu, kuris yra 7 metais vyresnis už mane. Tuo metu mes vienas kitą pažinojome vos 2 savaites. Nežinojau ką darau, bet žinojau, kad noriu to su juo. Viskas buvo ne taip, kaip visada svajojau — nebuvo jokios prieblandos, nes tai buvo vidurdienis. Mes nebuvom lengvai apsvaigę nuo alchoholio ir fone negrojo romantiška muzika. Nežinau dabar, kodėl sutikau. Dabar turbūt to nekarto iau. Tačiau mes esame kartu iki šiol, jau planuojame vestuves, ir vis gi, niekada to nesigailėjau.

    reply
  • Avatar

    Marija

    Man buvo 20 metų. Pažinojome vienas kitą apie 4 mėnesius, draugavome oficialiai mėnesį, kartu gyvenome irgi kokį mėnesį ir po truputį jaukinomės vieną kitą, bandėme mylėtis kartus, bet vis neapvykdavo, ir galiausiai pavyko. Nieko ypatingo nepajaučiau, net iki galo nesupratau iš pradžių, ar čia jau viskas. Kitą rytą pamenu, kad sunkiai vaikščiojosi darbe ir toks keistas jausmas buvo. Nebuvau jam pirmoji, o jis man pirmasis ir pirmasis (ir vienintelis!) oficialus vaikinas. Jis labai švlenus buvo, kalbėjomės prieš tai apie šitą pirmąjį kartą. Jau beveik trys metai esu kartu su šiuo žmogučiu, džiugina, bet seksas vis tiek nedžiugina ir netraukia manęs, nors jis švelnus, mielas, daug klausia, kaip čia man kas kur geriau, niekada nespaudžia. Na, bet man bent jau labai patinka matyti, kaip jam tikrai taip gera gali būti 🙂

    reply
  • Avatar

    Kristina

    Pirmasis mano kartas atsitiko kai man buvo 16 m. Gal ir anksti. Tačiau jei galėčiau atsukti laiką atgal – jo nekeisčiau. Nekeisčiau manau nei savo amžiaus, nei žmogaus, nei vietos.

    Jam buvo 19, jis buvo geras, iki skausmo gražus, išauklėtas ir “nekaltas”. Abu mylėjome viens kitą ta didele didele pirmąja meile. Prieš tai kelis kartus apie tai kalbėjomės, laukėme, kol abu būsime tam pasiruošę, taigi į atostogas išvykus jo tėvams, po dar vieno pokalbio nusprendėme, kad atėjo laikas.
    Viskas vyko labai atsargiai, gražiai ir nerangiai. Taip kaip ir įsivaizduoju dviejų pirmoje meilėje paskendusių paauglių pirmą kartą.

    Džiaugiuosi, kad praėjus jau 12-kai metų nuo to pirmojo karto aš prisimenu jį kaip fainą ir nerangų įvykį. Po tokio pirmo karto “užprogramavau” save gražiam seksui ir niekada nemiegojau su kuo papuola. Tačiau kol tikrai išmokau mėgautis seksu ir radau mane jaučiantį partnerį praėjo net 10 metų.

    Pirmas kartas prasideda nuo pokalbio, o patį įvykį nešiojiesi atmintyje visą likusį gyvenimą, todėl jis neturi būti “geriausias” kartas Tavo gyvenime, bet būtinai turi būti malonus prisiminti.

    reply
  • Avatar

    L

    Pirmasis kartas ivyko man suejus 13 metu. Jau atrodziau ir buvau subrendusi kaip 16/17 metu. Po gimtadienio mano ‘pirmoji meile’ mane paliko. Ir prisistate man vaikinas 15/16metu is ex kompanijos. Buvau tuometu vienisa… Vienintele mano geriausia drauge gyvenime nuo manes nusisuko, mokykloje patycios, seimoje irgi nieko gero, o mylimas vaikinas paliko. Karoliui (ex draugui) buvo labai lengva mane tokia prisijaukinti ir pasinaudoti. Po nepilnu 2savaiciu pakviete mane i svecius. Jo pacio mama mus nuveze i jo namus (jie buvo uz miesto) ir paliko mus vienus. Pirmai viskas buvo normaliai, bet veliau lindimai, grabaliojimai… Jis ikalbinejo kad viskas gerai, nieko cia tokio, itikinejo kad cia irgi jo pirmas kartas, net bande prisneket kad moteru isange yra visiskai kitokia nei vyru ir todel moteris gali duot analini o vyrai ne. Taigi priejom pagaliau prie to.. Man neskaudejo, beveik nieko nejauciau, tik jis vare gal 20min, poto paprase iseiti is kambario ir tenkino save dar tiek pat laiko kol baige. Taip pat ikalbejo jam padaryt oralini, kas buvo man labai slykstu.. Tad baige tik jis, ir tai su savo pagalba. Veliau taip jisai ir dingo. Draugam pripasakojo, kad pati labai lipau ir norejau, kadangi jie buvo kazkiek pazistami su keliais mano klasiokais tai prasidėjo dar didesnes patycios, pravardziavimai kekse ir tt.. Po sito ivykio man prasidejo beprotiskai skaudzios menesines, kur iki tol kelis metus viskas buvo su jomis gerai. Net iki dabar kartais pamatau ji mieste, anksciau dar bande man vis rasyti, ignoruodavau, o galiausiai uzblokavau. Atsiprasinejo manes ir prasesi kad vel bendrautumeme. Gailiuosiu kaip tai nutiko, ir kiek problemu tai sukele… Bet net nezinau kaip butu kitaip, jei tai butu nutike veliau.

    reply
  • Avatar

    Viktorija

    Mano pirmas kartas buvo prieš mėnesį. Esu aštuoniolikos, su vaikinu draugaujame jau metus. Neskubėjau ir tuo labai džiaugiuosi, norėjau įsitikinti, kad dovanoju save tinkamam žmogui. Nors mums abiem šis seksas pirmas gyvenime, jis buvo tobulas. Žvakės, glamonės, orgazmas ir panašiai..

    reply
  • Avatar

    Gabija

    Hm, mano istorija skiriasi nuo jūsiškių. Pirmą kartą pasimylėjau būdama 16. Aš to norėjau, jaučiausi saugi, pasitikėjau savo partneriu, vaikinu, kuriam tikrai rūpėjau, viskas buvo gerai, pirmas kartas nors ir nebuvo itin sklandus, man labai skaudėjo, bet nesigailėjau. Teko pasigailėti ir labai nusivilti sužinojus kad jo pirmasis kartas buvo ne kartu su manimi ir kad jis man melavo. Tai mane labai įskaudino bet jis labai atsiprašinėjo ir aš „atleidau“. O pasirodo matyt visada nešiosiu kažkokį nusivylimą ir pyktį savyje, su juo po to dar pradraugavau 2.5 metų tačiau iš mano pusės santykiai buvo nenuoširdūs ir aš tik naiviai tikėjausi kad viskas bus kaip kažkada seniau. Jis sugriovė mano pasitikėjimą ir sugadino mano pirmąjį kartą.

    reply
  • Avatar

    Diana

    Mano pirmas kartas įvyko prieš kiek mažiau nei du mėnesius. Man 19 metų. Maždaug pusę metų draugavau su vienu vaikinu, kai dabar žvelgiu į tą draugystę, suprantu, kad ji greičiau mane ribojo ir vargino nei įkvėpė ir žadino kaip turėtų būti įprastose santykiuose. Su vaikinu nuolatos pykdavomės, įžeidinėdavome vienas kitą, bet neilg trukus jau atsiprašinėdavome ir vėl prisiekinėdavome giliausius jausmus. Tiesiog tai buvo labai toksiški santykiai, kurių niekaip negalėjau nutraukti, nes buvau prie žmogaus prisirišusi. Šiaip ar taip mes kelis kartus bandėme pasimylėti, bet vis nepavykdavo dėl mano baimės ir jo psichinės ligos. Bet visą laiką jaučiau kažką viduje verdant : O BLEMBA MAN 19, O AŠ DAR NĖ KARTO NE SI MY LĖ JAU. Ta mintis kirbėjo ir sutiko, nes jaučiausi ne pilnavertė, nepatyrusi, mažvaikė.
    Po kurio laiko išvykau į egzotišką kraštą, kuriame užmezgiau tokį atostogų romaniuką. Ir pagaliau tai padariau. Buvo baisiai nemalonu prisipažinti atostogų vaikinui, kad esu dar nekalta, todėl tiesiog tai nu tylėjau ir tiesiog meldžiausi, kad nepabėgtų kokia kraujo srovelė ir viskas neišaiškėtų, po to tiesiu taikymų bėgau nusiprausti.
    Po visos šitos patirties tiesiog norėjosi RĖKTI, tiek viduje visko buvo susikaupę, bet niekam negalėjau papasakoti, su jokiu žmogumi pasidalinti ir aptarti ar čia viskas OK, nes tuo metu dar turėjau tą mane tiesiog smugdžiusį santykį, kurio nutraukti tiesiog neturėjau vidinės jėgos. O DIEVE, TAIGI AŠ APGAUDINĖJAU KAŽKĄ. Ir dar ne šiaip sau, esu mergina, tai kam nors pasipasakojus apie savo pirmą kartą rizikavau ne tik būti įvertinta kaip moraliai degradavusi, bet tiesiog nurašyta kaip paskutinė kekšė.
    Nuo to laiko kiekvieną kartą, kai išgirstu ką nors kalbant apie lytinius santykius/pirmą kartą suklustu ir ieškau informacijos tuose pokalbiuose, kuri galbūt yra man naudinga. Ir tuo pačiu vis giliau ‘nuryju’ savo istoriją slopindama visą tą jausmų katilą, kuris TIESIOG NERIMSTA!
    Dabar bent kiek geriau visą tai išrašius!
    Ačiū nebegėda, kad esat ir esat tuo metu kai kaip tik man to reikia

    reply
  • Avatar

    Ž.

    Mano pirmasis kartas nebuvo nei linksmas nei smagus. Po jo buvo labai daug ašarų ir savęs smerkimo. Kartą per vieną vakarėlį per daug išgėriau, tiesiog negalėjau orientuotis aplinkoje ir tuo pasinaujodo mano vaikinas. Taip, žmogus kuriuo pasitikėjau labiausiai, tikėjau kad jis turi mane saugoti. Ir jis nusivedęs mane už namo tai padarė. Viską prisimenu tik nuotrupomis, bet tas baisus jausmas mane persekioja iki šiol. Aš buvau per silpna pasakyti ne, todėl tiesiog kentėjau ir meldžiau Dievo, kad viskas greičiau pasibaigtų. Vieną akimirką tiesiog troškau numirti, kad tik nereikėtų to kęsti. Kartais iki šiol užplūsta tokios mintys. Labai sunku gyventi su šiais prisiminimais. Nuo tos akimirkos niekada savo kūne nesijaučiau sava, bet tikiuosi kadanors tai baigsis. Ir aš vėl galėsiu gyventi ramiai.

    reply
    • Avatar

      Greta

      Miela Z.,

      Mano sirdis plysta, skaitant tavo istorija. Prievartos pasekmes yra vienos sudetingiausiu ir su tuo reikia dirbti ir nebijot paprasyti prof. pagalbos. Esu buvus panasioj situacijoj ir noriu priminti tau, kad tu buvai apsinuodijus ivairiais gerimais ir zmogus tokioje stadijoj negali suteikti
      jokio „leidimo“ arba pasiusti „zenklo“ savo partneriui, jog jis gali elgtis „kaip nori“ su tavim. Nekaltink saves, del to kas ivyko. Tu neesi kalta, jog atsidurei tokioje situacijoj. Tavo tuometinis vaikinas yra kaltas, neleisk sitiem prisiminimams paveikti tavo dabarties. Ieskok pagalbos, pamilk savo kuna is naujo ir zinok, jog tu niekada neesi viena.

      reply
    • Avatar

      XYZ

      Ž., man taip pat gaila, kad tau teko tai patirti. Prašau, kaip nors, kreipkis į gerą psichologę – nebijok, tikrai jų nenustebinsi, nepasirodysi blogai ar keistai, jos tam ir yra, kad padėtų esant skaudžiai patirčiai.

      Apkabinu.

      reply
  • Avatar

    S.

    Mano pirmas kartas įvyko man būnant 18. Tai buvo už mane 6 metais vyresnis vaikinas. Pažinojau jį gal pusę metų ir vėliau bendravimas nutrūko, nes jis nusprendė, kad aš jam per jauna. Po pusės metų taip nutiko, kad atsidūrėme vienoje kompanijoje ir vėl pradėjom bendrauti. Po kelių dienų susitikom dviese ir TAI įvyko. Pamenu buvau dėl jo pametusi galvą ir galvojau, kad jei su juo pasimylėsiu mes pagaliau tapsime pora ir ilgai ir laimingai gyvensim, be to dauguma mano draugių jau buvo praradusios nekaltybę, todėl nenorėjau būti paskutinė. Tas pirmas kartas, nebuvo ypatingas, nebuvo to skausmo, apie kurį pasakojo draugės, bet taip pat ir nejaučiau jokio malonumo. Po savaitės pabandėm visą tai pakartoti, o aš visą tą laiką galvojau, kad greičiau tai baigtųsi, nes aš tolygiai nieko nejaučiau, o vėliau net pasidarė nuobodu. Daugiau mes nebebendravom, o vėliau sužinojau, kad jis tuo metu jau draugavo su kita mergina. Anksčiau man būdavo gėda tai prisiminti, galvodavau, kad jei atsukčiau laiką, to nebūtų įvykę, kad būčiau pasirinkus žmogų, kuris man būtų ypatingas ir kuriam tai būtų ypatinga. Dabar aš į tai žvelgiu kaip į patirtį.

    reply
  • Avatar

    eLc.

    Mano pirmasis kartas buvo 15 metų. Su juo buvome kartu ~11mėn. Jam buvo 17. Vaikinas pačioje pradžioje buvo kaip iš „pasakos“, niekada to nereikalavo, sakė, jog draugauja su manimi ne dėl to. Aš būdama naivi patikėjau ir toliau gyvenau gražų gyvenimą. Vieną naktį gulėjome lovoje ir prasidėjo petingas, visos glamonės, bučinai, pradėjo kilti aistra. Jis užlipo švelniai ant manęs pradėjo stumti pirmyn atgal per mūsų abiejų apatinius. Vienas kitam atlikome oralinį. Jis nebeiškentęs pasiiėmė prezervatyvą užsidėjo.. Atrodo, viskas kaip ir tobula, viskas lėta, ir apgalvota. Bet jis nieko nepaklausęs „ar galiu?“ greitai įlindo į vidų ir jam visiškai nerūpėjo koks buvo skausmas. Ne tik fiziškai bei emociškai. Jis turbūt girdėjo, kad nosis užsikimšo dėl ašarų. Greit nulipo, nusiimė prezervatyvą, išmetė lauk ir atsukęs nugarą man, nuėjo miegoti. Apie tai daugiau nekalbėjome ir po beveik 20 dienų jis mane paliko ir susirado naują, vyresnę merginą, kuri, matomai, patyrusi.. Tačiau, kad ir kaip man būtų gaila dabar, kad atidaviau savo nekaltybę tokiam vaikinui, kuris visiškai nevertino manęs, aš neprivalau to GĖDYTIS, nes tai buvo pati pirmoji patirtis ir tikrai įsitikinau, kad realybėje ne viskas yra taip, kaip yra parodyta filmuose.

    reply
  • Avatar

    Loreta

    Aš savo pirmu kartu nesididžiuoju. Jis buvo nei puikus, nei ypatingas kažkuom, o be to, su netinkamu žmogum. Mes draugavom apie pusę metų, tačiau netikėtai sužinojom, kad jam teks išvykti keliems mėnesiams į užsienį. Man tada buvo 17. Nusprendžiau, kad tam jau laikas, bet iš dalies jaučiau, kad turiu atsiduoti jam, kad jis nuo manęs nedingtų. Žinau, tai buvo gan kvaila…
    Kai atėjo tam laikas, nebuvo nei jokios romantikos, nei jokio intymumo. Tiesiog padarėm ir viskas. Aišku, vaikinas norėjo labai pasirodyt, kas dar labiau viską gadino. Džiaugiuosi, kad su juo nebeesu. Tiesiog patarimas merginoms: jei jaučiat, kad turite tai padaryti dėl vaikino, vadinasi neverta. Atsiduokit tada, kai tikrai žinosit, kad norit, kad jūsų niekas neverčia – nei žmogus, nei aplinkybės.

    reply
  • Avatar

    K.

    Skaitau ir rimstu, nes randu panašių minčių. Man 28 ir aš vis dar nekalta. Paniškai kažko bijau ir tuo pačiu gailiuosi, kad jaunystėj kur nors išgėrusi nepasimylėjau vos ne su bet kuo, nes, kaip kažkas jau anksčiau rašė, dabar jau jaučiuosi sena ir gėda dėl savo neišmanymo. Vos atsiranda gyvenime koks naujas gerbėjas ir santykiai ima rimtėti, aš pabėgu, nes išsigąstu, nes juk nemoku. Prieš porą metų bendravau su gerokai vyresniu vyru, kaip ir buvo aišku, kokiu tikslu, nes jis buvo vedęs. Bet išsigandau ir nutraukiau tuos santykius labai greit. Net neįsivaizduoju, kas ir kodėl baisu, net su psichologe apie tai kalbėdama visą valandą pradrebėjau.. matyt ne visos išvis kada nors suauga 🙂 bet džiaugiuosi skaitydama jūsų istorijas! Nes jums negėda dalintis-jėga! <3

    reply
    • Avatar

      XYZ

      Na, su vedusiais vyrukais geriau neprasidėti, nes anksčiau ar vėliau gali atsirasti jausmai, prisirišimas, tikėsitės kažko daugiau (kad paliks žmoną, pvz.), o jam būsite tik meilužė ir nieko daugiau. Grynas nusivylimas. Nepergyvenkite dėl amžiaus, čia ne lenktynės, kas pirmesnis! 🙂 Tačiau jeigu bėgsite nuo visų gerbėjų, tai kaip tada išmoksite/sužinosite – irgi problema. Sėkmės surandant TĄ žmogų, nuo kurio nesinorėtų bėgti 🙂

      reply
  • Avatar

    Frankenstein

    Man 29 ir dar neturėjau pirmojo karto. Ankstyvoje jaunystėje buvau labai kompleksuota ir net negalėjau įsivaizduoti, kad kažkam galėčiau būti patraukli. Taip ir pragyvenau užsigniaužusi, bet kartu tikėjausi, kad kada nors sutiksiu tinkamą vaikiną, kuris supras mano situaciją. Dabar jaučiuosi jaukiau savo kailyje, bet vis dar kankina didžiulė gėda dėl savo nepatirties. Negalvoju apie tai kiekvieną dieną, bet juodomis akimirkomis atrodo, kad ir kokia bebūčiau, šis faktas rodo, kad esu kažkaip neatitaisomai atsilikusi, kaip kokia ateivė.

    reply
    • Avatar

      XYZ

      Galvą aukščiau! 🙂 Jūs tikrai ne prastesnė už tas, kurios TAI padarė anksčiau (ir ne geresnė už tas, kurios tai padarys vėliau, hehe). Man tai skamba taip pat lyg gėdytis, kad dar neiššokote parašiutu iš lėktuvo, nes visi draugai jau tai išbandė.
      Visų pirma, esate žmogus su įvairiais gebėjimais, kompetencijomis ir savitumais, o ar darėte, ar nedarėte TO, niekaip jūsų neapibrėžia 😉

      reply
  • Avatar

    G

    Mano pormojo karto patirtis buvo graži. Mums abiems tai buvo pirmas kartas.
    Po daugiau nei dviejų metų buvimo poroje (esame pora ir dabar), du 19-olikmečiai pajuto, kad jau metas sužinoti, ką reiškia mylėtis. Viskas anaiptol nebuvo sklandu, kaip gali įsivaizduoti, tačiau buvome visiškai atsipalaidavę, nes pasitikėjome vienas kitu, buvo net juoko. O labiausiai, kas man įstrigo, tai jo nuolatinis rūpinimąsis ar man viskas gerai, ar man neskauda, ar man patogu, malonu ir t.t. Abu buvome pajutę, kad jau laikas ir abu džiaugėmės pirmuoju kartu.

    reply
  • Avatar

    Goda

    Pirmasis Tinderio pasimatymas. Man 18, jam 23. Šaltas sausio vakaras. Jis atvažiavo iš kito miesto, aš drąsiai įsėdau į realybėje pirmą kartą matomo vaikino automobilį ir nuriedėjome į užmiestį. Po kelių valandų tame pačiame automobilyje jau glamžėmės apimti aistros. Aš neturėjau jokios intymios patirties, gal tik vieną kitą bučkį prieš kelis metus. Jis tai puikiai žinojo, tačiau drabužiai krito vienas po kito, o šaltas protas atrodo buvo tiesiog ne maname kūne. Karšti kūnai, glamonės, oralinis. Ir aš staiga sustojau, vis dar sėdėdama ant jo kelių paprašiau paduoti mano megztinį. Jis išpūtęs akis žiūrėjo į mane “tai taip dabar mane ir paliksi?”. TAIP. Būtent taip. Kol jis vežė mane namo, viduje užvirė viskas: nusivylimo baimė, savo pačios elgesio išgąstis, kaltė, ir gėda. Gi taip “geros” ir “padorios” merginos nesielgia…

    Išlipdama iš automobilio paklausiau, ar bus antras pasimatymas? Nenorėjau turėti tuščių vilčių ir taip jaučiausi viską sugadinusi. Ne dėl to, kad nutraukiau veiksmą viduryje, o dėl to, kad apskritai pradėjau. Į mano klausimą jis atsakė tik: “pažiūrėsim”.

    Aš jaučiausi labai pasimetusi, bet kiekvieną savo abejonę ir skaudulį pasakojau jam. Ne kartą ir ne du. Prie mano namų durų jis pasirodė, jau kitą dieną. Aš nenorėjau, kad jis prie manęs liestųsi, bet norėjau kalbėtis. Ir kartu tai pergyvenome, už ką esu nepaprastai dėkinga. Po kelių mėnesių tame pačiame automobilyje, kažkur šalikelėje pirmąkart pasimylėjome. Švelniai, supratingai ir aistringai. Šį kartą buvau labai laiminga savo abiem sprendimais: pirmuoju – sustoti, antruoju – įsiklausyti savęs, kada jau laikas.

    reply
  • Avatar

    Anonimė.

    Pirmą kartą pasimylėjau su vaikinu būdama vos 13-os. Tai padariau su savo pirmuoju vaikinu, kuris taip pat buvo ir mano pirmoji simpatija. Draugavome jau 4-5 mėnesius, jis vis liesdavo mane, prašydavo manęs To. O aš bijojau, man buvo tik trylika. Viena vakarą jis tiek manęs to prašė, kad aš sutikau. Jam buvo 16-ika, normalu,kad jam tai rūpi,kad jam smalsu ir visa kita. O aš bijojau, buvau skaičiusi kažkur internete, kad labai skauda. Bet sutikau. Bijojau, kad jeigu jam neatsiduosiu – jis mane paliks.
    Nuo šio įvykio praėjo 3 metai, ir aš to labai gailiuosi. Tas žmogus mane tik išnaudojo savo seksualiniams poreikiams, o aš įsimylėjusi 13-ametė mergaitė, klausiau savo simpatijos…
    Išvada mano istorijos tokia, kad nedarykite to ko nenorite, ir nesileiskite įkalbinėjami! Nekaltybės nesugrąžinsi…laiko taip pat 🙂

    reply
  • Avatar

    Greta

    O as savo pirmo karto net neatsimenu.. Ne del to, jog buvau girta, kas turbut jum sauna i galva, bet del to, kad jis nebuvo toks svarbus, koki isivaizdavau. Man buvo 15, o gal 16 metu, draugavau su vaikinu apie metus, nieko mes nelaukem, seksas nebuvo svarbus, nors jis ir vyresnis uz mane buvo. O kai pagaliau pirmakart pasimylejom, as nejauciau nieko.. nei emociskai, nei fiziskai. Nebuvo jokio
    intymumo, skausmo, emocinio subrendo, ar kazko, ko tikejaus, nes taip „Panele“ rase… Pirmas kartas nevisiems yra ypatingas ir man negeda tai pripazinti.

    reply
  • Avatar

    E.

    Mano pirmas kartas buvo, kai man buvo 16m. Pakankamai anksti, tačiau su mergina, kurią buvau įsimylėjusi iki begalybės. Daug apie tai kalbėjome ir vis artėjome prie tos akimirkos. Ir tada įvyko TAI. Su kiekvienu rimtesniu judesiu link jos visuomet klausiau ,, Ar viskas gerai? Ar galiu liesti ten? Ar tau patogu? “. Ir man nerūpėjo, ar tai gali ,, sugadinti“ aistringą akimirką, nes kito asmens savijauta ir leidimas yra kur kas svarbiau nei tai.
    Ir norėčiau paminėti, jog tuo metu apie LGBTQ+ seksą nebuvo tiek informacijos ir su apsisaugojimo priemonėmis net nebuvome susipažinusios.. Ačiū jums, nebegėda, kad teikiate tokia informaciją, tai yra labai svarbu!

    reply
  • Avatar

    Giedrė

    Man 24 m., o mano pirmasis kartas įvyko, kai man buvo 19-ika metų su gerokai vyresniu vyru, kuris, ko gero (nors buvo parodęs ir skyrybų išrašą) buvo ir vedęs.. Kadangi gyvenome skirtinguose miestuose, susirašinėdavome žinutėmis ir bendravome praktiškai vien tik sekso temomis, apie masturbacijas ir pan.. Jis kaip ir mane palaikė šia prasme, skatino ir drąsino. Tuo metu man to reikėjo (kaip ir dabar), be abejo, juk buvau ir tebesu jauna, sveika moteris, kurią tokie dalykai domina ir kuriai tokių dalykų reikia, o štai tas vyras atvirai sakė, kad seksualiniams santykiams ieško nekaltos panelės.. Taigi, po kelių kartų susitikimų mano mieste, po petingų ir pan. kartą nuvažiavau į jo miestą, galiausiai atsidūrėme miške. Nemaniau, kad tąkart įvyks tas pirmas kartas, nors jau buvome apie tai kalbėję ir kaip ir neatmečiau galimybės, jog tai įvyks būtent su juo.. Vis dėlto, tai įvyko, tiksliau – jis tik įkišo ir ištraukė, nebuvo daugiau jokių judesių. Dabar džiaugiuos, kad neskubino, kad nevertė tęsti ir pan, išties tuo metu elgėsi rūpėstingai.. Atsimenu, kad tuomet ir po to, išvydusi kraują, jaučiausi kaip sapne, atrodė, kad ne su manim čia viskas vyksta.. Po kurio laiko dar susitikom, pasimylėjom, paskui dar keliskart susitikom, bet galiausiai aš išvykau studijuot į užsienį, o ponas nusivylė sužinojęs, kad ir ten šia prasme rankų susidėjus nesėdėjau ir atsimenu, kad parašė „aš jau turiu su kuo dulkintis“.. Net negalėčiau pasakyti, kad tai įskaudino, bet žinoma, malonu nebuvo, o paskui tiesiog viskas ėjo ir praėjo.. Akivaizdu, kad mūsų nesiejo gilus emocinis ryšys, o kaip ir čia rašėte, tai buvo toks mažiau pažįstamų žmonių seksualinis bendravimas… Be abejo, dar atsimenu pirmąjį kartą, bet dėl to man nei liūdna, nei gėda, juolab, pasimokiau, tačiau to vyro atsimint nenoriu ar tiksliau, nemanau, kad man ką nors duos, jei save graušiu ir jį atsiminsiu.

    reply
  • Avatar

    Z.

    O man 23 metai, iki šiol esu nekalta, turėjau tiek daug petingų, glamonių su savo pirmosiomis simpatijomis, bet buvo labai akivaizdu, kad su jais dar neatėjo laikas, su visais ilgai ir nebuvau. Žinot, tos pirmosios simpatijos, trumpi vaikiški romanai – kiekviena jų turėjome. Tačiau jaučiuosi nežmoniškai „pošla“ ir nepatyrusi, niekam to nesakau, nes mūsų visuomenėje tokie dalykai jau tapo „gėdingais“, ir nepatyrę galime kalbėti seksualiomis temomis. Turėjau beveik pirmą kartą, tačiau jis jaudinosi, bijojo, nežinau dėl ko, bijojo aplinkybių, bijojo atimti mano aplinkybę, aš bijojau, kad jis neturėjo apsaugos, tad jis bandė, bet jame nepavyko, ką padarysi, tikiuosi ateis savas laikas, bet, mano nuomone, nėra ko saugoti savo nekaltybės, kai vos nepraradau jos su žmogumi, kurį vos pažinojau.

    reply
  • Avatar

    L.

    Pati nekaltybę praradau būdama 23. Palyginus su parašiusiomis komentarus, tai gana vėlai. Šis komentaras daugiau toms, kurioms gėda dėl savę, kad yra nekaltos. Ką šiuo komentaru noriu pasakyti, jog iki tol man ne tik NEBUVO GĖDA pasakyti, jog aš nekalta, bet priimdavau tai kaip savo išskirtinumą ir pasididžiavimą. Ir jei kas to paklausdavo, aš net neišrausdama ir nieko neslėpdama atsakydavau kaip yra. Žmonės stebėjosi, klausinėjo ar aš praktikuojanti katalikė, ar iki santuokos taip žadu laukti. Ne, nesu nei katalikė, nei ketinau iki santuokos laukti. Tiesiog mano galvoje buvo toks nusistatymas, kad nenoriu su bet kuo. Nors pasiūlymų visada turėjau. Man net pačiame žodyje „mylėjimasis“ labiausiai skamba „mylėti“ šaknis. Todėl man tai asocijavosi su tuo, kad norint užsiimti intymia fizine meilės išraiška, reikia mylėti ir norėjau, kad meilė būtų abipusė. Tiesiog aš visada pirmiausia didesnį dėmesį skirdavau emociniui, o tik tada fiziniam ryšiui. Mano meilė šią idėją palaikė ir jo žodžiais: „kai pasimyli, su tuo žmogum susisieji nematomais saitais, kurie dar labiau pririša prie žmogaus, todėl vis paskesniais kartais tampa sunkiau sukurti emocinį ryšį su nauju asmeniu.“ Aš tuo tikiu. Viskas būna ryškiau pirmais kartais (aišku, jei tai darai sąmoningai) ir jie būna tikresni. Vėliau tik blanksta dalykai. Taigi, man NEGĖDA pasakyti, jog taip mąstau. Man NEGĖDA tikėti, jog mylėjimasis nėra tiesiog aktas. Man tai yra daugiau, nei seksas. Šiuo metu su vyru gyvenam aktyvų lytinį gyvenimą, džiaugiamės vienas kitu. Jis džiaugiasi manim, kad buvau „nepadėvėta“. O aš džiaugiuosi už tai, kad palaikė mano mąstymą ir skaitė tai kaip privalumą.
    O nekaltoms norėčiau palinkėti išmokti MYLĖTI SAVE ir neleisti nei sau, nei kitiems jus engti ar šiuo gėdos jausmu pasinaudoti. Jūs esat vienintelės ir nepakartojamos, jūs esat tie šių laikų vienaragiai (kurie daugeliui patinka)! Nėra ko skubėti, išlaukit savo laiko, jis tikrai ateis. Palaikau ir visada esu su ir už jumis!

    reply
    • Avatar

      Skaitytoja

      Labai džiaugiausi jūsų pamąstymais apie pirmus lytinius santykius vėlesniame amžiuje iki to „nepadėvėta“… Tai toks nepagarbus terminas. Jis labai nužemina žmogų ir parodo, kad jo vertė priklauso nuo jo lytinių santykių skaičiaus. Ir ar žmogus, kuris turėjo daugiau lytinių partnerių būtinai turi būti „padėvėtas“, suprask ne be toks vertingas, kaip „nepadėvėtas“? Skatinu visus atsakingiau rinktis terminus, žodžiai dažnai turi labai rimtą galią 🙂

      reply
  • Avatar

    R.

    30 ir jo dar nebuvo. Nenorėjau su bet kuo, o laikui bėgant vaikinas tiesiog neatsirado. Jau seniai tai tapo našta, todėl norisi jos atsikratyti. Deja, girtų šansų dabar gerokai mažiau nei mokykloje. Rimtų santykių neatsiranda, todėl dabar nuo kažko pradėti reikia jau su „bet kuo“. Liūdna, bet turbūt tokia kaina, nes buvau per protinga paauglė.

    reply
    • Avatar

      XYZ

      Sveika, R.,
      aš irgi buvau tokia protingoji, rimtoji paauglė 🙂 tačiau viskas įvyko daug anksčiau nei tikėjausi (bet ne paauglystėje). Smulkmenų nepasakosiu, bet esmė – leisti sau susipažinti su naujais žmonėmis, eiti į susibūrimus, ten, kur domina, pakeliauti, užsirašyti į kursus, seminarus ar pan., gal pakeisti darbą, veiklą… Rasite savo, ateis laikas 🙂

      reply
  • Avatar

    Karolina

    Man 25 ir pirmasis kartas dar neįvyko. Laukiau ypatingo. Labai norėčiau, kad tai būtų įvykę 18, kaip daugumai mano draugių. Ši mintis mane kankina kiekvieną dieną, jaučiuosi nepilnavertė, net sakyčiau nelabai normali.. kuo toliau, tuo labiau atrodo kad to ypatingo nebus ir reikia imti bet ką. Puikiai suprantu, jog man sekso nebūvimas yra traumuojantis įvykis.

    reply
    • Avatar

      D.

      Esu vaikinas, man 32. Pirmąjį kartą turėjom ir aš, ir mergina kartu, tada man buvo 29, o ji penkiais metais jaunesnė. Taip gavos, kad prieš tai abu santykius turėdavom tiesiog per retai ir jie būdavo netoli pažengę. Buvau mokykloje nuobodus introvertas-nepritapėlis, bet vėliau taip ir liko. Dėl to buvo skausminga paauglystė ir po jos, kad vis neišsipildydavo tos svajonės – turėti artimą ir mylimą draugę, taip pat mėgautis kūnišku suartėjimu. Spaudimo iš aplinkos nebuvo daug, nes draugų turėjau mažai, o ką turėjau, tie nesididžiuodavo. Be to kai nebuvau bandos žmogus, tai noras pažint kūnišką artumą buvo ne dėl jausmo kad pagal amžių „atsilieku“ nuo kitų, o labiau iš pašaukimo, kuris buvo palyginus ankstyvas. To gėrio ilgalaikis neatsiradimas spėjo gerokai sutraumuot. O vėlyvu pirmuoju kartu tai džiaugiuosi. Jis buvo toks, kokio labai norėjau – su tuo žmogum, kuris labai dera, ir kuris pirmiausia tapo geriausiu draugu. Kuriam nereikėjo, kad būčiau introvertas. Džiaugiuosi, kad nebuvo pirmojo karto su ankstesnėm merginom, su kuriom buvom ne tokie artimi, ir džiaugiuosi, kad jų nespaudžiau, ir kad jos manęs – ne, kūniškas artumas daugiau mažiau atitikdavo pamatinio artumo lygį, neužbėgdavo beveik. Mūsų pirmas kartas su mergina buvo ne iš kart, bet palaipsniui, po metų nuo draugystės pradžios. Informacijos ir pornografijos amžius, daug pamokymų kada ir ką daryti, bet stengdavausi atsiriboti nuo viso to, tam kad viskas, kas bus tarp manęs ir būsimos mylimosios, būtų kuo natūraliau ir mūsų pačių laisvė atradimams. Noriu pagirt straipsnio autorę, kad nei karto nepavartojo žodžio „nekaltybė“.

      reply
  • Avatar

    I.

    Mano pirmasis kartas buvo toks pats paranojiškas, kaip ir viskas mano gyvenimas. Esu viską linkusi mąstyti, permąstyti ir naktim nemiegoti toliau mąstant, todėl šis žingsnis mano gyvenime buvo nagrinėjamas daugiau nei 2 metus. Su savo vaikinu draugauju jau beveik metus. Kai tik pradėjome susitikinėti, labai bijojau, kad jis ištvers max 3 mėnesius ir tada vers mane daryti tai, ko nenorėsiu. Bet viskas buvo priešingai – jis ne tik, kad manęs nespaudė, bet nieko ir nereikalavo. Bet tai mano galvoje vis tiek nenutildė to baimės balselio. Man buvo gėda pagalvoti, kad jis supras, jog esu skaisti. Jeigu man būtų 15, tai čia nieko ypatingo nebūtų. Bet kai tu esi pilnametė ir skaisti – visiems atrodo, kad kažkas su tavimi yra negerai. Todėl pradėjau skaityti visus straipsnius internete, ką daryti, kad neskaudėtų, nekraujuotų ir t.t. Bet vis tiek labiausiai bijojau dėl savo krūvos kompleksų. Visą gyvenimą gėdijaus savęs ir savo kūno. Todėl labiausiai bijojau būti išjuoktai. Ir žinot ką? Visos mano baimės nepasitvirtino. Jei nepasitiki savim, pabandyk bent pasitikėt savo antrąja puse. Aš gal esu konservatyvus žmogus ir manau, kad reikia mylėti savo partnerį, bet kiekvienam savo. Svarbiausia, nepasiduoti savo baimėms ❤

    reply
  • Avatar

    Plst

    Pirmas kartas buvo 19-likos, su vaikinu, kurį myliu ir vis dar esame kartu. Tikrai nesigėdijom ir nebuvo nejauku, nes buvom jau visai atviri vienas su kitu ir ištyrinėję savo kūnus. Iš tikrųjų, tai buvo antras kartas, nes pirmąjį tiesiog nepavyko. Aš buvau pasiruošusi, bet man beproto skaudėjo. Tas pas buvo jau ir per ‘tikrąjį’ pirmą kartą. Jis buvo labai atsargus ir vis klausė, kaip jaučiuos ir nors man skaudėjo, aš norėjau tą padaryti. Viskas truko gal porą minučių, nes suvokiau, kad kraujuoju. Kol nuėjau iki tualeto, po savęs palikau kraujo takelį. Irr kraujavimas truko dvi dienas. Visad turėjau būti su higieniniu paketu. Bijojau, kad kažkas labai negero įvyko, bet kraujavimas baigėsi. Po savaitės pabandėme vėl. Ir situacija tokia pati. Nusprendžiau, kad būtinai reikia pas ginekologę. Bet prieš tai pabandėm dar vieną kartą ir tąkart viskas vyko labai sklandžiai ir jokio kraujavimo! Vėliau ginekologė paaiškino, kad turbūt plyšo kokia nors didesnė kraujagyslė… Taigi, būna tikrai gan netradicinių situacijų! Buvo baisu, bet verta. Pirmasis kartas manęs neišgąsdino, o seksas, manau, yra be galo svarbus santykiuose!

    reply
  • Avatar

    L.

    Sveiki, man dabar 30, o pirmas kartas buvo gaal kokiu 20-21, dabar jau net sunku prisiminti. Labai idomu skaityti jusu pasidalinimus. O dar idomiau butu ir vaikinu istorijos! Vyresniu zmoniu. Kur gi jos.
    Taigi buvau is tu kiek supratau nedaugelio merginu, kurios pacios pasisiule. Buvau iniciatore. Abu buvom nekalti. Daug kazko ir neaptarinejom, atrode viskas aisku. Matyt jau buvom graziai pribrende, ramus. Festivalis, tamsi nepatogi palapine, baime ir geda pirkt pirma karta prezervatyvus kaimo parduotuvej. Ir buvo fantastika, nieko nesupratom, kas vyksta, bet ivyko. Man buvo visiskai kosmosas. Daugiau niekad nepatyriau tokio skrydzio jausmo kaip tada. Gaila, siuo metu net nezinau kaip Jis gyvena.

    reply
  • Avatar

    Simona

    Pati pradžia, pats brendimo laikotarpis. Pati kvailystė ir neatsakingumas. Pirma meilė, tuo metu, tikrai galvojau, kad tai ką jaučiu ir ką jaučia man, yra meilė. Prieš savo pirmąjį kartą, turėjau psichologinį spaudimą. Atsidaviau būdama 14 vaikinui, kuris manęs nevertino ir negerbė. Ir aš labai dėl to gailiuosi..
     Turiu naują draugą, kurio dėka supratau, kas yra meilė ir kad ji tikrai egzistuoja. Ir ne bet kokia, o nuoširdi. Labai džiaugiuosi savo dabartiniu gyvenimu, aš laiminga, mylima ir gerbiama.
    Manau apie šią temą turime daugiau kalbėti, nes apsidairius aplink, matau, kaip dauguma merginų kenčia, būna su žmogumi, kuris jų visai negerbia…

    reply
  • Avatar

    Eleana

    Patyriau savo pirmąjį kartą 17-os, po 4-5 mėnesių draugystės, su 3 metais vyresniu vaikinu ( jis taip pat buvo nekaltas ), su kuriuo dabar draugaujame virš 2 metų. Prieš tai buvome bandę glamones, masturbaciją ir šiokį tokį oralinį. Pačio pirmo bandymo metu jam net nepavyko įeiti, nes tikriausiai buvau pernelyg įsitempusi. Mes nepasidavėme ir kitą kartą mums pavyko, nemokėdami naudotis prezervatyvais suplėšėme visus 3 ir sustojome. Skaudėjo, bet ne taip stipriai kaip įsivaizdavau, o ir nejaučiau nieko ypatingo. Buvome visiškai žali tuose reikaluose, tačiau laikui bėgant sužinojome labai daug kaip veikia vienas kito kūnai ir išmokome kaip geriausiai vienas kitą patenkinti

    reply
  • Avatar

    Some random guy

    Esu nugyvenęs 22 metus viršaus. Niekada neturėjau pirmo karto, ir visiškai dėl to nesigailiu (nors seniau labai dėl to pergyvenau). Vis tik pasirodė ji, tuo momentu, kuomet labiausiai nesitikėjau. Prieš gerus metus, po daugiau nei kelerių metų draugystės ji su manim išsiskyrė . Ne vieną kartą bandėme „pralaužti ledus“, tačiau dėl didelio skausmo ir dėl to kaip ji pergyveno po kiekvieno nepasisekusio bandymo, nusprendėme, kad bus geriau sustoti stengtis. Manau tai buvo geras sprendimas. Aišku, kiekvieną akimirką ją palaikiau ir norėjau tik geriausio. Sakiau, kad būsiu šalia, jeigu ji nuspręs nueiti pas ginekologą, tačiau baimė ėmė viršų (labai tikiuosi, kad dabar ji peržengė gydytojų baimę) . Po metų draugystės netyčia pasiekiau jos klitorinį orgazmą, nežinojau kad tai įmanoma, buvau truputį pyktelėjęs ant savęs kad anksčiau tuo nepasidomėjau , bet tai buvo velniškai awesomeeee. Po to kiekvieną kartą stengdavausi nebaigti, kol ji nepasieks kulminacijos. Tai buvo totally vienos geriausių akimirkų per visą mano gyvenimą. Tada ir supratau, kad „pirmas kartas“ man tapo visiškai nereikšmingas .

    Šiandien esu be galo laimingas, už visą patirtį kurią ji man suteikė. Per tuos metus ji mane iš esmės pakeitė kaip žmogų ir neapsakomai dėl to džiaugiuosi. Esu dėkingas už tai, kad galėjau pažinoti vieną šauniausių moterų savo gyvenime.
    Merginoms, kurios neturėjo ir pergyvena dėl „pirmo karto“ – jaučiu supratingumą. Pats esu naivuolis, ir tikiu, kad rasiu tą vienintelę ypatingą, su kuria patirsiu daug „pirmų kartų“. Ir visuomet pasidžiaugiu už tuos, kurie ją jau rado.

    reply
    • Beata Tiškevič

      Koks jūs fainas <3 Be abejo rasit ir sutiksit, ačiū už atvirą ir nuoširdų pasidalinimą!

      reply
  • Avatar

    M.

    Mano pirmas kartas lėmė labai daug, tiek požiūrio į kūną, santykius, tiek paties sekso prasme. Vaikinai pradėjo rūpėti anksti, kartais pagalvoju, kad galbūt dėl to, kad vaikystėje trūko tėvo šilumos, dėmesio. Todėl ir pirmo karto ilgai neišlaukiau. Būdama 14 susipažinau su vaikinu, kuris buvo keleriais metais vyresnis, jam patiko leisti su manimi laiką, bet į draugystę veltis nenorėjo, tačiau pasimylėti, žinoma, norėjo. Aš vedama smalsumo, tačiau nejausdama jokios fizinės traukos po kelių savaičių įkalbinėjimų sutikau, jaučiausi labiau subrendusi už bendraamžius, tad nusprendžiau, kad nėra taip baisiai anksti. Mama 4 dienas dirbdavo nuo ryto iki vakaro, tad sutarėm, kad po mokyklos užsuksim pas mane. Viskas pavyko gana lengvai, nei didelio skausmo, nei kraujo nebuvo. Tačiau man ir malonumo jokio nebuvo, realiai net įžangos. Dar po keletos kartų mūsų seksas baigėsi, man nebuvo nei šilta, nei šalta. Su kitu partneriu praleidome kartu apie metus, tačiau padėtis ne ką ir pasikeitė, tik prisidėjo oralinis jam, liko seksas be įžangos ir malonumo man. Dar kitas partneris mano gyvenime išbuvo daugiau nei 3 metus ir prie to komplekto prisidėjo oralinis man ir 2 orgazmai per 3,5m., kurie buvo dar pirmaisiais mėnesiais. Po išsiskyrimo susiradau maždaug „fuck buddy“, kuris nustebino tik 5 kartais per naktį ir nors buvo jau ketvirtas partneris aš į seksą vis dar žiūrėjau kaip į fizinį malonumą, kurio man reikia, bet aš esu ta, kuri turi suteikti daugiau malonumo partneriui, o man jau tai kas gaunasi. Tačiau tada sutikau savo dabartinį vaikiną. Keisčiausia, kad per tikriausiai 3 pasimatymą po pasisedėjimo bare likau pas jį ir jis manęs net neprilietė miegant vienvietėje lovoje. Dar po kelių pasimatymų vėl likau, tik miegojau tik su kelnaitėmis, vėl tas pats. Buvo be galo neįprasta ir tik po kelių mėnesių bendravimo,ne kartą praleidus naktis kartu, pažįstant draugus pasimylėjome. Kitą dieną prisiminus verkiau džiaugsmo ašaromis, tiek dėmesio sutelkta į mane, toks iš pažiūros grubus vaikinas taip atsargiai ir švelniai elgėsi turėdamas tikslą visų pirma man suteikti malonumą. Mano pirmas kartas ir dar 6 metų patirtis lovoje buvo taip sumenkinus mano savivertę šiais klausimais, pavertęs mane tarsi malonumo „davėja“, kad dar dabar man sunku suvokti kaip viskas vyksta kitaip. Skaitydama gražias istorijas galvodavau „mh, lėkšta“, bet dabar suprantu, kad būna. Ir verčiau būčiau palaukus tuos beveik 7 metus, nei tiek metų išeikvojus nekokybiškam seksui. Ačiū Nebegėdai už atvirumą ir ačiū Jam, kad leido pažinti malonumo ir abipusės pagarbos sekse laimę <3

    reply
  • Avatar

    Eglė

    25 metai pirmam kartui. Rekordas? :))) Buvo velnioniškai baisu. Širdis kalatojos kaip pasiutus. Skaudėjo taip pat velnioniškai. Ir nors iki tol ėdžiau save, kad taip ilgai „saugau save vieninteliam“, bet priimdama sprendimą pagaliau pasimylėti nedvejojau. Mylėjau, pasitikėjau ir visus kartus po to pirmo buvo gera 🙂 Nebesam kartu, bet jei svarstyti, ar ką nors keisčiau – tikrai ne!
    O laukiau taip ilgai, nes buvau drovi. + daugybė stereotipų, mažai vakarėlių ir vaikinų/vyrų, šalia kurių būčiau pasijutusi ne tik gerai, bet ir saugiai.

    P.s. dar iki pirmos sueities teko dėl dingusių mėnesinių pas ginekologę apsilankyti, tai ji mne prieš patikrinimą pasveikino (galvojo, kad laukiuos). Būtumėt mačius jos veidą, kai 25 metų mergina psreiškia „Nesveikinkit, aš dar niekad nesimylėjau“ 😀

    reply
  • Avatar

    M

    Sveika K.,

    žinok tu ne viena. Man 27 metai ir esu dar nekalta. Nepasakyčiau. kad dėl to baisiai pergyvenčiau nes kažkaip gyvenime dar nesutikau to žmogaus su kuriuo norėčiau tai padaryti, o su belekuo tikrai nenoriu (nors kartais manau kad esu aseksuali). Manau taip pat turinti panišką nėštumo ir skausmo baimę, turbūt todėl ir vengiu santykių, nors labai į tai nesigilinau. Beeet esminė problema manau yra ta, kad būti ,,nekaltai“, kaip anksčiau ,,kaltai“, irgi tapo gėda. Šiuolaikinėje visuomenėje kur taip propaguojamas seksas (kas aišku turi daug pliusų bet kartu ir savų minusų) būti nekaltai vyresnio amžiaus – 21+ tapo gėda gal ne oficialiai, bet taip tikrai verčiama jaustis. Tai vienaip aišku paveikė ir mane, nors ir neskubu prarasti nekaltybės, kad pritapčiau prie masės, bet mano geriausios draugės/draugai to nežino, kad aš nekalta, išskyrus mano artimiausieji, nes man nejauku ir kartais tikrai baisu ką pagalvos, o variantų yra daug – gali palaikyti nesveika, frigidiška, turinčią kažkokią psichoseksualinę traumą ir t.t. Tai pat iš komentarų matau, kad kai kurios merginos skuba prarasti nekaltybę vien dėl to, kad joms gėda būti nekaltom, o ne iš meilės ar geismo. Tai yra liūdna… Iš smalsumo komentaruose fiksavau kokio amžiaus merginos dažniausiai praranda nekaltybę – dažniausiai, kas ir yra yprasta tai labai jaunos merginos, paauglės ir kai pamačiau jūsų komentarą nudžiugau, pagalvojau, vau aš ne viena tokia 😀 <3

    p.s. labai fainas puslapis ir labai patiko šis psicholgės straipsnis.

    reply
  • Avatar

    Diana

    Labiausiai prajuokina tos, kurioms 25+ ir vis dar laukiančios svajonių princo 😁 na kai tau 30, šansų tikrai mažai, gailėkis dabar iššvaistytos jaunystės, nes ji nebegrįš, o tu būsi niekam neįdomi. Mano patarimas: nesusireikšminkime taip, nes galiausiai seksas yra didžiulis malonunas ir tuo nesimėgauti, kada esi jauna ir geidžiama yra tiesiog baisiai kvaila 😉

    reply
  • Avatar

    Patricija

    Mano pirmasis kartas buvo 14 metų, jam buvo 17. Buvau tikrai subrendusi, ir tai jau senai norėjau išbandyt. Bendravom apie 3 mėnesius, po mėnesio bendravimo jau tai išbandėme. Ištiesų buvo labai skausminga iš pradžių, ną bet “įsivažiavus” buvo labai gerai:). Dėja, po pusė mėnesio dingo pas jį aistra, ir mes viską baigėme. Jaučiuosi išnaudota. Bet nesigailiu ir man negėda.

    reply
  • Avatar

    S.

    Pirmas kartas buvo 23 ir pavadinčiau tai emocine prievarta. Su vaikinu draugavome metus. Bet jis nuo pat pradžių darė spaudimą ir kėlė man jaudulį dėl to, kad jam tenka laukti. Aš jam sakydavau, kad esu dar nepasiruošusi ir dar palauktų. Jis sakydavo, kad viskas gerai palauks, bet po savaitės ar kelių vėl viskas iš naujo. Tačiau vos tik kažkur išvykus ir gulant į lovą, tikrai jokio pokalbio nebūdavo,ar apkabinimų, neibent tik tuomet kai norėdavo pabaksnot su savo draugeliu, nes maždaug susiprask (rimtai?). Nieko tokio, kad pasijausčiau geriau,saugiau. Jis tik pradėdavo dūsauti, vartydavos lovoj, o iš to aš turėdavau suprast, kad jis labai kenčia, nes negauna sekso. Kai jau pati morališkai prisiverčiau tam pasiruošti buvom išvykę į kelionę. Tačiau prieš tai buvo įtemptas laikotarpis apskritai gyvenime ir man visą dieną kelionėje buvo silpna. Pagalvojau jis supras ir sulauks ryto. Bet taip nebuvo.. Jis vėl pradėjo dūsauti.. Ir aš jausdamasi išsekus pasiryžau. Tądien man labai skaudėjo, mums nieko nepavyko. Buvau pervargusi ir dar bijojau pirmojo karto. Vaikinas nepaisė dalykų, kurie man nepatinka. Jaučiausi labiau objektu su skyle tarp kojų. Galiausiai jis vis po to darydavo man spaudimą, atsirado bereikalingi ginčai. Išsiskyrėme. O tada jis ir pasakė, jog tenorėjo pasilinksminti, o aš esu bailė ir palikau jį mėlynais kiaušiniais. Tiesą sakant man tai sukėlė daug nemalonių pojūčių, seksas atrodė kančia, dabar net jaučiuos lyg su manim kažkas būtų negerai, kolkas nenoriu jokio naujo žmogaus. Tai bandau vėl atgauti savivertę.
    Vaikinus ir merginas apie lytiškumą tikrai būtina šviesti apie tai garsiai kalbėti. Nes iškreiptas suvokimas gali padaryti daug psichologinės žalos.

    reply
  • Avatar

    Curious cat

    Ei, nekaltosios!
    Man visai nekelia juoko tos, kurios jau link 30 ir nekaltos. Neklausykite tų smerkiančių. Aš pati mielai būčiau pasitaupiusi iki 23, savo tikrajam bet… nesigailiu ir dėl to, jog nepasitaupiau. Kita vertus, daug patirties sukaupiau ne su partneriais, o viena su savimi – pažindama savo kūną, sau pripažindama malonius dalykus, varžančius ir nevaržančius psichologinius dalykus, visuomenės suformuotus įsitikinimus, gūglindama patirtis. Buvo gėdos ir kaltės dėl savo seksualinių patirčių – dėl nieko, kaip dabar galvoju.
    Man atrodo, bet kuris kartas bus geras, jei viskas tvarkoj galvoj. Tad nesijauskite „per senos“, “ nepatyrusios“ – gerai ištyrinėk save ir atėjus laikui bus drąsu. Nes man buvo būtent taip.
    Tiesą sakant, pirmąkart pasimylėjusi su vyru pagalvojau… tai dėl šito visi eina iš proto? Tai buvo one night standas iš aistros. Supratau, kad nors ir aistringa, bet akla aistra manęs nepatenkina – man daug svarbiau gilus ryšys su žmogumi, o su juo ateina ir gilesnė sekso patirtis. Tai pasimylėjau, supratau savo vertybes ir tiek. Po to nesimylėjau keletą metų, gerai suprasdama, ko noriu, ko man reikia. Laukiau keletą metų, kol sutikau gerą vaikiną. Paskui išsiskyrėme, vėl laukiau, kiek reikėjo. Jei tuose tarpuose trūksta sekso – jei kitoms tinka, juk nieko blogo tie one night standai. Bet man smagiau patenkinti save ir pasvajoti apie tikrą mylimąjį, gilų ryšį. Ir jis ateina – kai gerai pažįsti ne savo kūną, o savo širdį. O jei svajoji ne apie gilų ryšį, o apie aistringą seksą, įdomias patirtis – kam save varžyt? Skirtingai žmonės veikia.
    O pirmąkart gerai pavyko pasimylėt dėl to, jog neturėjau tabu galvoje, gerai pažinojau savo kūną, nes nuo paauglystės masturbuojusi. Tai ir pažink save, o, nekaltoji!

    reply
  • Avatar

    Mika

    Gerbiamos ir gerbiamieji, kas jums sakė, kad jūs TURITE „prarasti nekaltybę“ ir tapti „kalti“ (leiskit atkreipti dėmesį į terminų beryšybę)? Jei kas iš tikro taip sako, spjaukite jiems į veidus. Nes tai jūsų kūnas ir nieks neturi teisės aiškinti, kokio ilgio turi būti jūsų plaukai, kokios spalvos oda ir ką jums veikti su savo vagina ar peniu. Tai tik jūsų asmeninis reikalas. Ir jei nenorite su bet kuo ir bet kaip pirmąkart pasimylėti, tai ir nesimylėkite. Ir dėl to nejauskite gėdos, nes nėra čia ko gėdytis, kad mylite ir vertinate save ir nenorite taškytis į kairę ir dešinę. Taip, media tik ir trimituoja, kaip visi „turi“ mėgautis seksu. Bet media ir trimituoja, kad visi „turi“ būti liekni, moterys putliomis krūtimis ir bitės liemeniu, o vyrai ištreniruotu pilvo presu. Ar nuo to tas pasidaro visiem privaloma? Jei norisi patirčių, masturbacija yra ranka pasiekiama. Kaip buvo gražiai pasakyta vienoj „Sulčių“ laidoj, pirma išmokim šokti po vieną, o tada šokis poroje bus daug sėkmingesnis ir malonesnis. Ir seksas malonus ne tik paaugliams ir jaunimui, bet ir brandžiame amžiuje, tad „skubėti įšokti į nulekianti traukinį“ tikrai nereikia, nes niekur jis nenulekia. Su artimu žmogumi, kuriuo pasitiki, su kuriuo yra abipusė pagarba, seksas yra dauuug malonesnis, nes tai ne vien kūniškas potyris, bet ir emocinis, dvasinis. Ir su tokiu žmogumi norisi mylėtis. Verta jo ir palaukti. Daug žmonių išdrįso parašyti apie savo pirmus kartus ir kiek iš jų yra džiugūs, o kiek – skaudūs ir liūdni? Tad neskubėkit, pažinkit save ir nesileiskit paveikiami visuomenės kišamų „normų“.
    Pati pirmąkart pasimylėjau būdama 23 metų su patyrusiu 19 metų vaikinu po kelių mėnesių draugystės. Aš buvau ta, kuri paklausė, ar jis nori su manim mylėtis, drąsiai pasakiau, kad neturiu patirties, prieš tai jau irgi buvom kalbėję apie seksą. Jis buvo švelnus, supratingas ir vis klausė, kaip jaučiuosi. Skaudėjo, bet nedaug. Bet ką labiausiai prisimenu iš to pirmo karto, tai kad labai daug juokėmės ir buvo labai smagu ir gera. Ačiū jam, kad įspūdžiai tik patys geriausi. Linkiu to ir kitiems.

    reply
  • Avatar

    Raminta

    Aš apie seksą pradėjau galvoti labai anksti, gal 13-kos. Su pirmąją meile vis pasižaisdavom pirštais, užsiimdavom petingu ir panašiai. Buvo beprotiškai aistringi ir kartais net išsigasdavau, kad esame tokie jauni, o šitiek visko darom ir tiek visko norisi. Kelis kartus bandėm sueiti, tačiau jam vis nepavykdavo. Labai nenusimindavau, vis pasijuokdavom ir nukeldavom “bandymą“ kitam kartui, bet mano poreikis seksui vis didėjo. Pradraugavom 3 metus. Galiausiai kai buvau 15-kos vėl įsimylėjau, bet dar būdama su pirmuoju vaikinu. Kvailai, aklai įsimylėjau gražiausią ir geidžiamiausią miestelio berniuką. Jis mane pakerėjo savo dėmesiu, romantika, džentelmeniškumu. Buvo svajonių vaikinas, kas man visiškai pakirto kojas (Pirmasis nebuvo romantikas). Matyt, todėl stačia galva nėriau į naujus santykius. Man nerūpėjo, kad iki manęs (būdamas 16-kos) turėjo ne vieną ir ne kelias partneres. Norėjau būti jo ir taškas. Mano pirmasis kartas buvo per Kalėdas mano krikšto mamos bute, kai visi prie stalo išgėrėm, pašventėm ir visi nuėjo į savo kambarius miegoti, mus palikdami atskirame kambaryje ir palinkėdami “smagios nakties“. Pažįstami buvom 10 dienų, draugavom 5-kias. Jis buvo švelnus tik kol įsiskverbė, vėliau viskas vyko gana stipriai ir greitai. Skaudėjo. Viskam pasibaigus jis nusisuko ant šono ir užmigo. Pamenu daug kraujo ant kelnaičių nuėjus į tuoletą po visko. Tas kelnaites saugojau daug metų, tačiau niekada neišdrįsau užsidėti jų dar kartą. Aš visą naktį mąsčiau, kad viskas baigta. Verkiau. Maniau, kad buvau jam eilinė mergaitė, kuri rytoj bus visiškai nebeįdomi. Bet pasirodo klydau. Pradraugavome 2 metus. Per tuos metus tiek visko išmokau, tiek visko išbandėme. Jis buvo mano mokytojas. Išmokė pažinti savo kūną, nebesigėdyti savęs. Tačiau tie santykiai labai mane išvargino, buvo toksiški. Mylėdavomės labai dažnai ir ilgainiui supratau, kad buvau jam reikalinga tik dėl sekso. (Kaip ir visos kitos miestelio merginos, su kuriomis jis miegojo būdamas su manimi). Prireikė daug drąsos ir jėgų paleisti šiuos santykius. Juk jis buvo tas PIRMASIS. Tačiau ilgainiui paleidau. Ir netikėtai vėl susiėjome su pirmąja meile. Supratome, kad negalime vienas be kito ir nusprendėme pabandyti kurti santykius dar kartą. Kai atėjo laikas pirmą kartą pasimylėti, jis man prisipažino, kad po manęs nieko neturėjo, nedrįso pasimylėti su kažkuo kitu ir saugojo save man. Jūs neįsivaizduojat kaip tuomet jaučiausi. Gėda ir kaltė, kad tiek be jo patyriau ir išmokau su kitu susimaišė su begaliniu džiaugsmu ir meile. Jam buvo 19-ka, man 17-ka. Tą naktį buvo jo pirmasis kartas. Kartu su juo aš patyriau savo antrąjį PIRMĄJĮ KARTĄ. Tai buvo nepakartojama. Kartu esame iki šiol jau 8 metai. Mylimės daug rečiau, tačiau seksas yra nuostabus, kaip ir mūsų santykiai. 🙂

    reply
  • Avatar

    XYZ

    Skaitau komentarus ir liūdna, LABAI liūdna, kiek daug merginų, kurių patirtys skaudžios – iš nežinojimo, pasitikėjimo nepatikimais, aplinkinių spaudimo, gal medijos iškrepito vaizdo… Atrodo, tarsi šalia nebūta rūpestingų tėvų, kurie parodytų, kas svarbu, kas ne, pasirūpintų, paaiškintų.

    reply
  • Avatar

    Bus visko

    Man 23, turėjau tik petingą su aistringu vaikinu, dėl ko be galo džiaugiuos. Gal kiek gaila kad nepavyko, tada pereiti prie rimtesnio scenarijaus ir dabar vis dar esu ,,nekalta“. Bet, su tuo vaikinu daugiau nebe susitikom, todėl dažnai pagalvoju, gal ir gerai, neturiu ko gailėtis. Dabar turiu noro ir laukiu to. Po daugybės komentarų, apie vyresnes nepatyrusias moteris, jaučiuosi drąsiau! Labai smagu, kad visi dalinasi savo patirtimi, kuri tokioms kaip aš padeda lengviau atsipūsti ir gyventi viena ,,problema“ mažiau:)) Manau sugrįšiu čia pasidalinti savo patirtim, vėliau:)

    reply

Komentuok