Į viršų

Kodėl reikia kalbėti apie mėnesines?

Nuotraukos autorius: Donatas Zazirskas

Ištarkite garsiai žodį „mėnesinės”. Pavyko? Ką jautėte? Ar galėtumėte jį ištarti tarp savo kolegų darbe, šeimos rate, draugų vestuvėse? Na, štai, situacija kažkiek komplikuojasi.

Kai 2015 metais poetė Rupi Kaur į instagram įkėlė savo nuotrauką, kurioje pavaizduotas menstruacijų kraujas, persisunkęs per kelnes, kilo didelis šurmulys. Instagram du kartus pašalino nuotrauką, apkaltinęs autorę pažeidus taisykles. Taisyklės draudžia kelti vaizdus su lytiniu aktu, lytiniais organais ar nuogumu, taip pat nepageidaujamos ir smurto scenos. Menstruacijų kraujo dėmės ant kelnių niekaip nepatenka į šiuos punktus.

 Rupi Kaur nuotrauka:

Apie šį įvykį parašė The Guardian, Telegraph, BBC ir kiti žiniasklaidos milžinai. Rupi Kaur susilaukė labai daug palaikymo iš žmonių. Tad netrukus gavo laišką nuo instagram, kuriame jie tvirtino, kad nuotraukos buvo pašalintos atsitiktinai ir grąžino abi nuotraukas į Rupi Kaur profilį.

Savo anketoje poetė parašė:

„Aš neatsiprašinėsiu dėl to, kad atsisakau maitinti mizoginiškos visuomenės ego, kuri mielai spoksotų į mano kūną su apatiniais, bet nepakęstų žiūrėti į mažą kraujo dėmelę. Kai jūsų puslapiai yra perpildyti nuotraukomis ir profiliais, kuriuose moterys (kai kurios jų nepilnametės) yra objektifikuojamos, pornifikuojamos (nuo žodžio pornografija). Ir priimamos kaip mažiau, negu žmogus.

<…>Tai tiesiog parodo, kas valdo šį šou. Kieno rankose yra medija ir kas mus cenzūruoja.

<…>Kai kurios moterys per mėnesines nėra įleidžiamos į jų religines šventoves. Išmetamos iš namų. Ir joms sakoma, kad jos serga. Lyg mėnesinės būtų paplitęs gripas.<…> Aš daug kartų gulėjau ligoninėje dėl mėnesinių. Aš sirgau liga, susijusia su mėnesinėmis. Ir nuo tada aš labai stipriai stengiausi, kad galėčiau priimti tai, kas su manimi vyksta. Net jeigu tai per pastaruosius metus man sukėlė daug skausmo. Ir jie man nori pasakyti, kad aš negaliu apie tai kalbėti. Kad visa ši kolektyvinė patirtis negali būti matoma.”

Aš neatsiprašinėsiu dėl to, kad atsisakau maitinti mizoginiškos visuomenės ego, kuri mielai spoksotų į mano kūną su apatiniais, bet nepakęstų žiūrėti į mažą kraujo dėmelę.“ – Rupi Kaur.

Visą tekstą galite rasti čia. Visą nuotraukų seriją galite pamatyti čia. 

Tais pačiais metais, kai vyko šis skandalas, aš dar buvau komandos „Moterys kalba” vedlė ir mes užsidegėme noru pakalbėti apie mėnesines su Lietuvos moterimis. Savo profilyje pasidalinau Rupi Kaur nuotraukomis ir paprašiau, kad į MK profilį jos atsiųstų savo patirtis, susijusias su mėnesinėmis. Nieko bloga neįtariau.

Po dešimties minučių man jau skambino DELFI žurnalistė, po keliolikos minučių man teko atsakinėti į galybę komentarų savo asmeniniame profilyje ir „Moterys kalba” puslapyje. Ten plušėjome jau penkios. Mus tiesiog norėjo tuoj pat-greitai-agresyviai užčiaupti. Žinomos moterys, kurios dabar jau ir pačios kalba apie feminizmą ir dėvi marškinėlius „Future is female” mus žemino, tyčiojosi ir lygino mėnesines su išmatomis, skatino nufotografuoti ir savo unitazo turinį ir pan.

Žinomos moterys, kurios dabar jau ir pačios kalba apie feminizmą ir dėvi marškinėlius „Future is female” mus žemino, tyčiojosi ir lygino mėnesines su išmatomis, skatino nufotografuoti ir savo unitazo turinį ir pan.

Tuomet aš supratau, kad vis dėlto, problema šiokia tokia yra. Iš kur toks didžiulis šlykštėjimasis tuo, kas vyksta su tavo kūnu kiekvieną mėnesį? Kodėl mūsų nesupykina, kai įsipjauname pirštą ir regime kraują? O kodėl mums toks šlykštus kraujas, kuris teka iš mūsų lytinių organų? Kas mums tai įdiegė?

Feministės Elone iš Vokietijos projektas

Kodėl mūsų nesupykina, kai įsipjauname pirštą ir regime kraują? O kodėl mums toks šlykštus kraujas, kuris teka iš mūsų lytinių organų? Kas mums tai įdiegė?

Tą dieną, kai pirmąkart pamačiau kraują savo apatiniuose, aš klaikiai išsigandau. Galvojau, kad susirgau mirtina liga arba man hemorojus. Mane apniko milžiniška gėda ir nejaukumas. Apsisupau save rankšluosčiu, atsisėdau ant sofos ir nutariau laukti, kada mama grįš iš darbo.

Prieš tai kelis kartus mokykloje dalyvavau nejaukiose pamokose, kur mums buvo dalinami įklotai, bet nieko iš ten neatsiminiau. Gal dėl to, kad iš to nejaukumo man nuolat ausyse kažkas zvimbė, o gal dėl to, kad neįmanoma rimtai klausytis to, iš ko visos klasiokės kikena. Pamenu po pamokos išdalintus įklotus kaip siaubą. Iš mūsų klasiokai juokėsi dar kelias dienas. Įklotus išmečiau į pirmą pasitaikiusią šiukšliadėžę.

Daug kartų buvau mačiusi įklotų ir tamponų reklamas per televizorių ir žurnaluose, bet ten vaizduojamas skystis buvo mėlynas. O kodėl niekas nesakė, kad man bėgs kraujas? Atrodo, kad visi vengė būtent šio įvaizdžio. Kraujo iš makšties.

Daug kartų buvau mačiusi įklotų ir tamponų reklamas per televizorių ir žurnaluose, bet ten vaizduojamas skystis buvo mėlynas. O kodėl niekas nesakė, kad man bėgs kraujas?

Tad kodėl reikia kalbėti apie mėnesines?

Visų pirma, pagalvokime apie tai, kodėl apie jas nekalbame. Nes mus įtikino, kad jos yra purvinas, šlykštus dalykas, kurį vertėtų laikyti paslaptyje. Mūsų visuomenė vis dar išlieka orientuota į vyrus (patriarchalinė), kai kurios moterys ir vyrai prie to sėkmingai prisitaiko, o kai kurie (jie vadinami feministais) susiklosčiusias mąstymo tradicijas kvestionuoja ir prisideda prie jų keitimo. Aš esu viena iš jų.

Patriarchalinėje visuomenėje moteris yra mažiau žmogus nei vyras. Moteris yra žmogeliukas. Žmogeliuko temos, problemos, poreikiai yra mažiau svarbūs nei žmogaus. Dėl to tokie dalykai, kurie vyksta moterims, laikomi visiškai neverti dėmesio viešajame diskurse. Taip ilgą laiką buvo su smurtu prieš moteris, seksizmu darbo aplinkoje, vis dar taip yra su priekabiavimu, prievarta ir mėnesinėmis.

Patriarchalinėje visuomenėje moteris yra mažiau žmogus nei vyras. Moteris yra žmogeliukas. Žmogeliuko temos, problemos, poreikiai yra mažiau svarbūs nei žmogaus.

Dabar jums papasakosiu apie tas ir tuos, dėl kurių mes privalome kalbėti apie mėnesines. Tolimesnį tekstą rašiau remdamasi ir cituodama švedų žurnalistės Anna Dahlqvist knyga „It’s only blood“.

14-os metų Saudah gyvena Ugandos sostinėje Kampaloje, viename vargingiausių kvartalų. Čia dauguma žmonių išgyvena už mažiau nei dolerį per dieną. Tiek pat kainuoja ir aštuonių įklotų pakelis. Moterys to sau negali leisti, dėl to šiam reikalui naudoja medžiagos atraižas iš senų drabužių. Tos atraižos dirgina odą, sukelia niežulį ar perštėjimą. Saudah, sudėjusi kelis sluoksnius atraižų, labiausiai bijo ne tik to, kad mėnesinių kraujas persisunks per viršutinius drabužius, bet ir to, ką įvardija kaip savo didžiausią košmarą: kad tas kelių sluoksnių medžiagos gabalas, pritvinkęs kraujo, atsidurs ant mokyklos klasės grindų.

Čia dauguma žmonių išgyvena už mažiau nei dolerį per dieną. Tiek pat kainuoja ir aštuonių įklotų pakelis.

Dauguma mergaičių skurdžiai gyvenančiose pasaulio vietose elgiasi taip pat kaip Saudah. Jos mokykloje 364 moksleiviams yra skirti 6 tualetai, kuriuose nėra vandens. Tualetų durys neužsirakina ir net tinkamai neužsidaro. Namuose taip pat ne visos turi vandens, muilo, dėl to tos medžiagos, tinkamai neišplaunamos ir laiku nepakeičiamos, gali sukelti sveikatai pavojingas infekcijas. Žinant dar ir tai, kad daug moterų yra patyrusios lytinių organų apipjaustymą, tokios sąlygos gali būti mirtinai pavojingos.

Net ir išplovusios savo medžiagos atraižas, jos neturi galimybės jų padžiauti saulėje, nes tai yra tabu. Daugelyje kultūrų yra tikima, jeigu kažkas pamatys tavo mėnesinių kraują, tu tapsi nevaisinga. Tad dažniausiai savo menstruacijų reikmes mergaitės džiovina pasikišusios po čiužiniu.

Daugelyje kultūrų yra tikima, jeigu kažkas pamatys tavo mėnesinių kraują, tu tapsi nevaisinga.

Mergaitėms, kurioms jau prasidėjo menstruacijos, sunkiau mokytis mokykloje. Moksleivių apklausa Etiopijoje parodė, kad joms keblu susikaupti mėnesinių dienomis. Moksleivės iš Siera Leonės paaiškino, kad jos stengiasi neatsakinėti į mokytojos klausimus tomis dienomis, kad tik nereiktų atsistoti. Atsistojus, visa klasė gali pamatyti kraujo dėmes ant tavo užpakalio ir tai sukels didelę juoko ir patyčių bangą.

Mėnesinės tampa pagrindiniu kliuviniu mokslams. Merginos kasmet praleidžia labai daug pamokų skurdžiose Azijos ir Afrikos šalyse, o kartais išvis nustoja jas lankyti. Tai įvyksta dėl galimų patyčių mokykloje, jeigu bendramoksliai pastebės kraują ant tavo sijono ar įtars, kad tau mėnesinės; prastos sanitarinės sąlygos: vandens nebuvimas, nėra kur nusiprausti, nėra kur išmesti įklotų ar medžiagos gabalėlių, tualetų trūkumas taip pat tampa svarbiu veiksniu. Prasta savijauta, pilvo skausmai, silpnumas, kartais net alpimas, taip pat sutrukdo lankyti pamokas. Pagal tam tikras tradicijas, mergaitės, kurioms prasidėjo mėnesinės, jau yra pasiruošusios santuokai, dėl to tokios mergaitės šeima gali nuspręsti, kad eiti į mokyklą nebėra reikalo.

Galiausiai, tokie pamokų praleidimai sąlygoja tai, kad mergaitės atsilieka moksluose, gauna prastus įvertinimus, tai sutrukdo joms siekti išsilavinimo, rasti darbą, tokiu būdu jos lieka tame pačiame skurdo rate ir negali tapti lygiavertėmis savo visuomenės narėmis. Dar sunkiau šioje situacijoje yra negalią turinčioms mergaitėms – praleidžiančių pamokas per mėnesines jų dar daugiau.

Charlotte Akelo, medicinos studentė iš Kampalos, sako: „Pirmas dalykas, kurio mus išmoko apie mėnesines, yra tai, kad mes negalime apie tai sakyti savo tėčiams ar broliams. Tai tokia „tššš” tema, ypač prie berniukų. Bet jeigu mes tylėsime, niekas nepasikeis.”

Pirmas dalykas, kurio mus išmoko apie mėnesines, yra tai, kad mes negalime apie tai sakyti savo tėčiams ar broliams. Tai tokia „tššš” tema, ypač prie berniukų. Bet jeigu mes tylėsime, niekas nepasikeis.” – sako medicinos studentė Charlotte Akelo.

Nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje gyventume, sąsaja, kad menstruacijų kraujas yra kažkas purvino ir nešvaraus, galioja beveik visur. Netgi įklotų ar tamponų reklamose didžiausias dėmesys krypsta į tai, kad mėnesinių dienomis būtinai išliktume švarios, neskleistume blogo kvapo ir jaustumės gaiviai.

Nazneen Huq, kuri dirba Bangladešo sostinėje Dhaka moters teisių srityje, paaiškina, kokios galėtų būti šios mėnesinių gėdos ir paslapties šaknys. Ji teigia, kad, jeigu vaikinas ir mergina turi lytinius santykius, tai visuomet bus mergina, kuriai liks visa gėda, ir kuriai teks prisiimti atsakomybę už tai, kas įvyko(Lietuvoje situacija tokia pati).

Nazneen priduria, galbūt mėnesinių paslaptis ateina iš tėvų noro apsaugoti savo dukrą nuo dar didesnės gėdos. Daugelyje mažiau išsivysčiusių šalių mėnesinės reiškia, kad moteris yra pasiruošusi lytiniam gyvenimui. Jeigu merginos slepia tai, kad joms jau prasidėjo mėnesinės, jos išlieka vaikais savo aplinkos akyse ir dėl to negali prisiimti atsakomybės už lytinį aktą kaip suaugęs žmogus.

Indijoje, Karnatakos valstijos sostinėje Bengalūre, moterims per mėnesines galioja ištisas taisyklių rinkinys: moterys negali valgyti kiaušinių ir saldumynų, negali gerti arbatos ar kavos, negali lankytis šventyklose, liesti mažų vaikų, matytis su vyrais, turi miegoti ant specialių kilimėlių ir valgyti iš tam skirtų indų, jos negali eiti į lauką ir būna atskirtos nuo pasaulio 10-20 dienų.

Bengalūre moterims per mėnesines galioja ištisas taisyklių rinkinys: moterys negali valgyti kiaušinių ir saldumynų, negali gerti arbatos ar kavos, negali lankytis šventyklose, liesti mažų vaikų, matytis su vyrais, turi miegoti ant specialių kilimėlių ir valgyti iš tam skirtų indų, jos negali eiti į lauką ir būna atskirtos nuo pasaulio 10-20 dienų.

Nors vakarų pasaulyje sąlygos menstruoti gerokai palankesnės – dažniausiai, mes turime ir kur nusiprausti, ir už ką įsigyti įklotų, ir švarius tualetus, bet menstruacijos ir mums sukelia nemalonių reiškinių.

Knygos autorė Anna Dahlqvist pasidalina mintimi: „Mano, kaip suaugusios moters, gėda: aš dvejoju, tardama žodį „mėnesinės”. Mano balsas užsikerta. Lyg mano prisipažinimas, jog menstruoju, mane sumažintų, padarytų mane labiau pažeidžiamą. Man daro įtaką biologinis fenomenas, kurio negaliu suvaldyti ir kuris atskiria mane nuo kitų, tų, kurie nemenstruoja – tų, kuriems priklauso galia.”

Man daro įtaką biologinis fenomenas, kurio negaliu suvaldyti ir kuris atskiria mane nuo kitų, tų, kurie nemenstruoja – tų, kuriems priklauso galia.” – Anna Dahlqvist.

Nuotrauka iš Rupi Kaur projekto „Period“

Mėnesinių ciklas ilgą laiką buvo svarus argumentas diskusijose apie tai, kodėl moterys yra prastos darbuotojos, kodėl joms neverta patikėti sudėtingų užduočių, kodėl jos yra prastesnės už vyrus. Vis dar gajūs įžeidimai, susiję su PMS. Moterys, siekiančios karjeros, ilgai ir sunkiai kovojo dėl to, kad jas priimtų darbo vietose be išankstinių nuostatų ir apie jų galimybes spręstų ne pagal lytį, o pagal darbą. Lietuvoje tai – vis dar siekiamybė. Toms moterims pradėti kalbėti apie mėnesines gali reikšti grįžimą kelis dešimtmečius atgal, kai į moteris buvo žiūrima kaip į hormonų valdomą padarą. Dalis visuomenės Lietuvoje (deja, labiausiai vyrų, esančių galios pozicijose) tiki, kad moters smegenys skiriasi nuo vyro ir, kad darbai turėtų būti skirstomi į moteriškus ir vyriškus, tačiau didelį kelią link mažų pokyčių mes jau nuėjome. Iš dalies pradedu suprasti tuometinį aršų moterų puolimą, kai inicijavome pokalbį apie mėnesines. Aš keliu tokią hipotezę:

Patriarchalinėje visuomenėje moteriai iškilti ir užimti galios pozicijas, tokias pat, kaip vyrai, yra beveik neįmanoma. Vis dar vyrauja nuostata, kad moterys darbe ir profesiniame gyvenime niekada neprilygs vyrams – nei savo mąstymu, nei profesionalumu, nei atsidavimu darbui. Vien dėl to, kad jos yra moterys. Tradicinio vyriškumo šalininkų jos yra priimamos kaip kitas, svetimas. Dėl to profesinės karjeros aukštumų pasiekti moteriai įmanoma tik išsižadant savo kitoniškumo, pritampant ir asimiliuojantis su tos aplinkos elgesio taisyklėmis. Tokiu būdu turime daug pasiekusių moterų, kurios menkina kitas moteris, tyčiojasi iš jausminio pasaulio. Tokioms moterims prabilti apie mėnesines, pripažinti, kad tai ir apie jas, reikštų pripažinti savo kitoniškumą ir prarasti taip ilgai siektą poziciją – „aš tokia pat kaip jūs“. Tad moteriai užimti aukštą poziciją vyrų teritorijoje, dažnu atveju vienintelė išeitis yra išsižadėti bet ko, kas ją daro kitokią, negu vyras. Ji bet ką padarys, kad paneigtų ir paslėptų įkalčius. Mėnesinės – vienas iš jų. Ji yra įsitikinusi, kad tai ją daro silpną ir ji šią temą menkins bei vengs. Žinoma, esama visai kitokių vadovių ir vadovų – šiomis savo mintimis tik bandau paaiškinti vyraujančius nusistatymus prieš tokį biologinį reiškinį kaip mėnesinės.

Dėl to profesinės karjeros aukštumų pasiekti moteriai įmanoma tik išsižadant savo kitoniškumo, pritampant ir asimiliuojantis su tos aplinkos elgesio taisyklėmis.

2017 m. atlikto mokslinio tyrimo metu buvo įrodyta, kad moterų hormoniniai pokyčiai ir ciklas neturi jokios įtakos kognityviniams įgūdžiams (atminčiai, sprendimų priėmimui, dėmesiui). Ilgą laiką klaidingos hipotezės tarnavo kaip argumentas, kodėl moterų mąstymo gebėjimai yra silpnesni negu vyrų. Šio tyrimo vedlė, profesorė Brigitte Leeners, Vice pakomentavo susiklosčiusią diskriminaciją: „Dauguma mokslininkų yra vyrai ir padaryta labai mažai tyrimų apie tai, kaip jų hormonų ciklai veikia jų kognityvines funkcijas. Jeigu tu nori sumažinti moterų skaičių ir padaryti taip, kad atrodytų, jog jos negali būti sprendimų priėmėjų gretose, tuomet tu turi nuolat kartoti, kad jos yra nestabilios, joms negalima patikėti didelių užduočių, nes jos turi hormoninius ciklus.”

Jeigu tu nori sumažinti moterų skaičių ir padaryti taip, kad atrodytų, jog jos negali būti sprendimų priėmėjų gretose, tuomet tu turi nuolat kartoti, kad jos yra nestabilios, joms negalima patikėti didelių užduočių, nes jos turi hormoninius ciklus.”– mokslininkė Brigitte Leeners.

1978 metais Gloria Steinem, antrosios bangos feminizmo atstovė, parašė straipsnį „Jeigu vyrai menstruotų”. Tekste ji kelia klausimą: kas įvyktų, jeigu vyrams būtų mėnesinės, o moterims – ne. Ji aprašo tai, kaip patriarchalinėje visuomenėje išsiskleistų toks reiškinys:

„Vyrai girtųsi apie tai, kaip ilgai ir kiek daug. Berniukai žymėtų menstruacijų pradžias, kaip svarbiausią vyriškumo įrodymą.

<…>Išlaidos įklotams ir tamponams būtų padengiamos valstybės ir tai būtų visiškai nemokama. (Žinoma, kai kurie vyrai vis tiek mokėtų vardan prestižo, pirkdami vardines priemones, tokias kaip Muhammad Ali įklotai, John Wayne tamponai ir pan.)”

Gloria rašo, kad į kariuomenę tarnauti būtų priimami tik vyrai, paremiant argumentu, kad tu turi atiduoti kraują, tam, kad galėtum jį paimti. Būtų daug svarstymų apie tai, kaip moterys gali dalyvauti moksle, jeigu jos negali suprasti vieno svarbiausių ciklų žemėje – menstruacijų ciklo.

Vyrai girtųsi apie tai, kaip ilgai ir kiek daug. Berniukai žymėtų menstruacijų pradžias, kaip svarbiausią vyriškumo įrodymą.“ – rašo Gloria Steinem.

Mėnesinių ciklas daugeliui moterų ir trans vyrų (šiame tekste jų nepaminėjau, bet būnant trans ir turint mėnesines, lankantis vyrų tualetuose, tai gali būti taip pat didžiulis iššūkis, i’m with you) sukelia daug įvairių keblumų – gausų kraujavimą, silpnumą, endometriozę, padažnėjusį prakaitavimą, prastą savijautą PMS metu, pablogėjusią emocinę sveikatą, sukelia suicidines mintis, nerimo ar panikos priepuolius – tai tik dalis to, ką daugybei žmonių, kurie turi menstruacijas, tenka iškęsti kiekvieną mėnesį. Pageidautina tyliai, neišsiduodant. Viena moteris man pasakojo istoriją, kaip ji pirmą mėnesinių dieną nualpo darbe ir negalėjo darbdaviui įvardyti priežasties, nes tai yra tabu. Mėnesinių sveikatai skirto appso Clue atliktos apklausos duomenimis, tik 31 proc. amerikiečių moterų jaučiasi patogiai, kalbėdamos su vyriškos lyties šeimos nariu apie mėnesines.

Mėnesinės yra mūsų bendros sveikatos dalis. Tai nėra vien tik tylus moterų reikalas. Jos negali būti kliūtimi lankyti mokyklą, dirbti ar dalyvauti ten, kur norisi. Tai neturi būti stigmos ar diskriminacijos priežastimi. Mes turime padaryti viską, kad priemonės, skirtos menstruacijoms, būtų pasiekiamos visiems, kad kiekvienas žmogus galėtų gauti tinkamą medicininę pagalbą ir nuskausminamųjų. Kad iš menstruojančių mergaičių mokyklose nebūtų tyčiojamasi ir, kad mes užaugintume pagarbių, padedančių ir mėnesines, kaip bendros sveikatos reikalą, reginčių berniukų kartą. Kad moterys nebijotų papasakoti apie savo blogą savijautą darbe ir galėtų gauti laisvų dienų per sunkumų keliančias mėnesines.

Mėnesines turi pusė populiacijos žmonių, tai – mūsų organizmo veikimo dalis. Mes turime keisti savo požiūrį į tai, kas vyksta su mumis tam, kad jaunos mergaitės savo pirmą mėnesinių dieną nesijaustų taip, lyg susirgo mirtina liga. Kad jos niekada nejaustų gėdos ar to, kad yra nešvarios. Kad jos niekada negalvotų, jog mėnesinės daro jas mažiau protingas, mažiau vertas savo svajonių negu berniukai.

Mėnesinės yra natūralu. Dėl to sąmoningai šiame tekste nevartojau žodžių junginio: sirgti mėnesinėmis, vietoj jo pasirinkau lietuvių kalboje dar nepaplitusį menstruoti. Nes aš niekuo nesergu. Esu sveika.

Vedu radijo laidą „Pasimatymai” per Žinių radiją, vaidinu O.Koršunovo spektaklyje „Kankinys”, visai neseniai išleidau savo pirmąją knygą „Vyvenimas”. O dabar visa galva panėriau į kūno, sekso ir santykių temas – šiuo metu man tai užvis įdomiausia.

Komentarai (89)

  • Adele

    Ploju atsistojus. Nuostabus įrašas 🙂

    reply
  • Greta

    Vauu!!! Įkvėpimo bomba! Nu nerelau!

    reply
  • Aušrinė

    Labai ačiū, Beata, puikus įrašas!

    reply
  • Beatričė

    Man 16. Iš savo draugių esu ta, kuriai nei truputį negėda kalbėti apie savo kūną, apie mėnesines, apie tai, kad atsiradus problemų dėl jų man reikėjo gerti kontraceptines tabletes, dėl kurių sparčiai auga svoris. Nežinau kodėl, bet tas svoris man davė pasitikėjimo savimi. Ir skaitant tokius tekstus tas pasitikėjimas kyla, norisi įrodyti, kad aš nesu prastesnė priaugusi svorio, neslėpdama savo spuogų ir neseniai atsiradusių strijų ant klubų. Tik man keista, kodėl šis tekstas yra n-18?

    reply
      • Marija

        Būtent taip ir atsiskleidžia mūsų visuomenės trūkumai. Tokius puslapius reikėtų skaityti būtent jaunimui, paaugliams, kuriems neretai trūksta informacijos apie kūną, pirmuosius seksualinius santykius, kad auganti karta būtų tolerantiškesnė, geriau suprantanti savo kūną ir intymumą, taip išvengiant daugybės problemų. Ir vis dėlto įstatymai teigia kitaip… Tikiuosi, kad ateityje pasikeis ir tai. Beje, puikus tekstas!

        reply
        • Aistis

          Bet gi galima paspausti ,,Man yra 18 metų“. Juk įrodymų niekas neprašo 🙂

          reply
  • Marius

    Tai ką rašėte apie Afrika, tai mano mama yra beveik lygiai tą patį patyrusi, kai augo sovietizme. Tai mentalitetu Lietuva buvo labai panaši į tą pačią Afrika.

    reply
    • Justė

      Tikrai taip! Man mama tą patį pasakojo. Naudodavo rūbų atraižas arba geriausiu atveju vatos gumulus, kas irgi pilnai neapsaugodavo. Dar mama pasakojo, kad jai mėnesinės prasidėjo palyginus vėlai (14 ar 16, tiksliai nepamenu), tačiau nieko apie tai nežinojo. Pamačius pirmą kartą kraują savo kelnaitėse galvojo, kad miršta. Matyt, tiek jos mamai, tiek dviem vyresnėm seserim tai buvo visiškas tabu.
      Džiaugiuosi, kad mano patirtis buvo kiek laimingesnė, tačiau vis tiek teko susidurti su daugybę nepatogumų ir gėdų. Ypatingai pirmaisiais „mažosios moters“ metais.

      reply
  • Aldona

    Vat butent, apie menesines paauglysteje zinojau is zurnalu, tv reklamu, buvo ir pamokele klaseje, bet ilgai nezinojau, kad tai bus ne siaip koks skystis, o kraujas. Kazkodel daug kas gedijasi tai pasakyti, nors viskas cia naturalu, tokia fiziologija.

    reply
  • Vytas

    Puikus tekstas. Žinojau, kad mėnesinės tikrai nervinantis reikalas, tačiau šis tekstas atvėrė akis dar plačiau. Visiškai palaikau moteris šiuo klausimu ir manau, kad apie menstruacijas reikia šviesti ir berniukus. Nesutinku tik su teiginiu, kad dėl lytinio akto nesėkmių kaltę jaučia tik moterys. Nuostabus tinklapis, gerbiu Beatą.

    reply
  • Sekantis

    Puikūs tekstai. Beata radau tave netikėtai instagrame, iškart sudominai savotišku požiūriu ir ižvalgomis. Laukiu naujų straipsnių.

    reply
  • Laura

    Kaip tik anądien su močiute kalbėjau apie tai.. Kadangi ji seno kirpimo, bandė man įteigti, kad savo “ kraujavimo atliekas “ turėčiau slėpti po 3 sluoksniais tuoletinio popieriaus, kad, GINK DIEV, šeimos vyrai nepamatytų, nes jiems tai gali sukelti šleikštulį.. Nusivyliau tokiu jos suvokimu apie moterų visiškai natūralų reiškiny.

    reply
    • Kotryna Bass

      Kotryna Bass

      Paskaitykit močiutei Nebegėdos tekstų, gal jai visai patiktų :))

      reply
  • Monika

    Nu negalėjau nepakomentuoti, nors šiaip tai darau retai! Duok dieve, kad šį tavo tekstą, Beata, perskaitytų kuo daugiau moterų ir merginų! Kai pati buvau paauglė ir su mama apie tai negalėdavau pasikalbėti, o draugėms mėnesinių dar nebuvo, taip trūko informacijos ir drąsos apie tai kalbėti. O kad tada kas nors būtų taip rašęs!! Būtų buvę tikrai lengviau nebijoti ir kalbėti, ko deja nebuvo. Ši tema tikrai buvo užrakinta po devyniom spynom! Ačiū tau ir didžiausi sveikinimai pradėjus tokią puikią, naują veiklą! Sėkmės!

    reply
    • Kotryna Bass

      Kotryna Bass

      Aš savu laiku gavau „Mergaitės knygą“ iš kurios atsimenu tik kraupią iliustraciją. Joje buvo pavaizduotas tėvas su diržu ant kurio parašyta „kontracepcija“. Iš tiesų, prieš 15 metų ne tik kad tėvai nemokėjo šnekėtis apie lytinį gyvenimą, mėnesines, bet net ir norint padėti vaikui, buvo sunku rasti ir adekvačios literatūros. Smagu, kad laikai keičiasi!

      reply
      • Renatas

        Aciu dievui tie laikai praejo. Viktorijos laikais berniukams nebudavo galima masturbuotis. Rankos budavo pririsamos dirzais prie lovos. Gerai kad siandien nei masturbacija nei menstruacijos nera tabu. Kas buvo tas prazuvo ar nereiketu pamirsti kas kazkada buvo ir gyventi atsiminimais? O ziureti i prieki?

        reply
  • Giedrė

    Norisi prisiminti tą sujudimą po jūsų projekto apie mėnesines: kai kurios žymios moterys tikrai pasibaisėjusios komentavo, bet po kurio laiko pačios reklamavo menstruacines taureles ar kitas moterų higienos priemones.. Tai tuomet man tik kilo klausimas, kalbėti apie mėnesines reklamos kontekste jau, pasirodo, galima?…

    Labai įdomus straipsnis, nors iš esmės mažai kas nuo tų pvz 2015 tepasikeitė… Už geresnę ateitį!

    reply
    • Giedrė

      Kaip tik tuomet, kai jūs atėjot į laidą, virtuvėj LRT radijo klausės mano tėtis ir aš atėjau, bet jis nusuko, o aš, aišku, vėliau susiradau ir paklausiau internete..
      Taip, aišku, kad šaunu, jog LRT radijo žurnalistai apie tai domėjosi, bet vis laukiau, kad ir klausytojai atsilieps į raginimus ir kažko paklaus ar pan, bet ne..
      Na bent jau nepaskambino ir nepradėjo bėdavotis, kaip čia išvis apie tokias temas per radijus šnekama, tai jau pažanga :))

      reply
  • Viktorija

    Lenkiu žemai galvą 🙏 Skaitydama pirmą kartą pasijutau suprasta.

    reply
  • Svecias

    Vietoj darinio menstruoti galima ir paprastai – vyksta nenstruacijos, prasidejo menesines. Oficialiam straipsny turbut niekur ir nepamatysi zodzio sirgti, cia labiau liaudiskas pasakymas/isitikinimas.
    Puikus straipsnis!! 👏👏👏

    reply
  • Goda

    Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje vis daugėja tokių postų ir tokių žmonių! Esu 18-metė ir ryškiai matau, kaip šis kalbėjimas keičia visuomenę! Tarp mano bendraamžių žodis “mėnesinės” jau tapęs visiškai normaliu, negėdingu. Ne kart su savo vaikinais draugais esu diskutavusi apie mėnesinių skausmus, jiems kartais net įdomu paklausti kaip viskas ten pas mus veikia! Visus savo mėnesinių “ups” išgyvenu gerai: esu netyčia “aptorčinus” kėdę, kurią visi iškart supuolė padėti išvalyti arba pamiršusi įklotų, kurių draugai turėjo bėgti nupirkti.. Na, o mano tėvų kartoje – ryškus nejaukumas! Mano tėtis siaubingai išrausta, kai reikia kartu su manimi pirkti įklotus, o seneliai neleidžia apie tai kalbėti prie ‘vyrų’, nes tai – “moterų paslaptėlės”.. Dėl tokių žmonių, kaip jūs, šie dalykai taps ne kas kita kaip istorija! Ačiū!

    reply
    • kotrynabass

      kotrynabass

      Kokie nuostabūs draugai! Ačiū labai už palaikymą, Goda! <3

      reply
  • AKVILĖ

    MALONUMAS SKAITYTI.
    Tikrai nuostabus straipsnis,kurį reikėtų bent kartą paskaityti- VISIEMS.
    Ačiū ir sėkmės! 🙏
    Žaviuosi tavo darbais.

    reply
  • Agne

    Ačiū už straipsnį. Auginu paaugle mergaite, su kuria pradedame kalbas apie lytiškumo požymius, mėnesines ir kt dalykus. Pati esu užaugusi puikioje šeimoje, o visgi mėnesinių klausimas buvo trauma ir tabu. Stengiuosi to nesukurti savo mergaitei, o kartu edukuoti ir sūnų.
    Jo pasigedau tekste, tai mėnesinių suvokimo, paskirties ir prasmės. Menstruoja moterys. Tam kad nesigedintume turime suprasti kodėl tai vyksta. Šito kampo labai pritrūko.
    Ačiū.

    reply
  • Asta

    Per paskutines mėnesines, gulint ant lovos, kraujas persisunkė ant kaldros. Tai pastebėjo mano vaikinas. Teko skalbti apatinius, šortus, kaldros užvalkalą ir pačią kaldrą. Nors vis gi man prieš jį buvo nejauku ir atsiprašinėjau, kad jam teko tai pamatyti, iš dalies džiaugiausi, kad pamatė mažą dalį to, su kuo mums tenka susidurti kiekvieną mėnesį ir ką mes „tyliai iškenčiame“. Be to, skaitydama prisiminiau nemažai situacijų, kaip gėdijausi pirkti iklotus prie tėčio, brolio, ar kalbėti apie tai su kolegėmis. Bet kuo toliau, tuo darosi lengviau ir pradedu suprasti, kad nėra čia ko gėdytis. Tikiuos, kad straipsnio tikslas bus pasiektas!

    reply
  • Gintare

    Vienas nejaukiausiu prisiminimu is mokyklos, susijes su sia tema: esant vos 12 metu mergaitei fizinio lavinimo mokytojui vyrui paaiskinti, kodel nedalyauji pamokoje ir nesportuoji. Kazka sumekenus, savo sasiuvinyje jis pazymedavo didele „S“ (serga). Sasiuvinyje taip pat puikiai matydavai, kurios klasiokes taip pat jau turi zenkliuka „S“. Beje, tas nemalonus jausmas aiskinti, kad „sergi“ nelabai pasikeite ir bunant 18, kai atrodo nebesi vaikas, bet neraustant kalbeti neiseina.

    reply
  • Karolina

    MENSTRUOTI pradėjau trylikos metų, pamačius kraujo dėmeles kelnaitėse nutirpo visas kūnas, aš jau žinojau jog tai mėnesinių kraujas. Mane apėmė tokia gėda, kad net mamai nieko nesakiau. Visus metus iklotus eidavau pirkti į kuo toliau nuo namų esančia parduotuvę. Iškruvinta patalynę plaudavau rankomis kai nieko namuos nebūdavo. Ir vis mintyse skambėdavo: “ kad tik niekas nesužinotu”. Kažaip per skubėjima tuoalete palikau šiek tiek prilašėjusio kraujo, tiesiog neapsižiūrėjau. Mamai paklausus manęs kodėl man išėjus iš tuoaleto ten liko kraujo, pemelavau jog man iš nosies buvo pradėjęs tekėti. Toks slapstimasis man buvo tapęs narurialiu dalyku. Taip slapsčiausi kokius metus iki kol mama nesugalvojo visų nusivežti į baseiną, o mano vienas mėgstamiausiu dalykų tai plaukimas, o aš tuo metu menstravau ir turėjau kažkaip nusimuilinti nuo šios pramogos. Grįžusi mama paklausė kodėl ištikro nevažiavau, tai man buvo lūžio taškas apsiverkusi jai papasakojau savo “didžiausia paslaptį”.
    p.s atsiprašau už rašybos ir skyrybos klaidas nes jų čia milijonas:D

    reply
    • Kotryna Bass

      Kotryna Bass

      Ohoo, net metus laiko! O kaip mama sureagavo, kai prisipažinai?

      reply
  • Viktorija

    Ačiū, kad rašot tokius straipsnius. Beata, esat nuostabi moteris, kuri sugebat įkvėpti ir kitas būti atviresnėmis ir drasesnėmis. Lauksiu kitų tekstų:)

    reply
  • Aistė

    Be galo džiaugiuosi tokiu tekstu! Kaip gera skaityt, kad tai vyksta! Kad apie tai kalbama garsiai, be tabu ir ne abstrakčiai! Kaip minėjo, kad per tv, žurnaluose ar lankstinukuose pamatysi užrašus, kad tai šlykštu, nešvaru, o ir dar parodo, kad sugeria tas paketas mėlyną, visai ne raudoną skystį…
    Nors užaugau šeimoje, kur kalbėtis buvo normalu apie tai, su mama kalbėjom atvirai ir apie skausmus ir apie ciklus apie sandarą, tėtis taip pat buvo ir yra supratingas dėl mano skausmo, o ir yra jam tekę kelis kart nupirkti man įklotų ir tamponų. Dabar gyvenu su vaikinu, kuriam tai visiškai nėra tabu, domisi, klausia, jei reikia nuperka, rūpinasi.
    Tačiau kai buvome progimnazijoje ar net gimnazijoje kartais būdavo visko: pasisakyti tarp draugių kaikuriom tarsi gėda buvo, kad tau mėnesinės, kad blogai jauties, jau net nekalbu jeigu šalia klasiokai. Bet čia ne visada ir nevisur. O žemesnėse klasėse įvardydavome mėnesinės slapyvardžiu – sausaininės ar pan.

    reply
  • Eglė

    Puikus straipsnis!!! Džiaugiuosi, kad apie tai garsiai kalbama vis daugiau!

    Mano šeimoje mėnesinės niekad nebuvo tabu, tiek kalbant su mama, tiek su tėčiu! Už tai esu dėkinga savo tėvams. Ir niekad nesupratau biologijos mokytojos kuri vis sakydavo kad tai reikia slėpti nuo tėčio ar vaikino.

    reply
  • Milda

    Turbūt kiekvienoje vonioje yra „slapta“ „moterų“ lentynėlė, kurioje laikomi „moteriški“ dalykėliai ir ji dažniausiai kokia nors pakavota. Tai vat mes turim tokį pintą krepšiuką su visokiais daiktais kuriame laikome su mama įklotus. Prisimenu kaip kartą tėtis pamatė, jog ne taip giliai juos paslėpėme ir liepė geriau susidėti, antraip „pačios ir aiškinsime [mano jaunesniam broliui], kas čia per daiktai“. Džiaugiuosi, jog turiu šaunias drauges, su kuriom ir išmokau atviriau apie tai kalbėti, o kartą joms atėjus į svečius padiskutavome ir su mano broliu apie mėnesines (beje, jis visai neblogai pasirodė 😁). Tėčio požiūrio nebepakeisiu- užtat galiu pripratinti brolį taip nebebijoti šios temos 💪🏼

    reply
    • Indre

      Būtent! Tėčio požiūrio nepakeisi, bet brolis išaugs i protinga ir supratinga vyra:)))

      reply
  • Augustė

    Pamenu būnant gal 4 ar 5 klasėje skaičiau tokią „mergaitės knyga“, kur buvo labai aiškiai parašyta, jog mėnesinės nėra liga ir ja nėra sergama kas mėnesį. Kadangi su mama ar kitomis moterimis apie brendimą nelabai kalbėjom, tai viską sužinojau iš tos knygos ir man kažkaip labai natūralu viskas buvo. Tik kai pačiai jos prasidėjo ir pradėjom su kitom mergaitėm pasikalbėti mokykloje visos sakydavo, jog „serga“ ir aš buvau šventai įsitikinus, kad jau joms menstruacijos yra siaubingos ir turi gerti saujom vaistus ir gulėti ligoninėj, tik po kurio laiko supratau, kad ta jų „liga“ yra lygiai tokia pati kaip mano mėnesinės.
    Galėtų tokio tipo knyga būti įtraukiama į privalomos literatūros sąrašus pradinėse klasėse ir po to vaikai galėtų diskutuoti ir klausti kas jiems įdomu ir neaišku. Tokiu atveju būtų mažiau „ligų“ daugiau natūralių reiškinių, juk berniukai „neserga“ rytine erekcija, tai metas ir mergaitėm pasveikti ))

    reply
  • eglė

    kaip giliai aš jau spėjau įsimylėti nebegėdą!!
    atsimenu, kol buvau vidurinėj mokykloj žinojau kad nereikia kalbėti apie menstruacijas. niekas niekada neadresavo, kodėl; bet, nors pati nei gėdos jaučiau, nei supratau kodėl kiti žmonės taip būgštauja išgirdę tuos raudonus žodžius, žinojau kad apie “tai” nekalbama. šita idėja buvo transliuojama tiek mokykloje, tiek namuose, tiek socialinėje visuomenėje.
    kai 19os metų išsikrausčiau iš tėvų namų ir pradėjau labiau stengtis galvoti už save (jau atėjo laikas suaugti mat), neilgai trukus supratau kad čia buvo visiškas bullshit. galiausiai vyriškos lyties draugų paklausta kodėl ant pilvo laikau karšto vandens pūslę nebebandžiau sugalvoti kokio nors “labiau priimtino” atsakymo, ar einant kartu į parduotuvę visai nesivaržiau tiesiu taikymu žengti prie moteriškos higienos lentynų ir griebti būtent tai ko man reikia. supratau kad apie menstruacijas yra ne tik galima kalbėti, bet ir reikia. reikia kalbėtis tarpusavyje bet taip pat labai svarbu yra kalbėti su vyrais (ar tai draugai, ar partneriai, ar šeimos nariai), nes jie žino dar mažiau. ir ne retai jie nekalba apie tai, nes mano kad moterys bijo/nenori kalbėti (prieš mėnesį mano vyro dėdė paklausė ką skauda kad ieškau ibuprofeno; kai pasakiau kad skauda gimdą, prieš mane stovintis 78 metų vyras taip baisiai susigėdo ir sumurmėjo kažką apie tai kaip nereikia landžiam būti, kad aš vos neprapliupau juoktis, bet vietoj to patikinau jį kad viskas gerai, kad i don’t mind).
    jei niekam nėra paslaptis kad turim skrandį ir inkstus ir kepenis, ir kam jie reikalingi, tai kodėl žmonija tiek laiko praleidžia bandydami paslėpti gimdos egzistavimą ir funkciją?
    ir galiausiai kiek savanaudiška įžvalga – aš nenoriu būti apsupta vyrų, kuriems yra nejauku ar tiesiog šlykštu girdeti/matyti dalykus susijusius su menstruacijom, nes tai yra dalis manęs, vienas mano fiziologijos ir sveikatos aspektas, ir aš atsisakau jausti gėdą dėl to kad mano kūnas yra toks nuostabus ir sugeba tiek dalykų. manau nei vienas žmogus su gimda nenorėtų su tuo kovoti savo kasdieniniame gyvenime. tai manau nuo to ir pradėkim.
    labai labai labai ačiū už šituos straipsnius! ❤️

    reply
    • Indre

      Kokia jusu puiki mintis, kad net neįsivaizduojate savo gyvenimo apsupto vyru, kurie galvoja kad menesines yra kazkas nešvaraus ar bjauraus. As taip pat! Visi mano draugai žinojo, kada man menesines, visi gerbė, rūpinosi ir dar išklausydavo kaip nelengva kai kurioms moterims pernešti PMS ar pačias menesines. Tikiuosi kuo toliau tuo maziau bus tu tabu…:)

      reply
  • Jovita

    Mėnesinėmis suairgau 13-os metų ir pamenu tai su didžiuliu siaubu. Naktimis verkdavau. Baimindavausi, kai pajausdavau,kad man prateka net ir miegant, todėl naktimis beveik beišsimiegodavau. Tik 16-os metų nebebijojau draugėms pasakyti, jog sergu jomis ir kalbėjau apie jas laisvai….
    Laukiau šio straipsnio! Ačiū, Beata, kad apie tai rašai.

    reply
  • Laura

    Nuostabus tekstas. Priverčiantis susimąstyti ir prisiminti juokingų istorijų, bet ir puikiai atspindinčias problemas. Man dabar 19 metų atsimenu,kai prasidėjo mėnesinės pirmus pora metų mama pirkdavo įklotus. Net nekildavo minčių pirkt pačiai, nes gi čia toks suaugusių moterų reikalas. Žinoma atėjo diena kai teko pirmą kartą pačiai pirkti įklotus. Stengiausi taip viską greit padaryt ir kad kuo mažiau žmonių pastebėtų mano pirkinį (o širdis taip stipriai plakė tarsi daryčiau nusikaltimą) 😀 Kai apsipratau pirkti viena ir nesigėdyti iškilo naujas iššūkis. Kaip nusipirkti įklotus apsipirkinėjant su tėčiu. Juk jis vyras, o namie pasakyti vyrams, kad tu šiandien atrodai kaip lavonas, nes prasidėjo mėnesinės buvo gėda, nejauku, negalima. Kaip ironiška juk dauguma tėvų pasiruošę dėl vaikų kalnus nuverst, bet verčia juos jaustis nejaukiai dėl savo biologinio ciklo. Taigi, einant prie esmės, kai ant kasos padėjau rožinį kvadratinį paketą mano ir tėčio akys susitiko. Ir žinot ką jose mačiau? Ne pasišlykštėjimą, o menką šoką ir pasimetimą. Jis tiek pat bijojo kaip ir aš. Tą dieną supratau, kad neturi būt gėda nei pirkt reikiamas prekes, ar tai įklotai ar kontaceptikai nei atvitai pasakyti kad tau menesinės.

    reply
  • Rūta

    Beata, esate ta reta rašytoja, kurios tekstą perskaitai visą, nuo pat pradžios iki pabaigos. Šiais fragmentuotais laikais labai east tokį tekstą. Ir ačiū, kad apie tai kalbat:)

    reply
  • Miglė

    Labai šaunus tekstas ir komentarai! Juose atpažinau situacijų, kurias galėčiau lengvai pritaikyti ir sau. Pavyzdžiui, prasidėjus pirmosioms mėnesinėms, mane mama išmokė, kad panaudotą paketą reikia suvynioti į popierių ir tik tada išmesti. Taip ir darydavau, IKI ŠIOL, kol nesupratau, kad taip irgi tik buvo stengiamasi viską paslėpti nuo kitų šeimos narių. Tad ir apie įklotų ar tamponų laikymą tualeto spintelėje nebuvo net minties, aš ir mano sesės „slėpdavome“ juos drabužių spintose, ir dar ne prie durų, o pačiame gale, prie sienos. Per kūno kultūros pamokas taip pat mergaitėms žymėdavo S raides – serga. Kai kurios net pradėdavo tuo piktnaudžiauti, tai mokytoja net buvo prigrasius, kad pradės skaičiuoti, kiek laiko kiekvienai trunka ciklas… Kiek daug pavyzdžių ir prisiminimų dabar iškyla, ir kaip būtų buvę daug lengviau, jei tik būtume kalbėję. Ačiū, kad pradėjot!

    reply
    • Kotryna Bass

      Kotryna Bass

      Aš irgi pamenu tą S raidę, čia kaip koks kodas būdavo:

      – Kodėl nepersirengus pamokai?
      – SSS

      🙂

      reply
  • Ugnė

    Yayyyys!!!! O aš maniau, kad esu ta reta išimtis, kuri neserga mėnesinėmis. Jauna anatomijos dėstytoja mums, pirmakursiams medicinos studentams dėstė apie ciklą ir aiškiai pasakė, kad menstruacijomis nesergama. Taip apsidžiaugiau tada išgirdusi ir taip džiaugiuosi perskaičiusi ir čia!

    reply
  • Indrė

    Pamenu iš vaikystės, kaip tėčiui būdavo gėda nupirkti mamai įklotų, kai tuo tarpu ji gulėdavo lovoje su pilvo skausmais. Tuo metu dar nesuprasdavau apie ką kalba eina, bet paaugus mama su manim labai atvirai kalbėdavo apie moters kūną ir jame vykstančius procesus. Kuo daugiau apie tai kalbama, tuo menstruacijos yra mažesnis tabu. Dabar man 26, džiaugiuosi, kad mano draugui negėda su manim kalbėtis visomis kūno temomis, negėda nupirkti tamponų (tik reikia labai detaliai su tais lašiukais paaiškinti reikalą 🙂 ), negėda vaistinėje paprašyti vaistų pilvo skausmui numalšinti. Kuo daugiau edukacijos, šaunuolės!

    reply
  • Lina

    Sveiki,
    ačiū už straipsnį ir genialų puslapį, kurio jau taip seniai visiems reikėjo!
    Jau daug gražių žodžių jums išsakyta, viskam labai pritariu, tik turiu vieną pasiūlymą, netikėtai kilusį beskaitant komentarus (perskaičiau juos visus, po visais straipsniais, mat jie dažnai puikiai papildo tekstus). Galvoje iškilo prisiminimas apie vidurinę (5-8 klasės), kai prieš kūno kultūros pamokas mergaitėms persirenginėjant savo rūbinėje berniukai žūtbūt bandydavo įsiveržti, tiesiogine to žodžio prasme kelis kartus buvo išverstos durys. Juokingiausia, kad jau kokioje aštuntoje klasėje tai vykdavo vis rečiau, bernai dažnai palaukdavo kelias minutes, kol persirengdavom, tada atseit demonstratyviai įsiverždavo vien tam, kad prisėstų drauge ant suolų ir pasikalbėtų su mumis apie ką nors (savo problemas, mokyklos aktualijas, žodžiu, tiesiog plepėdavom).
    Noriu pasakyti, kad įdomu būtų paskaityti apie berniukų problemas bręstant! Juk dabar suprantame, kad tokie ir panašūs epizodai buvo tik noras pademonstruoti savo kylantį „vyriškumą“, kažkokią jėgą, smurtą, nes juk toks yra stereotipinis vyras. Kaip paaiškėjo veikiausiai kiek aprimus pirminėms hormonų audroms, visi ilgainiui pradeda ieškoti kiek kitokių formų prie tų mergaičių prieiti ir tiesiog bendrauti, kas yra turbūt skausmingas lūžis. Žodžiu, norėtųsi išgirsti vyrų stovyklos patirtis iš tikro gyvenimo! Hetero draugų vaikinų neturiu, o tie, kurių galėčiau paklausti, yra dar pernelyg sukaustyti „tikro vyro“ šarvų, kad apsvarstytų tai naujai.

    reply
  • Aina

    Beata, Jūs esate nuostabi moteris. Moteris iš didžiosios M! Skaitau ir negaliu sulaikyti ašarų, nors net nežinau kodėl… Tiksliau nežinau, kaip tai reiktų paaiškinti. Tikriausiai tos ašaros yra iš džiaugsmo. Nes aš džiaugiuosi tiek už Jus, tiek už jūsų požiūrį, už šią projekto idėją. Tiesiog giliai širdy jaučiu, kad tokių žmonių kaip Jūs – vienetai. o tik tokių žmonių ir straipsnių dėka jaunimas gali atsikratyti šitiek daug kompleksų ir išmokti pamilti savo paties originalą nesilygiuojant į nieką kitą.. Už šį straipsnį man norisi paploti jums atsistojus. Lauksiu daugiau įžvalgų ♥

    reply
  • Justina

    Sveiki. Ačiū visai komandai už labai svarbų puslapį 🙂
    Ačiū Beata, Jums, už tai, kad jūsų pasakyti /parašyti dalykai mus įkvepia, padrąsina 🙂
    Man mėnesinės nuo pat paauglystės buvo kažkas tokio-gėda, nesmagu, ne derama kalbėti. Ypač prie vyrų, o pasisakius mamai jog skauda, gaudavai atsakymą – visoms taip yra. Nors…. Sutikus savo antrąją puse, supratau kaip svarbu apie tai kalbėtis, sakyti, jog būna skausmo, kad „mėgdavau“ nualpti.
    Be to, niekad nesupratau kodėl mokykloje berniukus ir mergaites vesdavosi atskirai pakalbėti apie tai? 🙂 Po to ir turim visuomenėje vyrus, kuriems darbe ar namie gėda pasakyti….tačiau kartą naktį eidama i wc „tą“ naktį nusprendžiau dar atsigerti, lėtu žingsniu slinkau link virtuvės ir…… Daugiau nieko neatsimenu, tik girdziu lyg per sapną :“J…… Viskas bus gerai, girdi? – aš su tavim“. Tai buvo mano herojus:) supratau kaip svarbu ir pasiruošę, nesmerkiantys vyrai 🙂 to norėtųsi ir visuomenėje, ypač darbe, kad nereiktų sakyti – moteriškos bėdos ir kad šiaip kuo mažiau kreivų žvilgsnių dėl to, kad moters gimda nebūtų tik jos reikalas. Dar ir pačių medikų – draugė yra pasakojusi, kaip isikvietus greitąją dėl šitų reikalų, gavo pastabą, kad veltui gaišta jų laiką, o ir namo pati turejo pareiti. Todėl kai man taip (kalbama apie variantus, kai negali rimtai atsistoti ir vaistai nepadesa) nutiko darbe, kolege pasiūlė tiesiog parvežti namo- nusprendeme, kad taip bus logiškiau.
    🙂 Taigi, dar karta ačiū, Beata, už jūsų kūrybiškumą ir įkvėpimą dalintis💛

    reply
  • Viktorija

    Beata, ačiū už straipsnius, su visa pagarba, bet nelabai supratau vieno dalyko. Kaip jūs įsivaizduojate „kalbėjimąsi apie mėnesines“? Vat tiesiog per šeimos susitikimą ar prie kavos puodelio aptariant svarbius gyvenimo įvykius galima ir apie mėnesines pakalbėti ar kaip? Iškart pasakysiu, kad aš per savo 18 metų kalbėjau labai atvirai šia tema su savo draugėmis, klasiokėmis, sese, mano šeimos moterimis. Kur ir kada prasidėjo, visokie kurioziniai atvejai ir t. t. Kaip ankščiau prisikankino merginos! Reikėjo darytos savotiškus įklotus iš vatos ir marlės. Savame suprantama, jokio komforto negalėjo būti. Tačiau dabar mes turime viską ir galime dėl to džiaugtis. Man su mėnesinėmis niekada jokių problemų nebuvo, jos neskausmingos. Aš galiu pasakyti savo vaikinui, kad man mėnesinės ir jis labai pagarbiai žiūri į šį reikalą. Net kažkodėl klausia, kokias priemones aš naudoju. Tačiau kaip jūs įsivaizduojate kalbėjimą apie tai? Kas tai yra? Žinoma, švietimas svarbu, ypač tose šalyse, kuriose moterys kišasi „ten“ drožles, nes neturi tinkamų higienos priemonių, ir yra laikomos nešvariomis, dėl ko apribojamas jų visuomeninis gyvenimas. Svarbu šviesti žmones, tiek vyrus, tiek moteris, tačiau, mano nuomone (nereikia dėl to manęs nekęsti), mėnesinės – gan intymi ir asmeniška tema, todėl kai kurias detales geriau pasilaikyti sau. Juk nekalbame su vyrais apie tai, kaip jiems „stovi“ rytais. Nes mes šito negalime normaliai suprasti. Tačiau žinome, kad taip yra, tai normalu. Vyrai taip pat turi žinoti, kad mėnesinės yra normalu. Ir dar kai kas. Man labai nepatiko ta vieta, kurioje prognozuojama, kaip vyrai elgtųsi, jei jiems būtų mėnesinės. Rimtai? Visų pirma, mes nežinome, kaip kas elgtųsi. Antra, kvepia lengva neapykanta ar bent nepasitenkinimu vyrais. Atvirai pasakyti vaikinui, vyrui, tėvui, mamai ar draugei, kad tau mėnesinės ir tu negali maudytis(nereikia pulti, kad aš neteisi, tiesiog asmeniškai aš nemoku naudoti tanponų ir, tuo labiau, taurelių), tavo bloga nuotaika ar nenori mylėtis. Tačiau atvirai kišti žmonėms po nosimi tokius intymius dalykus…. Na nežinau.

    reply
    • Kotryna Bass

      Kotryna Bass

      Labai ačiū už tavo komentarą, Viktorija. Nuostabu girdėti, jog jūsų aplinkoje galite atvirai kalbėti apie mėnesines, dar puikiau, jog jos jums praeina lengvai, per daug neapsunkinančios kasdieninio gyvenimo. Deja, bet dauguma moterų susiduria su visai kita realybe. Net ir paskaičius komentarus po šiuo tekstu- mergaitės slepiasi nuo mamų, moterys nuo vyrų. Vienoje iš mano ex darboviečių, kai kurios kolegės menstruodamos, dėl skausmų net negalėdavo išsitiesti, o darbą reikėdavo dirbti fizinį. Joms tekdavo arba dirbti kenčiant arba neateiti į darbą, žinoma išnaudojant atostogines dienas arba tiesiog negaunant atlygio. Man tai neatrodo ok, dėl to ir verta prabilti. Verta pasikalbėti garsiai su visais, ne tik pačiais artimiausiais, gal taip galėsime padėti tiems, kam sunkiausia. Tiesiog, kartais esame linkę ignoruoti problemą, kol ji neliečia mūsų pačių :))

      reply
  • Vytautė

    Tai yra nuostabu! Apie menstruacijas taip pat žinojau tik iš pamokėlių mokykloje ir labai džiaugiuosi, jog turiu bendraamžę puseserę ir menstruacijos būdavo itin dažna mūsų pokalbių tema, tačiau kalbėdavom apie tai tik pašnibždom ir giliausiame kambario kampe, kad tik mamos neišgirstų. Labai liūdna, jog niekada neturėjau pokalbio apie menstruacijas su savo mama ir kai jų sulaukiau būdama 13 metų, su viskuo tvarkiausi pati ir taip ir neišdrįsau pranešti didžios naujienos savo mamai, nes tai buvo gėda.
    O vėliau dar ir puseserę gelbėjau, kai aš tapau pirmu žmogumi, kuris sužinojo, kad jai prasidėjo mėnesinės!
    Ačiū, Beata, už šį nuostabų tekstą! Labai tikiuosi, kad daugybė jaunų žmonių, kuriems dar nėra 18 metų, neišsigąs to didelio iššokančio klausimo ir išdrįs čia užeiti, to labai reikia.

    reply
  • Miglė

    O kodėl nekalbėti su savo vyru apie rytines erekcijas? Aš kalbu, man įdomu, taip pat kaip mano vyrui įdomu mano mėnesinės. Mano pirmų mėnesinių patirtis buvo pilna siaubo, bet ne dėl to, kad nežinojau kas tai, kodėl kraujas ar pan. Jau iki jų buvau gavusi ir skaičiusi Mergaitės knygą, taigi žinojau kas vyksta. Apėmė siaubas, nes labai aiškiai suvokiau – viskas, nerūpestinga vaikystė baigėsi, dabar su šituo dalykų reikės gyventi didelę dalį likusio gyvenimo. Man buvo 11 ar 12, jau nebepamenu tiksliai. Prasidėjo ne namuose, o sode, kur nei kanalizacijos normalios, nei priemonių… Nežinau kaip grįžome iki namų, tikriausiai prisivyniojau ir į kelnaites įsidėjau tualetinio popieriaus. Niekam nesakiau. Namuose kritau ant lovos ir liejau gailias ašaras ir vis galvojau, kodėl kodėėėl man, kodėl taip anksti?? Gėdos ir nejaukumo jausmas buvo didžiulis, mamai pasakyti nedrįsau. Slapta imdavau vonioje įklotus ir naudojau. Tačiau paranojiškai bijojau, kad stori paketai persimato per uniformines mokyklines kelnes, pačiai atrodė, kad esu lyg su pampersais, todėl naudojau plonus kasdienius įklotus. Praėjo geri 4-5 mėnesiai kol mama pastebėjo, kad ne ji viena naudoja priemones, tada ji pasikvietė mane tyliai ir paklausė, ar aš susirgau mėnesinėmis, kai apsiverkusi prisipažinau klausė, kodėl jai nesakiau. Nagi kodėl, jei ne dėl gėdos? Mama pasakė, kad su manimi dar apie tai nekalbėjo, nes galvojo jog per anksti, jai mėnesinės prasidėjo daug vėliau… Buvo taip nejauku! Bet ji bent jau įtikino mane, kad paketai tikrai nesimato ir kad naudočiau juos. Na, o dabar dėl „sirgimo“. Ne veltui visur nenaudojau šio žodžio, o tik rašydama apie mamos klausimą. Būtent tokį žodį tada ji pavartojo. Jau tada pajutau kažkokį disonansą ir nepasitenkinimą šiuo žodžiu – taip, labai nemalonu ta mėnesinių pradžia, bet juk aš niekuo nesergu… Bet jeigu tokį žodį visi vartoja, tai matyt taip reikia. Mokykloje fizinio lavinimo mokytoja taip pat buvo pamokiusi, kad per mėnesines jai pasakytume, jog sergame, taip pat matėme sąsiuvinyje S raides. Kaip mane tai kuo toliau, tuo labiau pradėjo siutinti! Jau po kelių metų priėmiau sprendimą ir sąmoningai pradėjau žodžio „sirgti“ nevartoti nei kalbėdama, nei galvodama apie mėnesines. Sakydavau „man prasidėjo mėnesinės“ ar tiesiog „man mėnesinės“. Tai buvo mano mažytis rebellion prieš tą vidinę gėdą ir pirmas žingsnis į išsilaisvinimą iš jos.
    Šiandien laisvai kalbu apie mėnesines su savo vyru, jau nemažai metų naudoju taurelę ir negaliu ja atsidžiaugti. Ir kovoju su gėdos ir nejaukumo, susijusių su šia tema, likučiais savo galvoje. Man puikiai sekasi. Ačiū už straipsnį ir ačiū, kad garsiai kalbame apie temas, kurios yra natūralios, bet turi būti normalizuotos visuomenėje.

    reply
  • Dovilė

    Aš nuo paauglystės niekada nesupratau žodžio “sirgti” :)) todėl labai ilgai, prasidėjus menstruacijoms, tiesiog sakau “pražydau” :)) p.s o kokiomis spalvomis :))) spręsti pačiom:))

    reply
  • Darija

    Na man 17, bet perskaičiau šį straipsnį ir tikiuosi atsiras daugiau merginų, kurios nebijos apie tai kalbėti, nes asmeniškai aš, buvau ta, kuri nebijo kalbėti apie menstruacijas, net ir perskaičius šį straipsnį iš karto parašiau savo draugui ir pradėjau apie tai mini diskusiją. Mano draugas labai palengvina situaciją, nes menstruacijas priima, kaip įprastą, normalų merginų dalykėlį :)) Turiu mažesnį broliuką ir darysiu viską, kad jis augtų ir suprastų, kad menstruacijos nėra blogas reiškinys, dėl kurio galima nuvertinti merginas.. Ir labai tikiuosi, kad šiais laikais vyrai keičiasi, tikiuosi, kad jie sugebės (((p a g a l i a u))) mus priimti tokias, kokios esame..
    Ir norėčiau Jums padėkoti už šį straipsnį, apskritai už puslapį, už šią idėją ir už tai, kad Jūs ją paviešinote(!) <3 Ačiū <3

    reply
  • Ugnė

    Nuostabus tekstas! Lietuvoje labai trūko tokio projekto, kuris garsiai kalbėtų apie „tabu“ temas ir išsklaidytų daugelį vyraujančių „mitų“ šiomis temomis. Palaikau jus 100%

    reply
  • Silvija

    Tikrai maniau, kad jau persilaužiau, kalbant apie šią temą, bet perskaičius tekstą ir komentarus pagavau save, kad vis dar slepiu taurelę nuo šeimos. kai po mėnesinių reikia ją pavirinti, laukiu momento, kol nieko nebus namie, kad niekas nepamatytų, kaip tai darau. Turbūt galvoje suveikė tas šlykštumo faktorius, kad jei pamatys, ką verdu, tas puodas kažkaip užsiterš ir nebus tinkamas maistui. Dabar suvokiu, kad tai visiškai nelogiška. Esu labai dėkinga už tekstą ir visus komentarus po juo, nes jie padėjo man suvokti savo pačios gėdą ir požiūrį šiuo klausimu.

    reply
    • Miglė

      Gyvenu studentų bendrabutyje užsienyje, tad turime dalintis bendra virtuve. Kai nusprendžiau užsisakyti menstruacinę taurelę, pasiūliau ją ir savo užsienietėms draugėms gyvenančioms kartu. Vienas iš pirmųjų jų klausimų buvo: o tai kaip tu ją virsi virtuvėje prie visų?? Apie tai net nebuvau pagalvojus, tad atsakiau, kad taip paprastai ir virsiu, o kas čia tokio 🙂

      reply
    • Ieva

      O štai. Pasirodo, ir aš čia tabu turiu. Galvojau, kad laisvai viskas man, priemonės bendrame stalčiuje, visiems klausiantiems, nuo ko ibupromas, būna atsakyta tiesiai, negėda ir nesislapstau, kai rakinančiai skauda ir kalbėtis apie tai nebaisu. Bet va. Taurelės virinimas… kitą mėnesį teks išgyvendinti šitą gėdą 🙂

      reply
  • Juste

    Nepatikesite kokia absurdiska situacija maciau savo akimis. I svecius atvaziavo mano teta, kuriai yra apie 40 metu, sedejome prie stalo ir ji paklause mano mamos kuriai yra apie 50 metu ar ji eis kartu i pirti. Mama visai naturaliai atsake, kad ne nes jai menesines ir jau norejo toliau ramiai gerti kava, kol namuose kilo skandalas – mano teta pradejo saukti kokia esame nenormali seima, kaip mes kalbame prie vyru (?!?!?! What ?!?!?! ) – prie stalo sedejo mano tetis ir jos vyras ir kaip mano mama uzaugino ir mane su sese nenormaliom ir neturinci gedos jausmo.. pradzioj buvo pikta, kaip buvome uzsipulti, veliau juokavom, kad jei jos dukrai presides menesines ir ji pasipasakos, jai isplaus burna su muilu, o dabar darosi baisu, nes aiskiai suvokiu kad ne tik mokyklose truksta svietimo, baisu, kad 21 a. Mamos dar gali varyti kompleksus savo dukrom tokia elementaria tema kaip menstruacijos….

    reply
  • Mėja

    Man patinka kalbėti apie mėnesines. Stebuklas, kas kiekvieną mėnesį įvyksta mūsų kūnuose ir kaip šis ciklas gali kisti, priklausomai nuo aplinkos. Manau, besidalindamos to patirtimi su aplinkiniais, galime jaustis saugiau bei daug suvokti apie savo organizmą. Todėl džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių apie mėnesines prabyla ir viešai.
    Kita vertus, kiek nusivyliau, skaitydama apie „patriarchalinę visuomenę“, „misoginizmą“ bei diskriminaciją aukštos atsakomybės darbo pozicijose. Kažin, ar teisinga kaltinti „tironus“ vyrus ir „patriarchiją“ dėl šitos gėdos, kai kalbančias apie mėnesines pirmos skuba tildyti būtent moterys… Sunku suprasti ir tai, kad teigiate, jog ciklas nedaro įtakos moterų kognityviniams bei dėmesio sutelkimo gebėjimams, o jau po kelių pastraipų kalbate apie suicidines mintis, nerimą ir panikos priepuolius mėnesinių metu, ar neigiate tai, kad vyrų ir moterų smegenys skirtingos, nors šiuolaikinis mokslas rodo priešingai (https://www.biorxiv.org/content/early/2017/04/04/123729). Nuoširdžiai pritariu tam, kad mėnesinės ar pats buvimo moterimi faktas neturi kliudyti dirbti norimą darbą ir užsiimti mėgstama veikla, bet tokie ideologija grįsti argumentai, mano nuomone, gan silpnoki…

    reply
  • R.

    Nerealu! Taip gera skaityt komentarus! Po tiek metų jaučiuosi ne viena.

    Pirmosios mane ištiko kelionės metu, kai mane 10 metų vyresnė sesuo buvo pasiėmusi prie jūros. Nei viena draugė jų dar neturėjo. Atsimenu tą siaubingą kaltės ir gėdos jausmą, tirpstantį iš baimės kūną, pamačius kiek patepliotą maudymuko vidų. Nors tiek mama, tiek mokykla jau buvo apie tai kalbėję, man vis tiek buvo neįtikėtina, kad taip gali atsitikt. Grįžau namo pas mamą ir dvi-tris dienas apsimečiau serganti, gulėjau lovoj ir be proto bijojau pajudėt ir nueit į tualetą (tai ir nėjau, kol mėnesinės pramušė taip, kad nebegalėjau apsiverst ant šono).

    Verkdama pasakiau mamai ir negalėjau patikėt, kad ji taip džiugiai sureagavo ir dar vakare pranešė tėčiui ir broliui, kuriems po to nedrįsau į akis pažiūrėt turbūt kelis mėnesius. Nors mama ta proga nupirko tortą ir kitų skanėstų, gėdos jausmas buvo už viską didesnis ir jų net nevalgiau.

    Grūsdavau kruvinas kelnaites į spintos gilumą ir jas slėpiau ten kokius metus bijodama, kad kažkas suras… o su krūva augo ir gėdos jausmas, maniau kad tik man vienai prabėga, kad aš viena netikus. Plauti bijojau, kad kas nors namie nepamatytų bedžiūstančių, kad neužduotų klausimų. Kaip buvo gera, kai mėnesinės atsirado draugei

    Nors mama ir stengėsi būt atvira, ji atvira ir neužsikompleksavus buvo daugeliu klausimų (išskyrus seksą), kas man atrodė nenormalu. Būtų buvę daug lengviau, jeigu būčiau radus tokios informacijos internete ar pamačius per tv.

    Mokykloj paskaitas apie lytiškumą ir mėnesines dėstė mergaitėms ir berniukams atskirai, dabar tai atrodo protu nesuvokiama. Reiks paklaust, ką mokytoja jiems pasakojo už uždarytų durų 😀

    Ačiū už tekstą, daugiau neslėpsiu nei tampono rankoj, nei pakuotės spintos gilumoj.

    reply
  • L.

    Paauglystėje skaičiau knyga mergaitėms, mokykloj turėjom paskaitėlę ir mama buvo pasakojus, todėl mamai tikrai nebuvo gėda pasakyt, kas prasidėjo mėnesinės. Su draugėmis taip pat drąsiai kalbame šia tema. Žinoma, visuomet tikrinuosi ar niekas neprabėgo, bet baisu ne dėl to, kad kažkas sužinos, jog tau mėnesinės, tiesiog atsisėdus tarkim ant kokio šokolado gabaliuko vaikščioti būtų vienodai nesmagu kaip ir išsitepus kelnes krauju. Priemones pirkti buvo nedrąsu tik pirmus kartus. Na ir kai pradėjau draugauti su vaikinu ir grįždama namo planavau užsukti į parduotuvę nusipirkti paketų, o jis užsispyrė mane palydėti namo. Buvo nedrąsu, tačiau neketinau eiti namo, o tuomet vėl į parduotuvę. Bet tas nejaukumo jausmas su juo buvo tik tada. Su vaikinu visasa drąsiai apie tai kalbu, perku su juo priemones (jis net kartais pasižiūri ar akcijų yra, paklausia ar nereikia). Na pirkri jam neliepiu vienam, bet jei tikrai reikėtų, žinau, kad nupirktų, tik tikriausiai tektų internete tiksliai surasti nuotrauką 🙂

    reply
  • Renatas

    Ar nebutu pats laikas pamirsti kas buvo anksciau, o ziureti i prieki. Rytojus visada geresnis nei vakarykste diena. Tai kaip visdelto yra siandien? Nes bent jau mano draugu rate menstruacijos tikrai ne tabu. Gal kas gali konkreciu pavyzdziu duoti, tai kaip yra siandien?

    reply
  • A.

    Dėl moterų ir vyrų smegenų yra daug tyrimų, Jūsų nurodytas yra tik vienas iš daugelio ir dėl to vis dar vyksta didžiuliai debatai ir ginčai. Nesunkiai randu informacijos, kur teigiama, kad vyrų ir moterų smegenys esminių skirtumų neturi, o didžiausią įtaką mūsų elgesiui daro socializacija (kas manau irgi nėra didelis siurprizas).
    Kita vertus, dėl menstruacijų įtakos visiškai su Jumis sutinku, net stipriai nesigilinant į visus procesus, man pvz. tikrai didelę įtaką daro menstruacijų sukeliamas skausmas, jau vien tai mažina darbo produktyvumą (mano atveju, tai 1-2 dienos). Tai aš taip drastiškai neteigčiau, kad menstruacijos neturi įtakos mūsų bendram „performansui“ darbe.

    reply
    • Julija

      Bliamba, bet koks skausmas ar nemalonūs pojūčiai mažina produktyvumą!!! Bet kalba eina apie hormonų veikiamas moterų smegenis, kurios nėra prastesnės nei vyrų.

      reply
      • Martyna

        Kad nėra prastenės, tai faktas. Bet kad yra kitokios, tai irgi faktas.

        reply
        • Julija

          Tai aišku, kad kitokios. Nes ir vyrų „kitokios“ tos smegenys.

          reply
  • Julija

    Koks geras tekstas! Mane irgi nervina, kai kas nors sako „sergu mėnesinėm“, arba esu girdėjus „man ligos“, išvis siaubas :/ O dėl laisvos dienos darbe dėl blogų pojūčių per mėnesines dažnai su draugėm pakalbam, kad labai gerai būtų. Užknisa tą ibuprofeną kaskart gert, kad galėtum susikaupti darbe. Aš geriau namuose pamiegočiau ir pailsėčiau. Tikiuos kadanors tai bus prieinama.

    reply
  • Gintarė

    Kažkaip natūraliai brendimu ir viskuo kas su juo susiję pradėjau domėtis 5-6 klasėje, mamos paprašiau, kad padovanotų knygą, mergaitėms skirtą, o ir per pamokėles mergaitėms skirtas klaisydavausi ausis kaip lokatorius išskleidus. Matyt dėl to labai ramiai sureagavau į pirmąsias iškruvintas kelnaites, kas buvo jau beveik sulaukus septyniolikos 🙂 O BET TAČIAU didelis nesusipratimas man buvo toje pačioje 5 klasėje būnant. Žodžiu, aš čia visa tokia apsišvietus visa ta menstruacijų tema, po pamokų einant namo pasisakau klasiokėms kad VA MAN JAU PRASIDĖJO. Taip sakant pamelavau, nes vieni dievai težino jau dabar kodėl tų mėnesinių taip laukiau ir norėjau tada. Ir štai prasideda tas nesusipratimas – PATYČIOS. Vaikai tarpusavyje irgi kalbasi, todėl pusę metų koridoriais buvo sudėtinga praeit neišgirdus kokio užgaulesnio žodžio ar replikos apie mano “krauju vemiantį tarpkojį”. Taip kad šia nuostabia raudona tema reikia OI LABAI REIKIA šviesti visus, ir didelius ir ypač mažus, nepriklausomai nuo jų lyties.
    P.S.: nuostabus Jūsų komandos projektas.

    reply
  • Lina

    Nebegėda tampa mano mėgstamiausiu puslapiu! Tiek nuostabių temų, kuriomis reikia diskutuoti. Paskaičius komentarus, prisiminiau ir savo istoriją. Menstruacijos prasidėjo 13m., kadangi buvau smalsi mergaitė, tai žinojau, kaip viskas bus. Skaičiau tuo metu apie brendimą viską. Labai buvau tuo susidomėjusi, bet pirmos menstruacijos vis tiek mane išgąsdino. Mama su manimi apie tai niekada nešnekėjo, todėl viską slėpiau. Kad ir labai gėda buvo, bet paketus pirkau viena, o su mama apie tai niekada ir nešnėkėjom…Labai gaila, nes jaučiu, kad ne taip turėtų būti. Kai ateity turėsiu vaikų, tikrai šnekėsiu tokiomis temomis, nes neturi mergaitės gėditis ir slėpti tokių dalykų. Ir berniuką jeigu turėčiau, irgi pasakočiau, kad nebūtų po to užaugęs vyras, kuris bijo pirkti paketus, ar išsigąstų pamatęs lašelį kraujo…

    reply
  • Martyna

    Aš nežinau, kokiame pasaulyje Jūs gyvenate, bet manajame nei mėnesinės, nei visi kiti moteriški dalykai nėra kažkoks tabu. Vyriški taip pat nėra. O tai, kad moterų ir vyrų smegenys skiriasi nėra tikėjimo ar netikėjimo klausimas. Jau turbūt milijoną kartų yra patvirtinta, kad mes esame skirtingi, pradedant smegenų struktūra, hormonais, fiziologija, anatomija, psichologija ir pan. Ir tai nėra blogai. Priešingai. Suprasdami skirtumus, suprantame, kur kiekvienas esame stipresnis, o tai jau galima išnaudoti savo ir visuomenės naudai. Užuot bėgusios paskui vyrą parnešti mamuto, moteris puikiai gali padaryti tai, ko vyras nesugebės. Bet ne, jos, deja, bėga, ir bando susilyginti, užuot galvojusios, kaip geriau atskleisti savo moteriškąją prigimtį… O tada jaučiasi nelaimingos, kai iš jų santykių išeina ramybė, kai nepasiseka sumedžioti to mamuto arba pasiseka mažesnį nei vyro, kai nukenčia visos kūrybinės sritys, kai namuose nebelieka jaukumo ir taip toliau… Man išties nuoširdžiai gaila moterų, pasirašančių po tokių ir panašių straipsnių kiekvienu žodžiu, todėl aš nuoširdžiai noriu pakviesti. Būkite ne feministėmis, o moterimis! Nes tai yra du vienas kitam visiškai priešingi dalykai.

    reply
  • Lina

    Amazeballs!!!! Woo wow wow. Pagaliau gal prades judeti ledai link to,kad ir zindyti kudyki nera issigiminas.

    reply
  • Milda

    palaikau jūsų idėją, ačiū, kuo daugiau tokių įrašų visomis temomis! pagyrų apstu, tad noriu pasidalinti techniniu menkniekiu, kuris erzina skaitant, o jo galima būtų išvengt. padidintu šriftu parašytos frazės galėtų būti parašytos vieną sykį, o ne kartojamos iš anksčiau jau parašyto identiško teksto. toks formatas gal tiktų popieriniame žurnale, bet internete tiesiog praskrolini (nes jau skaitei), kaip ir nėra efekto 🙂 ir kabutės, moterys, lietuviškos kabutės! 9 viršuje ir 6 apačioje – atvirkščias 69! ačiū dar sykį už meilę ❤

    reply
  • Ignas

    Esu vyras (apibėžimas pagal XY chromosomą, o ne kažką kitą), mano draugė dažnai gėdyjosi mėnesinių, nenorėdavo kartu miegoti, kadangi gali išbėgti kraujas. Visada jai sakydavau, kad to nebijau, nes tai yra dalis žmogaus kūno, tai yra ne liga, o tai yra fiziologinė žmogaus funkcija, užtikrinanti mūsų dauginimąsi. Nesupratimas yra atėjas iš senų laikų ir žmonis reikia šviesti, todėl jie to bijo. Apie mėnesines sužinojau būdamas 14m, kai mokytoja pasakė, kad mergaitės negalės eiti į baseiną, nes turi „mergaičių priežasčių“. Manau nereikėtų kaltint vyrų ir juoktis, kad tai būtų jų didžiausias pasiekimas, kadangi toki argumentai yra radikalūs ir nieko nekeičia, tik didina nepykantas. Reikia kaltint švietimą. Žmones reikia šviest ( ką puikiai daro straipsnis viršuje), nes esu sutikęs moterų, kurios pačioa nežino kas yra mėnesinės.

    reply
  • Darius

    Viskas taip paprastai, bet kartu taip viska sustato i savo vezes. Kaip keista, kad siuolaikineje visuomeneje dar toks gajus tokio naturalaus fiziologinio proceso pavertimas vos ne patalogija. Si tema is tiesu yra pakankamai tabu, pacios moterys del visuomenes spaudimo daznai, jei kalba, tai ivardija kaip „sergu“. Aciu.

    reply
  • MiMi

    Viskas tvarkoj, kad norime atsikratyti tos “ gėdingos ligos” etiketės. Tik gal nemanau, kad tai yra taip svarbu. Kodėl apie tai reikia garsiai kalbėti? Ar man įdomu kokie negalavimai pas vaikinus? Kas iš jų “teka”? Manau, apie negalavimus tam tikrose zonose nėra taip malonu kalbėtis kaip ir apie kitus tualeto reikalus. Su mažuoju broliu ar tėčiu apie tai nediskutuoju ir nediskutuosiu, darbe su kolegomis visiems irgi nesidalysiu, nes nėra apie ką ir jiems nelabai įdomu, plius, tai nėra liga, apie kurią reikia šnekėti, o prigimtinis dalykas ir nemanau, kad verta tai sureikšminti. Mano vaikinas priima tai natūraliai, mes apie tai pakalbam ir nesu iš tų kuri apie tai šnabždasi 😀 Senyvo amžiaus močiutės, tikiu, kad šnabždasi, ber ar čia problema? Tą patį galėčiau pasakyti ir apie lovos reikalus. Aš asmeniškai, norėčiau, kad mano asmeniniai lovos reikalai liktų privatūs man, o ne vieši – diskutuojami, kaip jūs, kad norite skatinti tai daryti su visais. Dėl kompleksų atsikratymo – viskas tvarkoje, labai gražus ėjimas. Bet tiesiog, lovos reikalai man yra jautrus ir gražus dalykas, o jūsų diskusijos tam tikra prasme suvulgarina intymų gyvenimą. Turiu omeny “visi tai darome, tai ko nekalbėti su visais? “ Broliu, seserimi, prie stalo su tėvais? Ar jūs tą turite omeny? Nekalbėjau ir nekalbėsiu 🙂 Tai nėra tas pats kaip valgyti ar miegoti. Ir nenoriu, kad taptų “įprastu” buitiniu reikalu. Man tai vadinkime, šventa. Ir dar vienas pastebėjimas, kažkuriame iš tekstų ar įrašo užkliuvo frazė “ seksas neturi būti nuobodus”, o kodėl jis negali būti paprastas, kodėl jūsų žodžiais tai virsta kažkokiu atrakcijonų parku? Kas tai yra nenuobodu? Seksas viešoje vietoje? Persirenginėjimai? Žaislai? Pozos ant lubų, stogo? Gal aš blogai suprantu, bet tiesiog gal esu jautresnis žmogus, kuriam tie dalykai yra artumas, meilė, ne vakarėlis ar atrakcija prie filmo. Ir niekada nebus. Atsiprašau, kad prie vienos temos supyliau kelias ir, kad tarp jūsų skaitytojų atsiranda ir “susireikšminusių” jautruolių, romantikų, kurie yra turbūt “ nuobodūs” ir nenori su visais dalintis seksualinėmis patirtimis 😀

    reply
  • Giedrė

    Taip gerai parašyta! Ačiū, Beata, tu nuostabi!
    Perskaičiusi prisiminiau situaciją, kai po antro vaiko komplikuoto gimdymo, kai buvo reali tikimybė mirti tiek man, tiek vaikui, verkiau reanimacijos palatoje, ašaros byrėjo visą naktį. Ryte pasirodžiusi gydytoja manęs lakoniškai paklausė: „Ko Jūs verkiate, Jus VYRAS paliko?“. Ir tikrai, tą akimirką perėmiau jos mintį, kad nėra ko verkti – juk VYRAS tai geras, nepaliko… Patriarchalinis moterų palaikymas vyrauja net gimdymo įstaigose.

    reply
  • Jūratė

    Laba diena. Panorau panagrinėti kaip galėjo atsirasti toks nepalankumas normaliai vaisingos moters organizmo būklei. Panagrinėkime antropoligiškai. Žmonės iki akmens amžiaus nors ir buvo fiziškai už dabartinį žmogų stipresni, bet būtinybė apsisaugoti nuo plėšrūnų ir jų neprisivilioti arti savo būsto manau buvo aktuali, kaip ir klajokliams nelabai norėjosi kad paskui juos vilktųsi tigrai ar vilkai. Taigi menstruojanti moteris kėlė pavojų visai žmonių grupei žadindama nepasitenkinimą. Su placenta irgi panašiai vyksta. Niekas ja pernelyg nesididžiuoja ir nedemonstruoja matyt dėl panašių dalykų. Dabar šiek tiek apie grožį. Graži moteris savo savybėmis yra ta kuri vaisingiausia arba yra vaisingiausiame periode. Kitu atveju moteris atrodo mažiau patraukli. Galima palyginti mintyse bobutę ir jauną panelę. Taigi menstruojanti moteris tais neatmenamais laikais greičiausiai buvo dar ir nevaisinga arba bent jau tomis dienomis tikėtis vaisingumo sunku. Vėliau atsiradus įvairiems tikėjimams turimi papročiai buvo inkorporuojami į naujus visuomenės valdymo mechanizmus kaip tabu arba tikėjimo reikalai. Taigi šiuo metu bandome sugriauti pirmykščio žmogaus sukurtos pasaulėžiūros atspindžius. Nesakau kad tai blogai. Tiesiog taip giliai įsišaknijusią tradiciją iškrapštyti iš galvų bus sunku. Paskutiniu metu netgi pradėta kalbėti kad papročiai perduodami ne tik šeimoje bendraujant bet ir tam tikru biocheminiu kodu. Taigi bus sunku, bet verta. Pagarbiai

    reply
  • .

    sveiki, man 16, tačiau labai džiaugiuosi kad tokie tekstai yra, įkvėpia!! Labai džiaugiuosi, kad mano aplinkoje mėnesinės nėra visiškas tabu. Kai kurios mano draugės dar gėdijasi kalbėti apie tai, ypač jei aplink yra klasiokų ar šiaip vyriškos lyties atstovų, tačiau man tai niekad neatrodė kaip toks dalykas, kurį reikėtų slėpti ar gėdytis – juk tai natūralu ir nutinka visoms. Tačiau net ir vaikinai mano aplinkoje pakrypus kalbai apie mėnesines to nelaiko kažkuo keistu, bet dažnai sutrinka, nes labai mažai apie tai žino.

    reply
  • Jovita

    Kai pirmą kartą prasidėjo menstruacijos, gana anksti 11 metų, aš jau apie tai žinojau ir iš mamos ir iš vyresnės sesers (ačiū joms, kad su manimi apie tai kalbėjo). Tačiau savo menstruacijų labai nenorėjau priimti, man tai buvo kančia, mokykloje slėpdavau nuo klasiokių, kad menstruoju, sakydavau kad kūno kultūros pamokų nedarau dėl kitų priežasčių. Nes bandant kalbėti apie menstruacijas, jos pradėdavo kikenti, rausti ir visas pokalbis baigdavosi neprasidėjęs. Tuomet pradėjau jausti dar didesnę gėda, kad man jau jos prasidėjusios. Bet laikui bėgant viskas pasikeitė ir labai smagu, kad vis drąsiau ir garsiau visi kalba apie tokį natūralų dalyką. Nors vis dar menstruacijos nėra pačios smagiausios dienos mano gyvenime, tačiau galiu tiesiai sakyti dėl ko kartais jaučiuosi prastai ar skauda, be jokių išsisūkinėjimų ar skrandžio kaltinimų. Labai ačiū Jums už puikų tekstą ♥️

    reply
  • Greta

    Nuostabus tekstas! Tačiau galiu nudžiuginti, kad jaunoji karta keičiasi. Būdama stovykloje mano 15-metė sesuo susirgo, ir kai vaikinai niekaip nesuprato kodėl jai blogai, ji jiem ir pasakė. Jie ne tik, kad susirūpino, bet ir susidomėjo. Sesė su draugėmis net pravedė „mini pamokėlę“ apie tai, kodėl sergant su tamponu neina maudytis ežere, jos tamponą įmerkė į vandenį, ir vaikinai pamatę kaip jis išsipūtė, ir pagalvoję kaip tai nepatogu, taip nuoširdžiai užjautė visas merginas. Kai sesė man tai papasakojo, nuoširdžiai džiaugiaus, nes nors ir esu 20, tačiau su savo bendraamžiai taip nuoširdžiai pakalbėti negalėčiau. Tikiuos, kad ateityje bus tik geriau! GO BEATA 💖

    reply
  • Vilma

    Šis straipsnis priminė situaciją kai dirbdama tarp susugusių žmonių likau nesusipratus, ko čia reikia gėdytis. Situacija: ateina viršininkė į moterų kolektyvą (vyrai dirba kitame ceche) ir labai rimtai visas susikvietusi klausia kuri serga mėnesinėmis ir nesugeba „įkalčių“ tinkamai paslėpti tualete, jau net vyrai apie tai gandus skleidžia. Kolegės pasibaisėjo juk jų dukros jau žino kad šiukšlinėje viskas turi būt idealiai užmaskuota. Nuėjo 2 kolegės visko sutvarkyti, grįžusios pasakojo, kad rado kažkur mažytį kraujo lašelį.
    Aš nesupratau, ką ten slėpti. Su vyru visad atvirai apie tai kalbėjau ir jam nebūdavo baugu parduotuvėje nupirkti reikmenų ir pan. Tik tai natūralizuojant padėtume suvokti užgimimo stebuklą, juk be mėnesinių nebūtų ir naujos gyvybės!

    reply
  • Sigita

    Puikus straipsnis! Tokio reikėjo labai tada, kai aš buvau 14-iolikos ir susidūriau su savo moteriškumu. Mano draugės šiurpsta kai joms papasakoju apie savo gamybos paketus iš medžiagos atraižų, vatos ir celiofano, tuomet tai buvo mano pats nuostabiausias išradimas.
    Apie mėnesines man papasakojo močiutė. Daugiau tai buvo įvarios istorijos apie moterų sunkumus menstruojant ir dirbant bulvių lauke, ar kraunant šieną pliekiant saulei. Labai reta moteris nešiojo kelnaites, bet buvo apatiniai sijonai, kurie ir sugerdavo kraują. Sunku ir įsivaizduoti.
    Aš pati turėjau sunkumų šia tema bendrauti atvirai, nes visada tai kruopščiai slėpėme nuo vyriškųjų jautrių ausų ir, gink Dieve, akių. Dabar matyt suaugau ir išmokau save mylėti besąlygiškai.
    Jūsų darbas yra gyvybiškai svarbus. Didelis Jums AČIŪ 🙏😊❤

    reply
  • Indre

    Kaip keista skaityti kai kuriuos komentarus ir suvokti, kad tikrai nemazai merginu gedijosi savo menesiniu. As uzaugau kitais laikais (dabar man 36-eri), taciau menesiniu tema niekada nebuvo tabu nei seimoje, nei tarp draugiu. Priesingai – tai buvo kazkoks pasididziavimas „pagaliau tapus moterim“. Prisimenu, kai buvom 14-os ar 15-os metu net pabreztinai demonstruodavom, kada mums menesines, pvz pasidedavom APAP vaistu buteliuka ant suolo, neva „man skauda pilva, na zinai..“ ir butinai, kad matytu bernai :)) Arba drasiai pasakodavom istorijas apie PMS (realias ir isgalvotas). Noredamos isvengti kuno kulturos pamoku, visuomet specialiai pabrezdavom mokytojui (vyrui!), kad mums menesines ir tikrai negalim dalyvauti ir slapta juokdavomes is jo nejaukios reakcijos 😀 Idomu, nuo ko tai priklauso. Galbut galima padekoti tevams, nes tinkamai tam paruose? Kita vertus, faktas, kad naudojames menesinemis tikslingai siekdamos susilaukti kazkokiu lengvatu, nera labai sveikintinas dalykas

    reply

Komentuok

Paremk Nebegėdą →