Beata Tiškevič. Kodėl moterys turėtų užsidirbti pačios?

Šį tekstą skiriu kaip padrąsinimą visų pirma sau. Tai sau, kuri gėdijosi kalbėti apie pinigus. Tai Beatai, kuri, gavusi pasiūlymą vaidinti kine, kalbėdama su prodiuseriu telefonu, vis prasižiodavo paklausti apie honorarą, suriesdavo kojų pirštus batuose ir nervingai tušinuku imdavo kažką braukyti pirmame pasitaikiusiame popieriaus lape, kol galiausiai išgirdusi: „Tai tau mokėsim du šimtus,“ – sutrikusi sumekendavo „Gerai“, nors norėjo daugiau, norėjo derėtis.

Tai sau, kuri kai kuriuose savo santykiuose uždirbdavo daugiau už savo partnerius, tačiau klaikiai to drovėjosi ir nuolat jaudinosi, kaip tai paveiks vaikiną. Tuomet ji kavinėse prie stalo, per gimtadienius, įbrukdavo savo banko kortelę nepastebimai po stalu partneriui, kad visi matytų, jog tai jis moka. Nors kurį laiką už viską seniausiai mokėdavo ji.

Tai sau, kuri tyliai užsičiaupusi sėdėdavo, kai tas pats vaikinas garsiai prie kitų girdavosi, kaip nupirko jai kelionės bilietus, nors ji tokių bilietų buvo nupirkusi jiems abiem jau keliolika, bet niekada nė nesumanė to skaičiuoti.

Tai Beatai, kuri jautėsi ilgą laiką neverta to, kiek uždirba, nes tuometiniai bendraamžiai uždirbdavo gerokai mažiau. Užuot džiaugusis savo sėkme, ji jautėsi kalta.

Tai sau, kuriai labai anksti teko išmokti finansiškai pasirūpinti savimi ir ji tai padarė, bet kartais jautė gėdą dėl darbų, kurių tekdavo imtis tam, kad išgyventų.

Kodėl pinigai mus supurvina?

Iš to, ką pastebiu, pinigai mūsų visuomenėje ne ką mažesnis tabu negu seksas. Apie juos lygiai taip pat sudėtinga kalbėti paprastai – tiesiog skaičiais. Atrodo, kad, kai pradedame kalbėti apie pinigus, liežuvis nuslysta nuo vieno kraštutinumo prie kito: tai perdėtai kuklinamės ir šios temos vengiame, tai viską arogantiškai išpučiame.

 

Studijuodama akademijoje prisigaudžiau labai daug keistų įsitikinimų apie tai, kad menininkui negarbinga vaikytis pinigų, jis gali būti gyvas vien aukštuoju menu (kas daugybėje atvejų yra fiziškai neįmanoma, nes dažniausiai aktoriai už vieną spektaklį negauna nė 100 Eur), o komercija (serialai, pasirodymai televizijoje) ir pinigai sugadina kūrėją negrįžtamai. Tuo metu man atrodė, kad tas skurdas ir nepriteklius yra kažkas didingo – tai yra kaip siekiamybė. Jeigu aš, kaip menininkė, gyvenu skurdžiai ir širdy nuo to kenčiu, tai turi reikšti kažką labai gero.

Dabartiniu protu galvoju: kaip pinigai gali mane supurvinti? Kaip mane gali sutepti tai, be ko iš esmės nėra įmanomas dabartinis gyvenimas? Juk pinigais atsiskaitau už gyvenamąją vietą, maistą, sveikatos paslaugas ir pan.

Turiu draugų ir pažįstamų, kurie jau yra užsidirbę pinigų tiek, kad tikriausiai užteks jų anūkams. Ką jie daro? Jie kuria fondus, kurių lėšomis remia meninius projektus, perka vaikams mažuose miesteliuose kompiuterius, investuoja į lietuviškus startuolius ir kitais būdais prisideda prie gražesnės Lietuvos auginimo.

Pinigai gali tapti katalizatoriumi, iškeliančiu ir padidinančiu tai, ką ir taip savyje turi. Kaip alkoholis ar narkotikai. Pinigai tik praplečia mūsų galimybes. Jeigu visada tik ir svajojau parodyti kitiems, kokie menki jie yra, tikriausiai, gavusi šūsnį pinigų, investuosiu į tai. Jeigu turėjau svajonę rašyti knygas – tikriausiai, užsidirbusi pakankamai pinigų, sėdėsiu jas ir rašysiu tik, pavyzdžiui, Balyje.

Paveldėtos nuostatos

Vis galvoju, o gal ta gėda kalbėti apie pinigus ir įsitikinimai, kad pinigai tik „sutepa“ arba turtingi būna tik vagys, yra paveldėti? Mes atsinešam tai iš aplinkos, kurioje užaugome?

Tikėtina, kad toks savęs atskyrimas nuo pinigų ar turtingų žmonių, juos sumenkinant, galėtų padėti nustumti pavydo, menkavertiškumo jausmus, norą pačiam daugiau turėti, bet, kai nuolat kartoji, kad „pinigai tik neša nelaimes“ – tuomet tampa lengviau priimti tą situaciją, kurioje esi. Nesiryžti jos keisti. Nes geriau gyventi nepritekliuje, negu lipti iš komforto zonos, pakeisti darbą, surizikuoti, sugalvoti kažką naujo ar papildomo – geriau kartoti tas frazes.

Juk pinigai „sutepa“ – o aš gi nenoriu susitepti!

Apie „tikrąjį moteriškumą“

Savo feisbuko juostoje vis pamatau, kad viena ar kita mano pažįstama leidžiasi į „tikrojo moteriškumo“ paieškas. Didelę įtaką net mano progresyvių, feminisčių draugių savęs priėmimui yra padariusi vedų filosofija. Ji gana galingai kerojasi viešajame diskurse, daug jos interpretacijų, perfrazavimų, o galiausiai, gana daug nelaimingų žmonių, paklydusių „tikrojo moteriškumo“ paieškose.

Naršiau straipsnius apie vedas lietuvių kalba, kad galėčiau pacituoti tiksliai tai, ką pati esu girdėjusi jogos užsiėmimuose apie tai, kaip sėkmingos moterys „nužudo“ vyrų energiją, o jeigu uždirbi daugiau už jį, tai a) tučtuojau nustok, b) bent jau slėpk nuo jo; radau nemažai minčių, tad pacituosiu vieną apie didžiausias moters klaidas santykiuose pagal vedas. Štai viena iš didžiųjų klaidų:

„Moteris konkuruoja su vyru. Stipri kaip vyras moteris pamažu sunaikina ne tik santykius, bet ir vyro esybę. Nemoteriška moteris sukelia stipriosios lyties atstovų pyktį ir agresiją. Jeigu moteris nuoširdžiai palaiko savo vyrą, net jei mano, kad jis elgiasi neteisingai, jų santykiai nuo to nenukentės.“

Tikėtina, kad vedose yra nuostabių minčių, padedančių gyventi sąmoningiau ir pilniau. Aš pati domiuosi sąmoningumu, meditacija

Tačiau manau, kad visuose šiuose dalykuose, ypač tokiose radikaliose gyvenimo taisyklėse, mums gali praversti mūsų kritinis mąstymas.

Vedos pradėtos kurti 2 tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje (informacija iš čia). Natūralu, kad žmonės tuo metu gyveno kitaip: nebuvo automobilių, telefonų, interneto, linkedino, kapitalizmo… nebuvo daugybės dalykų, kurie dabar yra mūsų įprastas gyvenimas.

Kodėl taip akcentuoju tas vedas? Čia ne tik jose esmė. Pagalvokime, už kokį elgesį giriame mergaites ir berniukus? Ar vienodai priimame ir konkuruojančias, ryžtingas, drąsias, stiprias mergaites, ir berniukus? Ką mes sakome, kai mergina sugalvoja studijuoti fiziką ar inžineriją?

„2018 metais atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad pusė respondentų mano, jog vyras turi uždirbti daugiau nei moteris, o pasirūpinti vyro buitimi – moters pareiga.“ – rašoma lrt.lt straipsnyje.

Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad heteroseksualiose porose moterys namų ruošai vidutiniškai per savaitę skiria 16 valandų, o vyrai – apie šešias. Tose porose, kur ir moteris, ir vyras dirba pilnu etatu, moterys penkis kartus dažniau negu vyrai per savaitę skirdavo 20 valandų namų ruošai.

Gyvendamos dabarties laikais, deja, turime galvoti daugiau apie pinigus, negu apie vedas. Nes, pagal statistiką, mus, moteris, daugiausiai paliečia skurdas senatvėje.

Mes vidutiniškai 7 metais gyvename ilgiau už vyrus, tad turime ilgiau verstis su mažesne pensija. Mūsų atlyginimas nuo vyriško vis dar atsilieka 13 proc. ir vis dar tos sritys, kuriose daugiausiai dirba moterys (pvz., švietimas) yra menkiau apmokamos. Tai yra užburtas ratas: komunikuojame vaikams, kokios turi būti mergaitės, o kokie – berniukai, saugome mergaites nuo „vyriškų“ profesijų ir „vyriškų“ savybių – jos uždirba mažiau ir neišdrįsta siekti daugiau, nes tai – „nemoteriška“. Ir, galiausiai, jos rizikuoja senatvėje kęsti skurdą arba dar anksčiau – būdamos probleminiuose santykiuose, kuriuose kenčia, neturėti galimybės išeiti, nes negalės pasirūpinti savimi ir / ar savo vaikais, nes neuždirba pakankamai arba neuždirba išvis.

Kodėl pačiai užsidirbti yra svarbiau, negu gyventi pagal vedas

Nenoriu savo šiuo tekstu nieko smerkti, nes kai pradedu rašyti apie pinigus ir apie tai, kad juos turime išmokti pačios užsidirbti, kitos moterys tuoj pat pradeda plūsti barakudas. Kaip teigiama šiame tinklapyje, barakuda yra plėšri moteris, savanaudiškai siekianti užvaldyti turtingą vyrą. Mūsų visuomenėje būti pavadintai barakuda, kaip ir kekše, yra labai lengva.

 


Nors, labai keista – vienur ar kitur vis pasigirsta pamintijimai apie tai, kas yra tikra moteris, kad ir tos pačios vedų interpretacijos, arba pasišlykštėjimai šlykščiomis karjeristėmis, valdingomis bobomis, o kai galiausiai imi, atsipalaiduoji ir pasikliauji vyro uždirbamais pinigais, tuomet jau esi barakuda. Kaip atrodytų auksinis ir tobulas viduriukas? Tikriausiai jo nėra ir nė neverta ieškoti.

Taigi, grįžtu prie pagrindinio klausimo: kodėl svarbu užsidirbti pačioms ir nepasikliauti niekieno kito finansine parama?

Ne dėl to, kad mus vadins barakudomis. O dėl to, kad taip saugiau. Nes:

a) mes tikrai galime pačios užsidirbti, o mylimas darbas gali labai praturtinti mūsų gyvenimą;
b) kitas žmogus, kuris mus išlaiko, gali numirti;
c) gali įsimylėti kitą;
d) gali netekti darbo, bankrutuoti;
e) gali susirgti ir mums gali tekti juo pasirūpinti;
f) mūsų jausmai gali pasikeisti;
g) jis gali pradėti elgtis keistai ar nederamai ir mums teks jį palikti;
h) ir kad nereikėtų gyventi kaip ten toj rusiškoj frazėj: kto platit, tot i muzyku zakazyvajet (kas moka, tas ir muziką užsako).

Pinigai suteikia laisvę mūsų pasirinkimams. Pavyzdžiui, jeigu tau reikia naujų batų – kai pati turi pinigų, eini ir nusiperki. Kai tie pinigai yra kito žmogaus piniginėje, tu turi kaulyti, prašyti ar laukti, kol nupirks. Be to, kai esi taip stipriai priklausomas nuo kito, tuomet labai baisu jį prarasti. Tai nėra tiesiog paprasta baimė prarasti, o ji gali tapti liguista, nes, jeigu nuo to žmogaus priklauso ir tavo išlikimas, išgyvenimas, komfortas, tai tada gali būti didesnis noras bet kokiu būdu jį išlaikyti. Iš ten gali kilti ir nuožmus pavydas, nesaugumas, kontroliavimas, tikrinimas, didelis noras įtikti.

O kai esi finansiškai nepriklausoma – eini sau ir darai, ką nori. Nelauki, kada tau kas ką nupirks, nes viską gali nusipirkti pati, ko negali nusipirkti – nu tai negali.

Jeigu esi su žmogumi, tai esi tik dėl to, nes tau smagu su juo. Jeigu jis išeis – galėsi savimi pasirūpinti. Skaudės, bet išgyvensi.

Jokio smerkimo

Nesmerkiu moterų, kurios netiki, kad pačios gali užsidirbti, nes ilgą laiką moterys ir negalėjo to padaryti. Ir vis dar egzistuoja atlyginimų atotrūkis tarp lyčių. Be to, moterys, karjeroje siekdamos aukštų postų, patiria daug daugiau nepasitikėjimo, diskriminacijos, priekabiavimo, seksizmo.

Vis dar daugybei žmonių lengviau patikėti, kad sėkmę karjeroje pasiekei per lovą negu per įdėtą darbą ir talentą.

Suprantu, kad galima viso to vengti. Ypač, kai sistema nuo mažumės mus aprūpina virtuvėlėmis ir kūdikiais-lėlėmis vežimėliuose, nuolat įvairių žmonių lūpomis kartoja, kad dominuoti ar lyderiauti mergaitėms yra atgrasu, vėliau vedomis ir moteriškumo kursais mums komunikuoja, kad negalime rungtis su vyrais (ką reiškia „rungtis su vyrais“? – dažniausiai jie turi minty tik tai, kai mes einame ir siekiame savo svajonių profesinėje srityje), o moteriškais žurnalais pabrėžia, kad mūsų išvaizda – daug svarbiau nei mūsų mintys ir siekiai.

Bet, eidamos, dalyvaudamos, mes po truputį ir keičiame sistemą. Vienos moters sėkmė yra švyturys galybei kitų moterų, einančių po jos. Tad siekime visokeriopos nepriklausomybės.

Skaitykite daugiau: Feminizmas ir aš

Beata yra Nebegėdos bendra įkūrėja, tekstų ir tinklalaidžių autorė, prisidedanti ir prie Nebegėdos naujienlaiškių kūrimo.

Komentarai (12)

  • Avatar

    Loreta

    Labai geras straipsnis! Ypatingai punktus a)-h) turėtų žinoti kiekviena moteris. Bet manau, kad moteriškumas čia išpeiktas ne vietoje, nes straipsnis apie lygias moterų ir vyrų teises, o ne apie moteriškumą ir vyriškumą. Bet kokia kaina finansinės nepriklausomybės siekiančios moterys nejučiomis stengiasi tapti vyrais ir nuo to pavargsta. Tada pradeda ieškoti atsakymo, kas tokiame procese negerai? Taip atsiduria moteriškumo paieškose. Pasaulyje daugybė teorijų apie vyrus ir moteris, kiekvienas prisitaiko sau artimą. Taip ir finansinės laisvės siekį kiekviena moteris pasirenka sau priimtiną.

    reply
  • Avatar

    Asta

    Teoriskai tikrai labai puiku uzsidirbti paciai, praktiskai dar yra vaiku gimdymas, kuris nori nenori sumazina moters galimybes dirbti/uzsidirbti. Sakysit- pilna gebanciu uzsidirbti kol augina vaikus, ir busit teisios, bet pilna ir tu, kurios negeba, o gal nenori uzsidirbti- nes tarkim nori myluot tuos savo vaikus- ir tai irgi yra cool. Ne visos gali but verslininkes.
    Niekaip neagituoju pacioms neuzsidirbt, gal tik svarstau apie situacijas.

    reply
  • Avatar

    Vesta

    Beata, is vedu istraukiate tai, kas paranku jusu nuomonei suteikti daugiau argumentu. 🙂 O kur vedu zinios apie tai, koks vyras turi buti, salia kurio moteris jausis gerai neuzdirbdama? Man atrodo, kad ne toje vietoje problema, kurioje sakote.

    Problema yra vyruose ir vyriskume, kuris labai serga. Salia tokio vyro, kuris nesugeba gerbti moters poreikiu ir noru, zinoma, kad reikia paciai savimi rupintis, moterims tiesiog nelieka kito sanso. Bet taip neturetu buti. Tai nera norma. Vyrai turetu jausti pareiga ir myleti savo moteris, jomis rupintis. Nesakau, kad nereikia dirbti ir uzsidirbti moterims, sakau, kad NEPRIVALOMA. Jei moteris seimoje, pagrindine atsakomybe uz pinigus turi jausti vyras. Kodel mes taip norim uzsikrauti vyro atsakomybes ant savo peciu? O vyrai pagimdys uz mus? Atbus su vaiku? Pabus vyras su vaiku kazkiek, galbut ir daug, bet mes visi zinome, kad mamos role yra nepamainoma vaiko gyvenime. Moterys jau turi daug atsakomybiu:)

    Kitas dalykas – is jusu propaguojamo poziurio islenda kita problema – kaip ir minejo kita komentatore – moterys bet kokia kaina siekiancios nepriklausomybes suvyriskeja ir tada prasideda visi moteriskumo ieskojimai. Moteris is prigimties yra nerami ir nesaugi – tam jai vyras ir reikalingas – kad nuramintu ir apsaugotu. Nebeteisinkime vyru ir ziurekime i problemos prasme! 🙂

    reply
    • Avatar

      Vesta

      Esme* 🙂 ziurekime i problemos esme!

      reply
  • Avatar

    Raminta

    Daug kur moko, kad moterys turi dirbti tik savo malonumui, o ne tam kad išlaikytų šeimą. Tad šeimą išlaiko vyras. Vis tik esant reikalui dirbanti moteris galėtų išsilaikyti ir pati. Tai man ir atrodo aukso vidurys.

    reply

Komentuok