Nuotraukos autorius Donatas Zazirskas
Mintimis dalinasi mūsų skaitytoja Alina

Šiandieninėje visuomenėje negalią turinčių moterų vertinimas išryškėja būtent tada, kai kalbama apie globą, rūpinimąsi kitu. Tokias moteris visų pirma negatyviai veikia pagrindiniai moteriško lyties vaidmens stereotipo elementai: tradicinis grožio idealas bei įsitikinimas, kad pagalba ir rūpinimasis yra moteriška veikla. Ieškant partnerio dažna bėda, kad turinčios negalią moterys susiduria su neigiama visuomenės nuomone ne tik dėl to, kad manoma, jog jos negali pasirūpinti savo partneriu ar vyru (dažnai tik įsivaizduojama, kad negali), bet ir dėl motinystės. Manoma, kad neįgalioji neturėtų susilaukti vaiko, abejojama, ar ji bus atsakinga motina. Neįgalios moterys yra traktuojamos kaip pasyvios ir priklausomos, todėl netinkamos motinystės vaidmeniui. Netikima, kad neįgali moteris gali atlikti moteriai priskiriamus socialinius vaidmenis. Iš tiesų, nesvarbu net jei tai daug pastangų reikalauja, eini ir darai tai, kas įprasta moteriai.

Aš nenoriu būti antrarūše moterimi, kaip mane vieną kartą pavadino neįgalusis, judantis vežimėliu… Keista, nes, atrodytų, toks tokį palaikyti turėtų… Nemanau, kad rūpintis kitu yra griežtai moteriška pareiga, mylintis vyras taip pat turi rūpintis mylimos moters gerove, jos sveikata, tenkinti jos norus ir tiesiog paduoti kažką ar atnešti. Pavyzdžiui, mano vyras pavalgęs išplauna ne tik savo lėkštę, bet ir mano, noriai padaro, ko paprašau ir nebūgštauja, neva tai nevyriška. Kai grįžtame iš miesto net neprašomas nuauna man batus, atneša pavalgyti, kai prašau. Jis labai manimi rūpinasi. Net ir vyrai yra atsakingi už moterį, kurią prisijaukina.

Nekalbu apie seksualumą – apie turinčių negalią moterų seksualumą nėra kalbama garsiai, neišgirsime apie tai televizijoje ar per radiją, o jei ir kalbama, tik privačioje sferoje. Taip yra dėl to, kad tai sudėtinga tema tiek patiems neįgaliesiems, tiek negalios neturintiems. Grįžtant prie moteriškumo temos, manau, dažniausiai prieštaravimų neįgalios moters gyvenime kyla dėl to, kad jos neatitinka visuomenėje priimtų moteriškumo standartų. Klaidingai manoma, kad moteriškumas – tai nuolat akcentuojamas moters rūpinimasis išvaizda bei jos patrauklumo puoselėjimas ir seksualumo kūrimas. Remiantis asmenine patirtimi drąsiai teigiu: tikrai ne, vyrams tai nėra tipiški ir būtini bruožai. Svarbu, kad džiaugtųsi kartu su juo ir palaikytų jį. Dažnai manoma, kad kūno grožis svarbesnis moteriai, todėl ji labiau siejama su kūnu ir kūniškumu. Fizinė negalia paverčia kūną ne tokiu patraukliu ir geidžiamu.

Beje, neįgaliojo seksualumas dažnai suvokiamas kaip nesvarbus dalykas: labai daug laiko skiriama terapijai, reabilitacijai; praktiniams įgūdžiams lavinti (kaip naudotis protezais ar vežimėliu). Seksualumas yra nustumiamas į antrą planą arba paliekamas nuošalyje neapibrėžtam laikui. Viena vertus, neįgalusis suvokiamas kaip belytis ir nesidomintis seksualiniais santykiais. Mano asmeninė išvada: neįgalios moterys labiau kenčia ne dėl to, kad seksualumas paverčiamas tabu, bet dėl norminio grožio reikalavimo.