
Gal jau galime nebesakyti, kad grožis išgelbės pasaulį?
Teksto autorė: Eglė Audickaitė
Iliustracija: Živilė Spūdytė
Man kartais ramiai užmigti neduoda daug dalykų, bet keli iš jų mintyse sukasi vis dažniau. Tai noras būti tiesiog gražioms ir patogioms. Tada papūstų lūpų ir apnuogintų kūnų nuotraukos. Didelis meilės trūkumas, nes kuo daugiau selfių čia, tuo mažiau dėmesio realybėje.
Kelios nuomonės formuotojos, tradiciškai nieko nespėjančios, išskyrus trisdešimt vienodų story už vairo dainuojant, tampantis priešais kamerą ar keistai kraipant galvą pagal tuo metu skambančią dainą, klausia, ar kitoms merginoms būna, kad atsikelia besijausdamos labai gražios. Ne gerai pavariusios susirinkime, ne protingos, ne apsigynusios magistrą, ne padariusios gerą darbą.
Kita jauna mergina neatsidžiaugia savo neseniai įgytu žmonos ir mamos statusu. Okay, kitos merginos svajoja sukurti šeimą 20-ies, kiekvienam savo. Bet ji tuoj pat prideda, kad moteriai juk svarbiausia būti susitvarkiusiai ir vyrui pirštu parodžius į dulkę – pulti ją valyti. Įsiteikti jam su vakariene. Taip ir pati dulke gali pavirsti.
Kita reklamuoja kremą nuo raukšlių nė nesulaukusi 30-ies. Šita tema išvis įdomi. Kodėl natūralus žmogaus senėjimas yra blogai ir reikėtų jo vengti? Nes visi mato, kad su metais sensti? That was a surprise. Natūralus senėjimas yra nerealiai gražus. Pavyzdžiui, Meryl Streep. Nesu tikra, ar ji yra visiškai natūralistė, bet įsijungusi jos vieną naujesnių filmų ir absoliučią klasiką „Medisono grafystės tiltai“, suprantu, kad čia – vienas ir tas pats žmogus, kurio natūralios šypsenos ir mimikų nesudarkė švirkštai.
Kodėl natūralus žmogaus senėjimas yra blogai ir reikėtų jo vengti?
Vienas profesionalus fotografas man yra sakęs, kad nėra nieko nenatūraliau nei moterys, bandančios paslėpti savo amžių. Nes juk visada tai matosi. Kaip ir dešrelinės lūpos nusišypsojus. Pasaulis būtų daug sveikesnis, jeigu žmonės, bijantys natūralių reiškinių, apie kuriuos mokėmės biologijos pamokose, labiau jaudintųsi dėl raukšlių smegenyse. Ar savo skeletų spintose. Ar susirūpintų tuo, kad eina 40-ieji metai Žemėje, o jos vis dar bando atrodyti kaip ne pačios nuovokiausios penkiolikmetės.
Dar man neduoda ramybės, kad kai kurios per Moters dieną išgirsta keistų linkėjimų – gimdykit vaikus ir nesiekit čia aukštesnių postų. Taip, šie dinozaurai gyvena tarp mūsų, jie turi šeimas ir tokiu modeliu žaloja savo augančius vaikus. Jie dažniausiai dukrai sako tik tai, kad ji graži, gera, gležna, o sūnus tik stiprus, protingas ir, žinoma, neverkia. Taip tikriausiai ir užauga moterys, kurioms pasitikėjimo savimi suteikia tik selfiai ir kitų žmonių pagyros, o vyrams – parodytas stiprus kumštis ar pakeltas balsas.
Viešumoje išgirdus, kad mama sūnui sako, koks jis stiprus ir protingas, rašytoja Vaiva Rykštaitė tai pradėjo sakyti ir vienai iš savo dukterų. O aš galiu dabar tik padėkoti savo aplinkos moterims, neleidusioms man nė akimirkai pamiršti, jog esu stipri daryti tai, ką noriu. Man senelis visada sakydavo, kad viską turiu užsidirbti pati, jokio vyro nieko neprašyti ir išlikti savarankiška. Toks išmintingas buvo mano vaikystės herojus ir geriausias draugas.
Prieš kelis metus nusikirpusi plaukus išgirdau keistą klausimą – o kaip tavo vaikinui ši šukuosena?
Lyg tai būtų kito žmogaus sprendimas, o ne mano pačios. Ar dar įdomesnių replikų, kad kitoms plaukų nusikirpti neleidžia jų vyrai. Bet apie leidimus ir draudimus dviejų protingų žmonių draugystėje reikėtų jau atskiro rašinio ir psichoterapeuto konsultacijos.
Bet kartu aš džiaugiuosi, kad daug mano aplinkos moterų dirba puikius darbus. Sukuria savo verslus. Išeina iš santykių, kuriuose nebenori būti. Nebepučia lūpų. Vienos užaugina vaikus. Arba tiesiog išmoksta gyventi savarankiškai, nes jų laimė nepriklauso nuo kito žmogaus. Su jomis gali kalbėti apie tai, kaip išvirti sultinį ir koks lūpdažis tiktų prie suknelės. O tada vėl kartu priimti svarbius sprendimus. Kartais jos nubraukia ašarą dėl nepavykusio darbo, neteisingo įvertinimo, skaudaus žodžio. Bet paliūdi dieną kitą ir toliau varo pirmyn. Jeigu nori – jos nusikeikia; sėdi taip, kaip patogu, o ne taip, kaip reikia; nusiperka brangiausią rankinuką ir niekam neturi atsiskaitinėti kodėl, už ką ir kam to reikia.
Jos tampa vadovėmis. Jos gelbėja gyvybes ir apskritai gyvybę dovanoja kitam. Dėl savo šeimos jos neskaičiuoja valandų, praleistų nemiegant ir rūpinantis dėl šimto dalykų prieš išvažiuojant į kelionę. Jos pavargsta ir tai pasako. Nebijo pasirodyti silpnos, nes jos ne silpnos, o tiesiog joms pasitaikė bloga diena. Jos suserga ir nebijo to pasakyti kitiems. Paprašyti pagalbos, kai fiziškai nebegali daugiau. Jos atsiprašo, kai reikia, bet nenuleidžia galvos, kai būna neteisingai gėdinamos dėl per garsiai pasakytos minties. Ar kai nepritaria kitų sprendimams. Jos tik daug aukščiau iškelia galvą, kai kažkas suabejoja jų kompetencija ar tvirtu stuburu. Galvoju apie daugelį aplink mane esančių moterų ir žaviuosi, kokios jos stiprios ir gražios savo poelgiais, vidumi, išmintimi, humoro jausmu. Turėdamos visa tai ir dar daugiau, jos automatiškai tampa pačiomis gražiausiomis moterimis.
Sekmadieniais vietoj deserto su kava žiūriu Dovilės Filmanavičiūtės stories ir tik dar kartą pasitvirtinu, kad jeigu vidus pilnas ir galvoje nebarška – visa kita yra nebe taip svarbu. Tuomet nereikia savo vertės įrodinėti ilgomis kojomis ar badaujant sukurtu presu. Tavęs pilnai užtenka tokios, kokia esi. You are enough!
Tai teikia vilčių, kad ne dirbtinis grožis išgelbės pasaulį, o protas ir išmintis.
Nerealu stebėti, kaip madinga tapo skaityti, dalintis geromis knygomis, rekomenduoti jas kitiems. Tebūnie tai ta tipinė nuotrauka su knyga pliaže, bet ji skaitoma! Gi kitos tuo metu dalinasi išriestų sėdmenų nuotrauka.
Madinga tapo puoselėti savo natūralią odą, o ne slėpti ją sluoksniuojant makiažą. Diskutuoti apie strijas, celiulitą ar skausmingas mėnesines. Ieškoti būdų, kaip kai kurias problemas išspręsti, o su kitomis išmokti gyventi. Pagaliau aš jau kurį laiką galiu ramiai pasakyti, kad sergu žvyneline ir kodėl visur su savimi turiu vežtis kelis kremus. Jau nebeišgirstu replikų, ar ši liga yra susijusi su žuvimi ir ar neužkrėsiu kitų žmonių. Galima tik įsivaizduoti, ką teko man išgirsti paauglystėje.
Tikriausiai negalėčiau savęs vadinti feministe, bet žiauriai žaviuosi savo aplinkos moterimis. Jos eina į priekį ir į pasaulį. Šis judėjimas sunkiomis dienomis mane įkvepia geriau nei bet kokia meditacija.

Jevgenija
Aš taip džiaugiuosi, kad jūs esat! Labai įkvepiat, gal ne labai ryškiems, bet vidiniams pasikeitimams tikrai!
Ir taip, labai šaunu, kad tos visos “tabu” temos, kaip psichologinė sveikata, išorinė laisvė dabar yra dažniau ir garsiau aptarinėjamos..
Ačiū, kad esat, įkvepiat, pakilėjat ir stumtelit laisvės ir laimės link! ❤️
Ausra
Oooooo mai gad!!! kaip apie mane 😳kiek metu klausiausi savo jau ex vyro kad vat as kazkokia netokia,kodel negaliu buti kaip visos!? Ir metams begant tiesiog viena diena pamasciau… as
nesu kaip visos nes as esu AS.Ir esu tokia kokia esu…ir taip palengvejo 😇 Super… smagu,merginos,zinoti kad tokiu neva nenormaliu yra daugiau 😆😆😆👍
Birutė
Gražus tekstas, bet smalsu, ko reikia taip bijoti to žodžio feministė. Ypač po tokio faino teksto. Feminizmas yra judėjimas už lygias teises visiems. Ir jei kažkas pasakė, kad feministė tai tokia visada nepatenkinta, trumpai kirpta, pažastų nesiskutanti moteriškė – tai ar tikėti tuo žmogumi ar ignoruoti?
Aušrinė
Būtent! Man taip gaila matyti, kad daugelis vengia šito žodžio kaip ugnies, nors visi sąmoningi vyrai ir moterys turėtų pagal idėją būti feministai ir feministės, jei sakosi, kad palaiko lygias abiejų lyčių teises. Tik dėl to, kad žodžio šaknis “fem”, nereiškia, kad tai judėjimas “prieš vyrus”.
Ieva
Kodel negali saves vadinti feministe? Jus nesate uz lyciu lygias teises?
Pingback: Beata Tiškevič. Kodėl moterys turėtų užsidirbti pačios? Nebegėda.lt
Pingback: Beata Tiškevič. Ką man reiškia būti moterimi (be poezijos) Nebegėda.lt
Pingback: Kokias supermoteris mes sekame instagrame? Nebegėda.lt
Pingback: Vaiva Rykštaitė. Ką privalo tikra moteris? Nebegėda.lt
Pingback: Dėl ko biškį gėda Nebegėdos įkūrėjoms Beatai ir Kotrynai? Nebegėda.lt
Pingback: Ką reiškia būti santykiuose su narcizu? Nebegėda.lt
Pingback: Viktorija Petkevičiūtė. Kas man trukdė (ir kartais vis dar trukdo) gyventi savo gyvenimą? Nebegėda.lt