Aš dar neturėjau jokios lytinės patirties

Tekstą atsiuntė mūsų skaitytoja
Iliustracijų autorė Živilė Geina

Sveiki,

Man dvidešimt, ir aš vis dar „nekalta“. Ir ne, aš nesu pernelyg drovi, nesėdžiu nuolatos namie, nevaikštau ir su maišu ant galvos. Taip, aš bendrauju su daug žmonių, studijuoju, aktyviai dalyvauju savo universiteto gyvenime, dirbu. Ne, nesijaučiu negraži, man patinka mano atvaizdas veidrodyje. Ne, aš niekada neturėjau vaikino.

Beskaitinėdama Nbgd straipsnius, klausydama podcastų ir apskritai domėdamasi seksualumo temomis supratau vieną dalyką – kad žmonėms poreikis tai tyrinėti atsiranda labai skirtingu laiku. Nusprendžiau pasidalinti savo mintimis ir parašyti būtent toms ir tiems, kurie, kokio amžiaus bebūtų, jaučiasi keistai, tarsi būtų nenormalūs dėl savo seksualinio nepatyrimo. Neabejoju, kad mūsų tokių yra ne vienas – šiek tiek nesusipratusių gyventojų šiame seksualumo persmelktame pasaulyje.

Visuomenėje lyg ir yra tam tikros nuostatos, kada pradėti lytiškai santykiauti yra per anksti, kada – normalu, ir kada jau „nepraradus nekaltybės“ gėda bet kam apie tai prisipažinti. Jaučiu, kad gal ir patenku į tą paskutinę kategoriją, ir dėl to nusprendžiau rašyti straipsnį anonimiškai.

Pirmiausia, nemanau, kad neturėti lytinių santykių ar atidėti juos vėlesniam laikui yra kažkas blogo ar nenormalaus. Bet aš pabandžiau pasigilinti ir atsekti, kokios gali būti šaknys to, kad žmogus, kuris nemato savęs kaip aseksualaus ir savo ateitį įsivaizduoja santykiuose, gali praleisti visą paauglystę ir dar daugiau neturėdamas jokių lytinių patirčių.

Priežasčių neužsiimti seksu gali būti visokių

Pavyzdžiui, žmonės nesijaučia pasitikintys savimi ir savo kūnu, nėra matę darnaus dviejų partnerių ryšio, arba tiesiog nejaučia tam poreikio. Mano atveju, tai buvo visi šie dalykai viename. Esu užaugusi tik su vienu iš tėvų, ir mes nei šeimoje, nei su seneliais niekuomet nekalbėdavome apie vyrų ir moterų santykius, kol man nesuėjo maždaug šešiolika ir nepradėjau pati pamažu jausti ir atrasti savo potraukio priešingai lyčiai. Bet pati būdama iš prigimties su ne itin išreikštu seksualumo poreikiu ir neturėdama labiau ką nors nutuokiančių draugių, aš neturėjau visiškai jokio supratimo apie tai, kaip santykiai mezgasi, vystosi ir apskritai veikia. Neseniai pagaliau atvirai kalbėjausi apie šiuos dalykus su teta, ir ji prisipažino, kad kol netapo pilnametė, nežinojo, kaip iš tikrųjų atsiranda vaikai. Gal tai skamba keistai, kai dabar galima ką tik nori pagooglinti, bet tai nekeičia fakto, kad nekalbėjimas apie santykius ir lytiškumą vis dar keliauja iš kartos į kartą. Ir nors tiesa, kad nėra prasmės kaltinti savo šeimos dėl kažkokių auklėjimo spragų, bet kai aš turėsiu vaikų (o aš tikiuosi jų kada nors turėti), norėčiau, kad jie augtų žymiai atviresnėje aplinkoje, kur reikšti savo jausmus, įsimylėti ir apie tai kalbėtis būtų visiškai normalu ir priimta.
Tai vienas iš paaiškinimų.

Ar tikrai šitas žmogus yra tas?

Na, sakysite, bet seksas juk nebūtinai turi būti su antrąja puse, juk daug žmonių jaunystėje tiesiog tyrinėja save, leidžiasi į keistas seksualines patirtis, ir taip toliau. Aš irgi mėginau tą daryti, ir tikrai esu buvusi ne vienoje situacijoje, kai seksas būtų buvęs praktiškai vienintelė įmanoma atomazga. Tačiau tada vis įvykdavo keistas dalykas: aš kaskart imdavau ir pagalvodavau, ar tikrai visus šiuos metus laukiau dėl šito momento, dėl šito žmogaus? Ir kiekvieną kartą atsakymas mano galvoje būdavo neigiamas. Suprantu, kad daugelis šiuolaikinių žmonių mato lytinius santykius kaip kažką labiau kasdieniško, tačiau dar labiau suprantu tuos, kurie jaučiasi nejaukiai bandydami vienos nakties nuotykius. Iš patirties ir asmeninių pokalbių žinau, kad tokie žmonės negali tiesiog perlipti per savo vidinius principus, sakančius, kad seksas nėra kažkas visiškai paprasto ir įmanomo su bet kuo nors kiek patraukliu. Vis dėlto, tai juk arčiausias įmanomas prisilietimas prie kito žmogaus, o tai, ypač patiriant pirmą kartą, nėra toks jau kasdieniškas dalykas. Kalbant iš šios perspektyvos, sunku pasakyti ką nors objektyvaus, bet svarbiausia, ką noriu pabrėžti, kad „nekaltybės saugojimas“ nebūtinai reiškia kažkokius gilius religinius principus. Tai gali būti tiesiog tam tikra vidinė nuostata ir nuoseklumas su pačiu savimi, nenoras vėliau gailėtis, arba tinkamesnio momento bei žmogaus laukimas.

Vis dar gėda

Dabar, mąstydama apie savo situaciją jaučiuosi dvejopai: viena vertus, atrodo, kad mano gyvenimas būtų paprastesnis, jei tas pirmas kartas jau būtų įvykęs ir nebereikėtų apie jį mąstyti. Sutikus potencialų vaikiną nebereikėtų galvoti scenarijaus apie tai, kaip jis sureaguotų, kai prisipažinčiau, kad jis man yra pirmas. Kita vertus – koks skirtumas, ką kas pagalvos, juk tai vien mano kūnas ir iki šiol buvę mano sąmoningi pasirinkimai, kurių nė vieno nesigailiu. Turbūt geriausia, ką žmogus tokioje situacijoje gali su savimi padaryti, tai atsipalaiduoti ir priimti save tokį, koks yra, su visa savo nepatirtimi, ir likti atviras naujiems išgyvenimams, kurie, anksčiau ar vėliau, vis tiek ateis.
Tai idealus variantas. Tačiau man vis dar gėda ir dažnai norisi pulti pirmam pasitaikiusiam vyrui vakarėlyje į glėbį, kad tik patapčiau kaip visi ir galėčiau sau šnekučiuotis su draugėmis apie seksą, žinodama dalykus iš patirties. Taip ir padaryčiau, bet kaipgi tas momentas, kai reikės savo partneriui apie „nekaltybę“ pasakyti?!

Irgi neturėjai lytinės patirties? Kokie tavo jausmai? Pasidalink <3 <3

Komentarai (57)

  • Rebeka

    Kaip tik vakar susimąsčiau, kaip laukiu teksto šia tema ir, galbūt, net reikėtų pačiai imtis jo rašymo, tad ačiū autorei! Mintys artimos, bet tuo pačiu mano patirtis visai kitokia, aplinkoje nuo mažens matau daug laisvai bendraujančių porų ir atvirų santykių, taip pat nuo mažens jaučiu turinti labai daug seksualinės energijos. Ilgai truko, kol susidėliojau savy dalykus ir nebesijaučiu “nekompetetinga”kalbėti ir diskutuoti apie seksą ir seksualumą su seksualines patirtis turinčiais žmonėmis bei domėtis šiomis temomis, kurios mane tiesiog uždega. Žinoma, sunku ignoruoti socialinį spaudimą, kurį jaučiame beveik kiekvienoj srity, bet sąmoningai priimdami sprendimus įgauname labai daug galios savo gyvenime. Tiesiog manau, jog seksualinės patirtys gali būti įvairios, kaip visi kiti dalykai gyvenime, tai ateina tam tikru laiku kiekvienam, o pažinti savo seksualumą galima ir be partnerio, ir tai gali atnešti daug nuostabesnių patirčių nei seksas todėl, nes “blemba, jau laikas”, galbūt net idealiau pirma pažinti po savo kūną tekančias energijas, o tada leistis į seksualinį potyrį su kitu. Peace and love.

    reply
  • Anonime

    Wow! Labai malonu skaityti tokius prisipažinimus. Bet galiu pasakyti, kad tau dar 20 ir tai nėra per vėlu ar nieko keisto, kad esi nekalta. :)) Aš tik patarčiau tai daryti su žmogumi, kuriuo pasitikėsi ir nerandom kokiu,nes paskui gali gailėtis ir… Nebenoreti jokių santykių ir sekso kaip buvo man :/Ir būtinai!! Prieš mylintis pirma karta reikėtų šnekėtis su tuo žmogumi be jokių tabu (pvz pasakyti, kad man keista tas ir anas, man nepatinka tas ar patinka tas ir tt, aptarti niuansus, pakalbėti apie savijautą). Ir… Daug kas mylisi bet kaip ir su bet kuo (gal visuomenės/kitų zmonių įtaką čia veikia) bet geriau palaukti to tinkamo žmogaus, nors ir bus jau per vėlu, bet nors bus gera patirtis nei bet kokia dėl kurios (tikriausiai) nereiks gailėtis.

    reply
  • pat

    Man 22 ir aš taip pat neturėjusi lytinių santykių. Ir irgi prieš kitus gėda tai pripažinti. Bet man pačiai neatrodo, kad gyvenčiau kažkokį prastesnį gyvenimą nei kiti, tiesiog, dar nebuvo tinkamos akimirkos su tinkamu žmogumi tam pirmam kartui. Smagu, kad apie tai kalbate!

    reply
  • Anonimas

    Man taip pat greitu metu bus 20 metų ir aš nesu turėjusi ne tik kad lytinių santykių, bet ir pirmojo bučinio, dažnai susimąstau, kas su manimi negerai, kodėl į mane vaikinai nežiūri, tai savivertės tikrai neprideda. Taip, vakarėliuose yra galimybė turėti tą pirmąjį bučinį ir labai lengvai, nes šiais laikais tai jau nieko nebereiškia, bet aš noriu turėti pirmąjį bučinį su asmeniu, kuriam tikrai rūpėsiu ir jis atsimins mano vardą rytojaus rytą. Ką jau kalbėti apie lytinius santykius. Jaučiuosi nepatogiai, kai susipažinusi su vaikinu pasakau, kad neturėjau vaikino, niekas tuom netiki, o tai tik dar labiau priverčia susimąstyt, kas negerai?

    reply
  • Mano patirtis

    Kaip tave suprantu! Mano pirmas kartas buvo 21 metu. Nors niekas nebutu tuo patikejes is salies. Is saves pacios esu flirty asmenybe, o ir ne viena karta iki tol atsidurdavau ties riba, kur tarsi sektu sueitis. Vidus sustabdydavo, nes panasiai paklausdavau saves “ar tikrai su siuo zmogumi” (nieko konkreciai blogo su tais zmonem nebuvo, jei tai butu buves mano “n” kartas), “tokioje situacijoje” (situacijos, kad ir atrodytu hot is salies, bet mano vidinio poreikio neatitiko). Nebuvo jokio samoningo sprendimo seksa palikti po vestuviu ar rasti ta vieninteli zmogu. Bet visiskai nesigailiu, kad laukiau, kai buvo aiskus vidinis suvokimas, kad noriu to su sutiktu vaikinu – ir viskas ivyko naturaliai. Beje, jam tai taip pat buvo pirmas kartas, ko irgi nebutum “pasakes is salies” (ilgiau laukianciu zmoniu labai daug, bet del visuomenes spaudimo niekas nesiverzia atvirai issakyti savo patirties). Per antra musu karta pasiekiau orgazma sueities metu, todel stereotipai siuo atveju smarkiai nepataiko i takta. Mylimes jau 5 metus ir seksas nuostabus, ir pilnas atradimu, kupinas rysio. Esu patyrusi seksualine prievarta komplikuotomis aplinkybemis, todel greiciausiai buvau dar isrankesne rinkdamasi sau pirmaji karta, bet tai nesiskiria nuo zmogaus, kuris tiesiog nori, kad jai/jam tai butu gera patirtis. Manau, kad nieko nera svarbiau, kaip klausyti SAVO vidinio poreikio. Nusispjaut i bet koki spaudima, nes tik tu viena/-as su savo patirtimi gyvensi toliau. Nesu pries bet koki seksa, jei tai nera prievarta. Save versti uzsiimti seksu taip pat yra prievarta. Matyt, kad kartais labai sunku atpazinti, jei aplink visi dalina patarimus, o visuomenes nuomone nematomai spaudzia. Verta klausyti tik saves.

    reply
  • NESKUBEKIT

    turiu labai labai panasia patirti. Man taip pat yra 20 metu, ir lytiniu santykiu neturejau iki praeito menesio. kai buvau 18-kos, draugavau su vaikinu net 6 menesius ir epr ta laika nei karto nepajauciau kad buciau tam pasiruosus, zinoma kartais pagalvodavau “blemba as jau pilnamete reikia tai atlikt”, bet nebuvau pasiruosus ir neisdaviau savo nuojautos jausmo… dabar su vaikinu draugaujam 4 menesius, ir tik pries menesi pradejom lytiskai santykiaut. ir ka galiu pasakyt, kad buvo LABAI verta to islaukt, kadangi pirmos patirtys nebuvo kaip is filmo, buvo ir daug nezinojimo, failu, siek tiek itampos, skausmo, bet visa ta patirtis gavosi labai gera nes dariau su tuo zmogum, prie kurio NEGEDA ir kuriam svarbiausia ne vienos nakties malonumas, o vienas kito kuno pazinimas, jausmas 🙂 dar ir dabar eksperimentuojam, bandom, jaukinames vienas kito kuna ir tai yra labai smagus procesas, nes mylimas zmogus nereikalauja is pirmo karto atlikti visko tobulai.. zodziu, mano komentaro esme yra kad tikrai geriau neskubeti, sulaukt savo zmogaus, kad ir kiek reikes, nes tos pirmos patirtys ne visada tokios sekmingos, bet jei tai yra su mylimu zmogum, viskas bus gerai… 🙂

    reply
  • Same random guy

    Hey.
    Viską perskaitęs, pastebėjau, kad eini aplinkui vieną, mano nuomone, svarbų aspektą, į kurį ir sueina visas tekstas.
    Iš esmės viskas sukasi apie (pacituosiu tave) “darnų dviejų partnerių ryšį”, kurį pavadinčiau pasitikėjimu. O pasitikėjimas gali būt įvairus – pasitikėjimas savimi, visuomene, pavieniais asmenimis – šeimos narais, draugais, vaikinu sutiktu vakarėlyje (teksto kontekste). Kalbant apie lytinius santykius, laikausi nuomonės, kad visų pirma turi pasitikėti partneriu (iš pasitikėjimo žmogumi vystosi jausmai jam), antra – jausti jam meilę ir nuoširdumą.Taip pat reikia nepamiršti, kad pasitikėjimas eina link tvirtų ir sveikų santykių tik tada, kai jis yra abipusis ir svarbiausia – vienodas. Viską apibendrinus drįsčiau teigti, kad pasitikėjimas yra visa ko pamatas. O kaip išmokti pasitikėti savimi ir kitais? Oh boy, here we go. “If you want to change the world, start with yourself”. Bet niekas nesakė, kad tai lengva.
    Galbūt ne visi sutiks su mano išsireiškimu, bet visuomet esu atviras kitoms nuomonėms :). Tai nėra pilnai išdėstyta nuomonė, tiesiog dalis minčių besisukančių galvoje.

    reply
  • Aleksandra

    Ėch, šaunuolė, aš irgi taip norėčiau, bet kadangi buvau jauna ir kvaila, tai išėjo, kaip išėjo 🙂

    reply
  • Monika

    Man dvidešimt vieneri, taip pat neturėjau lytinių santykių. Iš vienos pusės galvoju juk galėjau tai padaryti per vieną iš daugelio mokyklos vakarėlių, o iš kitos džiaugiuosi jog su ne bet kuo planuoju gulti… Dviprasmiškai pasidalija jausmai ir pas mane, bet vis galvoju kad atsiras tas kuris mane emociškai priims tokią kokia esu ir jokio čia didelio daikto.

    reply
  • Ilona

    oj, mieloji, as “nekaltybe praradau” budama 27 metu ir veliau nei mano mama jaunystej tai padare 😀 Kaip as kompleksavau…o dabar galvoju – mano kunas yra mano tvirtove, ka noriu ta ir darau, ir jokios cia gera linkinciu nuomones negalioja. Tu ne viena! 🙂 Ir kai galiausiai nusprendziau “tai padaryt”, negalvojau, kad kazka prarandu. Galvojau kad kaiptik gaunu – nauja patirti, atidarau nauja dali saves, gaunu dar viena buda buti santykyje su kitu.
    “Nekaltybe” man yra baisus keiksmazodis. Man rodos, mes kulturiskai perspaudziam jos reiksme, ir dar taip negraziai misoginistiskai. Vaikinams tai yra iniciacija i vyriskuma, merginoms – kazko labai vertingo savyje paaukojimas vyrui. Pfft, kokia nesamone. Pirmos seksualines patirtys visiem zmonem yra gana reiksmingas dalykas ir milestone kelyje i suaugyste, zinoma. Gerbkime kiekvieno kelione – kas kada yra pasiruoses ka daryti, kada sutinka tinkamus zmones, kokios patirtys butent jiems stipriausios; ne vien “p in the v” seksas yra – gal kazkam pirmakart paliesti kruti, pirmakart pasibuciuoti “kaip suaugusiems” buvo daug stipresni isgyvenimai.

    reply
  • Agnė

    Aš praradau nekaltybę 22 metų 🙂 Apskritai, tik normaliai pabučiuota buvau 20 metų 🙂 Kai gyveni mažame kaime ir nori tik gerai mokytis, apie jokius vaikinus ir seksą su jais negalvoji, nes „o kas bus, jei pastosiu?”
    Tačiau seksas visada mane domino. Nors mano pirmas kartas buvo nelabai blaivus (abu buvome apsvaigę), supratau, kad dabar atsivėrė keliai į „kitą dimensiją”.
    Nesijaudink, kad nesimyli. Ir tikrai nejausk gėdos, kad vis dar esi nekalta. Jeigu jauti, kad nori atsiduoti tik iš meilės, lauk jo. O kalbėdama su draugėmis apie sekso reikalus, pajuokauk, kad „jūs daugiau žinote, apšvieskite mane”. Sėkmės tau, anonime 🙂

    reply
  • Rita

    Man būtų įdomu sužinoti iš vaikinų pusės, ką jie galvoja apie”nekaltas” vyresnes paneles ? Man 24 metai ir aš esu vis dar nekalta ir atrodo man bus gėda pasakyti vaikinui, kad nesu turėjus lytinių santykių, tas mane ir baido pradėti lytišką gyvenimą.

    reply
    • pseudo incognito

      Visi tie žodžiai yra visuomenės stereotipai… Man 31 ir aš merginą tik bučiavau… Kaip manote ar man drąsu tai pasakyti? Šis puslapis padeda tokiems kaip mes jaustis geriau, būtent dėl to kokie esame 🙂

      reply
    • Tomas

      Rita, aš esu vaikinas. Susipažinau su savo mergina, kai jai buvo 25 metai. Aš buvau 26-ių. Mano mergina buvo nekalta ir neturėjo prieš tai vaikino. Aš turėjau daugiau patirties.

      Kalbant tomis temomis, užsiminė, kad prieš tai vaikino niekad neturėjo. Kiek nustebau, bet reikšmės tas neturėjo. Vėliau supratau, kad ji tuo norėjo pasakyti, kad ji yra ir nekalta. Vėlgi kažkiek nustebau, bet tai tikrai nekaip nepaveikė neigiamai mano požiurio į ją. Po to aš supratau, kad ji mano akyse dėl to “paaugo”!

      Aš pradėjau ją labai gerbti, tiesiog žmogiškai, nes ji sugebėjo tai išsaugoti, nelakstė per klubus ieškant naujo partnerio kas savaitę ir pan. Tai man reiškė mūsų santykių stabilumą, pasitikėjimą ir tvirtą meilę.

      Paminėsiu, kiek mes malonumo turėjome tyrinėjant pagaliau jos pirmąjį kartą – kartu. Visą tai kitaip atrodo, kai esi vyresnis, ir į tai žvelgi kitaip. O pirmas kartas, turiu pastebėti, tai ne tas vienas kartas, o menėsiai, palaipsniui, žengiant naujus žingsnius. Prisiminant tai, tiesiog kraujas verda.

      Tad, apibendrinus, noriu pasakyti, kad merginai tikrai nėturėtų būti gėda dėl to. Vaikinas supras ir tikrai įvertins. Tai yra vertybė, kuri yra labai reta dabar. Pradėk savo lytinį gyvenimą su tuo, su kuo jautiesi gerai, ir nebijok būti atvira. Jeigu ką, galiu atsakyti ir į daugiau klausimų iš vyro pusės tą temą.

      reply
      • Kamilė

        Labas, Tomai,

        Dėkui, kad prabilai haha. Šilta ir optimistiškai nuteikianti žinutė. Esu girdėjusi, kad vaikinai nustemba geruoju sužinoję apie merginos nekaltybę. Ne visi vaikinai tokie. Viliuosi, kad galėtum daugiau papasakoti. Kaip manai, kodėl vaikinai galėtų reaguoti neigiamai? Ar tai ir jų patirties klausimas? Svarbiausia atrodo, merginos labiau bijo pasakyti, nei laukti tinkamo žmogaus. Ką patartum iš savo patirties, kaip geriausia tai pasakyti? Ar kaip tau pačiam atrodo geriausia sužinoti?

        reply
    • V

      Aš irgi maniau, kad bus gėda pasakyti (man buvo 19).tačiau kai sutikau žmogų, kuriuo galėjau pasitikėti, visai nebuvo gėda, ir jam tai nepasirodė keista.

      reply
    • ...

      esu mergina ir susiduriau su priesinga situacija. Kai susipazinau su savo vaikinu jam buvo 27 metai ir jis prisipazino jog niekad neturejo nei merginos nei lytiniu santykiu. Priezastis ivardino panasias kaip straipsnio autore. Tai skambejo kiek keistokai, nes mus visus veikia paplite stereotipai, jog vyrai negali be sekso, nesvarbu su kuo, kad nuo to priklauso ju vyriskumas ir panasiai. Del to vaikinams dar sunkiau nei merginoms prisipazinti jog yra nekalti.

      reply
  • Dabar

    Labai panašiai jaučiausi. Maniau eisiu su bet kuo galiausiai ir bet kur. Deja, panašiai ir gavosi. Nusitašiau bare ir absoliučiai nieko neprisimenu, tik atsibudau pas kažką namie ir kuo skubiausiai dingau. Kad turėjau santykių supratau iš kraujo ant kelnaičių. Jaučiausi siaubingai, bet tryniau tai iš atminties. Po daugiau, nei metų susipažinau su pirmu (ir tikiuosi paskutiniu) savo vaikinu. Tai žmogus su kuriuo galėjau pasidalinti šia savo patirtimi, todėl būtent su juo ir laikau savo pirmąjį kartą. Tada buvo mintis “va dabar tai prasidės” (turėjau omeny siautulingą seksualinį gyvenimą). Bet tai taip ir neprasidėjo, man seksas niekada ir netapo tuo kažkuo wow gyvenime, būtinybe. Mūsų požiūris į tai sutampa, bet šią vietą norėčiau pataisyti. Bet realiai išmokau, kad normalu ir kai seksas nėra kažkokia siekiamybė ir santykiai turi daug daugiau spalvų. Tad viskas ir tau ateis laiku. Dabar draugės džiaugiasi savo seksualiniu gyvenimu. Vėliau džiaugsis kažkuo kitu, ką irgi norėsi pasivyti. Nežinau, vaikai, santuoka ir pan. Mes niekada nieko nepasivysim lygiai kaip ir neatsiliksim. Man labai reikia išmokti buvimo dabar.

    reply
  • Jov

    Wow. Šis tekstas visiškai neperspaustai ir logiškai nusako įvykių eigą normaliai mąstančio žmogaus. Aš pati pirmojo karto sulaukiau būdama 21metų. Manyje irgi visą laiką kunkuliavo panašios mintys. Buvo įdomu pačiai patirti tai, bet nenorėjau to daryti su bet kuo. Galimybių taip pat turėjau ne vieną ir net ne dvi. Visgi aš kažko bijojau, laukiau ir kaip jau paminėjau – sulaukiau. Tai buvo vaikinas, kuris mane turėjo “prisijaukinti”. Ir tai nutiko visiškai to norint po pusės metų nuo mūsų pradžios, nors prie to buvom priėję keletą kartų – aš vis stabdydavau. Kol vieną dieną jaučiausi pasiruošusi. Tai įvyko ir niekas nepasikeitė. Visada galvojau kas bus po to. Kaip pasikeis santykiai, aš. Lyg atrodė, kad turi kažkas pasikeisti. Persijungti mygtukas. Man atrodo, kad galbūt labiausiai ir bijojau to, kas bus po TO. Bet nieko nenutiko. Gyvenimas buvo toks pat. Vienintelis dalykas tas, kad tavo vagina jau buvo “patyrusi”. O dabar praėjus metam nuo “atidarymo”, po “įvairių kartų visur” viskas jau atrodo normalu. Nors labai gaila, kad su tuo vaikinu privalėjon pasukti skirtingais keliais, aš jam dėkinga už pirmąsias sekso pamokas, nors dieve, kiek dabar dar padaryčiau ar daryčiau kitaip. Bet visi mokomės. Mano istorija komentare, man pačiai yra lyg autorės istorijos tęsinys. Nes aš lygiai taip pat mąsčiau, patyriau ir gyvenau tuo. Ir gyvenu dar toliau, bei jau su kitokiom mintim ir požiūriu laukiu naujų gyvenimo patirčių.

    reply
  • Barbora

    Aš jokios lytinės patirties neturėjau iki 24m. Tad manau, kad būnant 20m. nereikėtų taip jaudintis dėl tokios patirties nebuvimo. Aš taip pat jaučiausi šiek tiek nejaukiai būdama skaisti, norėjau užsiimti seksu anksčiau nei sulauksiu 30m., per tiesą drąsą meluodavau, kad esu turėjusi lytinių santykių. Bet dabar džiaugiuosi, kad to neatlikau su atsitiktiniu žmogumi, o palaukiau sau artimo žmogaus.

    reply
  • Jovilė

    Na, aš savo nekaltybę praradau būdama 19, bet tik todėl, kad sutikau žmogų, su kuriuo iš tikrųjų norėjau tai padaryti. Jeigu nebūčiau sutikus, tai būčiau laukus ir 25, ir 30, bent taip manau dabar, nes visą gyvenimą man buvo svarbu su kuo tai atsitiks ir nenorėjau tiesiog prarasti nekaltybės. Todėl straipsnio autorei linkiu sėkmės ir kantrybės. Jeigu jauti, kad nori tai padaryti tik todėl, kad būtum tokia kaip visi, tada nedaryk, nes kiekvienas žmogus yra unikalus ir išskirtinis (taip daug kartų girdėta frazė, bet čia iš tikrųjų tiesa) ir tik tavo pasirinkimas su kuo ją prarasi ir kada, niekam daugiau tai neturi rūpėti.

    reply
  • 21

    Man ir mano vaikinui 21, draugaujame jau trejus metus ir iki šiol nesame pasimylėję 🙂 Abu esame nekalti, abiems šie santykiai yra pirmieji. Galbūt kažkam tai sukels visišką nuostabą ar keistumą. Tačiau ką veikėme šiuos trejus metus – link sekso artėjome ir artėjame pamažu: mokomės pažinti vienas kito kūnus, jautrias vietas, kas ir kaip kuriam (ne)patinka, nuosekliai mažinome drabužių skaičių. Apie seksą kalbamės atvirai – diskutuojame, kaip jį įsivaizduojame, išreiškiame baimes dėl pirmojo karto, lūkesčius ir pan. Žinome, kad iki to kažkada prieisime, tačiau to neskubiname. Abiejų nuomonės sekso atžvilgiu sutampa – kol baiminamės, tol nereikia. Nė vienas nespaudžiam kito. Man nieko nebuvo gėda, jog vis dar esu nekalta. Ir net turėdama vaikiną! (kas kitiems atrodo dar keisčiau). Tad teksto autorei norėčiau perduoti linkėjimus ir pasakyti, jog būna ir taip, kaip mums. Ir būna visaip! Nuo to neturėtum jaustis kaip nors nesmagiai. Ačiū už straipsnį! 🙂

    reply
    • Laura

      Nepyk, bet nesuprantu to, ir tos baimės, ko čia reikia bijoti? Tris metus būnant kartu nepasimylėti manau nėra normalu, pati buvau santykiuose du metus ir nesimylėjau su žmogum, faktas vienas – nebuvo traukos, po tų santykių susiradau kitą vaikiną ir nekaltybę praradau vos po keletos mėnesių. Galima jausti šilčiausius jausmus žmogui, bet nejausti traukos, juk jei yra trauka žmogui visos baimės pasimiršta iš to noro.

      reply
  • Giedrė

    Man greitai sueis 20 metų. Ne tik nesu turėjusi lytinių santykių, bet ir niekada neturėjau vaikino, nesibučiavau. Galvoje dažnai sukdavosi mintis “kas su manimi negerai?”. Suprantu ką teksto autorė jaučia kai jos draugės kalba apie seksą. Anksčiau būdavo nejauku klausytis draugių kalbant apie lytinius santykius, galvodavau, kad reiktų pasimylėti, tada tarsi vienas darbas bus atliktas ir bus nebegėda apie tai kalbėti. Nebegėda puslapio dėka ši tema tapo nebe tokia baisi ir nejauki, supratau, kad aš ne viena taip jaučiuosi. Dabar, nors ir neturiu jokios patirties, drąsiai kalbuosi apie lytinius santykius su drauge ir pažystamu vaikinu. Nebesureikšminu fakto, kad dar niekada nesimylėjau. Tikiu, kad mano gyvenime atsiras vaikinas kuriuo pasitikėsiu, nebijosiu būti savimi ir pajausiu jog tai yra tas žmogus su kuriuo noriu pirmą kart pasimylėti.

    reply
  • G.

    Aš taip pat visą paauglystę maniau,jog sulauksiu TO vienitelio. Tačiau jis išgirdęs apie mano ( (tuomet beveik 20-metės) nepatyrimą išsigando… Kaip vėliau paaiškėjo, po šios žinios, tapau jo paradinė mergina, o naktimis jis turėjo sekso draugę. Sužinojus tai, buvo be proto skaudu… Neapleido mintis, kad nei vienas vyras taip niekad ir nevertins mano nekaltybės. Taip pat, kad jei dabar nepasimylėsiu kone su bet kuo, niekad nebegalėsiu prisileisti jokio kito vaikino. Taip ir nutiko. Žinoma, alkoholis tik dar labiau prisidėjo prie kvailo ir spontaniško sprendimo. Pirmą kartą pasimylėjau su tik iš matymo žinomu penkiais metais vyresniu vaikinu. Jam iškart pasakiau, kad jokių rimtų santykių iš jo nesitikiu. Kad ir kaip baisu tai atrodytų, džiaugiuosi, kad tąnakt mano kelyje pasitaikė būtent jis. Vis klausinėdamas ar aš tikrai to noriu, ar vėliau nesigailėsiu, viską darė labai švelniai, nors skausmas buvo baisus. Kitą dieną mūsų keliai išsiskyrė. Dar ilgą laiką iš jo sulaukdavau žinučių su klausimais kaip gyvenu, bet bendrauti nesinorėjo. Taip, buvo laikotarpių, kai to savo sprendimo labai gailėjausi. Tačiau tass gailėjimasis ir gėda buvo labiau primestas visuomenės, nei mano pačios vidinis jausmas. Tikrai nesiūlau nei veinai taip elgtis. Tiesiog noriu, kad kiti žinotų, jog ne visų pirmosios patirtys būna kaip filmuose. Šiandien jau daugiau nei 4 metai gyvenu su nuostabiu vaikinu. Pirmąjį kartą, kai mylėjomės aš ir laikau tuo pirmuoju. Nes tai būvo nuostabi patirtis. Prieš tai pažinome vienas kitą, vienas kito kūnus. Būtent su juo pamilau ir save bei savo kūną. Kiek žmonių, tiek ir patirčių. Svarbu nesigailėti savo priimtų sprendimų. Ir mažiau sukti galvas, ką kiti galvoja, kas priimtina visiems. Gyvenam savo gyvenimus ir dėl savęs.

    reply
  • Sandra

    Smagu kad parašėte šį straipsnį, nes aš pati planavau pabandyti. Ir ne anonimiškai. Man 25 metai, aš vis dar nekalta. Ir nematau nieko blogo. Turėjau vaikiną, su kuriuo draugavau pusantrų metų, tačiau apart bučinių tarp mūsų nebuvo. Tačiau, po skirybų aš pradėjau domėtis savo kūnu. Atradau masturbaciją, vis po truputį atrandu jautrius taškus savo kūne, imu mąstyti kas man patiktų lovoje su vyru. Dažnai pagalvoju , jog aš trokštu vyro. Vieno. Su kuriuo niekada nebuvau susitikus, bet męs daug bendraujame intymiai ( užsiimu sextingu su vienu partneriu), męs pakalbame ką norėtumėm išbandyti, kaip norėtumėme viską išjausti. Aš jo nebijau, bet vos susitarus susitikti kas nors sugriauna planus. Bet kai ateis laikas ir tinkamas žmogus, tai įvyks. Ir man svarbu kad jausčiausi drąsiai ir saugiai.

    reply
  • Joana

    Kol kas komentarų skiltyje būsiu rekordininkė – užtrukau iki 29. Iš šono, tai gali atrodyti nesuvokiama, bet man viskas klojosi natūraliai. Tiesiog iki tol neturėjau jokių rimtų santykių – labai daug dirbau, labai daug keliavau, mano aplinkybės buvo ne tokios, kuriose natūraliai megztųsi ilgalaikis ryšys, o pati didesnių pastangų į jo puoselėjimą irgi nedėjau. Galbūt tiesiog per daug gerai jaučiausi savo pačios kompanijoje. O vienos nakties nuotykiams ar seksui nors ir po trijų pasimatymų, bet nematant ateities aš tiesiog negalėjau ryžtis – galvoje tam buvo blokas.

    Ir vis tiek sunku įsivaizduoti 29 metų nė karto nesimylėjusio žmogaus gėdą. Man atrodydavo, kad visi tai žino, kad tai didžiausia mano stigma, galiausiai, kad esu tikrai nenormali. Juk net yra tekę skaityti keletą istorijų žiniasklaidoje apie ilgai jokios seksualinės patirties neturėjusius žmones: jie visada pateikiami keistuolių skiltyje, kartu su smėlį valgančiomis senutėmis ir 70 kačių dviejų kambarių bute laikančiais tipais.

    Laikiau tai savo trūkumu ir bandžiau nuo visų slėpti, bet man atrodydavo, kad net per pasimatymus mano nepatirtis užrašyta ant kaktos. Kai sutikau tuometinį savo draugą, jam apie savo patirties stoką irgi nesakiau – apie tai tiesiog nesikalbėjome. Po pirmo karto tylėjau toliau, o jis arba nesuprato, arba gudriai apsimetė nesupratęs. Man tiesiog buvo per daug gėda apie tai kalbėti. Galvojau ok, praslydau. Juokingiausia, kad net tada, kai su juo išsiskyrėme, kažkuriuo metu su palengvėjimu atsidusau – kaip gerai, kad jis nesužinos, kad buvo man pirmas.

    Nuo tada prabėo jau daug laiko ir dabar suprantu, kad jokios gėdos ten nebuvo ir kad jos nepatyręs trisdešimtmetis ar net vyresnis žmogus tokios gėdos jausti neturėtų, nes šioje srityje nėra nenormalaus amžiaus, yra tik skirtingos istorijos. Bet neįsivaizduoju nė vieno 29 metų “nekalto” žmogaus, kuris galėtų šios stigmos atsikratyti dar iki pirmą kartą pasimylint.

    reply
  • Mil

    Man 24 ir aš dar neturėjau lytinės patirties. Kai turėjau vaikiną draugavime daugiau nei 1,5 metų, tai atrodė gedinga, baimė ką jis pagalvos, jaučiausi kalta, kad santykiuose esu stabdis. Po vieno neblaivaus vakarėlio likau pas jį nakvoti, nes nesinorėjo grįžti namo, jis pasiūlė tai padaryti, aš atsisakiau nes jaučiausi per daug neblaivi, o jis buvo toks pat neblaivus ir tikriausiai dėl to drasesnis nei įprastai. Po kurio laiko turėjome kelionę, su nakvynę, aš tam jau buvau pasiruošusi ir norėjau tai padaryti, bet buvau nusiteikusi taip, kad iniciatyvos iš mano pusės tikrai nebus. Tą karta to nebuvo. Buvo ir daugiau progų, bet jis nerodė iniciatyvos, bet iš esmės santykiai buvo pilni klaustukų, ir paslapčių, todėl nesijaučiau tvirtai su juo ir po skyrybų sužinojusi visa tiesą apie jį dėl to, kad tarp mūsų nieko nebuvo labai džiaugiuosi. Kalbėti, apie tai, kad esu iki šiol nekalta, man nei kiek negėda, jei draugių rate diskusija aš stipriai nesireiškiu, bet jei konkrečiai manęs klausia aš pasakau, kad esu nekalta ir man visai dzin. O patirties kaip išsirinkti tą išrinktajį su kuriuo turėsiu pirmąjį karta įgavau.

    reply
  • Anonimas

    Sveika! Puikus straipsnis.
    Man 20 metų ir jau du su pusę metų draugauju su vaikinu. Taip, jis pirmas vaikinas mano gyvenime. Metus netgi gyvenome kartu, tačiau per tą laiką niekad neturėjome lytinių santykių .. Ir dėl to esu kalta aš. Kai prie tos akimirkos priartėdavome, aš išsigąsdavau. Nors su vaikinu apie tai ne kartą kalbėjome , tačiau iki šiol save dėl to griaužiu, bijau, jog dar ilgai tam etapui nebūsiu pasiruošusi , o vaikinas mane paliks..

    reply
  • .

    27 metai. Nežinau ką reiškia intymūs santykiai. Nežinau ką reiškia turėti vaikiną. Apie atsitiktines pažintis net nekalbu, stabdo kažkas iš vidaus. Anksčiau dėl to pergyvenau. Labai. Galiausiai pabodo save kamuoti šiomis mintimis. Gal atsiras žmogus, gal ne. Visad būdavo sunku prisileisti kitus. Dabar tiesiog bandau mėgautis savo veikla, mokytis naujų dalykų.

    reply
  • Modesta

    Sveiki, aš esu Modesta. Kai tik pamačiau antraštę instagram stories, iškart puoliau skaityti straipsnį, kadangi man taip pat yra 20 metų, niekada nesu turėjusi lytinių santykių, tačiau labai daug laiko apie tai galvojau ir norėjau kažkam plačiau apie tai papasakoti, kadangi visiškai dėl to nejaučiu jokios gėdos.
    Kalbant apie mane, kaip ir minėjau, jau du metus esu pilnametė, tačiau viduje kažkodėl nesijaučiu labai suaugęs žmogus – galbūt rimtas, bet nesuaugęs. Aš pati, kaip asmenybė, nesu pati sociališkiausia: bendrauju su žmonėmis, bandau atrasti naujus dalykus, tačiau nesiveržiu to daryti kaip pačio svarbiausio dalyko, nes šiek tiek prisibijau žmonių bei bendravimo su jais, kiekvienas sąlytis su nauju asmeniu gyvenime būna kupinas baimės bei nežinios, kaip būsiu priimta, tačiau vis tiek bandau nestovėti vietoje. Darželyje, mokykloje mažai su kuo bendravau; kai klasiokai tapo vyresni, pradėjo rengti vakarėlius, į kuriuos niekada neidavau, nedalyvaudavau diskotekose ir panašiuose dalykuose, dėl ko daugelis pradėjo neberaginti manęs, todėl spėju, kad dėl to niekada ir neturėjau vaikino iki pilnametystės. Kai pradėjau studijuoti ir iki dabar, nuo 19 iki 20 metų, turėjau du vaikinus, su kuriais esu tik pasibučiavusi, tačiau jokių “gilesnių” dalykų nebuvo, kalbant apie lytinius santykius. Pirmasis vaikinas, su kuriuo bendravau, mane šiek tiek dėl to smerkė bei traukė per dantį, kadangi sakė, jog esu frigidiška, nes retai atsakydavau jam tuo pačiu į, jo galva, “pošlus” pasakymus.
    Nežinau, galbūt aš esu nelabai suaugusi, galbūt mano pažiūros yra šiek tiek pasenusios, tačiau lytinis santykis su kitu žmogumi man yra svarbus žingsnis, kuriam norėčiau pasiruošti. Dabar, galvodama apie tai, ar norėčiau, kad į mane įeitų vaikinas, kurio nepažįstu vien dėl to, jog susipažinčiau su seksu, nemanau, kad tai yra gera mintis dabartinei man – tai mane šiek tiek gąsdina, tačiau jeigu toks santykis nutiktų su vaikinu, kurį pažįstu, myliu ir jaučiu jam tikrai stiprius jausmus bei, kas svarbiausia, pati esu tam pasiruošus – aš už ir labai stipriai. Ką noriu pasakyti? Man, asmeniškai, seksas yra labai gražus dalykas, galbūt net pats gražiausias visame pasaulyje, kas gali nutikti tarp dviejų žmonių, tačiau tik tada, kai jie pažįsta vienas kitą, lytinis kontaktas yra dar viena priemonė labiau pažinti vienas kitą bei parodyti, jog abu asmenys pasitiki vienas kitu. Galbūt aš keisiuosi, tačiau dabar nenorėčiau su niekuo patirti sekso, kadangi psichologiškai nesu tam pasiruošusi. Gėdijuosi savo kūno ir koks jis yra. Man reikia save pamilti. Tačiau žinau, kad save pamilsiu ir galėsiu savo kūnu dalintis su kitu žmogumi, iš ko galbūt gims kūdikis, o tai yra taip nuostabu.
    Bendraujant su vaikinu, dabar man yra labai svarbu jį pažinti kaip asmenybę, parodyti savo jausmus bei pasakyti, koks jis man svarbus ir panašiai, tačiau seksas nėra pagrindinis dalykas man.

    reply
  • Alien

    Man 20metų ir aš netik, kad nesu neturėjus lytinių santykių, bet ir neturėjau vaikino nors atvirai nežinau ar aš jo ir noriu ir nesu su niekuom bučiavusi. Gal aš kokia nenormali ar kas, bet manęs tai visai nedomina. Nors ir per drauges susikūriau tinderį neįzivaizduoju kam jis man. Man ten visi vienodi,o jos ten nuo visų alpsta.

    reply
  • 19

    Labai noriu padėkoti visoms panelėms už atvirumą šiuo klausimu, kuris man taip pat neduoda ramybės. Perskaičiusi visus nuostabius komentarus pajutau, kad nesu viena! Jaučiuosi kaip išgirdusi likimo seserų istorijas, pajutusi ryšį su jumis visomis. Mes kartu ir mums NEBEGĖDA, nes mes mokomės didžiuotis savo patirtimis ir pagarba savo kūnui. Ačiū!

    reply
  • Kristina

    Aš nekaltybę praradau 23 metų. Kažkaip iki to laiko visada sėkmingai nuo to išsisukdavau, nes labai buvau įsijautus į “Sniego karalienės” vaidmenį. Nors šiaip, tai niekada neplanavau “laukti vestuvių” ar “to vienintelio”, tiesiog taip tuo momentu elgtis atrodė teisinga. Nemanau, kad tai buvo baimė ar kažkas panašaus, gal labiau kažkokia vidinė nebrandumo emocija. Nejaučiau dėl to gėdos, nelaikiau savęs kitokia. Buvo iki to laiko keli vaikinai, kurie labai patiko (ne tuo pačiu metu), bet kažkokį turėjau nepaaiškinamą išdidumą, kuris uždarydavo visas duris 🙂 Dabar, kai apie tai pagalvoju, tai kažkaip keistai viskas atrodo, bet kaip jau ir minėjau, tada viskas atrodė kitaip. Tik jokiu būdu negraužkit savęs dėl to, nesigėdinkit. Kiekvienam tas laikas skirtingai ateina ir nėra jokių taisyklių ar įstatymų kiek metų turi būt kai prarandi nekaltybę. Jų turi būt tiek, kiek reikia.

    reply
  • Anonimė

    Noriu visas/visus padrąsinti gerbti savo kūną ir vidinį balsą, nepasiduodant aplinkos spaudimui. Ir noriu pasidalinti savo istorija. Man buvo 23 m., tuomet dar nebuvau turėjusi jokio pasimatymo, ką jau kalbėti apie intymesnį kontaktą. Dargi sirgau depresija dėl įvairių gyvenimų įvykių supuolusių tuo metu. Taigi pradėjau ieškoti pagalbos, nes nelabai supratau kas su manimi vyksta. Deja atsitiko taip, kad vieno vizito metu poliklinikoje, psichiatras nusistebėjo, kad dar neturiu vaikino. Kadangi tuo metu buvau pažeidžiama, pasijutau itin nenormali, ir suvedžiau galus, kad galbūt dėl savo nedrąsos ir kitų asmenybinių savybių esu kalta dėl savo ligos, o vaikinas galėtų pataisyti padėtį. Gėdijausi dar labiau, kad esu nekalta, ir dar sugalvojau tikslą..netekti nekaltybės iki 24 m. Taigi panirau į santykius su per savo pirmąjį pasimatymą sutiktu vaikinu, kuriam nelabai ką jaučiau, ir išvis nesuprasdama apie ką turi būti tie santykiai. Su niekuo apie tai tada, deja, nešnekėjau/neatviravau, manau būtų mane kas sustapdę, “paprotinę”(ehh, ir kaip būtų buvę faina, jei ir šis puslapis būtų atsiradęs dvejais metais anksčiau:)). O tam vaikinui ilgai neišdrįsau prisipažinti, jog jis buvo mano pirmasis visame kame. Ilgą laiką buvau vidinėje kančioje, gėdos, kaltės jausmuose. Mūsų santykiai galų gale nutrūko po beveik dvejų metų draugystės.
    Iki šiol dirbu su savo praeitimi, ieškant geresnio santykio su ja, ir kartu atlaidumo sau. Tad iš savo patirties/perspektyvos, nuoširdžiai tariu, jog verta palaukti, kad ypač pirmieji kartai keltų kuo šiltesnius prisiminimus, gerbiant save:). Ir beje, daugeliui vaikinų, mano nuomone, yra faina, jog tu jam esi pirmoji;) Stiprybės visiems!

    reply
  • NEGĖDA

    Man tuoj pat 20 metų ir aš taip pat, vis dar neturiu lytinės patirties. Tik man visiškai negėda, gal net savimi didžiuojuosi, kad gebu atsirinkti ir kad vėliau neteks gailėtis. Draugaujame su vaikinu jau ilgiau nei metus, buvo progų, bet aš nesijaučiau pasiruošusi, todėl pasakydavau ne, savo veiksmais. Dėkoju Dievui, kad sutikau žmogų, kuris myli mano asmenybę, vidų ir kuriam ir taip gera su manimi. Mano nuomone, ateis metas viskam, todėl nereikia skubėti. Visų pirma, mylėkime vienas kitą, visa širdimi

    reply
  • Kristina

    Pirmasis kartas buvo 23-ejų metų, bet man iki to laiko net minčių nekilo, kad tai gali būti gėda.

    reply
  • Jurgita

    Aš irgi pirmą kartą turėjau būdama dvidešimties ir iki tol, visai kaip ir autorė, vis dėl kažkokių priežasčių neturėjau vaikino (o vienu paauglystės momentu, kai lyg ir turėjau, jokio sekso taip ir nebuvo, nors jis ragindavo pabandyti), bet labai dėl to, kad man 20, o sekso nebuvo – aš nesijaudinau ir per daug negalvodavau, matyt irgi subrendau tam vėliau nei daugelis mano pažįstamų. Na bet vieną dieną sutikau žmogų, su kuriuo viskas buvo labai paprasta ir net negalvojau ar jis yra tas, su kuriuo norėčiau pirmo karto, viskas tiesiog savaime išsirutuliojo (gal dėl to, kad to pirmo karto niekados neromantizavau). O dabar, kai man jau tuoj 30, kažkaip jaučiu, kad viskas vyko savo laiku, kai tam buvau visiškai pasiruošusi.
    Tiesa, per tą 10 metų tarpą nuo mano pirmojo karto, turėjau ir vienos nakties nuotykių, dėl dalies jų net džiaugiuosi, dėl dalies šiek tiek gėda, nes tai tikrai nebuvo protingi poelgiai. Bet iš esmės viską, kas buvo, laikau patirtimi, per kurią pažinau save ir savo kūną.
    Dabar jau keli metai turiu nuolatinį partnerį, su kuriuo seksas būna visoks, kartais aistringas kaip filmuose, kartais romantiškas, kartais tingus, o kartais tiesiog kaip priemonė atsipalaiduoti ar patenkinti sekso poreikį.
    Bet kuriuo atveju, viskam savas laikas ir tikrai neturėtų būti klausimo, kada yra laikas pirmam kartui. Bet geriau vėliau nei niekada, tad linkiu jį patirti 🙂

    reply
  • Marie

    Man buvo 23 kai pirmą kartą pasimylėjau, laukiau, nes iki 20 metų jaučiau, kad man dar reikia seksui pribręsti, nors ir turėjau ilgalaikius santykius. Po 20 metų, kai mano sriuba jau išvirė, nesutikau nei vieno vaikino su kuriuo norėčiau megzti artimus santykius. Nors ir jaučiau aplinkinių spaudimą, bet visu savo kūnu, kiekvieną ląstele jaučiau ir žinojau, kad lauksiu, kad ir 100 metų, kol surasiu tą žmogų su kuriuo pajusiu emocinį artumą ir tik tada pasimylėsiu. Tai laukit ir kiek jums reikia, mažiau klausykit kitų, nes iš nežinojimo aplinkinei smerkia ar nesupranta, kaip galima taip “ilgai” būti nepasimylėjus. Ir patarčiau ilgai nelaukti ir pasakyti, kad neturėjot lytinių santykių, nes jei neigiamai sureaguos, tai žinosit, kad nėra ko gaišt laiko su tokiu žmogum. Aš pasakiau po kelių pirmų pasimatymų, nors ir buvo sunku pasakyt, nes žinojau, kad mano draugas turėjo daug lytinių santykių, bt vėliau jokio diskomforto nejaučiau ir nebuvo nereikalingų permąstymų – kaip reaguos/ kas bus jei..

    reply
  • Ačiū už 'nebegėdą'

    Esu 22, dar neturėjau lytinių santykių. Neturėjau, nes neturėjau rimtos draugystės, manau, tik su labai artimu žmogumi ir gali tai daryti. Jaunystėj aplinkiniai nesidalijo daug apie savo seksualinę patirtį, todėl nejaučiau didelio spaudimo, netgi 18-iolikos jaučiausi dar jauna tam. Kai jau pradėjau jausti spaudimą, visą laiką turėjau šalia draugę, kuri irgi neturėjo patirties, todėl truputį ‘pasiparindavom’ kartu ir toliau laukėm to vienintelio. Labai nemažai progų buvo apturėti pirmąjį kartą, tačiau kaip ir autorei visą laiką iškildavo klausimas ‘ar dėl jo aš tiek laukiau?’ Atsakymas būdavo neigiamas. Ir nejausdavau tam žmogui seksualinio potraukio, manau dėl to jog aš jo nepažinodavau. Pati save laikau kiek intraverte, todėl pasitikėjimo jausmą įgaunu negreitai. Taip pat prisidėdavo baimės jausmas, pirmo karto baimės, o dar su mažai pažįstamu žmogumi pasitikėjimo nepridėdavo. O dažnas vaikinas ir spausdavo, kiek žodžiais, kiek veiksmais, todėl dar labiau man pasitikėjimas krisdavo. Ir vienos nakties nuotykiai – ne variantas, po jų atrodo ateis tik pasigailėjimo jausmas.. jei net pabučiavus mažai pažįstamą vaikiną, ko atsitikę nemažai kartų, dabar pradedu gailėtis tai padarius, atrodo, kad ir bučinius pradėjau vertinti. Vis gi nieko nekeisčiau, negalvoju kokybės prarasti dėl kiekybės:) manau svarbiausia įsiklausyti savęs ir elgtis taip kaip jauti, o metai nėra rodiklis diktuojantis tavo gyvenimo žingsnius!

    reply
    • Šaunuolė, tu esi labai protinga! Nebūtina išvis turėt tą pirmą kartą – elkis taip, kaip jauti <3

      reply
  • Greta

    Man 22 metai ir aš dar neturėjau lytinių santykių. Kartais galvoje kirba tokios mintys, kad kuo tolyn tuo labiau bus baisu kam nors tai pasakyt. Bet o ką dabar daryt, kad neturėjau rimtų santykių, o su bet kuo į lovą gultis nenoriu. Labai tikiuos, kad kai sutiksiu patinkantį vaikiną jis bus supratingas ir jam tai nebus kažkokia problema.

    reply
    • R

      Tikrai nesijaudink dėl to! Žvelgiant iš vyresnės merginos perspektyvos, 20-25 m. žmonės atrodo dar tokie vaikai 🙂 esi labai jauna, todėl nereikia graužtis, kad tai dar neįvyko. Svarbu ne kada, o su kuo.

      reply
  • Justina

    Tikrai labai apsidžiaugiau, radusi šį tekstą ir supratusi, kad nesu viena! 😀
    Po kelių dienų švęsiu 21 gimtadienį ir netik, kad esu nekalta, bet ir nesu turėjusi vaikino. Nežinau, kodėl, bet kaip ir daugelis čia pasisakiusių, jaučiu kažkokią lyg ir gėdą, kai koks nors naujai sutiktas vaikinas klausia ar esu dar vis nekalta, kiek vaikinų esu turėjus ir pan. Tačiau visada stengiuosi būti atvira ir sakyti viską taip, kaip yra iš tikrųjų.
    Stengiuosi viso to nesureikšminti ir galvoti, kad ateis ir mano laikas, kai sutiksiu tą žmogų, su kuriuo nebus jokių gėdų ir kuris viską supras.

    reply
  • alisa

    nekaltybę pratadau 23 metu ir visiskai del to nesijaudinau, nes tai mano kunas, mano gyvenimas ir pasirinkimai, nera jokio reikalo jausti spaudima

    reply
  • Judita

    Man eina 42-i. Pirmakart tai ivyko 20-ies. Norejau visoms pranesti gera zinia – pries akis visas gyvenimas! Kazkada pamasciau, kad daugiau nei puse savo gyvenimo as jau aktyviai myliuosi, pastaruosius 17 su savo vyru, ir visai nesijaucia, kad pradejau taip ‘velai’. Teko varliu ir rupuziu pabuciuoti, kol princas atsirado, taciau is dabarties perspektyvos nei 20, nei 25 neatrodo ‘velu’.

    reply
  • Gita

    Aš TAI padariau būdama 33, beveik 34 su žmogumi, kuriuo žavėjaus. Rodės, ir jis manim. Bet tai nebuvo taip tikra, nes ryšį nutraukė jis. AŠ NEŽINAU KODĖL. 🙁 Gal aš per apkūni, negraži, gal kvaila. NEŽINAU.
    Dabar man 37, gyvenime atsirado kitas vaikinas. Džiaugiuosi, kad sutikau aną žmogų, bet norėčiau, kad tai su esamu vaikinu tokia intymi kūniška patirtis būtų buvusi pirma.
    Ir ne, nemanau, kad per vėlu.

    reply
  • Aurora

    Be galo ačiū už pasidalinimus. O aš maniau, kad pirmąkart mylėtis būnant 24 yra jau labai nenormalu 🙂 Mums abiems tai buvo pirmas kartas – be galo tuo džiaugiuosi. Ir jau senokai esame šeima – augame patys ir auginame vaikus 🙂 Ačiū! <3

    reply
  • Liru

    Labas!
    Paskaičiusi tiek istorijų atpažinau save. Praradau skaistybė kai man buvo 22. Jaučiausi kaip straipsnio autorė. Jaučiausi nenormali, bet, deja, mano pirmas kartas nenusisekė. Iki tol ne turėjau ilgu santykių iš tiesų ir nebandydavau jų kurti. Taigi sutikau keleriais metais vyresnį vaikiną. Jis man labai patiko, deja, aš jam ne taip labai. Visada mane spausdavo, kol vieną dieną sutikau pasilikti pas jį namuose. Prašė juo pasitikėti. Kadangi buvau naivi tai ir patikėjau. Pasilikus pas jį jis nugirdė mane alkoholiu ir vėl kadangi buvau naivi sutikau išgerti. O jis pasinaudojo proga. Žinoma pamenu kaip viskas vyko, tada nesijaučiau blogai ar padarius klaidą. Tačiau vėliau tas žmogus pašiepdavo mane, traukdavo per dantį, manipuliuodavo manimi, kad tik su juo permiegočiau. Galiausiai likau labai įskaudinta. Buvo ir vis dar yra sunku įsileisti žmogų į vidų.
    Taip, kad tu šaunuolė😉 Ir jūs visi nuostabus su savo istorijomis👍

    reply
  • Anonimas

    Gal ir kvailai pagalvojau, bet skaitant susidarė įspūdis, kad “TO VIENINTELIO” laukimas yra toks pat apribojimas kaip ir patarimas nesiduoti su betkuom. Suprantu apie ką kalba teksto autorė, bet tiesiog norėjau pasidalinti ir kitokia nuomone. Žmonės bręsta skirtingai ir galbūt aistros poreikis gali išaugti labiau nei santykių? Kalbu apie tas, kurios tiesiog savęs nemato santykiuose ir kurioms kalbos apie TĄ VIENINTELĮ ir jų stebuklingą momentą skamba šiektiek išpūstai, o gal net kaip pasaka?. Tai nereiškia, kad jos turėtų susilaikyti nuo sekso! Manau, kad du žmonės gali sukurti malonią ir saugią aplinką seksui ir nebūdami santykiuose. Kiekvienas lytiškai bręsta skirtingai ir prieš savo pirmąjį kartą turėtų mąstyti apie save ir kaip jaučiasi toje situacijoje su esamu partneriu. Galbūt tos kalbos, kuriomis nekaltybės paradimas įvelkamas į kažkokius labai prabangius ir mums neįperkamus drabužius mus taip apriboja ir atitolina nuo sekso, kad patys pamirštame apie savo poreikius? 🤷‍♀️

    reply
  • I

    Pamenu,kai skaiciau straipsni,tik jam pasirodzius ir norejau rasyt komentara prijausdama teksto autorei. 20metu, nekalta mergina, neturejusi vaikino buvau ir as. Ir praejus kiek daugiau nei menesiui, atradau zmogu,kuris man patinka, ir kuris priverte pirma karta gyvenime pasijusti ypatinga. Lyg laukti to zmogaus buvo verta. Praejus vos 3 savaitem, ko gyvenime nebuciau pagalvojus, mes tai padarem.
    Ir sis zmogus,man tikrai patiko. Ir tiesa, tai nutiko net ne is pirmo, o antro karto (2 diena) ivyko didysis ivykis,nes pirma negalejau atsipalaiduot, nors prie jo pirma karta jauciausi rami,kad tai tuoj ivyks,kur seniau,sirdis, atrodo, issoks is krutines, kas manau ir buvo zenklas,kad buvau nepasiruosus ir su netinkamu zmogumi. Praradau nekaltybe ir tiesa sakant, viskas ka iki tol galvojau apie seksa pasikeite. Suprantu,tiek tuos,kurie tiki,kad seksas yrs tik seksas,kaip fizinis malonumas,ir tuos,kurie mano,kad tai sutvirtinantis jausmus ir emociju pilnas reiskinys. Man, tai buvo ne pati maloniausia patirtis,skaudejo,kad uoj,tikejausi,kad viskas bus zymiai paprasciau,bet kiekvienos merginos,moters kunas yra skirtingas. Na ir ko labiausiai bijojau,kad nejausciau kaltes jausmo.dziugu,kad jo ir nebuvo. Bet, negi viskas gali graziai prasideti ir pasibaigti. Grizus po keliones, nes tai ivyko kitame mieste. Supratau,kad jau laikas uzduoti ta sudetingiausia pasaulyje klausima,kas mes? Jau esu susipazindinusi su jo draugais,sese,kartu visus susikibe,apsikabine,nesidrovi buciuoti prie savo kompanijos,tai normalu man atrode uzduoti si klausima, ir giliai sirdyje tikejau,kad atsakymas bus toks kokio noriu, bet deja. Eilini karta, pasijutau tuscia, atidavusi per daug. Turbut,kai vaikinas negali atsakyt,ar jis tau jaucia simpatija ar ne,tai nera labai geras zenklas. Ir tai, privercia vel mastyt,kas su tavim negerai, ar ne per anksti atidaviau savo nekaltybe zmogui,kuris net nezino ar as jam patinku o gal jam tai buvo tik pramoga.. juk mano planai buvo padaryti tai su zmogumi,kur bus abipuse simpatija. Bet gyvenimas zaidzia be taisykliu ir kad ir yra skaudu mano sirdziai, man nebegeda, kad praradau nekaltybe tokioje situacijoje. Gal,viskas vyksta,kaip turi ivykti. Ir is visko turime pasikmti tik gerus dalykus. Esu dekinga jam,juk jis “atidare” man gyvenima ir i kitoki pasauli,pazinti save ir priimti savo seksualia puse,kuria,zinau,kad turiu.
    O dabar, lieka tik laukti, kaip pasibaigs si istorija su siuo zmogumi, juk visad laikomes mazos vilties kruopelytes,kad kazkas gali iseiti ir gero.

    reply
  • Paulius

    Laba aš irgi noriu prisipažinti esu 25m vaikinas irgi neturejas lytinių santykių, nes neradau tos vienintelės merginos, mėgstu ramybėje leisti laiką.
    Neturiu ką slėpti atviras aš esu

    reply
  • Anoninme

    Sveiki, man 26 metai, mano ex 29 metai, (turėjęs 3 merginas po 2 metus ir dar X skaičių šiaip…). Turėjau vaikiną su kuriuo prabuvome beveik 2 metus (susipažinome darbe ir iškart pajutau simpatiją), tačiau paliko, gimtadienio dieną.
    Situacija buvo tokia jog visad norėjau tokio vaikino kaip jis (mielo rūpestingo, linksmo, 2 k gėles padovanojo, nuolat dovanojo tai saldumynus tai kvepalus, pasimatymai kavinėje gamtoje, filmai, skambučiai, sms – t.y. daug dėmesio..) . Beje, kavinėse mokėjome 1 kartą jis, antrą kartą aš, už prammogas irgi…Draugystės pradžioj jis mielas ir rūpestingas buvo bet po 3 mėn paaiškėjo jog geria, vartoja psichotropinius migdomuosius, serga depresija, klauso tik mamos (t.y. viskas kaip pasakys mama). Vaikinas nuolat man sakydavo seksistinio pobūdžio juokelius apie merginas, atsidūrus dviese kur nors jis vis stengdavosi fiziškai, kad TAI įvyktų… Pamenu 1 kartą atėjus pas jį į svečius pasitikint jog jis serga (moku lašelines daryti o jis prašė nes neva blogai jaučias…). Jis jautėsi gan gerai.. energingas, linksmas ir pan.. Viskas baigės tuo jog pasedėjus vos nedaėjo iki.. nes “visos merginos pas mane atėjusios bent nusirengia” – įsivaizdavau esanti viešnamyj… bet tuo metu jau buvau iki ausų jį įsimylėjus… Visas jo kalbas ir jo draugų patarimus jį palikti nes jam rūpiu tik dėl… praleidau pro ausis.. ir po 1,5 metų draugystės prisipažinau jog negaliu turėti vaikų (tikėdamasi paži9rėti ar tikrai jam rūpiu) o jis pasakė “nesijaudink man to nereik”. Tuo metu buvome išvykę ir teko nakvoti kartu.. Žinoma vėlgi vos nedaėjo iki.. nes jis tarsi užbūrė mane ir nieko aplink nenorėjau girdėt…bet jo iniciatyva viskas nutruko… tuomet (po tos išvykos) 3 mėnesių bėgyje prasidėjo atšalimas iš jo pusės.. Gimtadienio dieną paskambino ir sako rinkis arba sexas arba skyrybos… Žinoma labai jį myliu ir nežinau kodėl… gal iš baimės jos nesutiksiu kito, o su katėm likti bijau.. Draugų turiu mažai, vaikinų apsuptyje yra mažoka nors bendrą kalbą lengvai su betkuo randu… Naktinio gyvenimo nemėgstu, alkoholio irgi..

    Klausimas. Vaikinai , kaip jus manot ar aš rimtai psichologiškai nesveika jog taip gavosi ar organizmas fiziologiškai priešinosi dėl jo psichologiškų priekaištų (“myliu tave… mano buvusi… tu blogesnė už buvusią nes.. pas ta mergina….o pas tave… tu netiek išprususi kiek mano buvusi….p.s. kurią jis labai mylėjo bet paliko jį dėl kito 😀 ).
    Merginos kokia jusų nuomonė šiuo klausimu ? (tik būkit geros “neapmėtikit akmenim”) 🙂

    reply
  • tom

    as ir galvojau iki kokiu 22, kad sulauksiu tos vieninteles ir viskas bus romantiska, bet tokia niekada nepasirode, ir paciam nesiseke nei pasibuciuoti nei kokius santykius uzmegsti, o kai visi aplinkui turi poras tai irgi slegti pradejo. Tai tiesiog nuejau pas prostitute. Nemokejau dar atsirinkti, pasivi mergina pakliuvo ir tiesiog gulejo uzsimerkus, bet bent nasta nuo peciu nukrito.

    reply
  • M.

    Rašau, nes noriu pasidalinti kiek kita patirtitimi. Esu vaikinas, man 31.Esu nekaltas. Taip, išgirdote teisingai. Nesu turėjęs jokios lytinių santykių patirties. Galite juoktis, sukioti pirštą prie smilkinių ir t. t. Galvojote esu koks mamyčiųkas, turintis kažkokių psichologinių kompleksų, ar patyręs emocinių traumų vaikystėje. Ne, esu sveikas savimi pasitikintis vaikinas, neturiu kompleksų bendraujant su priešinga lytimi, nors prisipažinsiu, kad nesu tas žmogus, kuris būtų linkęs pats pirmas susipažinti ar būti kompanijos žmogumi. Tai kame problema su manimi?? Aš ir pats apie tai mastau. Ne nesu nei gėjus, ar trans ir pan. Permastydamas kodėl dar nebuvau turėjęs tokios patirties, manau supratau, kad iki dabar gyvenime man nėra pasitaikę progos rasti tinkamą žmogų ir aplinkybės buvo ne mano pusei. Galbūt kai kas pagalvos, kad galima juk susirasti santykių tik dėl sekso. Bet nemano tai būdai. Nesu idealistas, apie seksą ir artimus santykius galvoju, nors šeimoje apie lytinius santykius nebuvo kalbama išvis, ir manau, kad tai nėra gerai.. Man seksas ir imtymumas poroje ir apskritai yra viena iš meno formų. Merginos, ir visi kiti, kaip manote, ar su manimi kažkas negerai, kad iki dabar esu tarsi balta varna.

    reply
  • Paulius

    Man 30 metų. Esu išsilavinęs, skaitau knygas, esu atsidavęs, nesavanaudiškas, ryžtingas, kūrybingas, supratingas. Galiu kalbėti apie literatūrą, psichoanalizę, meną. Šiuo metu bandau tapti grafikos dizaineriu. Esu atletiškas. Sportuoju nuo 11 metų. Turiu gražius namus. Ant kiekvienos sienos kabo po tapybos paveikslą. Esu nuoširdus, atviras, galiu tikrai įsijausti į kitą žmogų. Žodžiu, esu tikrai supratingas ir rūpestingas. Tačiau turiu daug psichologinių problemų: kamuoja neviltis, nemiega, liūdesys, vienatvė, melancholija, nerimas ir t.t. Neturiu nei vieno draugo, nei vienos draugės. Niekada nesu nei bučiavesis, nei mylėjęsis. Niekada neturėjau moterų. Man atrodo, kad net nesu apsikabinęs moters. Labai norėčiau turėti, bet visi ženklai rodo, kad jau niekada to neišeis patirti, o jeigu ir išeis, tai turbūt net nesuprasiu kas darosi.

    reply

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.