Nemokamas pristatymas visoje Lietuvoje per 1-2 d.d. Kilo klausimų? Susisiek: pardavimai@nebegeda.lt

Vaiva Rykštaitė. Ką privalo tikra moteris?

Nuotrauka: Couple Cups

reiškia būti tikra moterimi? Aš nežinau. Žinau tik tiek, kad ne visi vaginą turintys žmonės sieloje jaučiasi moterimis. Tačiau turbūt sutinku su knygos „Kaip būti moterimi?“ autorės Caitlin Moran žodžiais: „Turi vaginą? Vadinasi, esi feministė.“ Nes gimimas moters kūne išsyk reiškia ir primetamus visuomenės lūkesčius, stereotipus, prietarus, draudimus ir su jais ateinantį suvokimą, kad nepaisant lytinių organų, visų pirma, esame tiesiog žmonės.

O jeigu tu esi moteris, bet nesi feministė, tai kurių savo teisių dabar nori atsisakyti?

Lyg ir norėjau šįkart išvengti feminizmo temos, bet neišeina, nes moteriškumo sąvokos neįmanoma kvestionuoti visų pirma neįsileidžiant minties, kad tikra moteris neprivalo nieko, ko neprivalo ir vyrai. Ji neprivalo gimdyti vaikų. Ji neprivalo skustis pažastų. Ji neprivalo būti švelni ir gudri kaip laputė.

Ar aš esu tikra moteris, jei beveik visą gyvenimą pirma paskambindavau man patikusiam vaikinui? Kiek kartų girdėjau ir skaičiau, kad vyras yra medžiotojas, o moteris – gazelė. Kad moteriški aukštakulniai juk tam ir skirti – atrodyti gležna, tokia beveik neįgalia, negalinčia pabėgti nuo medžioklei pasiruošusio vyro. Nors aš sakyčiau, kad prastas medžiotojas, jei taikosi tik į greitai negalinčius bėgti…

Bet mane mokė, kad pačiai vyrams geriau neskambinti. Palaukti. Vaidinti nepasiekiamą. Nes taip daro tikros moterys.

Kartais ir vaidinau, nes kažkaip baisoka atrodė staiga tapti netikra moterim. Tik tada nesupratau kuo tapčiau – vyru? „Vištgaidžiu!“ – girdžiu atsakant plikai skustus vaikystės kiemo bernus, kurie dar sakydavo, kad, cituoju: „graži pana turi būti su ilgais plaukais. Trumpi plaukai tinka tik šuniui…“

Nieko prieš aukštakulnius neturiu. Tiesiog nemėgstu jų, man nepatogu. Užtat labai mėgstu dažytis prieš kur nors išeidama. Makiažo darymesi atpažįstu pirmykščių genčių pasiruošimą medžioklei – tik jie veidus tepė baltais ir juodais dryžiais, o aš tepu bronzantais ir šešėliais. Esmė ta pati. Ėjimas į barą man būdavo lyg ėjimas į medžioklę. Nebūtinai vyrų – nuotykių, pokalbių, pokštų, patirčių. Mane mokė: tikros moterys negeria viskio su ledu. Vynas, likeris, šampanas – va, čia moteriški gėrimai. Tikra moteris valgo nedaug.

Tikra moteris negali būti juokinga, bet turi pati garsiai juoktis iš vyro pokštų. Net jei pokštas nejuokingas, vis tiek reikia juoktis – tai glosto vyrų savimeilę.

Tikra moteris nagus lakuojasi rausvais atspalviais. Tikra moteris segi sijonus. Tikra moteris moka ir mėgsta gaminti valgį. Tai štai, kurį laiką tikrai maniausi mėgstanti gaminti, kol nesutikau savo vyro. Dabar pagaliau supratau, ir pripažinau sau: nekenčiu valgio gaminimo. Anksčiau gamindavau tik tam, kad patikčiau kitiems. Kotletų kepime ieškojau savo tikrojo moteriškumo. Bet jo nebuvo nei farše, nei aliejuje, nei po visko iki blizgesio iššveistoje virtuvės kaitlentėje, kurioje pamačiusi savo atvaizdą svarsčiau: ar ne per stora?

Nes tikra moteris juk turi turėti šiek tiek putlumo, na žinote, kad būtų už kur paimti, bet ji negali būti per stora.

Išgirdusi žodžius „tikra moteris“ išsyk matau Merliną Monroe. Tik, va, bėda, niekaip neįsivaizduoju jos su prijuoste stovinčios prie puodų. Tada regiu Šarlotę iš „Sekso ir miesto“, kuri, po įvairių apklausų, žiūrovų vyrų buvo išrinkta kaip į žmonas labiausiai tinkanti serialo herojė. Gaila, kad tie balsavusieji veik nesuprato, kad visos „Sekso ir miesto“ herojės yra moters archetipai, kuriuos savyje talpina kiekviena moteris: ciniška karjeristė Miranda, laisvamanė paleistuvė Samanta, šeimos židinį kurstyti trokštanti Šarlotė ir, žinoma, pati nežinanti ko nori Kerė.

Skirtingais gyvenimo etapais reikia savyje atrasti ir įkūnyti vis kitą rolę, ir tai, dažniausiai, net nepriklauso nuo žmogaus lyties. Ir ne, man pagaliau nebegėda kalbėti apie „Seksą ir miestą“, kuris intelektualų dažai yra pašiepiamas tartum… tiesą sakant, net nežinau kodėl apie „Seksą ir miestą“ drauge su „Bridžitos Džouns dienoraščiu“ dažnai prabylama pašaipiu tonu. Nes sukurti linksmą, tačiau tuo pačiu milijonų žmonių išgyvenimus atliepiantį kūrinį nėra paprasta. O gal čia šaipomasi iš žaismingo lengvumo – to moteriškumo aspekto, kuris, paradoksalu, visuomenės tuo pačiu brukamas moterims kaip jų esmė? Bet grįžkime prie tikros moters: ilgaplaukės didžiakrūtės gražuolės su perlų vėriniu ant kaklo, ant taškuotos suknelės užsirišusios prijuostę, savo raudonomis lūpomis ir aksominiu balsu kviečiančią paskanauti jos ką tik iškepto pyrago cinamonu kvepiančiuose namuose. Pažįstat tokią? O jei vieną dieną ji nusiskus plaukus, išsitatuiruos veidą ir nuspręs tapti bosininke, ar tada jis liausis buvusi moterimi?

Jau sakiau, kad mėgau pirma skambinti vyrams. Jiems tai ne visada patiko, ir kartais aš tikrai pakentėdavau ir pasikankindavau, leisdama vyrui pirmam žengti žingsnį. Bet giliai širdyje nujaučiau, kad mano gyvenimo partneriui, tam, kuris mane išties mylės, turėtų būti visiškai nesvarbu, kuris pirmas paskambins. Ir tikrai, kai sutikau savo būsimą vyrą, po mūsų pirmojo pasimatymo nesvarstydama jam paskambinau pirma. O jis taip nuoširdžiai apsidžiaugė išgirdęs mano balsą!

Tas jo džiaugsmas man buvo tik patvirtinimas, to, ką seniai nujaučiau: tikra moteris… daro ką nori.

Neseniai kažkur perskaičiau, kad dabar pasaulyje egzistuoja jau nebe du, bet septyniasdešimt du skirtingų lyčių pavadinimai. Mane tai glumina. Tačiau tikiu, kad nesvarbu kaip save identifikuojame, kaip rengiamės, ką turime tarp kojų, mūsų pasąmonėje egzistuoja du pradai: vyriškasis ir moteriškasis, įkūnijantys tėvą ir motiną, valią ir meilę. Tačiau jie neturi nieko bendro stereotipiniu vyro ar moters tikrumu. Kiekvieno žmogaus vidinis darbas yra pačiam pažinti abu pradus savyje, rasti juose harmoniją, tuo pačiu tam tikromis akimirkomis pagal situaciją leidžiant vienam ar kitam pradui stipriau pasireikšti. Prabilti apie šiuos du pradus man sudėtinga, nes tai tarsi prieštarauja feminizmo idėjoms.

Tačiau, rizikuodama likti nesuprasta, sakau: tai yra sielos, pasąmonės pradai, išreikšti ne sijonais ir automobiliais. Todėl mane šiek tik erzina moteriškumo mokyklos, nes moterims nereikia mokytis kaip būti moterimis. Moterims, kaip ir vyrams, reikia išmokti savyje pažinti ir prisijaukinti ABU pradus. Jei kam ir reikia pažinti moteriškąjį pradą, tai, be abejonės, vyrams, ypač tiems, kenčiantiems nuo toksiško maskulinizmo, nesugebantiems reikšti jausmų, piktiems, nelaimingiems. O moterį mokyti būti moterimi tai tas pats, kas vilką mokyti būti šuniu. Išdresiravus šeimininkui patogu, bet užgniaužus tikrąją laukinę prigimtį – baisu, nes niekad nežinai, kad ji prasiverš ilgesingu kauksmu į mėnulį arba visai nemoteriškai tau įkąs.

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.