SULTYS gyvai: svajonių pašnekovai

Susitinkam Lapkričio 20d, klube KABLYS, Vilniuje.
Į viršų

Patyriau seksualinį išnaudojimą: iš artimųjų sulaukiau tik kaltinimo

Iliustracija: Vaiva Stankutė

Neseniai sulaukėme skaitytojos laiško ir noro pasidalinti savo istorija apie seksualinį išnaudojimą. Dėl suprantamų priežasčių, ji norėjo išlikti anonime, todėl šiandien pavadinsime ją Laura. Moteris dalinasi paauglystės seksualinio išnaudojimo patirtimis ir tai, kokią įtaką tai turėjo ir iki šiol turi jos gyvenimui. Nors savo artimoje aplinkoje Laura dėl to susidūrė su abejingumu ir kaltinimu, ji tiki, kad kalbėjimas apie seksualinį išnaudojimą ir dalinimasis jo atpažinimo būdais, gali sumažinti tokių nusikaltimų kiekį ateityje.

Suprantu, kad yra labai sunku apie tai kalbėti, bet gal galėtum papasakoti savo istoriją? Kaip viskas vyko ir kaip tu į tai reagavai? Ar turėjai su kuo pasikalbėti? 

Mano istorija išties yra labai tipiška. Tuo metu, kai visa tai prasidėjo, buvau paauglė, kurios šeimoje vyko skyrybos. Tai buvo ypač sudėtingas laikas, nes esant 14-15 metų, netekus artimiausių žmonių rūpesčio, jaučiantis apleistu, praradus pasitikėjimą šeima, tėvais, taip pat ir savimi, bei jaučiantis bejėgiu yra labai paprasta įkristi į ypatingai toksiškus santykius. Taigi, atsirado beveik dešimčia metų vyresnis vyras, kuris turėjo ypač gerą reputaciją tarp mano draugų ir pažįstamų. Kuris tokiai šeimos krizę išgyvenančiai paauglei, ieškančiai kokio nors įrodymo, kad nėra šešėlis, sukūrė intymią, jaukią aplinką, rodė išskirtinį dėmesį ir leido pasijusti bent šiek tiek reikalinga, gražia, įdomia. Tuo metu, chaotiškame gyvenimo tarpsnyje tai buvo vienintelis ženklas, kad aš galbūt galiu būti kam nors svarbi, į mane gali atkreipti dėmesį ir dar toks puikus visų mylimas jaunas vyras.

Kaip sužinojau jau daug vėliau, besigilindama į pedofilijos ir nepilnamečių seksualinio tvirkinimo atvejus, yra labai įprasta, kad išnaudotojais tampa ne visiškai nepažįstami žmonės, tačiau artimi ir ypač gerą įvaizdį visuomenėje, bendruomenėje, draugų rate ar net šeimoje turintys asmenys. Jais vaikai ar paaugliai žavisi, juos įsimyli ir nori jiems patikti ir įtikti.

Svarbu tai, kad jais žavisi ne tik aukos, bet ir jų aplinka, tai sukuria tam tikrą saugią išnaudojimui erdvę.

Taigi, tuo metu aš tikrai nesupratau kas iš tiesų dedasi, nes pirmiausia aš negalėjau net leisti sau tokios minties, kad šis žmogus, kuris man ir visiems aplinkui atrodo geras ir norintis man gero, galėtų turėti kokių nors kitokių tikslų. Be to, mano šeimoje buvo tokia situacija, kad aš, tėvams užsiėmus savo skyrybų procesu, turėjau tapti gana savarankiška ir prisiimti daugybę suaugusio žmogaus pareigų. Ir iš savo išnaudotojo nuolat girdėdavau, kad tai, kas tarp mūsų vyksta, yra „dviejų protingų, suaugusių žmonių reikalas“, o protingi, suaugę žmonės juk nepasakoja apie savo seksualinį gyvenimą. Taigi, aš juo tikėjau ir norėjau bei privalėjau būti „suaugusi“, nors buvau 8 klasėje.

Žinoma, aš buvau prisaikdinta tylėti, niekam nesakyti, geriausia – apsimesti, kad nieko tarp mudviejų nevyksta, bet man labai knietėjo kam nors pasipasakoti. Juk tai buvo mano pirmosios seksualinės patirtys. Aš turėjau draugių, mes pasikalbėdavome apie santykius ir visokius brendimo reikalus. Tiesa, kad į mano užuominas jos tik galvomis palinguodavo. Jis buvo gerai žinomas, populiarus vaikinas, tad net kai aš abejodavau, garsiai svarstydavau, užsimindavau, joms situacija neatrodė bloga, juk jis, jų manymu, negalėtų nė musės nuskriausti. Galiausiai tiesiai, su visomis detalėmis ar kažką konkrečiau aš pasakyti bijodavau, nes bijodavau, kad tai galėtų pakenkti jam. Be to, juk jis mane prisaikdino niekam nesakyti, bijojau jam pasirodyti vaikiška, silpna, prarasti jo pasitikėjimą ir, žinoma, savo vienintelę užuovėją.

Tuo pačiu man tikrai nebuvo aišku, kad vyksta negeri dalykai, nors gerai žinojau, kad sekso tuo metu nenorėjau, nesijaučiau nei tam pasiruošusi, nei juo iki galo tikra, bet mane dosniai vaišindavo alkoholiu, įkalbinėdavo, tamsiais žiemos vakarais išsivežęs į tokią nuošalią vietą, iš kurios pėsčiomis nebūčiau viena niekaip grįžusi namo. Prispausdavo, padarydavo ką nors staigiai, nepaklausęs, skatindamas daryti tai, ko nedrįstu. O kad aš turiu daryti, kas sakoma, tylėti ir niekam neprasitarti – matyt, toks jau tų suaugusių žmonių gyvenimas…

Ką reiškia būti suaugusiu ir kokie santykiai yra normalūs, aš nežinojau ir man atrodė, kad jis mane to moko. 

Turbūt negalima kalbėti vien apie tai, kas buvo, juk padariniai tęsiasi visą gyvenimą. Su kokiomis problemomis vėliau paprastai susiduria seksualinio išnaudojimo aukos? Kas vėliau laukė tavęs?

Visa tai truko keletą metų, aš su tomis besikartojančiomis ir vis stiprėjančiomis patirtimis užaugau. Kadangi mes oficialiai viešai niekada nedraugavome, tad mano atitrūkimas ėmus ruoštis egzaminams, atsiradus kitokių žmonių aplink, šiek tiek sustiprėjus situacijai šeimoje, turbūt buvo normalus. Jis, žinoma, visada paraleliai nuotykiams su manimi turėjo „oficialių“ savo amžiaus merginų, tad man visada tas slaptos mažosios meilužės santykis buvo skausmingas. Mane slėpė, aš buvau ta, apie kurią negalima pasakoti, be to, aš jam viešai buvau vaikas ir tai buvo labai bjaurus jausmas, nors jis mane įstumdavo į tokio slapto suokalbininko poziciją. Tai išties kūrė ypatingumo ir neeilinės mudviejų paslapties atmosferą. Kuri ėmė pabosti.

Be to, jis pats, man užaugus, sulaukus septyniolikos aštuoniolikos metų, ėmė manęs šalintis, taigi viskas taip ir baigėsi. Aš baigiau mokyklą, prasidėjo kitas gyvenimas. Bet aš ant jo ir pykau, ir negalėjau sau paaiškinti, kas gi iš tiesų čia vyko ar vyksta. Buvo sunku suprasti, ko jis iš manęs norėjo, ar dar kas nors tarp mūsų bus, ar ne. Galiausiai jis niekada nesiteikė su manimi apie tai pasikalbėti, visada elgdavosi taip, lyg nieko nebūtų buvę. Ir to aš taip pat negalėjau suprasti. Vis tikėjau, kad matyt taip reikia. Svarstydavau, kad gal jis toks jautrus, gal jam skaudu, galbūt aš kažkokia nepakankama buvau ir jis manęs nenorėjo skaudinti…

Tai, kas vyksta su žmogumi, patyrusiu išnaudojimą, yra gana keisti dalykai, nes pirmiausia dėl visko kaltini save, manydamas, kad buvai/esi netinkamas, blogas, nepakankamas, esi nesvarbus, esi slėptinas, esi prastas.

Kadangi su tavimi elgiasi kaip su niekuo, tai taip ir jautiesi – niekas. Kaip mergina, reaguodama į diskursą, manai, kad pati suviliojai, pati norėjai, pati kvaila. Taip pat imi pamiršti detales ir įvykius, juos tarsi užgožia bendras žinojimas, kad štai tokia mano patirtis, kažkas vyko, bet ilgainiui ta patirtis tarsi apauga naujais įspūdžiais, žiniomis, išgyvenimais ir nugrimzta kažkur labai toli. Ir iš tiesų ji nesirodo ir gali nesirodyti dešimtis metų.

Tačiau tai, kas tiems prisiminimams gęstant pasireiškia, yra pasikartojanti gili depresija. Keliems mėnesiams iškrisdavau iš gyvenimo, nebevalgydavau, mane ištikdavo isterijos priepuoliai, nuolat jausdavau baisią savinieką, nesugebėdavau megzti sveikų santykių dėl visiško nepasitikėjimo žmonėmis. Pasireiškia savidestrukcinis elgesys. Ir visa tai vyksta dėl kažkokių, atrodo, nepaaiškinamų priežasčių. Niekada iki tol, kol praėjus daugiau nei dešimčiai metų man staiga neiškilo iš atminties viena tų santykių detalė, aš „nesuvedžiau“, kad galbūt tai ir gali būti mano ypač sunkios psichologinės būklės priežastis.

O kaip jautiesi dabar? Ar kreipeisi pagalbos?

Aš periodiškai lankiausi pas psichologą, vėliau pas psichiatrą, visą laiką iki lemtingo atsitokėjimo. Bet tiesa, kad ilgesnio sveiko periodo nei keletas mėnesių nebūdavo. Kartą bandžiau užsiminti apie tą santykį, bet paklausta, ar nevyko kas nors netinkamo, griežtai pasakiau, kad ne. Negaliu paaiškinti, kodėl. Galiausiai pasinėriau į mokslus, šalia savęs turėjau vaikiną, kuris mane išties be galo mylėjo ir buvo ypatingai rūpestingas, o tai padėdavo kiek greičiau išsikapstyti iš duobių.

Tačiau, kai dėl visiško atsitiktinumo netikėtai ir staiga suvokiau, kas iš tikrųjų su manimi įvyko, ką iš tikrųjų patyriau, ir kaip tai vadinasi, patyriau milžinišką šoką. Visos detalės ėmė viena po kitos lįsti iš giliausių atminties užkaborių. Veik porą savaičių kasdien prisimindavau vis naujų dalykų ir kaskart, kai prisimindavau ką nors nauja, mane tiesiog suparalyžiuodavo. Tai buvo toks baisus laikotarpis, kokio dar nebuvau patyrusi niekada. Išties man trūksta žodyno, kad galėčiau apibūdinti tą būseną. Paklaikimas, neviltis, isterija, pasimetimas, visa apimantis šokas. Aš nežinojau nei į ką kreiptis, nei turėjau tam jėgų. Tiesiog gulėdavau paslika ant lovos porą savaičių beveik nieko nevalgiusi ir negėrusi, buvo sutrikęs virškinimas, viską atpildavau.

Tačiau buvau pasimetusi taip, kad vis dar nesupratau, kas gi vyksta ir kaip turėčiau elgtis, nes vis užklupdavo abejonė, ar aš neklystu, gal visgi ne taip yra, gal visgi aš kažko nesuprantu.

Galiausiai užaugo milžiniškas teisingumo troškimas. Teisingumo, supratimo, noro, kad būčiau išklausyta. Kad mane kas nors paremtų, padėtų pasiekti to teisingumo. Pasipasakojusi savo tėvams, bičiuliams ir žmonėms, kurie jį pažinojo, deja, sulaukiau tik kaltinimų, kad kaip gi čia taip tik dabar, po daugiau nei 10 metų prisiminiau? Įtartina….

Kai kam nors papasakodavau apie savo patirtį, dažniausiai susidurdavau su tokiu požiūriu, kad: 1. išprievartauta nebuvau, su viskuo, kas vyko, sutikau, taigi ir nusikaltimo nėra; 2. turbūt kažką ne taip supratau, gal jis išties mane labai mylėjo; 3. siekiu revanšo dėl nelaimingos meilės; 4. visokių santykių būna, o kadangi nebuvau vaikas, tad tai ne pedofilija ir nėra ko skųstis; 5. turiu pagailėti jo šeimos, nes ji gali labai nukentėti jei imsiuosi kokių nors veiksmų, o jo žmona, vaikai, tėvai to nenusipelnė. Visas šis siaubingas cinizmas mane, regis, visiškai palaužė, supratau, kad aš tiesiog neturėčiau pakankamai stiprybės siekti teisingumo. Šalia turėjau vos porą žmonių, kurie mane besąlygiškai palaikė. Bet man tai būtų buvusi visiška savižudybė.

Iš tikrųjų svarbiausia tai, kad aš, suvokusi ir įvardijusi, kas įvyko, žinodama, kad tiesa yra mano pusėje net ir po didžiulio psichologinio palūžimo po truputį ėmiau atsitiesti. Aš apsisprendžiau elgtis krikščioniškai ir atsukti kitą žandą, neskaudinti jo šeimos ir negriauti jam gyvenimo. Nors dažnai pagalvoju, kad tiesiog esu pernelyg silpna ir baili kautis. Man net ir dabar, praėjus jau nemažai laiko nuo visų įvykių, reikalinga nuolatinė specialistų pagalba.

O ar dabar yra kažkas (įgytos žinios, suvokimas), kas tau galbūt būtų padėję tada, jei tai būtum žinojusi? Galbūt tai yra kažkas, kas gali padėti kitoms aukoms.

Pirmiausia, svarbu atpažinti manipuliaciją – psichologinį smurtą. Tai ir buvo pagrindinis indikatorius, kad tai, kas vyksta, nėra gerai.

Vaikystėje ir paauglystėje, net ir suaugusių žmonių gyvenime būna įvairių santykių, situacijų ir patirčių, tačiau sistemingos manipuliacijos, bauginimas, sąlygų kėlimas, toks elgesys, kuris tave priverčia daryti tai, ko tu visai nenori, tačiau atrodo, kad neturi kito pasirinkimo ir yra tai, kas indikuoja, jog santykis ne tik nėra normalus, bet gali būti rimtai nusikalstamas. Paprastai aukos yra „suvyniojamos“ į tokią iliuziją, kad tarp tavęs ir jo yra kažkoks ypatingas, būtinai slaptas ryšys, kad daryti tai, ko nenori, bijai ar dėl ko nesi tikras, jaustis sutrikusiam yra būtina, nes ši patirtis yra ypatinga ir turi savo kainą. Sukuriamas vaizdinys, kad išnaudotojas yra labai jautrus ir pažeidžiamas ir visiškai priklauso nuo tavęs. Ir jeigu elgsies ne pagal nurodytą schemą, dėl tavo kaltės viskas gali sugriūti, jis gali būti labai smarkiai sužeistas ir įskaudintas. O tu, pasitikėdamas jo gerumu, įsimylėjęs ar išgąsdintas mažiausiai nori kokių nors nemalonumų, tad renkiesi gyventi pagal jo primestas taisykles. Deja, tą supratau tik jau patyrusi milžinišką traumą.

Gal žinai, ar yra būdų, leidžiančių pastebėti, kad kažkas galbūt yra seksualiai išnaudojamas, net jei jis ir nesikreipia pagalbos? Ką kiekvienas iš mūsų asmeniškai galime padaryti, kad tokių nusikaltimų, tokių aukų būtų mažiau?

Labai svarbu kalbėti apie psichologinį smurtą, apie tai, kas tai yra, mokytis jį atpažinti ir garsiai įvardinti. Pavyzdžiui, JAV veikia savitarpio pagalbos grupės, kuriose žmonės vaikystėje, paauglystėje, jaunystėje patyrę seksualinį išnaudojimą ir su tuo susijusį psichologinį smurtą dalinasi savo patirtimis ir garsiai, viešai apie tai kalba. Kalba apie tai mokyklose ir bendruomenėse. Tas viešas kalbėjimas ir dalinimasis savo patirtimi ne tik suteikia stiprybės patiems išgyvenusiems, bet atlieka ir šviečiamąją funkciją, bei skatina kalbėti tarpusavyje, tiek šeimose, tiek tarp draugų. Tai turbūt ir yra geriausia prevencija – kalbėti ir klausyti.

Žinoma, visokios suvešėjusios problemos kaip victimblameingas, diskursas, kaip tinka ar netinka moterims elgtis, arba nusistatymas, kad intymios temos yra „nešvarūs baltiniai“, kuriuos demonstruoti yra gėdinga, žema, ir daugybė kitų problemų Lietuvoje dažnai visus seksualinio išnaudojimo atvejus palieka paslaptyje.

Pačios pažeidžiamiausios visokiam išnaudojimui grupės yra būtent vaikai ir paaugliai, todėl ypač reiktų atkreipti dėmesį į tuos, kurie neturi tvirtų santykių šeimoje, kurie išgyvena šeimos krizes, patiria kokią nors atstumtį šeimoje, mokykloje, bendruomenėje ir kuriuos lengva suvilioti pasiūlant jiems dėmesį, patikinimą, kad yra ypatingi, geidžiami.

Paprastai paaugliams yra įprasta pasakoti detales, girtis, tartis. Tad pastebėjus bet kokius slepiamus santykius, nenorą dalintis smulkmenomis, ypač tarp draugų, kalbėjimą užuolankomis, siekį kažką nuslėpti, reikia prisiminti, kad tai gali rodyti, jog žmogus šaukiasi pagalbos.

Daugiau šia tema SULTYS epizode: Kaip gyti po seksualinės prievartos?

Rugilė atsako į jūsų laiškus, atrenka ir kuria tekstus puslapiui, inicijuoja naujus ir nusprendžia, ką nebegėdoje skaitysite rytoj.

Komentarai (2)

  • Avatar

    Mante

    Na, stebint mūsų visuomenę, tai iki tam tikro amžiaus dar esi „auka“, o po tam tikro amžiaus jau „pati kalta“. Moterims tas amžius, deja, labai greitai ateina…O apie seksualinę prievartą partnerystėje ar santuokoje apskritai dar žmonės nelabai kalba ir nelabai tokio dalyko pripažįsta. Tokių istorijų, kaip autorės, vis girdisi, kitą kartą net tėvams žinant ir toleruojant tokius santykius. Tėvams švietimo irgi baisiai reikia…

    reply
  • Avatar

    Vaidas

    Mante, kaip visada yra labai daug slidžių dalykų, kai norime nuteisti žmones, dėl to reikia aiškiai apibrėžtų ribų kas yra prievarta o kas ne.

    Iš aprašytos istorijos matosi, kad tas vyras yra realus šiknius ir autorė turi dėl ko nusiminti.

    O jei istorija būtų truputį kitokia. Jei vyras būtų neturėjęs kitų moterų, būtų išlaukęs, kol mergina bus pasiruošusi ir būtų jautresnis jos patirčiai. Jei jai sulaukus 18 būtų pasipiršęs. Ar sexą tokiama amžiuje vis tiek laikytumėte prievarta ir pasinaudojimu? Tikriausiai ne? Aš laikyčiau, nes autorės amžius ber kuriuo atveju buvo per mažas.

    O kaip dėl santuokinės prievartos?

    Jei žmona nenori sekso, o vyras nieko neklausdamas užlaužia pasitenkina, tai prievarta? Akivaizdu, kad taip.

    Jei žmona nenori sekso jau mėnesį, o vyras galų gale kažkaip įkalba ir žmona mylisi žiūrėdama į lubas. Čia prievarta? Kažkiek taip, bet kažkiek ne.

    reply

Komentuok