Tai kada vaikai?

Iliustracijų autorė: Teklė Ula

Man 29 ir aš esu santykiuose, kuriuose esu labai laiminga. Su partneriu stengiamės kurti lygiavertį, kupiną atradimų, laisvą nuo lyčių stereotipų santykį. Gaminam valgyt paeiliui, skalbinius džiaustom kartu, maistą perkame kartu, pinigus uždirbti stengiamės abu ir jais dalinamės. Palaikome vienas kitą kūrybiniuose tiksluose, leidžiamės į išprotėjusias keliones, bendraujame su naujais žmonėmis. Jaučiu, kad mano gyvenimas yra pilnas, prasmingas ir labai įdomus.

Prieš kelias savaites profilaktinei apžiūrai nuėjau pas ginekologę. Atsakiau į jos standartinius klausimus: „Ar turite pastovų partnerį?“, „Kaip saugojatės?“ ir, pasibaigus apžiūrai, ji man geranoriškai užsiminė: „Kai jau planuosite vaikus, rekomenduoju pagerti ir jums, ir partneriui folio rūgštį apie tris mėnesius bei užsukite pas mane.“, nors apie planuojamą nėštumą užsiminus nebuvau. Atsisveikinau su ja ir visą vakarą mąsčiau apie tai.

Aš dar niekad negalvojau apie vaikų planavimą. Man dar neprabudo joks mistinis „motiniškas instinktas“, kurį man žmonės pranašavo nuo tada, kai man buvo aštuoniolika. Aš net nežinau, kokias tuštumas turėtų užpildyti atėjęs į šį pasaulį vaikas – taip dažnai sako tie, kurie jų susilaukia. Aš nejaučiu, kad kažką reikia pildyti.

Kai man buvo 24 ir mane pradėjo rodyti per televizorių, žurnalistai atakavo skambučiais trumpiems ir ilgiems interviu. Dažniausiai pasitaikantys klausimai buvo apie tai, ką darau, kad išlaikyčiau figūrą ir apie tai, kada planuoju turėti vaikų (tuo metu buvau susituokusi – o kai esi susituokęs, visiems savaime suprantama tampa tai, kad tu GEIDI turėti vaikų; kitaip – kam tuoktis?).

Vieną kartą ėmiau ir atsakiau, kad nesuprantu, kam man reikalingi vaikai. Po to teko dar bent kelis mėnesius atsikirtinėti tetoms feisbuke į jų puolančius komentarus: moteris nežino, kam jai vaikai? Kaip šitaip? Kokia gi tai moteris?!!! EGOISTĖ GI!

Tada aš išsiskyriau ir šie klausimai dingo iš mano akiračio. Juk visuomenės akyse už išsiskyrusią moterį baisiau tik išsiskyrusi nėščia moteris.

Dabar šie klausimai vėl pradėjo figūruoti akiratyje. Be įkyrių smalsavimų apie tai, kada mano partneris man pasipirš ir ar aš jau laukiu; kada tuoksimės; vis švysteli klausimas: tai kada vaikai? Žmonėms atrodo savaime suprantamas reikalas: 29 metai mergai, turi berną, o kuo jinai užsiima? Kodėl ji dar nesilaukia? Kas vyksta?

 

Nepaisant to, kad kuriu puslapį apie seksą ir daugeliu klausimų galiu kalbėti atvirai, klausimą apie vaikus laikau vienu netinkamiausių. Šį klausimą pridera užduoti tik labai labai artimam žmogui. Ir tai – prieš tai gerokai įsitikinus, ar jo tai neįskaudins. Kodėl?

1. Yra daug porų, kurios vaikų susilaukti negali. Pažinojau kelias poras, kurios kelis metus vaikščiojo pas gydytojus, tyrė sveikatą, išbandė begalę įvairiausių priemonių tam, kad susilauktų vaikų, o neapdairus smalsavimas šiuo klausimu jiems būdavo kaip peilis į širdį. „Tai kur vaikai? Ko laukiate?“

2. Dažniausiai šį klausimą girdi moterys. Aš šį klausimą girdėjau jau kokius 30 kartų šiemet. Mano partneris – vos porą. Tokį klausimą moteriai gali laisvai užduoti interviu apie jos karjerą metu, gali tai parašyti nepažįstamas žmogus feisbuke ar instagrame, gali mestelti ir teta per močiutės gimtadienį PRIE VISŲ.

Taip yra dėl to, nes mes dar laikomės seno patriarchalinio suvokimo ir gyvenimo sampratos. Patriarchalinėje visuomenėje vyras rūpinasi karjera ir finansais, moteris rūpinasi vyru, namais ir vaikais. Nors daugelis traktuoja, kad mūsų visuomenėje abiems lytims galimybės yra lygios, tačiau vis dar galima pastebėti daug dvigubų standartų.

1949 m. Simone de Beauvoir savo knygoje „Antroji lytis“ apie santuoką rašė: „Vyras, dirbdamas savo darbą, dalyvaudamas politikoje, pasikeičia, daro pažangą, jis jaučiasi esąs išsklidęs erdvėje ir laike; o pavargęs nuo klajonių jis sukuria šeimą, įsitvirtina, nuleidžia pasaulyje inkarą; vakare jis atsigauna namuose, kur jo žmona prižiūri baldus, vaikus, rūpinasi tuo, kas sukaupta praeityje. O ji pati neturi jokio kito tikslo, tik saugo ir prižiūri grynu, identišku pavidalu pasireiškiančią gyvybę; ji įamžina nekintamą rūšį, užtikrina vienodą dienų ritmą ir žiūri, kad namuose, kurių duris ji laiko uždarytas, židinyje nuolat kūrentųsi ugnis; jai nesuteikta jokia galimybė tiesiogiai veikti ateitį ar pasaulį; ji išsiveržia į visuomenę tik vyrui tarpininkaujant.“

3. Аš niekam neskolinga kūdikių. Susilaukti vaikų nėra privaloma. Manau, kad tokių klausimų įkyrumą bei absurdiškumą galima būtų lyginti su klausimais: „Kada nusiskusi plikai?“, „Kada planuoji dalyvauti triatlono varžybose?“ Kyla noras paklausti: „Kodėl turėčiau?..“

Kartais savo instagrame darau klausimų sesijas, kai žmonės man gali užduoti klausimą anonimiškai. Pirmasis buvo „Ar planuojate vaikučius?“, man atsakius į šį klausimą: „Ar norite tapti surogatine motina?“ (kitaip nematau, kokia galėtų būti tos moters sąsaja su mano būsimais/nebūsimais vaikais), sekė kitos moters klausimas: „Kodėl tos feministės taip pyksta, išgirdusios šį klausimą?“ Tai labai tikiuosi, kad šis tekstas padės suvokti, dėl ko jos taip pyksta.

Moterys tik dabar pradeda vaduotis iš stereotipų – jos atranda pasirinkimo laisvę, joms puikiai sekasi karjeroje, jos supranta, kad vedybos – ne vienintelis kelias į pilnavertį gyvenimą, kai kurios gyvena be partnerių, mėgaudamosi neįpareigojančių santykių malonumais, kai kurios savo gyvenimą sieja su moterimis, kai kurios negali turėti vaikų, to nenori arba tiesiog dabar apie tai negalvoja. Derinys moteris+vaikai nebėra taisyklė, tai – tik vienas iš daugelio gyvenimo pasirinkimų.

Mus taip ilgai siejo su virtuve, vaikais, motinyste, taip ilgai vertino, kaip mes atrodome vyrų akimis, ar esame patrauklus kąsnelis jiems, ar mus kas nors norės vesti, ar mes geros mamos, žmonos, dukros, kad dabar mes po truputį tiesiamės į ramų atokvėpį nuo visų visuomenės vaidmenų, įsipareigojimų ir lūkesčių. Bandome nustoti suktis aplink kitus ir atrandame savo pačių ašį. Paklauskite mūsų apie tai, kas mums patinka, įkvepia, paklauskite, kaip kurti verslą, apie mūsų vidines ir išorines keliones, stiprybę, kas mums padeda siekti savo tikslų ir, kaip ketiname pakeisti pasaulį. O vaikų reikalą palikime asmeninėms partnerių šnekoms.

O apie mane – aš nesu kategoriškai nusiteikusi prieš vaikų turėjimą. Matau, kaip gražiai vaikus augina mano draugai, kaip jie daug atranda per savo vaikus bei išmoksta – tai nuostabūs stebuklai. Dar didesnis stebuklas – fantastiškas moters kūnas, kuris į pasaulį atveda naują gyvybę ir ją išstumia iš savo įsčių. Bet vis dėlto visus samprotavimus, asmeninius planus šiuo klausimu noriu pasilikti sau.

Mūsų skaitytoja Samanta dalinasi savo pasirinkimo neturėti vaikų viena iš priežasčių:

„Iš dalies nenoriu ir dėl to, kad motinystė atima galimybę gyventi tik dėl savęs. O vaikas yra bene didžiausia investicija, kuria dar ir reikia rūpintis bent jau keliolika metų. Dėl to esu įsitikinusi, kad žmonės, kurie nejaučia pašaukimo, neturėtų susilaukti vaikų vien dėl visuomenės spaudimo. Nes jausti dėl to prieštarą viduje dalį, ar net visą gyvenimą, nėra teisinga. Ypač, kai pirmaujame pagal depresija sergančių bei savižudybę besirenkančių žmonių rodiklius Europoje. Žmonės, kurie nesijaučia gerai kažką darantys, negali to darbo atlikti taip gerai, kaip tie, kurie jaučiasi esantys savo rogėse. Manote, jog yra gerai leisti vaikui augti šeimoje, kur jis nesijaučia pakankamai mylimas? Jums spręsti.

Dėl to esu įsitikinusi, kad žmonės, kurie nejaučia pašaukimo, neturėtų susilaukti vaikų vien dėl visuomenės spaudimo.

Žmonės labai mėgsta sakyti: „Tu dar jauna, vėliau tikrai pakeisi nuomonę, svarbu tik kad per vėlu nebūtų“. Šiuo klausimu esu įsitikinus gana rimtai, mieloji moteris teisianti visuomene, nenorėsiu aš tų vaikų ir po dešimt metų. O jeigu tikrai užsimanysiu, net kai bus per vėlu, mielai įsivaikinsiu. Bet tada jūs sakysit, kad čia ne tas pats, negali svetimo mylėt kaip pačios išnešioto. O kodėl ne?

Aš nesu nusiteikusi prieš gyvybės atėjimą į pasaulį. Anaiptol, labai žaviuosi žmonėmis, kurie jaučia pašaukimą šeimai, kurie suderina ir karjerą, ir vaikų auginimą taip puikiai kaip Austėja Landsbergienė. Bet tiesiog pati vaikų nenoriu ir nenustosiu ginčytis su visais, kurie teigs, kad tai mano, kaip moters, pareiga.“

 

Skaitytoja Berta rašo:

„Aš ir mano vaikinas jau turbūt per pirmąjį ar antrąjį pasimatymą kalbėjom apie tai, kad abu niekada nenorim turėti vaikų. Žinoma, merginos dažnai romantiškos pažinties pradžioje sako, kad nenori turėti vaikų tik todėl, kad neišgąsdintų vaikino, nes kai kurie iš jų juk bijo moterų, kurios turi savo nuomonę apie tai, kokios ir kada šeimos nori, o jei nuomonės išsiskirs – kito pasimatymo (O NE! JUK TAI GALI BŪTI PASKUTINIS VYRAS, KURIS NORĖJO SU MANIM EITI Į PASIMATYĄ!) tikriausiai nebus. Mūsų atvejis kitoks.

Mes stengiamės gyventi taip, kad kuo mažiau pakenktume aplinkai, išsaugotume gamtą, mažintume užterštumą ir galų gale prisidėtume prie planetos išsaugojimo, apie kurį žmonės, deja, nedažnai susimąsto. Esame veganai, stengiamės neapsipirkinėti greitosios mados parduotuvėse, stengiamės naudoti mažiau plastiko ir pan. (Ir ne, mūsų gyvenimas nėra varganas ir nuobodus, nes nevalgom šašlykų savaitgaliais, neperkam kas mėnesį naujų džinsų ir nevairuojam prabangios mašinos) Viena didžiausių problemų, su kuria susidurs ateities kartos (ir su kuria susiduriame mes) yra per didelė žmonių populiacija ir sparčiai mažėjantys ištekliai bei didėjantis vartotojiškumas. Kartu su vaikinu nusprendėme, kad planetai nepakenks tai, kad mes neturėsime vaikų ir joje bus vienu ar dviem vartotojais mažiau. Dažnai susilaukiu replikų apie tai, kad mes „keistuoliai“, „dar užsinorėsit vaikučių, pamatysit“ ir netgi „NENORMALŪS“, šį žodį, iš tiesų, priimam kaip komplimentą, nes šiuolaikinėje visuomenėje yra normalu pirkti ir vartoti be saiko, negalvoti apie tai, kaip tai veikia trečiąsias pasaulio šalis, ignoruoti pasaulinį atšilimą ir kitas ekologines katastrofas, lyg jos vyktų ne mūsų planetoje. Gal ir taip, gal mes tada ir nenormalūs.

Manau, kad tokios replikos atsiranda dėl išsilavinimo stokos, todėl yra svarbu apie tai kalbėti. Galbūt priežastis, kodėl mes niekada nenorime turėti vaikų, yra keista ir nesuprantama kai kuriems žmonėms, bet mums tai atrodo visiškai įprasta ir natūralu.“

Galbūt priežastis, kodėl mes niekada nenorime turėti vaikų, yra keista ir nesuprantama kai kuriems žmonėms, bet mums tai atrodo visiškai įprasta ir natūralu.

Beata yra Nebegėdos bendra įkūrėja, tekstų ir tinklalaidžių autorė, prisidedanti ir prie Nebegėdos naujienlaiškių kūrimo.

Komentarai (76)

  • Avatar

    Katia

    Aš kartais dvejoju, ar noriu vaikų, anksčiau buvau nusiteikusi neturėti, bet dabar vis labiau linkstu į kitą pusę.
    Tačiau pradedu susidurti su kita problema. Mano geriausia draugė, su kuria anksčiau ir aptarinėdavom tą vaikų neturėjimą, yra griežtai nusistačiusi jų niekada neturėti, niekada,never ever, niekada, taškas. Ir pasvarstydama apie savo būsimus vaikus, vis prisimenu jos repliką „mano viena buvusi draugė susilaukė vaiko, tai man iškart žmogaus nebėra, nežinau, kaip užblokuota jinai man, vis tiek jau normaliai su ja nesusitiksi ir nepasikalbėsi“. Tokie žodžiai man kelia siaubą.
    Ir tai ne pavienis atvejis. Kita pažįstama susilaukusi kūdikio, pirma iš savo rato, iškart pastebėjo, kad draugai jų niekur nebekviečia, į svečius nebeužeina, kartu nieko veikti nenori.
    Išsilaisvinimas iš prievartos gimdyti vaikus yra gerai, bet kodėl tos išsilaisvinusios kartais netgi nekenčia tų, kurios nusprendė turėti vaikų? Ir jas pradeda kažkaip „bausti“? 🙁

    reply
    • Avatar

      Jauna mama

      Mano nuomone, kaip pati žiūrėsite į šitą dalyką,taip ir bus. Jeigu moteris pati nusistato, kad turint vaiką – gyvenimas baigtas, tai taip, gal būt taip ir bus. Aš asmeniskai iš savo patirties galiu pasakyti, jog vaikas nė kiek nepakeitė mano gyvenimo būdo ir tempo. Susilaukus vaikelio sėkmingai tęsiau mokslus (dabar jau matosi finišo tiesioji), nėjau akademinių atostogų, po kiek laiko pradėjau dirbti (derinant darbą, mokslus ir mamystę) – patikėkite, viskam užteko laiko ir viską galima suderinti. Draugai niekur nedingo – čia man atrodo irgi – kaip save „pastatai“ taip ir bus – jeigu visada į kvietimus bus tas pats atsakymas – negaliu vaikas serga, vaikas miega, vaikas valgo ir t.t. tai ilgainiui tikiu, kad draugai nebekvies. Mano atveju taip nebuvo, kadangi įmanoma tikrai viską suderinti – pvz susiderinat susitikimą po vaiko miego. Kelionės ir laisvalaikis – keliaujame nuo mažų dienų, jokių problemų. Taip kad nemanau, jog vaikas kardinaliai keičia gyvenimą, tiesiog reikia pačioms pasirinkti kaip Jūs gyvensite tą gyvenimą su vaikeliu.

      reply
    • Avatar

      Dainora

      Paklausk savęs, ar tai tikrai yra draugė… turiu du vaikus- mano dvi geriausios draugės netekėjusios ir be vaikú- mūsú bendravimas nepakito, pokalbiú temos neišsemiamos. Jos keliautojos, laimingos 32-iejú metú moterys, brandžiuose santykiuose su antromis pusėmis. Tiesiog jos nenori vaikú- ir tai yra normalu! Pati jaučiuosi laiminga augindama vaikus, dirbdama, siekdama savú tikslú. Gerbiu pasirinkimus abu: ir turėti, ir neturėti vaikú. Man baisu, kai miters visas gyvenimas pasidaro TIK DĖL vyro, vaikú, kai ta moteris pamiršta save. Tokia moteris pasidaro neįdomi net pati sau, pyksta, tampa nelaiminga. O ar nelaimingos moters vaikai gali būti laimingi?

      reply
    • Avatar

      Ilona

      hmm, suprantu! man rodos, mes biski bijom apibudinti ir pajausti draugyste kaip meiles rusi. Jeigu myliu savo drauge, tai esu pasiruosusi (net excited) myleti ir jos vaika. Bet kai draugas susilaukia kudikio, reikia draugam labai prisitaikyti – juk pasikeicia ir dienotvarke ir reikalai ir prioritetai. Ne visi nori taikytis prie draugo. Arba atlikti draugystes darba – pirmus 5 vaiko metus kepti ir saldyti lazanijas ir jas vezti naujiems tevams :), arba pasiimti nauja vaika priziureti, kad tavo drauge galetu pabuti VIENA. Man atrodo, cia ir yra tikra draugyste – kai is meiles esi pasiruoses pasitarnauti savo draugui, o ne vien noreti kompanijos pramogoms.

      reply
      • Avatar

        Kamile

        Pritariu Ilona jums, priverte susimastyt, aciu 🙂

        reply
  • Avatar

    Jauna moteris

    Labai aktuali ir kartu sudėtinga tema. Aš (26 m.) turiu vyrą (25 m.), kuris nenori vaikų nei dabar, nei kada nors. Ir aš tai priimu, pati dažnai svarstydavau, ar norėsiu vaikų, ir likau prie atsakymo „ne“. Galvojau, kad pati nesu tokia psichologiškai stabili, kad dar galėčiau atsakyti už kitas gyvybes. Bet kai su partneriu rimtai aptarėme šią temą, prasidėjo tarsi atvirkščias efektas – pradėjau norėti būti mama. Ir tas noras toks spontaniškas, galbūt tai yra tie „motinystės instinktai“, bet ne racionalus mąstymas. Nes norisi to, ko niekada negalėsi turėti. Stengiuosi su tuo susigyventi.
    O kalbų iš aplinkinių visada buvo ir bus, ir ne tik apie vaikus, bet mes gyvename savo gyvenimą ir kuriame savo šeimos taisykles.

    reply
    • Avatar

      Amanddy

      Kodėl bausti? Zmoniu veikla kurie neturi vaiku visiskai skiriasi nuo zmoniu veiklos kurie turi vaiku, beto susikauke vaiku po keliu men zmones vakaleiu metu kalba tik apie vaiku, tik apie sss valyma ir all ower again..
      true story..

      reply
  • Avatar

    Gabrielė

    Kaip smagu! Labai laukiau šio straipsnio.
    Per praėjusią savaitę tokių klausimų sulaukiau bent iš trijų žmonių. Ir visi jie buvo apie VAIKUČIUS, tada aišku priminimas apie tiksintį laikroduką, pabrėžiant, kad mano draugas tai gi GALI visą gyvenimą, o man jau reiktų susiimti šituo klausimu. Žodžiu, išvada, kad turėčiau griebt jautį už ragų, nelaukt, nes jau turim butą, o tai tarsi įrodymas, kad kitas žingsnis – vaikai. Vestuvių niekaip nekeliam, tai dabar butas tapo kaip pagrindas sakyti, kad jau pats metas.
    Ir poto galvoju, net ir tas deminutyvas „vaikučiai“ skamba lyg tai būtų kažkas labai lengvo, mielo, lyg pasigimdytum pliušinį žaisliuką ir likusį gyvenimą tereikėtų į jį tik žiūrėti gražiai padėtą lentynoj. Beje, kalba eina ne tik apie tai, kada bus vaikas, bet kada bus vaikai, nes žmonės jau apskaičiavę, kokia pauzė bus nuo pirmojo vaiko, kad dar spėčiau pagal savo amžių ir antrąjį mažutį į pasaulį išleist. Lauren Sandler knygoje „one and only“ puikiai aprašoma, kaip jau turint vieną vaiką atsiranda nuolatiniai klausimai, kada antras, aiškinama, apie vieno vaiko liūdną gyvenimą ir pan. Pati esu vienturtė, ir pamenu, kaip mamos buvo klausinėjama, tai kodėl nepagimdei daugiau vaikų? Jai virš 50, ji vis dar sulaukia šito klausimo. Ir tai labai liūdna. Bet be galo džiaugiuosi, kad apie tai kalbama. Tetų gal ir nepakeisim, jos gal ir numirs galvodamos, kad kažkas joms dar skoloj porą kūdikių, bet galėsim pakeisti savo gyvenimus. Išsilaisvinant ir atrandant savo kryptį. Nes tiek prisiklausius gali ir susimaišyti, ar čia savo vidinį balsą girdi, ar tos tetos, kuri pasiryžus numegzti tavo GYVENIMĖLĮ.

    reply
  • Avatar

    Rita

    Aš esu iš tų, kurios eina sunkiu keliu vaikų link, todėl kartais noras/nenoras nėra pasirinkimas. Kadangi esam susituokę jau virš 2 metų, o ir esam netoli 30-ies, klausimai apie vaikus yra top sąraše kalbant su ne kasdien matomais žmonėmis. Kai reaguoju į akis? Ramiai. Pasaulis tuo ir žavus, kad visi esam skirtingi ir turim sau nusibrėžę skirtingas sąmoningumo ribas. Žinoma, širdy kiekvienas kartas sukelia dar didesnę sumaištį, nes, kai esi dėl savo situacijos ir taip emociškai pažeidžiamas, situacijos priminimas kaskart dar labiau paaštrina emociją („taip, noriu, taip, metai bėga, taip, tikrai reikia…“).
    Šiemet buvau draugų vestuvėse ir ten prieš priesaiką išgirdau kunigo žodžius porai: „Ar sutinkate pagal Dievo valią susilaukti vaikų ir juos auklėti, kaip liepia Dievas ir Bažnyčia?”. Neišeina teisti visuomenės, kai vietoje, kuri turėtų skatinti kiekvieną rasti joje prieglobstį, yra kuo toliau, tuo labiau atvira tik „normaliems“, šiuo atveju – tik tiems, kurie NORI ir GALI turėti vaikų.

    Džiaugiuosi dėl tokių tekstų, nes galbūt bent perskaičiusieji taps truputi sąmoningesni ir santūriau rinksis nejaukius klausimus. O, jei ir ne, patiems reikia stengtis mažiau reaguoti į tokius dalykus. Jei negali pakeisti žmonių, pakeisk savo požiūri į juos 🙂

    reply
    • Avatar

      Jurgita

      Rita, o galbūt Jūs ne taip interpretavote žodžius? Nors ir nesu uoli krikščionė, bet pasakymą ,,pagal Dievo valią susilaukti vaikų“ suvokčiau kaip neturintį vienos reikšmės. Gali pavykti susilaukti vaikų, gali nepavykti ir abiem atvejais tai bus ta pati valia iš aukščiau – tai, ko kartais nesureguliuoja nei jūsų pačių noras, nei medicina. Čia apie galėjimą. O apie norą…jei žmogų sukūrė Dievas, vadinasi, net ir pats nenoras turėti vaikų irgi yra Dievo valia (juk žmogus – jo kūrinys). Na, bent aš bandyčiau taip interpretuoti.
      Na, o tos vietos, kurias mums skauda, dažniausiai mus paskatina šiek tiek iškreipti ir pačią realybę. Kartais girdimus žodžius iš kitų labiau paaštriname nei jie iš tiesų buvo, o įvykius sutirštiname… Iš savo pusės pasakysiu tik tiek, kad kartais gyvenime reikia atpalaiduoti tą sritį, kurioje labai sunku, bent trumpam užsimiršti, susitelkti kitur ir tik tada įvyksta lauktas pokytis. Labai ironiška (juk kaip gali pamiršti tau svarbų dalyką, kurio nori?) bet, žinokit, daug kur pasiteisina.

      reply
  • Avatar

    Mama

    O vis dėlto tapus mama atsiranda dar daugiau asmeninių visai net ne artimų žmonių klausimų, pasisakymų. Ar maitini krūtimi? O kodėl tik 8mėn juk galėtum bent iki metų? Kada krikštynos? Kaip tai nebus? Kam temptis vaikus į parodas/keliones/parduotuves per daug juk įspūdžių mažiems, nežinojai? Kaip gali palikti savaitgaliui, prisidarei tai ir turėk.. Negamini, o tai kaip vaikus augini? Tokia jauna(man 23) tai turbūt netyčiukas, kam taip greitai be karjeros, pensija nesikaupia.. ar jau susigrąžinai pilvo presą? Galiu paliesti, o kaip dabar atrodo? Kada planuojat antrą? ir t.t. Kasdieniniai asmeniškumai iš paprasčiausių praeivių gatvėje. Visuomenė labai spaudžia smegenis savo nuomonėmis tokiu jautriu metu, o mamos tuomet virsta piktomis kovotojomis už save ir vaikus eikvodamos energiją veltui. Gerai, kad asmeniškumai nėra tabu, bet yra kur mums pasimokyti subtilybių

    reply
    • Kotryna Bass

      Kotryna Bass

      Man net sunku įsivaizduoti, kokį spaudimą tenka patirti ir vėliau, jau susilaukus vaikų… Čia tokia pasaka be galo 🙂 Būtų tikrai įdomu ir šią temą paanalizuoti mūsų tekstuose, jei tik yra norinčių, lauksime jūsų laiškų: man@nebegeda.lt

      reply
  • Avatar

    Mėta

    Labai patiko tema. Pati esu 31, turiu nuostabų draugą irgi virš 30. Viskas sekasi puikiai. Kurių savo gyvenimą tokį, kokio noriu. Po truputį siekiu svajonių. Jaučiuosi laisva. Bet… Aš nenoriu vaikų. Niekada jų nenorėjau ir man jie visiškai nekelia jokių emocijų. Ir kartais pagalvoju, kur merginos randa puikius vaikinus ir vyrus, kurie taip pat nenori vaikų? Mano vaikinas niekada nebuvo vedęs, vaikų neturi, tačiau norėtų. O aš – ne.
    Tad dažnai susimąstau, kas bus toliau kai praeis dar metai, du ar trys? Kad ir koks jis nuostabus man žmogus, bet aš net gi su juo nenoriu vaikų. Pritarčiau Beatai, gyvenu sau. Ne vyrui, ne dėl to, kad pagimdyčiau vaiką, kurio man nereikia. Ir jei vyrui svarbiau bus pasidauginti, tegul taip bus. Skaudu taip galvoti, bet aš negaliu prisiversti gimdyti vaiko, kurio visiškai man nereikia, ir kuris bus mylimas tik tėvo, bet neturės mylinčios ir mylimos motinos.
    Ir taip, klausimai „tai kada vaikai?“ žiauriai knisa. Bet man jau nusibodo į juos atsakinėti. Todėl praignoruoju ir tiesiog nieko neatsakau. Bet man patiko variantas į klausimą atsakyti klausimu „o tai kada nusiskusi plikai?“ 🙂
    Taigi manau, jog turiu teisę rinktis gyventi taip, kaip man norisi, o ne taip, kaip visi NORMALŪS gyvena.

    reply
    • Avatar

      NENORIU

      Esu panašioje situacijoje.. Aš vaikų nenoriu, tačiau vaikinas nori. Kai jis užsiveda kalbėti apie juos, aš tiesiog patyliu. Šiai dienai santykiuose viskas yra gerai, bet pagalvoju, kad ateis tas laikas kai pradės mane spaust vaikų tema, tai dar nepagalvojau kaip reiks elgtis 😐

      reply
      • Avatar

        Kurgi_tau

        Kurgi randat tokių vaikinų, kurie nori? :O

        reply
        • Avatar

          Galvojantis

          o as galvojau kad dauguma merginu nori tu vaiku. O vaikinai – tai yra kuriem nereik.

          As pats esu 31 metu, bet dar net savo gyvenimo nesusitvarkes, ta prasme is asmeniniu savybiu – nemoku gerai bendrauti, daznai stresa patiriu ten kur kiti nepatiria. Sugebu pasikabinti tik prasta moteri. Bet noriu tobuleti, nors buna ir pritingiu sitoje srityje, o taip pat mastau ir kaip pinigu uzsidirbti ir finasine laisve susikurti.

          Bet siuo metu ir klausimas irgi galvoj – ar tureciau kabinti prasta moteri nes tik tokia dabar sugebu ir turetu su ja vaiku nes paskui senatveje gailesiuos? Dabar as ju tikrai nenoriu, nes iskarto matau kad pablogetu gyvenimo kokybe ir finansine laisve matyciau kaip savo ausis ,kai neturiu pakankamo kapitalo.

          Mama sako – seima didziausias turtas, net nera tokiu pinigu uz kuriuos galetum parduoti. Niekaip nesuprantu, nes toks jausmas kad mes esame tevams tik nasta. Nors jau nebeprasome mes is ju pinigu, bet tevai sunkiai ir daug dirba, kad galetu mums padeti.

          As jei tureciau vaiku – tikrai nenoreciau taip sunkiai dirbt del ju. Jei jau sunkiai dirbt – tai tam kad tureciau ateityje finansine laisve ir galeciau lengvai dirbti, ir netureciau streso.

          Dabar pradejau skaityt knyga the baby decision. Gal pades nusprest. Bet galimas daiktas kad ir neturesiu nes vis matau daugiau zmoniu neturinciu, tai kazkaip mazeja ir baime kas bus senatveje. gal visi bevaikiai ka nors sugalvosim.

          Gal labiausiai baisu yra mintis kad jei nebebus jegu ar protas neveiks, net jei ir turesiu daug kapitalo sukaupes kad galeciau gerus gydytojus ar slaugytojus turet- niekas mane neiskvies to gydytojo ir neperves mano pinigu jam.

          Jei pasiseka tureti gera vaika, tai jei pats nesugebesi, tai jis bent parupins gydytojus slaugytojus is tavo sukaupto kapitalo. Arba pats paslaugys ir pasiims ta ka butu slaugytojams pervedes.

          Bet cia gal tokia situacija bus labai maza laiko dali, o pravargsi su tais vaikais didele. Ir jei jie bus tinginiai/nevykeliai ir nesugebes uzsidirbti ir ateis prasyti kad nupirktum buta – tai net nezinau kaip reikes sakyt. Ar tipo tada busiu blogas tevas jei turesiu pinigu o nenupirksiu jiems buto?

          reply
          • Avatar

            Galvojantis

            Dar kitas dalykas – ka daryti jei rasiu moteri kurios taip noresiu bet ji nores vaiku o as nenoresiu. Ar turet vaika tam kad ta moteris nebutu nelaiminga?

            Racionalus – butu tiesiog nedraugaut su tokia moterim. Jei ta moteris nebus kazkuo ypatinga tai aisku tai paprastas sprendimas. Bet jei ji tokia visapusiskai atitinkanti ko noriu, iskyrus vaiku klausima, tai va tada butu galvosukis.

            Plius toks jausmas kad moterys kurios nori vaiku yra yra apie 30 greit uzduos si klausima ir jei neatsakysiu tvirtai kad noriu, tai jos pacios mane mes. Tai gal ir nereiks sprest 😀

      • Avatar

        Indre

        As manau, kad siuo klausimu labai svarbu buti atviram nuo pat pradziu. Mano esamas vyras buvo apie mano pozicija vaiku klausimu informuotas labai anksti, praktiskai po metu draugystes. Esu is tu, kurios niekad neslepe ir nebijojo garsiai sakyti, kad vaiku tikrai nenori ir nuomones nepakeis (taip taip, dabar jau arteja amzius, kai galbut bus per velu ir as vaiku vis dar tikrai nenoriu). Pries mums tuokiantis, mes ne karta kalbejom sia tema ir kartais dar vis pasisnekam dabar. Bet man buvo labai svarbu, kad vyras suprastu, jog tai nera kazkoks jaunatviskas maistas ar noras issiskirti, ar apsimetinejimas – as tikrai nenoriu vaiku ir tam yra labai daug racionaliu ir emociniu priezasciu. Nemeluosiu, dar buna dienu, kai mes grazinam sia tema i savo diskusijas, nes as suprantu, kad mes negalime buti tikri del savo paciu jausmu ateityje, juolab – del kito. Bet net jei mano vyras kazkada savo nuomone pakeis ir visgi supras, jog tu vaiku nori, tai bus jo gyvenimo dilema. Ar myleti moteri, kuri vaiku neduos yra svarbiau uz turejima tu vaiku su kita moterim? Jei taip, ka tuomet reiskia meile? Mano galvoje tai labai svarbus esminis klausimas – jeigu mane myli, kaip galetu man delto daryti spaudima ar juolabiau kelti kazkokius ultimatumus, o jeigu taip nutiktu, as manau, kad mano galvoje visas meiles suvokimas griutu ir is esmes manyciau, jog musu santuoka, paremta ne meile. Tai butu savotiska egzistencine krize, bet tai yra gyvenimas.

        reply
    • Avatar

      Justina

      Mėta, manau tokia situacija tikrai dažnesnė, nei mes moterys manome. Kaip jau daug kas minėjo, mes apie tai kalbame taip vienpusiškai. Jei vaikus planuoji, tuomet pardavėjai leistina klausti kokiomis pozomis bandot pastoti, tačiau, jei vaikai ne tau – niekas išklausyti neketins. Aš pati girdėjau visus paaiškinimus nuo „tai matyt vaikų aplink tave nedaug“ iki skaudžių „santykių be vaikų neišlaikysi“, tačiau čia yra paprasčiausias pasirinkimas pačios.
      Tavo istorija man artima, nes pati išsiskyriau su ilgamečiu draugu dėl šios priežasties. Apie vaikus ir ar jų norime kalbėjome nuo santykių pradžios ir jis visada manė, kad aš nuomonę pakeisiu (nes vyro atsiradimas gyvenime viską „išspręsti“ gali). Žinoma nuomonės nepakeičiau ir ne iš užsispyrimo, o tiesiog jausmo, kurį jaučiame čia visos. Galiausiai man skaudžiausia tapo, jog jam vaiko turėjimas buvo svarbiau, nei mūsų santykių išsaugojimas. Man asmeniškai užtenka meile dalintis tarp mūsų dviejų, o jam, taip išeina, manęs šiuo klausimu negana.
      Ir čia ir yra esmė. Vaikai turėtų gimti iš meilės viens kitam, o ne iš noro ar reikalo turėti vaikų.

      reply
  • Avatar

    Agnė

    Oi. Man rodos šis tinklapis nagrinėja mano gyvenimo etapus.. Pirmiau endometriozė, dabar vaikai.. Ir viskas čia susipina.
    Aš begalo šeimyniškas žmogus. Turiu nuostabų vyrą, nuostabius namus, bet…. Juose nėra vaikų. Ir kaip nėra taip nėra.. Ir jau tiek pinigų man į makštį sukišta, kad ir naujas automobilis ir sodyba išeitų.. Ir į kiekvieną klausimą kada vaikai – jaučiuosiu lyg spyrį į galvą gavus. Apspangsti, ir skauda ir nežinai ką atsakyti. Vienu momentu po šio klausimo esu kelis kartus tiesiog apsižliumbus… Apsižliumbus, ne apsiverkus.. Taip iki tokio stresinio lygio, kur gromuluoji skiemenis ir nieko nesigauna pasakyt(po to tie žmonės manęs privengė)… Jei jums sako tetos, dedės mamos.. Tai yra viena.. Bet ta mintis ir ta frazė mano pačios galvoje. Aš pati jau 5 metus su ja atsikeliu ir einu miegoti.. Liūdna, sunku ir nesuvokiama. Ir čia tas nuostabusis gyvenimas – kas nenori, tas gali turėti, kas nori ir neišeina.
    Graži istorijos pabaiga – esam įsivaikinimo kelyje. Dokumentacijos ir darbų daugiau nei galima įsivaizduoti. Ir tikiu, kad idomių frazių irgi ne vieną teks atlaikyt.

    reply
    • Avatar

      Rita

      Turiu draugę, kuri tuoj gimdys turėdama 4-os stadijos endometriozę ir daaaug bėdų su skydliauke. Bet labai žaviuosi žmonėmis, kurie pasiryžta įsivaikinti. Mes nevaisingumo priežasčių ieškojimo kely virš dviejų metų, bet įsivaikinti man būtų turbūt psichologiškai sunkiau nei išvis neturėti vaikų. Linkiu didžiausios sėkmės jūsų šeimai!

      reply
  • Avatar

    bevaikis

    Pradekim nuo to kad „tokių klausimų įkyrumą bei absurdiškumą galima būtų lyginti su klausimais: „Kada planuoji dalyvauti triatlono varžybose?“ yra visiskai absurdiskas palyginimas! …jei tokio mastymo bus didžioji dauguma „modernių“ šiuolaikinių moterų(straipnyje tą ir norima pasakyti, kad vaikų nenorėjimas yra normalus ir sveikintinas dalykas) žlugusi bus tokia visuomenė – be jokios ateities perspektyvų.

    reply
    • Avatar

      eglė

      o ne! moterys pagaliau turi bemaž tiek pat pasirinkimo laisvės kiek vyrai! ir kai kurios renkasi neturėti vaikų per prievartą! žlugus visuomenė, viskas, amen!
      oi net juoko ašara išriedėjo 🙂

      reply
  • Avatar

    vaida

    Mes su vyru tuokėmės žiemą. Man žiema toks gražus ir nestandartinis metas, kad jau seniai norėjau „baltų“ vestuvių.. O bet tačiau, visi sužinoję, kokią datą išsirinkome puolė klausinėti apie vaikus (aišku, beveik vien manęs, vyras to išvengė), Kaip gi galima žiemą tuoktis ne „iš reikalo“? Pradžioje buvo truputį juokinga, tačiau po 100-ojo klausimo tai pradėjo erzinti. Na, nesulaukę po 9 mėnesių jokių žinių apie šeimos pagausėjimą visi kiek apsiramino. Tačiau, kaip gi galima gyventi jau metus santuokoje, ir nesilaukti. Ir vėl pasipylė klausimai: „kada gi vaikai“. O tuo metu aš patyriau persileidimą.

    reply
  • Avatar

    Aciu!!!

    Nuostabus straipsnis ir labai aktualus. Gera zinoti kad nesi viena tokia ‘nenormali’ be seimos, vaiku nors jums jau virs 30 metu, ir jus jau solidzias karieras padare, ir galbut jau seniai laikas! Net pradetos diskusijos galbut sveikatos problemos! Gera zinoti kad nesi viena, kad galbut ir bus vaikelis kaip tam bus laikas o iki siol galbut buvo kiti prioritetai, siekiai. Taip pat gerbiu kitus zmones kurie pasirenka netureti vaiku nes tai nera ju gyvenimo tikslas. Pamenu biologijos mokytoja kuri mums desimtokams pasakojo kad jos dukterecia negali susilaukti vaiku o seimos nariai visada klausia per susiburimus, sventes: ‘Na kada jau, ar jau bus vaikelis?’. Sito klausimo nes niekada neturetumeme klausti, nes tai kotam zmogui gali sukelti dideli diskomforta. Tai buvo viena vertingiausiu pamoku! Aciu uz puiku straipsni ir diskusija!

    reply
  • Avatar

    Eglė

    „Tai kada vestuvės?“ – „Kaip tai ne bažnyčioje?“ – „Kodėl ne sodyboj?“ – „Tai gal jau vaikam laikas?“ – „Kaip tai nekrikštysite?“ – „Kuo maitini? Dar žindai? Kaip tai mėsos neduodi?“ – „Dar broliuko nereikia dukrytei?“ – „Ne vėloka jau vaikui vaikščioti pradėti?“ – „Jau tikriausiai į darbą sugrįžti laikas būtų?“ – „Oho, dar laiko turi vakarais į sportą nueiti? Vyras išleidžia?“ – „Į kokią čia dabar mokyklėlę užrašėte, visai nušokot nuo proto? „…… Nė į vieną iš šių grandžių tikrai nesiveržiu ir nenoriu. Bet kokio šeimų susibėgimo ar pašventimo vengiu kaip įmanydama ir jau vykdama užsimerkus vieną po kito veido sluoksnius užrakinėju ir kuo tampriau kaukes užsimaunu, nes tuoj tuoj susitikus pasipila klausimai. Ne ne, ne „Wow, mačiau tavo nuotraukas praeito savaitgalio – turėjo būti labai linksmas savaitgalis festivalyje, tokia graži gamta ten. Gal susipažinote su kuo idomiu?“. Ir ne „Kaip sekasi darbuose, gal koks įdomus projektas vyksta?“. Niekad apie jokį gerą filmą, apie perskaitytą knygą, kasdienius pasiekimus. Egzistuoja tik tik tokie, dėl kurių turėtum apverst savo gyvenimą 180 laipsnių. Patys intymiausi kažkodėl tinkamiausi šeip išrėžt. Ta prasme – tu tik turėk vaikų. Tada galėsim pakomentuoti kaip juos augini, piršti neklaustų patarimų, dar šeip paaiškinti papildomai. Visi pilni patarimų, visi puikiai žino kaip gyventi. Ir šiūkštu tu nori gyventi savo, o ne kitų suplanuotą gyvenimą. Taip tetos ir artimieji kaip su skeltuku tas visas mano kaukes kaskart ir pradaužo iki jau kunkuliuojančio vidaus, karkart vis lengviau tai padaryti tampa. Ir ką, gal man taip pat intymiai ir atsakyti – „Tai kad maniškis taip gerai manęs dar nepatvarkė?“ Man tuoj 30 ant nosiuko ir kol kas neturiu jokio noro vaikams. O jei nenoriu, bet visiems reikia – tai tiesiog jau reikia turėti? Ar tie visi patarėjai padės iš tikro tam prišauktam vaikui? Ar tiesiog jiems ramu, nes ir tu toj pačioj vietoj atsidūrei? Jau ramu? Ech, žinau, jei jau būtų tas vaikelis, tai tikrai gyvenčiau dėl jo, atiduočiau kiek meilės kiek tik sugebu, visad empatija mane pasiglemžia, bet ar tam vaikeliui gerai, jei tu dar nori nukeliauti į Aliaską? Ir Škotijoj hikinti? Dar Naujoji Zealandija… Aš negaliu juk savo pasąmonės valdyti ir jei tas natūraliai neatsiradęs motiniškas noras turėti vaikų peraugs į pasąmoningą kaltės krovimą vaikui – dėl tavęs aš susitūpėjau, dėl tavęs pinigėlius jau leidau tau. Egoistiška? Taip, būsiu dar šiek tiek – niekas mano svajonių be manęs neįgyvendins. O kiti lai savas įgyvendina. Tiesiog vaikų dar tame sąraše nėra.

    reply
  • Avatar

    Monika

    O jeigu jūs išauklėtumėte du mažus atsakingus vartotojus, kurie įkvėptų 10 žmonių gyventi ekologiškai ir remiantis tam tikromis vertybėmis, būtų blogiau nei išvis neturėti vaikų? Aš manau,kad pasauliui būtų geriau. Tema gera,bet nesutinku su argumentu, jog neturint vaikų mažinamas vartotojų kiekis. Žemė pajėgi išlaikyti daug daugiau žmonių, nei joje gyvena dabar,bet jų vartotjimas privalo būti daug atsakingesnis.

    reply
  • Avatar

    ana

    Man tai šiuo metu itin jautrus ir erzinantis klausimas is aplinkos. Pries vestuves isidarbinau naujoje darbovirteje, kurioje dauguma pagyvenusiu moteriskiu, todel joms labai naturaliai atrode, kad jau po vestuviu turiu lauktis. Praejo metai po vestuviu, o mane vis dar kamuoja su savo klausimu: o prastai atrodai, o pilvukas koks tai jau tu tikriausiai ne viena. Manau, tai tik mano asmeninis reikalas, nes turiu teise planuoti savo seima, o kai noresiu jos tikrai tai suzinos.
    Nezinau galvoju gal as reaguoju taip todel, kad na neturiu to motinystes jausmo, kuriam pagal visuomene, jau tureciau but pasiruosus. Man siuo metu 30, gyvenu tikrai gerai, svarbiausia esu labai patenkinta savimi bei laiminga. Niekad taip gerai nesijauciau, todel vaikas atrodo bet didelis isipareigojimas.

    reply
  • Avatar

    Eglė

    Artėju link 24 metų ir stebiu, kaip mano aplinkoje ar net kai kurios draugės kurios yra jaunesnės mąsto apie vaikus, apie tai kad nori šeimos. O aš mąstau apie save ir savo karjerą. Būdavo tokių atvejų kai pažįstamų merginų rate, kuri nors pradėdavo kalbėti apie vaikus, kiek jų norėtų, kokius duotu vardus, o mano atsakymas joms, aš jų nenoriu, bet jei atsitiks taip kad pastosiu viskas ok. Ir kai tai pasakydavau sulaukdavau klausimo: Kaip tai nenori? Ir žinoma kreivų žvilgsnių. Nežinau iš kur atsirado tas požiūris į nenorėjimą vaikų, gal todėl, kad turiu dukterėčią ir pusiau ją auginau, ir kaip būdavau išsunkta po dienos prižiūrėjimo ją, dienai taip smagu, faina, bet ne ilgam laikotarpiui. Aš ją myliu, bet… Galbūt mane tai atmušė, bet einant metams aš mąstau apie save ir savo karjerą, o ne apie tai kaip susirasti vaikiną už jo ištekėti ir susilaukti vaikų. Pas mane to nėra, kažkokio tai instinkto, kad noriu vaikų ir šeimos. Buvo situacija, kai prieš kelius metus jaudinausi kad galėjau lauktis ir svarsčiau, ką aš darysiu, jau tuo metu dar labiau supratau, kad tai ne man, žinoma aš nesilaukiau. Bet mes dėl to netampe kažkokios nenormalios, egoistės, tiesiog mūsų prioritetai gyvenime yra kitokie. Tikiuosi visuomenės požiūris pradės keistis šia tema.

    reply
  • Avatar

    eglė

    šito straipsnio itin nekantriai laukiau nes kai tik kas adresuoja man tokius klausimus/replikas tai norisi kvatotis ir plaukus nuo galvos pešt vienu metu!
    aš ir mano vyras susituokėm prieš 5 mėnesius (abiems dabar yra 26) bet jau prieš metus su trupučiu pradėjau sulaukti šitų pasiteiravimų (taip, tik aš ir ne jis). visai neseniai vienas mūsų (pirmiau jo, bet dabar jau abiejų) draugas sėdint mašinoj staiga susidomėjo: ‘o jūs kada vaikus turėsit? jau kalbėjotės šita tema?’ visų pirma, mane kiekvieną kartą baisiai suerzina ta implikacija kad čia tik laiko klausimas. atsakiau kad taip, kalbėjom, kad jei ir po 10-15 metų panorėsim vaikų, tada pradėsim domėtis įsivaikinimu. mūsų draugui tai pasirodė neįtikėtina – kaip gi mes galim nenorėti savo genų perleisti?! aš JAU nebeturiu energijos kiekvienam ar tai draugui ir giminaitei ar išvis nepažįstamam žmogui aiškinti, kad aš tikrai labai nenoriu nei turėti vaikų (per daug vaikiškai savanaudiška esu, turiu daug kitų, įdomesnių planų gyvenime, ir tiesiog not interested) nei savyje nešioti gyvybės, kad ir koks kitiems tai atrodytų nuostabus, geidžiamas stebuklas. dar vienas iš neseniai nutikusių, įsimintinai suerzinusių atvejų – mano vyro mamos replika pikniko metu: ‘na ir gal kitąmet su mumis sėdės dar vienas mažas kūdikis!’ į kurią nieko nesugebėjau atsakyti, nes nu…come on.
    o come on todėl, kad mistiškiausia dalis apie visus tokius klausimu iš pažįstamų žmonių yra tai, kad niekam nėra paslaptis jog mes susituokėm dėl to kad esam iš skirtingų žemynų ir per daug vienas kitą mylim kad būtume dėl to pasidavę. niekaip kitaip neperfrazuosi šitos santuokos į kažką tradiciško, bet kažkodėl niekam nė motais; moteris + vyras = vaikai, koks dar individualumas, tikslai, nuotykiai?!

    reply
  • Avatar

    Giedrė

    O man iš esmės atrodo kiek ribota diskusija, kai vyraujantis ir bene pagrindinis naratyvas ir argumentas – vaikas trukdo man individualiai tobulėti. Ribota, labai ribota atrodo. Juk taip džiaugiamės laisve

    reply
  • Avatar

    Abc123

    Suprantu visas nenorinčias, neturinčias, nors pati taip ir nespėjau pastovėti šioje barikadų pusėje. 18 m. pastojau. Gimdžiau ir jaučiau gėdą prieš klasiokus, prieš tėvus, prieš gimines. Gėda buvo ir mamai – pedagogei, ir tėčiui, ir močiutėms… Visi šnekėjo kaip susigadinau gyvenimą, visiems rūpėjo, ką kaimynai pasakys. Niekas nepalaikė, niekas nelaukė. Po 4 m. teko grįžti su vaiku į tėvų namus. Niekam nerūpėjo, kad mokykla buvo baigta, kad bakalauras baigtas, kad darbo patirties yra. Visi vis tiek žiūrėjo kaip į apsivaikavusią nevykėlę. Iš visų jautėsi gailestis. Ir amžiams priklijuota vargšės stigma. Nepakeliavo, nepagyveso sau, neišsilakstė, išsiskyrė, vaikas augs be tėvo ir t.t. Nors šiandien mano vaikas jau eis į antrą klasę, nors esu finansiškai stabilesnė nei daugelis mano bendraamžių neturinčių vaikų, nors ir pakeliaviau, ir pasilinksminau, ir nesustoju, vis tiek dar jaučiu gėdą. Vis tiek dar buvusios klasiokės be vaikų žiuri į mane su gailesčiu ir užjaučia. Dažnai tenka išgirsti, kaip man nepavydi, kaip man tariamai sunku. Norėtusi, kad panašius jausmus išgyvenusios stiprios moterys parašytų į jūsų puslapį. Kad padėtų tokioms, kaip aš. Ne tik nenorinčios, neturinčios vaikų yra visuomenės užguitos, bet ir susilaukusios jų iki kokių 25m. O jei dar liko vienišos mamos. Ir joms turėtų būti nebėda. Ir man turėtų būti nebegėda prieš visus, kad aš pastojau, pagimdžiau, kad auginu. Gėda turėtų būti nebent prieš vaiką, kad šitaip pasiduodu kitų įtakai, kad kažkokia svetimą nuomonę išstatau prieš savo kūną ir kraują. Gėda.

    reply
  • Avatar

    Nuomonė

    Ar nebus tas vaikų nenorėjimas, atėjęs iš paauglystės laikų, kai mamos ir tetos sakydavo „neprisidirbti“ vaikų, nes bus visas gyvenimas sugadintas? O mokykloje, jei kuri nors pastodavo, būdavo net engiama ar nurašoma, nes jai jau gyvenimas baigtas? Aš manau, kad nenoras turėti vaikų yra susijęs būtent su tuo, o vaiko auginimas prilyginamas vos ne raketų mokslui, kad užauginti vaiką reikia paaukoti visą savo gyvenimą be galimybės jį gyventi pilnavertiškai. Gal tai stereotipiniai pamąstymai, tačiau mano artimoje aplinkoje, tos merginos kurios yra prieš vaikus, būtent taip ir galvoja. Beje, tik baigusi mokyklą, taip pat norėjau pirma karjeros paskui šeimos, tačiau pasikeitė nuomonė, kai pabendravau su jaunomis mamomis ir pamačiau, kad jos gyvena tikrai puikiai, ir joms kelių toliau tobulėti vaikai neužtvėrė, sakyčiau kai kurios pasiekė daug daugiau, nei aš gyvenanti viena.

    reply
    • Avatar

      Naktigonė

      Niekuomet niekas negrūmojo pirštu, kad „neprisidirbčiau“ vaikų, nei labai kontroliavo, bet vaikų kaip nesinoris taip nesinoris…Man 34m, bet vaikams vietos net mintyse nėra. Tikrai paslapčia apie juos negalvoju:) Nesiteisinu pinigų/laiko neturėjimu vaikams auginti. TIESIOG JŲ NENORIU. Skolinga taip pat nesijaučiu.
      Visuomenė rėkia, kad taip reikia, nes negali būti kitokia. Neturi teisės, nes neva esi skolinga palikuonį žmonijai, kuri ir taip nebetelpa žemėje ir baigia ją nustekenti. Tik kai mama kenčia nuo pogimdyvinės depresijos, nerimo, neprižiūri savo vaiko, palika jį močiutei/vaikų namuose, o kartais ir nužudo, tai visuomenei staiga neberūpi. Na nes čia jau šeimos bėdos, nesikišk. Pati pasigimdė, pati dabar tegu ir kapstosi. O vaikas? Jo, vargšas vaikas, gaila….ir apsisukę viską pamiršta. Toks klausimas….gal visgi nereikia kištis į kitų žmonių asmeninius gyvenimus? Gal nereikia versti turėti vaikų, kai moteris jų nenori?. O aplinka deja kažkur dingsta, kai į pasaulį ateina „rezultatas“. Kieno atsakomybė? Žinoma, kad mamos, o Jūs tai „ne prie ko“..Tik pasakėt, šiaip, kad jau kaip ir laikas turėti vaikų…Deja, ne visi atsparūs tokiems patarėjams.
      Gaila tų vaikų, kokius tenka pamatyti poliklinikoje…tų, kurių mamos susilaukė dėl aplinkos spaudimo, tų, kurie nebuvo laukiami ir nėra mylimi.

      reply
  • Avatar

    Idea

    hm, ir taip, ir ne… Galima norėti ir nenorėti ir čia kiekvieno gerbtinas pasirinkimas. Gerai, kad gimdo – puoselėja šeimą, gerai, kad negimdo – puoselėja ir dovanoja savo darbą visuomenei. Kiekvienam savas kelias, todėl leiskim vieni kitiems gyventi. Kodėl daugiausiai diskusijų kyla apie vaikų norą/nenorą, auklėjimą, mėsos valgymą/nevalgymą? Nes kiekvienas turime SAVO tiesą. Peace.

    reply
  • Avatar

    Ieva

    Man jau tuoj greitai bus 20. Aišku daug, kas pagalvos, kad aš aš dar jauna apie tai kažką kalbėti ir kaip dauguma sako tavo nuomone pasikeis. Visa laiką sau sakiau ir žinojau, kad niekada nenoriu tureti vaikų . Manęs vaikai netraukia, aš tiesiog jų nemėgstu. Taip galbūt didžiąja dalį mano minties nenora tureti vaikų padidino mano brolio prižiūrėjimas . Aš tikrai gyvenime nenoriu tureti vaikų, kai visa diena turi gaišti laiką su mažu vaiku; ji prižiūrėti, žaisti, juo užsiimti . Man butų žymiai geriau leisti laiką vienai . Ir tai tikrai nėra blogai, kai tu vaikų tu nenori turėti. Juk gyvenimas gali būti produktyvus, kupinas nuotykių ir daug viso ko . Ir tikrai gyvenime vaikas neturi būti pagrindinis tikras ! Kaip ir dauguma girdime taip ir aš esu daug kartu girdėjusi , kad kaip galima šeimoje neturėti vaikų ir panašiai … jeigu žmones laimingi ir neturėdami vaikų tai yra viskas gerai . Ir vaiko nereikia tureti tik dėl to, kad ,reiketu ,,pratęsti gimine” . Manau, kad jei žmogus nusprendė jų neturėti, turime priimti jo toki sprendimą , koks yra . Ir tik pasidžiaugti, kad jis gyvena taip kaip nori, niekieno ne spaudžiamas .

    reply
  • Avatar

    Aida

    Turiu tris vaikus. Visa gyvenima mane pazinoje zmones mane, kad niekada neturesiu vaiku, o jei jau turesiu, tai gal koki viena. Vaiku klausimas musu su vyru poroje buvo labiau naturalus sprendimas- reikia tureti, nes taip reikia. Niekada nesvarsciau galimybes netureti vaiku, bet niekada nejauciau didelio motinystes instinkto. Tiksliau, nejauciau jokio motinystes instinkto.
    Ir siandien ( nereikia laukti senatves) esu visiskai tikra, kad tai buvo geriausias gyvenimo sprendimas. Netapau namu seimininke, netapau namiseda, esu veikli, karjera daranti moteris. Bet vaikai visada bus tai, del ko jausiu didziausia gyvenimo prasme.
    Ir manau, kad moteris, pagimdziusi vaika, niekada to nesigailes.

    reply
    • Avatar

      Marina

      Manykit manykit. Pati laukiuosi kaip tik ir uz keliu dienu man bus atliktas abortas. Vako pasilikti net nesvarsciau ir stai kelios priezastys: esu dar pakankamai nesubrendusi (man 23), jauciuosi neissilaksciusi, jauciuosi daug ko nepasiekusi ir galiausiai vaiko tiesiog elementariai nenoriu. Zinau, kad toms, kurios pasigimde, nors pries tai nenorejo, gali atrodyti, kad mano nuomone vaikui atsiradus pasikeis.
      Bet o kas, jei NE? Kas, jei ‘pasibandziusi’ ta vaika menesi, du, suprasiu, kad visgi tikrai tikrai tai ne man? Kur as ji kisiu tada? Ar galesiu palikti tokioms, kaip tamsta, kad pabutumet su vaiku, kuri mane pacios itikinot gimdyt, tam, kad as galeciau isvykti savanoriauti pusmeciui i Afrika? Tam, kad galeciau islekti tusinti su draugais i festivali? Tam, kad galeciau tiesiog neklausyti naktinio vaiko verksmo, nes as, vat, pamiegoti butent sia nakti noriu? Ar skirsit dali savo algos auginant mano ispereta vaika? Nes as, asmeniskai, savo pinigus kol kas noriu isleisti sau. Nenoriu pirkti vaikui nei rubeliu, nei vezimuko, nei kosyciu. Noriu tuos pinigus isleisti manikiurui, sporto klubui, kelionei, seminarui, picai su ananasais… Ar padarysit visa sita, nemoralizuodamos, kad esu nesubrendusi ir tokiu atveju man geriau buvo vaiko netureti? Nes, palaukit, tai yra butent tai, ka as jums visoms kartoju dabar, kol dar yra galimybe jo netureti. As neneigiu, kad esu nesubrendusi. Atvirksciai- tai, ko gero, mano pats stipriausias argumentas.
      Taigi, nesigailincios mamytes, ar uzauginsit mano nenorima, nelaukiama, nemylima vaika? Ir ar uzauginsit ji apsupta tokios meiles, kuria vaikui gali suteikti tik motina, kuri jo nori ir kuri jo laukia? Ar uzauginsit ji be jokiu psichologiniu traumu? Mano nuomone vaika paleisti i pasauli nera tas pats, kas megzti salika: pirmas tegul bus pasibandymui, kaip bus- taip, o jau paskui galima ir rimciau uzsiimti, o jei pamatysi, kad nepatinka- isardysi. Vaiko nepasibandysi ir, supratus, kad visgi ne tau- jis stebuklingai nedings.
      Leiskit zmonems gyventi savo gyvenimus, neprimesdamos savo nuomones, nenuejusios bent poros myliu to zmogaus batuose ir su to zmogaus kepure ant galvos.

      reply
  • Avatar

    Laura

    Visų Jūsų maldauju – neklauskite, kada vaikai, arba dar blogiau, kodėl dar neturite vaikų. Man 23 metai ir pusei visatos esu neišmanelė, kad taip anksti susituokiau, o kitai pusei, kad susituokiau tokia jauna, tai jau būtinai nėščia. O kai teisindavaus, jog jauni žmonės tuokias ir be nėštumo, tuomet visi pavirsdavo tomis tetulytėmis: „Tai kada??? ir kodėl dar nenori??? “ Na, o sulaukusi šio klausimo savo pirmo persileidimo metu, atsakymo neturėjau, bet tikrai norėjau, kad kažkas man į tai atsakytų pačiai. O dabar, kai esu ankstyvame nėštume, apie kurį pasaulio dar nenoriu informuoti, dėl skaudžios patirties, prie pietų stalo su kolegomis esu vėl pastatyta į nepatogią padėtį, šį kartą jau meluodama, kad dar nežinau, kada vaikai. Todėl prašau, nei vyrų, nei moterų neklauskite kada vaikai. Tie, kurie nori vaikų, būtinai patys pasidžiaugs savo asmenine laime,ir su Jumis tuomet, kai jausis užtikrintai ir saugiai.

    reply
  • Avatar

    Gabrielė

    Man atrodo, kad visi variantai – turi vaikų, ar neturi, nori ar nenori – vis dar yra gėda ir būtinai atsiras, kas aiškins, jog gyventi reikia kitaip. Aš kaip jauna vieniša darželinio amžiaus vaiko mama išvis keisčiausių komentarų susilaukiu: klausimai kur tėtis, nuostaba, kad vaikas mano, gailestis, kad gyvenimą susigrioviau, kreivi žvilgsniai, kad laisvalaikį leidžiu ar atostogauju be vaiko. Nors ir studijuoti sugebėjau tuo pačiu, ir darbą dirbu mėgstamą. Žodžiu, kuo toliau nuo ”normos” tuo daugiau kritikos sulauki.

    reply
  • Avatar

    Indrė

    Man 32. Susituokę su vyru metus laiko (kartu 2 metai) ir vaikų neplanuojam. Norisi džiaugtis vienas kitu ir visą dėmesį skirti savo antrai pusei. Nei aš, nei mano vyras nejaučiam instinkto būti tėvais. Tikrai neįsivaizduoju savęs šiuo metu pastojant. Klausimo, tai kada vaikai, sulaukiu iš artimųjų KIEKVIENĄ KARTĄ grįžusi į Lietuvą. Kažkaip žmonės nesuvokia, kad poros gali būti laimingos ir neturėdamos vaikų…

    reply
  • Avatar

    Just

    Labai puikus straipsnis ir tema tokia aktuali, nors esu tik 24. Mano vaikinas nori vaikų – aš ne. Draugai tuokiasi, laukiasi, ir iškart atsiranda spaudimas: „Tai kada vestuvės?“ „Jau laikas vaikus gimdyt?“ Tai kada tai kada tai kada. Net naujam darbe susilaukiu tokių klausimų iš vos pažįstamų kolegų. Norisi tikrai imti ir atrėžti kokią piktą repliką. Rimtai,koks kieno reikalas? Mes su draugu labai dažnai kalbamės apie ateitį, diskutuojam labai atvirai ir aš tuo džiaugiuosi, tačiau nejaučiu visiško jokio noro turėti vaikų… Mama sako taip pat , kaip minėta straipsnyje – „tu dar jauna, užsimanysi vėliau“, arba suprasi kai pagimdysi. O jei nesuprasiu? Jei pagimdysiu vaiką ir aš jo vis tiek nenorėsiu, kas tuomet? Nemokėsiu juo rūpintis, nenorėsiu jam skirt dėmesio ir taip toliau. Ir man tai atrodo visiškai normalūs svarstymai, bet mamos tik pasijuoktų ir sakytų tu dar nieko nesupranti:))))
    Galbūt mano nuomonė pasikeis,galbūt ne, bet tikrai kaip ir jūs visos jaučiu tą problemą, tą nežinia iš kur atsiradusį spaudimą ir prievolę turėti vaikų iki 30-ties ir ne kitaip, susituokti , nes jau draugaujat 5 metus ir tipo ilgai gyvenat kartu, ir daryti taip kaip visuomenėje yra priimta. Tai tiesiog nusijuoki, nusišypsai ir atsakai kažką kvailo, nes rimto argumentuoto atsakymo, kodėl nenori kažko daryti, žmonės kažkaip.nenori priimti ir suprasti…
    Ačiū už šį nuostabų projektą, labai padeda žinojimas, kad esi ne viena, turinti kitokią nuomonę,mąstymą, ir ji yra atvirai diskutuojama, viešinama ir jos nesigėdijama. <3

    reply
  • Avatar

    Kita perspektyva

    Esu jaunas vaikinas, tad tokių klausimų sulaukiu tikrai rečiau negu teksto autorė. Tačiau vienuose santykiuose turėjau gan didelį spaudimą šiuo klausimu. Manau, kad tokius dalykus kaip stiprus religinis požiūris, politika, gyvenimo filosofija, požiūris į šeimą, vaikus – turėtumėte bandyti sužinoti iš potencialaus partnerio kuo anksčiau, nes jei šie dalykai labai skiriasi, kažkuris poroje jausis nuskriaustas. Aš nenoriu vaikų, nes žinau, kad būčiau blogas tevas. Gyvename visuomenėje kur tiek daug žmonių turi ‘daddy issues’, jog spausdami žmones prieš savo norą turėti vaikų sukursime daug nelaimingų bei prastų mamų ir tėčių, to pasekoje nelaimingą sekančią kartą. Mano asmeniniu atveju, mergina labai norėjo vaikų, nes visada svajojo būti jauna mama. Kadangi nenorėjau vaikų dėl minėtų priežasčių, nusprendėm, kad nesąžininga trypti kažkurio vieno svajones/įsitikinimus ir teko išsiskirti – linkiu kad jums taip nebūtų!

    reply
  • Avatar

    Nenorėtoja

    Aš nuo 12 metų svajoju gyventi viena. Dabar man beveik 30. Aišku, priežastys tada ir dabar kiek skiriasi. Bet esmė ta, kad ne tik vaikų nenoriu, bet ir vyro, niekada nebuvau įsimylėjusi ar nuėjusi į pasimatymą (nu niekas ir nekvietė). Ne dėl to, kad man patinka užsiimti mėgstamom veiklom ir nenoriu jų prarast, daryt pertraukos. Vaikų auginimas ir auklėjimas labai prasminga misija, dėl kurios būtų galima kai kuriuos dalykus laikinai nustumti į šalį, bet turbūt tai ne man, nes paprasčiausiai nemėgstu kalbėti, bendrauti. Noriu gyventi viena, kad su niekuo nereikėtų net sveikintis ryte 🙂

    reply
    • Avatar

      Ieva

      Žodis į žodį parašyta viskas apie ką aš galvoju . ❤️🙏

      reply
  • Avatar

    Julija

    O geriausia girdėtas komentaras į atsakymą “nenoriu vaikų” yra “kai sutiksi tinkamą vyrą iškart užsimanysi” ir rankos tiesiog nusvyra.. ir tai pasakė žmogus žinodamas, kokia laiminga esu davartiniuise santykiuose. Su vaikinu esame kartu virš 3 metų, gyvename ir planuojame ateitį, be vaikų ir be vestuvių, nes abu tiesiog neborim. Ne DAR nenorim, bet tiesiog nenorim.

    reply
  • Avatar

    Rita

    Sveiki, labai šaunu, kad arveriate tokias problematiškas temas, kuriomis visi bijo šnekėti. Ačiū jums už tai!!! Gal galite paliesti ir senmergystės temą, būtų labai įdomu išgirsti jūsų nuomonę.

    reply
  • Avatar

    Viktorija

    O man ši tema neatrodo nė kiek problematiška. Manau, kad jos problematiškumas egzistuoja moteryse, gyvenančiose kaip pačios teigia „kitaip“. Iš esmės manau, kad jos pačios uzsideda sau stereotipus, jog yra kažkuo kitokios, nes nenori šeimos, vaikų ir nuolatiniais savo pasiteisinimais (pavadinkime tai taip) dar labiau paaštrina priešingai manančių nusistatymą. Kodėl moteris, gyvenanti pilnavertį gyvenimą, turėtų rūpintis kažkieno nuomone apie jos pilnatvę/nepilnatvę. Aš pati klausimų apie vaikus sulaukiau viso labo 23 metų, kai dar tik pabaiginėjau universitetą, neturėjau jokio realaus pagrindo po kojomis, jokio pastovumo, tačiau ginekologė, žinodama, kad šalia yra ilgalaikis partneris, nusprendė, kad ši tema man jau gali būti aktuali. Tačiau neturėjau jokio noro ginčytis, kad dar noriu pagyventi, kad turiu kitokių siekių, kad noriu pabūti laisva ir nepriklausoma jauna moteris, juk partnerio turėjimas to nevaržo. Ir vėliau sulaukusi klausimų šia tema, nejaučiau poreikio būtinai užginčyti, kad man vaikai yra koks nors „karjeros ar pasaulio gelbėjimo atsisakymas“ arba „aš tiesiog nenoriu būti atsakinga už kitą“. Tai yra visiškai gerbtini pasirinkimai, kurie, manau, labai palengvina ne tik taip nusprendusių gyvenimą, bet ir tų vaikų, kurie jiems negimė, juk yra istorijų, kai gimus vaikams, tas nenoras iškart dingo, tačiau yra ir tokių, kai moterys pranyko depresijoje, nuolatiniuose savęs kaltinimuose, o tokioje situacijoje kenčia ir moteris, ir vaikas. Manau, kad šioje temoje svarbiausia, jog pati moteris blaiviai suvoktų, kad ji pati tikrai nenori vaikų, kad tai jos pasirinkimas, jos sprendimas (ne draugių ar kitų asmenų), kad ji jaučia absoliučią pilnatvę gyvendama su šiuo pasirinkimu. O antra, kuo daugiau taip apsisprendusių moterų tiesiog gyvens savo gyvenimą ir nekvaršins sau galvos apie kažkieno kito nuomones, tuo lengviau joms pačioms bus. Manau, kad nereikia nė straipsnio, nes ir taip akivaizdu, jog moterų, nenorinčių vaikų, yra daug.

    reply
    • Avatar

      Giedre

      Pritariu 100%. Esu pastebejusi, kad pati pradedu teisintis arba ginti savo sprendima tada, kai nesu garantuota savo pasirinkimu ir noriu sulaukti is kitu pritarimo, kad „taip, tu nusprendei teisingai“. Del to ir klausimai ta tema skaudina, ir pradedi izvelgti juose tai, ko nera. O daznai tai tebuna zmogiskas smalsumas, tikrai nesiekiant nei iskaudinti, nei pamokslauti. O kai esu garantuota, kad tai ka nusprendziau, yra teisinga, man gali visi aplinkui sakyti ka nori, man tai nerupi, manes tai neliecia, nes as zinau, kad mano sprendimas teisingas. Tada tik pasijuoki is tu kalbu, numoji ranka, ir darai savo. Cia kalbu apie tas situacijas, kai sprendimas priimamas laisva valia.

      reply
    • Avatar

      Kristina

      Labai pritariu šiam komentarui! Tikiu, kad tie „baisieji“ klausimai tik užaštrina pačių moterų vidinius konfliktus šia tema, dėl to ir yra tokie skaudūs, nemalonūs, piktinantys ir pan. Turėdamas tvirtą poziciją, pirmiausia SAU pasakęs argumentus ir susideliojęs prioritetus žmogus nepuls teisintis, putotis ir reikalauti pokyčio iš visuomenės tam, kad jis pasijaustų geriau.

      reply
  • Avatar

    Edita

    Tiesiog norėjau pasidalinti šia citata iš Humans of New York

    „We talked about it four or five times, and our families certainly pushed for it, but we decided early on that we didn’t want to have kids. There was too much we wanted to do. Since then we’ve formed our own company, made over 40 films together, worked in 60 different countries, and written 18 books— eleven of them cookbooks, some of them bestsellers.“

    Įkvepia mąstyti plačiau 🙂

    Originalus postas: https://goo.gl/F4rwK3

    reply
  • Avatar

    Birute

    Vaikai papildo gyvenima naujais nuotykiais naujais issukiais. Buti tevu, auginti vaika yra labai idomi gyvenimo patirtis, bet ne kazkokiu skyliu pildymas 🙂 Idomu, kad kol nesusilaukei vaiku, net neisivaizduoji, kiek jie tau gali reiksti ir kiek i gera ar bloga puse pakeis tavo gyvenima. Priklauso, ir kiek pagalbos is salies turėsi. Jei susilaukei, kelio atgal nera. Retas sveiko proto zmogus pasakys, kad gailisi del vaiku. Daugiau esu girdejusi, gailisi jog del darbu taip ilgai atideliojo ir, kuomet patyre kas tai yra tevyste, uzteko laiko ir sveikatos tik vienam. Bet kiekvieno gyvenimas ir supratimas skiriasi, todel beprasmiska kitiems primetineti savo nuomone. Man keista, kad jau 25meciai patiria spaudima…Dar tik pati jaunyste 🙂. Man daug kas sakydavo, na, ir gerai ir neskubek. Taip pat gaila, kad issilavine, kurybingi, protingi zmones nenori visai pratesti savo geru genu… Kokius puikius zmones jie uzaugintu. Del aplinkiniu klausimu, kurie gali skaudinti… Kuomet manes kas paklausdavo, tai kada antras, tiesiai sviesiai ir pasakydavau, kad planuose ir antras, bet antras nestumas pasibaige kudikio netekimu. Tada zmones nesusipatogina arba patys atsiveria tureje panasia patirti, issikalbi. Ne visada klausiama apie vaikus tam kad iskaudinti. O ginekologes tokia sritis – organai, kuriu funkcija gimdyti, todel ji negali
    nediskutuoti vaiku klausimo. Tik vietoj „kai planuosit“, galejo pasakyt „jei planuosit“ 😉

    reply
  • Avatar

    Asta

    Man kazkodel toks ispudis susidaro, kad ta vaiku norejima blokuoja butent tas visuomenes spaudimas. Ir noras tam spaudimui priesintis. Nebera laisves jausti ko is tikruju norėtum, jei to spaudimo nebūtų. Is savo patirties pasakysiu, kad vaikas pakeite tikrai gyvenima..Bet visos investicijos neismatuojamai atsiperka. Tai gali suprasti tik tai patyręs. Ir būtų labai gaila, kai tas noras atsiras, bet jau bus velu. Linkiu nejausti spaudimo apsisprendziant.

    reply
  • Avatar

    Monika

    Kodel moterys nenorincios vaiku turi teisintis? Tai gal reiktu uzdavineti klausimus ju turinciom,su tokia paciu slogiu tonu…tai kodel tu gimdei?ar reikejo?dar vieno laukesi,nu as taip negaleciau. Pasirinkau netureti vaiku,nes taip noriu,bet klausimu neisvengiu net is tu zmoniu,kurie mano atsakyma jau girdejo n-taji karta,dazniausiai po mano atsakymo,kad tiesiog nenoriu,seka atodusis nu tai negalit ane? Musu visuomenei labai truksta supratimo,kad kitu lovos reikalai,vaikai yra ne reikalas.

    reply
  • Avatar

    Yla

    Šitas klausimas visada man primena mamą. Ji šį klausimą girdėjo nuolat iki manęs ir po manęs. Nuėjus į turgelį, klausdavo visos “tai atėjot broliuko pirkti?” Aš buvau per maža, kad atsiminčiau mamos reakcijas, bet jai turėjo būti labai skaudu. Mano gimdymas buvo labai sudėtingas, po to sekė persileidimas, negimdiniai nėštumai. Tačiau it’s ok klausti tokių dalykų. Todėl aš šita klausimą visada priimu per mamos prizmę, tik būnu nemandagi. Nors aš turiu pasirinkimą neturėti, mama neturėjo.
    Aš labai nenoriu vaikų, mano argumentai jau buvo išsakyti prieš tai buvusiuose komentaruose. Šiuo atveju jaučiu kaltę prieš tėvus, nes esu tikra, kad anūkas jiems “ne šiaip faina”, o iš ties didelė svajonė. O mano svajonė butų turėti broli ar sese, kurie jiems tai padovanotų.

    reply
  • Avatar

    Yla

    Klausiau psichologine laida apie norą tureti vaikų. Atlikti tyrimai parodė priežastis kodel norima vaikų. Nes spaudžia visuomene, nes smalsu, nes nenori dirbti (todėl dažnai antras vaikas atsiranda labai greitai, kad pratęsti nedarbingumą). Šios priežastys yra Top 3. Kitos irgi ne kažkokios labai šventos. Ir tik labai labai maža dalele žmonių susilaukia, nes jaučia tam gilu pašaukimą. LRT klasika laida “Apie tave ir kitus”, yra įrašas mediatekoje

    reply
  • Avatar

    Karolina

    Pritariu Monikai – iš tiesų, kaip atrodytų, jei neturinčios /nenorinčios vaikų pradėtų klausinėti mamyčių – kodėl jūs susilaukėte būtent tiek ir tiek vaikų? O kodėl du berniukai, o ne mergaitė ir pan? . 😁Iškart atsirastų konfliktas😂
    Požiūris visuomenės labai liūdina. Išskyrus bendraamžius, kurie yra adekvatūs ir žiūri savo norų/galimybių. Pati esu 30+, ištekėjusi, dirbu, kartais pakeliauju ir taip pat susiduriu su tuo pačiu klausimu apie vaikus – kada kada kada… 🙄
    Jei dar nebūčiau tiek kartų išsakiusi nuomonės, ypač – artimiesiems…Tačiau šiuo atveju, kai tik pasitaiko menka proga susirinkti ,, visiems į krūvą „, būtinai kas nors iš gausaus būrio pasireikš šiuo klausimu.
    Žmonės gerieji, juk tai asmeniškas ir intymus porai klausimas – ką daryti su savo gimdomis sprendžiame tik mes, todėl mūsų asmeniniai pasirinkimai turėtų būti bent jau gerbiami. Todėl absoliučiai palaikau visas, nenorinčias turėti vaikų, nes tai ne tik atsakomybė visam gyvenimui, bet ir daug daug kitų niuansų, nepriklausančių vien tik nuo galejimo ar norėjimo.
    Aš esu už protingus, sveikus žmones, kurie priima ir supranta skirtingas nuomones ar pasirinkimą gyventi kitaip ir neprivalo teisintis.
    Kaip ten bebūtų, esame laisvos rinktis! Peace.

    reply
    • Avatar

      Viktorija

      Karolina, Jūsų žodžius „ką daryti su savo gimdomis sprendžiame tik mes, todėl mūsų asmeniniai pasirinkimai turėtų būti bent jau gerbiami“ norėčiau didelėmis raidėmis užsirašyti ant lentos ir neštis į visus giminės susitikimus. Mane tiesiog žudo visi tie komentarai… Draugo giminėje neseniai atsirado naujas šeimos narys ir vos tik jam gimus pasipylė komentarai ir į mūsų pusę „NA TAI KADA JŪS KO LAUKIATE JAU IR JUMS REIKĖTŲ LABAI JUMS TIKRŲ“, o geriausias ir mane visiškai be žodžių palikęs komentaras buvo „TAI UŽTAISYK TU JAI TĄ VAIKĄ“. Man taip liūdna ir skaudu, kad net nebenoriu dalyvauti jokiuose susibūrimuose ir vis bandau nuo jų atsiriboti. Bet žinau, kad vis tiek kažkada turėsime susitikti ir vėl bus tie patys komentarai.
      Suprantu, kad vyreni žmonės taip daro tikrai ne iš blogos valios, ne blogo linkėdami, bet dievaži, man tai skamba labai blogai ir jaučiu, kad vos tik prasidėjus tiems komentarams man viduje viskas užverta ir tikrai noriu visiems į veidus išrėkti, kad tai ne jų reikalas. Nors stengiuosi paaiškinti gražiai, kol kas nelabai sekasi, pati sau skambu labai piktai.

      reply
  • Avatar

    Psichologė Romena

    Visus klausinėtojus aš skirstau į tris grupes. Pirmoje – specialistai. Gydytojos komentaras „kai planuosite vaikus“ man prilygsta kirpėjos komentarui „reikėtų pakirpti jūsų plaukų galiukus“. Toks šių žmonių darbas. Jei tai skaudina, vadinasi sudedate į jų žodžius savo interpretacijas.
    Antroje grupėje – šeimos nariai, draugai, kiti artimieji. Jie klausinėja, nes jiems nuoširdžiai rūpi. Jei nuspręsite neturėti vaikų, kažkas netaps seneliais, dėdėmis, tetomis, kūmais ir pan. Kai žmonėms trūksta informacijos, jie yra linkę prikurti: o gal dukra serga? gal jie susipyko? skiriasi? gal pinigų trūksta? Tokiems klausinėtojams dažniausiai užtenka tiesiai paaiškinti kas ir kaip, ir jie nurimsta.
    Na ir trečia grupė, pati smagiausia – klausinėtojai dėl klausinėjimo. Jie meistriškai įgudę užduoti nepatogius klausimus nepatogiose situacijose. Žmonės pasijunta užspeisti į kampą, lyg turėtų gintis, lyg būtų kažkam kažką skolingi, lyg privalėtų pasiteisinti ar dar kažką. Didžioji dalis nesmagumo tame, kad jaučiatės esą užpulti netikėtai, todėl kartais pasiūlau turėti pasiruošus kelias budinčias frazes. Su pacientėmis esame sugalvojusios štai tokių: „tai kada planuojate turėti vaikų“? atsakymas: „ooo, kokia ilga jūsų nosis!“ arba „jūs labiau mėgstate oralinį seksą ar analinį?“ arba „atleiskite, jūs iš prigimties tokia kvaila, ar tobulinote savo įgūdžius kokioje tai mokykloje?“ Žodį „kvaila“ galima pakeisti į „nemandagi, žiauri, pikta“ ir pan.. Na o jei rimtai, linkiu tiesiog vengti tokių diskusijų, palikite kruopas žvirbliams. Jei jaučiatės tvirta savo sprendimuose, tvirta savyje ir artima sau, tokie ir panašūs klausimai ar kitų nuomonė neturėtų jūsų kabinti.
    „Niekada nenorėsiu aš tų vaikų“. Į tokius drąsius pareiškimus kaip NIEKADA arba VISADA aš žiūriu atsargiai. Po tokiais kategoriškais teiginiais paprastai slepiasi kažkokios baimės, lūkesčiai, mitai, įsitikinimai, nuoskaudos. Kaip galite žinoti, kas bus po metų, mėnesio, minutės? Jei išgirdus klausimą „tai kada vaikai?“ visa pasišiaušiate, linkiu pavartyti šitą temą, esu tikra, atrasite daug svarbių dalykų apie save.
    Netiesa, kad gimus vaikui niekas nepasikeičia. Pasikeičia viskas. Pradedant jumis, baigiant kasdienybe. Nereikia motinystės idealizuoti, kitaip kelsite sau nerealius lūkesčius ir kaskart suklydusi jausitės bloga mama. Nereikia ir demonizuoti. Gera žinia ta, kad šiuo metu žmogaus gyvenimo trukmė pakankamai ilga, kad moteris pagimdžiusi vaikus, dar spėtų ir savo asmeninius gyvenimo siekius įgyvendinti.
    Ne gyvenimas jus ištinka, jūs pačios jį kuriate. Svarbiausia, kad sprendimai būtų tikri.

    reply
  • Avatar

    Jurga

    Skaitau ir matau save prieš kelerius metus. Man šiuo metu 26. Iki kol baigiau aukštąjį mokslą, neturėjau pastovaus darbo (teikiančio malonumą ir pagal specialybę!), maniau, kad vaikai ne man – kitiems, bet tik ne man. Galvojau, kad gimdymas yra brutaliausias dalykas ever, o aš juk nepakeliu net mėnesinių skausmo. Ne ne, geriau jau į kitų moterų vaikučius pažiūrėsiu, pasišypsosiu ir užteks. Bet kai su gyvenimo draugu jau skaičiavome 4 draugystės, 3 bendro gyvenimo metus, mokslai buvo baigti, o keliauti ar šiaip visokiais tuščiais dalykais užsiiminėti neliko noro, man kažkas dzingtelėjo. Nustūmiau savo egoizmą, perdėtą savimylą kažkur toli toli ir.. pradėjau norėti vaiko, meilės vaisiaus, kuris būtų mano ir mano vyro kūrinys, mūsų džiaugsmas ir laimė, gimęs iš besąlygiško atsidavimo. Tuo metu man buvo 23. Tikrai nesijaučiau nei per jauna, nei per kvaila ar dar kokia, kuri negalėtų ir nesugebėtų, kartu su partneriu išauginti ir išauklėti vaiką. Tik vieną vaiką. Pati esu iš 15 vaikų šeimos, mano mama – superherojė (tik, deja, ji per kukli, kad tai suprastų), tad vienas vaikas man neatrodo kažkoks iššūkis, gyvenimo tikslas ar dar kas nors nesuvokiamo, ko reikėtų baidytis. Ir taip, visi mano broliai ir sesės tų pačių tėvų, nei vienas neasocialus, dauguma turi aukštąjį išsilavinimą., abu tėvai taip pat. Tad pradėjau norėti susilaukti vaiko, nors prieš pusmetį apie tai net nebūčiau pagalvojusi. Ir ne, man niekas NIEKADA nebuvo uždavęs tų nejaukių klausimų, nes gi aš dar jauna (pamanyk! 23 metai mergaitei.. na kokia mergaitė, žmonės.. jauna moteris). Tad, manau, kad prabudo manyje tas motiniškasis instinktas, visiškai iš niekur. Apie tai niekam nepasakojau, nes jaučiau, kad galiu būti nesuprasta. Stengiausi išvengti nepatogių klausimų. Tačiau tas noras su laiku vis stiprėjo, nenormaliai. Ir jau nieko negalėjau su savim padaryti. Mano gyvenimo draugas net nemanė pirštis, ar tuoktis, nes jam buvo tiesiog gerai taip, kaip yra – gyventi susimetus, kartu leisti laiką, vaidinti „šeimą“. Aš jau mąsčiau apie santuoką, vaikus, bendrą „rimtą“ suaugusių žmonių gyvenimą, bet vėlgi, niekam apie tai nepasakojau, nes buvau įsitikinusi, kad manęs niekas nesupras -“ o kur taip skubėti? Tu juk dar labai jauna, pagyvenk dėl savęs“. Bet man taip neatrodė. Pasidariau labai liūdna, atrasdavau problemų ten, kur jų nebuvo, prasidėjo ginčai su draugu dėl nieko, nejučia pradėjau dairytis į kitus vyrus, buvusį partnerį – mažu, gal su kitais bus geriau? Gal jie norėtų šeimos?.. Ir tuomet pastojau, netyčia, aišku.. Ir nebesijaučiau laiminga. Išgaravo visas noras susilaukti vaiko, nekenčiau savęs, savo partnerio. Jis taip pat nesidžiaugė, nors jam tuo metu jau buvo 30, tačiau ne vaikai jam buvo galvoj.. Nesidžiaugiau gyvenimu, niekas neteikė laimės. Po ilgo ir sunkaus nėštumo man gimė jis – vaikas, toks lauktas ir norėtas iki jo užsimezgimo, tačiau toks nekęstas ir „sunaikinti“ daug daug kartų planuotas. Bet kai jis gimė, viskas apsivertė. Pamilau save, savo vyrą, mūsų meilės vaisių. Pamilau gyvenimą, mažas smulkmenas, pamilau viską – hormonai suveikė!
    Tad, moralas toks – niekada (NIEKADA!) nemanykit, kad kažką tikrai darysit arba tikrai nedarysit gyvenime, nes gyvenimas toks jau yra – linkęs kisti, ir, nebūtinai į tą pusę, į kurią, Jūs manot, kad jis turėtų ar neturėtų kisti. Nesilaikykite kategoriškos nuomonės patys, tačiau, nekiškite tos nuomonės ir kitiems. Tikiu likimu, tad nespjaukit į vandenį. Rimtai.

    reply
  • Avatar

    Komentatorė

    Man 35 ir tik dabar užsimaniau vaiko. Karjera padaryta, darbas iš didžiausios aistros tapo tiesiog mėgstama veikla. Vat kai šis momentas įvyko, tada ir atsivėrė man keista beprasmybė. Iki tol buvo – NE santuokai, NE vaikams. Manęs gyvenime niekas neklausė ir neklausia apie vaikus „ar dar neplanuojat?“ (na, gal vieną kokį kartą, kurio nepamenu), nors norėčiau, mielai ta tema norėčiau pasitarti 🙂 BET, paradoksalu, bet mano vyro pastoviai klausinėja jo draugai (vyrai), kurie yra su vaikais „tai kada, kada, greičiau, mums bus linksmiau“ ir pan. O jo tėvai išvis sako: „Mėgaukis gyvenimu kol be vaikų, vargas tie vaikai!“ Taiva, būna ir atvirkščiai 🙂

    reply
  • Avatar

    Sabina

    Klausimas tiems, kas nori turėti vaikų: kaip jūs tai žinote?
    Su vyru esam visiškai “on the edge”, nejaučiam stipraus pašaukimo vaikams, bet kategoriško “ne” irgi dar nesakom.

    reply

Komentuok