Susitinkame su drauge pirmomis karo dienomis. Vakare bijojau viena būti namie, dėl to džiaugiausi, kad ji mane išsivedė į piceriją. Valgom picas: beskones, su tąsiu nerimo sluoksniu ant viršaus, tarp kąsnių pasidalydamos idėjomis, kaip reikėtų susitvarkyti su Putinu. Jos pasiūlymai labiau diplomatiniai, strategiški, manieji – klasikiniai Pašilaičių marozo metodai.

Tada kartais prapliumpame juokais. Juokiamės garsiai ir būtinai užsimerkusios, atrodo, kad tai bent laikinai padeda išjungti šią tikrovę, kuri atrodo netikresnė už viską, ką esu mačiusi gyvenime. Kuo ji žiauresnė – tuo labiau norisi nuo jos pasislėpti. 

Tik šįkart slėptis nėra kur. Ačiū dievui (regis, dar truputį, ir pradėsiu jį tikėti), kad mums dar nereikia fiziškai slėptis. Draugė man pasako, kad turi planų – kovo vidury darbo reikalais važiuos į kitą miestą. Abi vėl šiurpiai juokiamės, nes atrodo, kad tas kovo vidurys niekada neateis. Ar beturime jį?..

KALTĖ – DAŽNA KASDIENYBĖS PALYDOVĖ

Kovo vidurys ateina ir persirita į kitą pusę, draugė man paskambina jau iš kito miesto, visa įklimpusi į darbus, aš – į studijas. Stoviu Prezidentūros aikštėje prie kačių šlapimu atsiduodančių tujų, mane atkakliai šildo saulė, viduje lyg ir spurda didelis džiaugsmas dėl to, kur esu, kaip esu, dėl visų gyvenimo galimybių, bet tuoj pat užvožiu visa tai stipriu KALTĖS dangčiu. Draugė man atitaria: „Aš jaučiuosi tokia kalta, kad gyvenu savo gyvenimą.“

Kitas draugas man sako: „Man atrodo, kad per mažai darau dėl Ukrainos.“ Paradoksalu, nes jo verslo biudžetas jau minusinis – vakare be vaistų nebeužmiega.

Aš irgi galvojau, kovui prasidedant: ar ne per įžūlu dabar eiti ir sėdėti Universiteto suole? Ar ne pernelyg begėdiška dabar narstyti psichologijos teorijas? Ar man jų prireiks?

KAIP KIEKVIENAS IŠ MŪSŲ TVARKOSI SU NEŽINOMYBE

Nuolat persekioja mintys: ar spėsiu pabaigti savo studijas? (Man dar liko dveji metai.) Ar mums bus blogai? Lietuvos kariuomenė savo feisbuko paskyroje nuolat skelbia įrašus, kad viskas gerai, ramu. Perskaitau ir nusiraminu, bet tuomet žvilgteliu į lrt.lt portalą ir skaitau patarimus, kaip įsirengti slėptuvę savo namo rūsy (o maniškis prigrūstas senų rakandų!), ką įsidėti į krepšį išvykstant ir kad kalio jodido tabletės man greičiausiai pravers. Skambinu savo partneriui ir klausiu: „Ar tai reiškia, kad jau viskas?“ Jis mane nuramina – turi savo teoriją, kuria patikiu vien dėl to, kad noriu suvaldyti savo emocijas.

KAIP MES TAPOME EKSPERTAIS

Dabar kiekvienas turi savo nuomonę (ar teoriją) ir savo „šaltinius“. Kažkas perskaito vokiečių karo stratego straipsnį ir sako, kad viskas bus gerai. Kažkas kažką pažįsta iš tų „žinančių“ žmonių ir jam buvo perduota „slapta“ informacija, kad… (Jau net nebeatsimenu apie ką.) Visi dabar turime savų prognozių, nesvarbu, kad Artūras – aktorius, o Ona jau kelis metus domisi tik crypto. Nesvarbu. Dabar mes visi karo analitikai. Nes tai padeda bent kažkiek „sukramtyti“ šią neaprėpiamą nežinomybę.

HUMORAS – VIENAS IŠ BŪDŲ TVARKYTIS SU JAUSMAIS

Neatsimenu, kada dar tiek daug juokavau ir juokiausi, kaip šį kovą. Kartais atrodo, net priverstinai pokštavau ten, kur buvo aklina tamsa. Ir mačiau, kaip kiti stengėsi pasijuokti iš tų mano desperatiškų pastangų prajuokinti ir kitus, ir save. 

Dauguma mano pažįstamų piktinasi NATO pasyvumu, o mane piktina dievų pasyvumas. Žmonija turi tiek dievų ir jie visi kartu dabar tūkstančius kartų pasyvesni už NATO. Kaip tai paaiškinti? Juk ir čia turėtų būti kažkokia teorija. 

KAIP SAU PADĖTI ŠIUO LAIKU?

Emocijos kasdien gena viena kitą – vienos dienos turi daugiau vilties, kitos pasitinka didžiule tamsa. Žinios apie Ukrainos žmonių patiriamas kančias sustingdo ir pašiurpina kiekvieną. Tai, ką jie patiria, yra siaubinga. Viso to akivaizdoje mes patiriame įvairiausių jausmų: ir baimė, ir pyktis, ir bejėgiškumas, ir nerimas. Norisi kažką daryti.

Ir kiekvienas iš mūsų JAU labai daug daro. Ir aš neabejoju, kad darome tiek, kiek galime. To pakanka. Pasidžiaukime jau padarytais savo darbais. Būkime dėkingi už tai, kad gyvename tokioje nuostabioje šalyje, kurioje žmonės rūpinasi ne tik vienas kitu, bet ir ukrainiečiais, kuriems šios pagalbos labai reikia. Ačiū jums visiems!!!

Paramos Ukrainai būdai yra čia.

Mėgaukimės vienybe. Vieną dieną sugalvojau viena nuvaryti į Ukrainos palaikymo akciją prie Seimo. Galvojau, vis tiek kažką sutiksiu, nes labai norėjau sutikti. Išnaršiau minią skersai išilgai ir nieko iš pažįstamų neradau. Galiausiai įsitryniau tarp nepažįstamųjų ir mes kartu, visa minia, giedojome Lietuvos himną. Atrodo, kad tą dieną pirmą kartą taip giliai supratau jo prasmę. Mes visi tuo metu buvome vienis. Nebeliko nei vienišumo, nei baimės, nei atskirumo. 

Dabar esame kaip niekad vieningi. Šypsokimės tiems, kurių automobiliai papuošti Ukrainos vėliavomis, padėkime vieni kitiems gatvėje, remkimės vieni į kitus – nes, tikėtina, labai panašius jausmus išgyvena dauguma iš mūsų.

NERIMAS – NATŪRALUS REIŠKINYS

Nerimas šiuo laiku – labai natūralus reiškinys. Kada daugiau nerimauti, jeigu ne dabar? Tik kartais nerimas liejasi per kraštus ir trikdo miegą bei kasdienę veiklą. Daug porų mums rašė apie tai, kad šiuo metu patiriamas stresas trukdo jų santykiams, sunku susikalbėti, partneriai jaučiasi atitolę, dirglūs. Dėl to mes paprašėme psichologės Rugilės Šatės įrašyti paskaitą šia tema.

Nemokama paskaita apie tai, kaip susitvarkyti su stresu.

Tai, ką mes jaučiame dabar, yra visiškai normalu. Kažkur girdėjau pasakymą, kad kai mus gąsdinančioms pabaisoms suteikiame vardus, jos nebeatrodo tokios baisios. Dėl to rekomenduoju įvardyti tai, ką jaučiate. Dalytis savo jausmais su artimais žmonėmis. Eiti vakarienių, bendrauti, apsikabinti. Laikytis savo dienos režimo, kokybiškai miegoti. Nepamiršti kasdienių pareigų. Ir, kai turėsite iš ko, dalykitės savo gėriu ir šviesa su kitais. Ačiū.

Taip pat skaityk: Kaip gali padėti Ukrainai