Nemokamas pristatymas visoje Lietuvoje. Nori pasikonsultuoti? Rašyk: [email protected]

Karolina Gurskienė. Vyras, vaikai, šeima, skyrybos… O, pala, kur aš?

– Ko tu lauki savo gyvenime? Kas tave džiugina? Kur esi TU?
– Aš nežinau… gal vakaro, kai visi sumigs…
– Ir kas tada? Tada jau būsi TU? Nuoširdžiai besidžiaugianti akimirka TU?
– Tada ramiai susitvarkysiu ir pagaliau eisiu miegoti…
– Ir tai yra tai, ko tu lauki savo gyvenime?…

Savirealizacija – tai ne šuolis parašiutu, kai tu vis pagalvoji apie tai, vis žadi, bet galiausiai nusprendi: Ai, nesąmonė, ir kam man to reikia. Savirealizacija – tai savęs atradimas ir tobulinimas, kai paties proceso metu tu jautiesi laimingas. Tau reikia tik ryžtis iššokti iš savo lėktuvo – nusistovėjusios komforto (arba jau seniai diskomforto) zonos, nes laisvas kritimas suteiks begalę naujų emocijų, o kita zona ant žemės – laimėjimų.

Kruopščiai atliktos pareigos ir nuversti darbų kalnai nei vienos iš mūsų nepapuošia taip, kaip puošia besididžiuojanti savimi šypsena. Nes kai darai tai, ką nori daryti, negali nešvytėti. O pati gražiausia pasaulyje moteris yra atsipalaidavusi.

Kiek savaitėje laiko skiriu sau, tiek trigubai šypsausi Tau, gyvenime.

Arba aš šokinėju, arba leidžiu atsispirti kitiems

Tikriausiai, nei viena moteris įsivaizduodama save santuokoje, nesvajoja apie tai, kaip ji ištekės, susilauks vaikų ir pagaliau galės ramiai izoliuotis nuo viso pasaulio. Priešingai, dažniausiai moterys ir kuria šeimas tam, kad realizuotų save ir kituose, dar nepažintuose vaidmenyse. Ne, ne peršoktų iš vaidmens į vaidmenį, bet prie turimo vaidmens pridėtų dar kelis.

Tam tikru brandos laikotarpiu moteris pradeda jausti tokį keistą jausmą, kuris ima pulsuoti pertekline meile. Ji pajaučia, kad meilės savyje turi tiek daug, kad gali ir nori ja dalintis. Ji pajaučia norą realizuoti save nebe tik kaip atskirą socialinį vienetą, bet ir kaip kažkieno žmoną ir kažkieno mamą.

Bet problema atsiranda tada, kai kažkieno žmona pamiršta, kad ji gali būti ir kažkieno dama, o kažkieno mama – ir autoritetinga kažkieno drauge.

– Kai dabar pagalvoju, mano visas gyvenimas yra tarsi bėgimas skęstančių akmenų taku – kai nuo vieno akmens turiu šokti ant kito, nes pastarasis ima skęsti vos tik abiem kojom ant jo atsistoju. Kadaise buvau perspektyvi irkluotoja ir visą savo laiką skyriau tam. Tada perdegiau ir po rimtesnės traumos viską mečiau. Tada baigiau mokslus ir tapau puikia programuotoja. Po kelių metų darbas taip nusibodo, kad jau nuo sekmadienio pietų imdavo pykinti vien nuo minties, kad ryt reikės į darbą. Tada su Laimiu nusprendėm, kad metas plėsti šeimą. Turiu reikiamą išdirbti stažą, todėl galiu ramiai sau auginti mažylį, gauti pajamų ir porą metų net nežiūrėti į programavimo pusę. Po dvejų metų vaiko priežiūros atostogų aš supratau: man taip nusibodo namie, kad galėčiau eiti gatvių šluoti, kad tik kas nors išleistų! Dabar kalbu ir galvoju – aš niekada nesijaučiu laiminga, nors atrodo, kad gerų dalykų aplink mane išties daug. Gal aš nemoku džiaugtis? Atrodo, pati pasirenku vėl keisti gyvenimo kryptį, bet ir vėl pajaučiu, kad metas šuoliui ant kito akmens.
– Kaip labai tau tenka sušlapti, kol supranti, kad jau metas vėl šokti ant kito akmens?
– Kai jau kaip reikalas pradedu skęsti, kai jau taškausi savo dienose visa nelaiminga ir nepatenkinta, kai jau jaučiu, kad grimztu kasdienybėje ir kai suprantu, kaip siaubingai nenoriu tame paskęsti…. Tada greit užsibaigiu viską, atsispiriu ir – op! Ant naujo akmens aš vėl pradedu viską kitaip.

Iš vaidmens į vaidmenį. Vis kitaip, bet po kažkurio laiko pasirodo, kad ir vėl kažkas ne taip.

Jei suprantu, kad mano šuoliai nėra efektyvūs, būtų visai naudinga pabandyti savo dienas pildyti kitaip.

Arba aš šoku vis ant kito akmens, arba aš esu tas stabilus akmuo, nuo kurio gali pasispirti ir toliau straksėti kiti. Ramiai sau plūduriuoju ežero vidury, vis daugiau akmenukų pritraukdama arčiau savęs. Iš esmės, aš visada esu tas pats akmuo. Tik kartais pasisukęs į savo mažuosius akmenėlius, kartais – į didįjį akmenį, o kartais – į visą minią mažų ir didelių, vienspalvių ir margų, ir labai skirtingų ir labai įdomių. Ir kur besisukčiau, besikeičiantys vaizdai ir į mane žiūrinčios akys yra vis kitos. Su savo kitos dienos nuotaikomis ir žvilgsniu į mane, kai aš su savo naujos dienos mintimis ir akimis į juos. Man nereikia niekur šokti, nes aš visai neketinu skęsti. Kur pasisuku, ten kitaip. Nes aš – daug kas dienoje, bet ne ta pati ištisas dienas.

Kas esi TU?

Žmogus pavargsta nuo monotonijos, bet gerai jaučiasi aiškioje dienotvarkėje. Žmogui nusibosta tas pats judesys, bet skirtingose aplinkose judant taip pat – tai jau kitoks aš, nes vis kitokie jūs. Iš to, ką veikiu šiandien ir ko siekiu rytoj, susideda mano AŠ. Mano vaidmenys, veiklos ir siekiai – tai tarsi tam tikros formos indas, į kurį aš esu įpiltas. Ir aš žinau savo formą – esu aštriakampė žvaigždė, griežtų linijų kvadratas ar mielas apskritimas.
O jei ne?

O jei nei veikiu, nei žinau, nei apie tai mąstau? Tuomet esu kaip tiesiog ant stalo papiltas vandenėlis – be formos, gabaritų ir spalvos.

Priklausomas nuo kambario temperatūros ir mažo vaiko noro – šiandien namie buvo visai šilta, bet mažylis nusprendė nesitvarkyti, todėl šast – ir vienu rankos mostu nubraukė beveik visą vandenį nuo stalo.
Todėl niekada nėra vėlu sustoti. Sustoti būti kažkuo, kas svariai priklauso nuo kažko kito. Aš savo 100% turimos energijos galiu paskirstyti taip, kaip noriu pati. Ir niekas tikrai nenukentės, jei iš pervargusios mamos aš nuimsiu 10% veiklos ir panaudosiu kitur. Ir aš jau 10% procentų judresnė, nes mano gyvenime atsirado kaitos!

Nes kokią formą palaikyti noriu, būtent taip ir funkcionuoju.

Tad kas ta AŠ?

AŠ:

  • mama;
  • žmona;
  • draugė;
  • dviratininkė (biškį);
  • sodininkė (vasaros);
  • irkluotoja;
  • programuotoja.

Ryte aš – dviratininkė, dieną – mama, bet vakare jau būsiu irkluotoja. Nuo pirmadienio aš – programuotoja, o antradienį per pietus pagaliau susitiksiu su jomis ir būsiu draugė. Vakare? Vakare vaikai sumigs ir aš būsiu žmona. Mmm… bus gerai, nes būsiu rrr!… šįvakar aš nusiteikusi būti tikrai gera žmona!
Arba… aš – mama ir niekam daugiau neturiu laiko. Pasauli, sustok! Dabar aš – mama.

Kai pameti save

Pamesti save santykiuose nėra labai sudėtinga. Pradžioje tu tik visai nekaltai praleidi kelis keramikos užsiėmimus, nes labai nori ilgiau pabūti su naujuoju šauniuoju Juliumi. Po to pagalvoji, kad vietoje prancūzų kalbos kursų tu daug mieliau pranzūcišką bučinį tobulinsi ir tik praėjus kažkuriam laikui susisgrimbi, kad jau seniai nebuvai pilateso treniruotėse. Tiek daug ritmingai judam su Julium, kad tikrai neturėčiau sustorėti – mintyse save pateisini ir net garsiai sukikeni, kaip smagiai tu čia dabar gyveni.

Ir po metų ritmingo judėjimo gimsta mažoji Julytė.

Prancūzišką bučinį pakeičia knygos apie prancūzišką vaikų auklėjimą, keramiką tu matai kiekvieną dieną kūdikio sauskelnėse, o nuo prabėgančių pro langus sportininkų norisi užsitraukti užuolaidas.

– Aš per daug pavargusi, kad laisvą minutę norėčiau skirti kam nors kitam, nei miegui. Julytei tuoj bus metai, bet ji nuo manęs neatsitraukia nei per žingsnį. Bandžiau palikti ją su tėčiu ir nuėjusi į kitą kambarį ramiai paskaityti knygą arba išsitraukusi kilimėlį pasportuoti, ir ką? Ji vienu metu pradėjo taip verkti, kad man teko eiti raminti. Dabar kai tik pamato uždarytas to kambario duris – iškart raunasi pro jas, daužo ir tokias isterijas iškelia, kad ačiū, man toks knygos skaitymas neteikia jokio malonumo.
– Kas būtų nutikę, jei nebūtum tą kartą tėčiui padėjusi nuraminti Julytės?
– Ji būtų labai įsiverkusi!
– Ir kas tada?
– … [tyla] … Taip, tikriausiai Julius būtų ir pats susitvarkęs ir ji vis tiek būtų nurimusi.

Okupuodamos vaikus sau mamos turi daugiau darbų, vaikai – mažiau tėčių, o tėčiai – mažiau mamų. Užsisuka ydingas ratas.

Pasukime šį ratą į kitą pusę: labiau pasitikėdamos suaugusiais savo vyrais ir kartais palikdamos jiems vaikus, mamos turi daugiau laisvo laiko, vaikai turi daugiau tėčio gyvenimo sampratos ir su juo atsiveriančių galimybių, o tėčiai turi labiau pailsėjusias ir linksmesnes mamas, kurias pagaliau jie – turi! Tėčiai tikrai puikiai susitvarko, jei ne iš pirmo karto, tai iš antro. Bet geriau linksmai nei puikiai. Tuo labiau būna patenkinti visi.

Kaip save atrasti iš naujo arba Meilė sau – palaukit… tai čia kas?

Ar perdėtai rūpindamosis kitais – savo vyrais ir vaikais, moterys iš tikrųjų nesislepia už jų reikalų ir tikslų todėl, kad – pasirodo jos neturi jų savų? Kas esu aš, jei aš tik išpuošusi išlydžiu visus ir nuvargusi pasitinku, su jų margaspalvėmis istorijomis apie tai, kaip jiems sekėsi ir ką jie naujo sužinojo? Man labai gera visus juos išklausyti ir išgirsti, bet… o kaip aš? Kur esu aš?

– Aš?… Aš nieko labai nenuveikiau, ką čia namie nuveiksi – skalbiau, lyginau, gaminau, valiau… Geriau sakyk, kaip sekėsi tau.

Ir mažoji Julytė pasąmoningai perima aiškią tiesą: „Svarbiau yra tai, kaip sekėsi tau, nes tai, ką veikiu aš, yra „nieko labai tokio“. Arba:
– Ačiū, kad papasakojai. Tavo diena atrodo buvo tikrai įdomi. Kaip aš? Hmm… Man šiandien skauda kojų raumenis, nes vakar taip energingai myniau į kalną, kad nulipus nuo dviračio dar ilgai atrodė, kad kojos vis dar mina. Beje, pagaliau pražydo mano orchidėja. Ir tiesa! Atsimeni, pasakojau tau apie tą projektą? Šiandien jį paleidom. Man dar reikėjo nemažai prie jo paplušėti, bet pagaliau – done. Ir visi happy. Eisiu pasivaikščioti, nes noriu pailsinti galvą, gal nori kartu?
Ir mažoji Julytė dedasi į savo galvytę šitai: sportas, darbas, hobis, poilsis, energija darbui, pastangos dėl sporto, laikas su šeima, laikas sau… Ir užaugusi Julytė prieš akis matys savo mamos paveikslą, kurios gyvenimo būdą pasąmoningai bandys atkartoti:

Arba „Kokios pilnos ir džiuginančios gali būti visos mano dienos“ arba… „Aš? Aš nieko gero. Geriau sakyk, kaip tu“.

Laikas sau

Mielos moterys, kitų mylimos būsite tiek, kiek pačios mylėsite save. Jei man anksčiau nebuvo svarbu, kaip atrodau, nes vaikai buvo maži, nuo šiandien to norėdama galiu pradėti tuo rūpintis. Jei mano santykiai su draugėmis atšalo, nes vis neturėjau joms laiko, aš galiu vėl su jomis susisiekti ir atnaujinti ryšius. Jei tokių, pasirodo, nebeturiu – štai man puiki proga praplėsti pažįstamų ratą.

Jei jau ilgą laiką be darbo ir namų nieko kito nematau – atsisėdu ir pamąstau: „Ką darančią įsivaizduoju save laimingą?“ Ir pradedu. Pradedu leisti SAU skirti laiko SAU.

Vieną vakarą – vyro laikas su vaikais, vieną popietę – mano laikas su draugais, kelis rytus – mano laikas su bundančia saule ir vienas pusdienis – man. Ir visas dienas aš laiminga sau. Ir savo vyrui bei vaikams.
Aš negirdžiu už nugaros tiksinčio laikrodžio, nes jo tiksėjimų aš neskaičiuoju. O kai ramiai atsisėdu ir įsiklausau, už mano dabartinį gyvenimą nėra nieko maloniau.

Savigrauža vs. savianalizė

Bet gali būti ir kitaip. Situacija: įvyko skyrybos, tau 37 metai ir tu lieki pati su savimi. Kas toliau?

Pirmus tris mėnesius tu vis dar tikiesi ir lauki, kad jis susipras ir užkabinęs ant lėktuvo galo plakatą su užrašu: „Vilma, I’m sorry“ sugrįš prašyti atleidimo. Įpusėjus ketvirtajam mėnesiui pati susipranti, kad taip neįvyks ir negalėdama tuo patikėti vis klausi savęs: „Bet tai kodėl???“ Negailėdama laiko imi atsakingai kapstytis po atmintį ir net nepajauti, kaip nugrimsti į savigraužą. Racionalesnei savianalizei galvoje nelieka vietos, o realybėje – ir laiko, nes dabar tau taip baisiai savęs gaila, kad negali susitelkti į nieką kitą. Dabar tu aiškiai supratai, kaip neteisingai su tavimi buvo pasielgta ir kokio masto niekšas jis yra.

Tau norisi užsitraukti užuolaidas, įsijungti jūsų bendrų dainų playlistą ir net pasikūkčiojant verkti, garsiai šnirpščiant nosį ir negailestingai naudojant vieną servėtėlę po kitos.

Tu nustoji atsakinėti draugėms į žinutes „Nu, kaip tu?“, nustoji meluoti joms, kad dabar neturi laiko susitikti, nustoji eiti į lauką. Ir plautis galvą. Tu nori būti tik su savim. Po kelių dienų pastebi, kad savo feisbuko paskyrą tikrini rečiau nei jo, o noras parašyti jam tampa toks stiprus, kad nebežinai, ar verta prieš jį kovoti. Dabar tu jau nori būti tik su juo. Pasiduodi ir greit išsiunti trumputį: „Labutis, Raimi… Pasiilgau… Gal susimatom?…“. Tu paprašai – jis atsisako, tu vėl rašai – nebeatsako.
Aaaa!!! Viskas taip sudėtinga… Raimis buvo puikus. Puikesnio aš niekada ir niekur nerasiu. Visi geri vyrai santykiuose, gal net ir Raimis, o aš… aš liksiu viena visą savo likusį gyvenimą ir taip ir pasensiu viena. Viena ir liūdna.

Savigrauža, savigrauža, savigrauža.

Arba variantas nr. 2

Atsakingai išgyvenusi savo skyrybų skausmą, išsianalizavusi priežastis, kodėl taip nutiko, kokia santykiuose buvau, kuo kitokia norėčiau būti ateity ir nusišluosčiusi ašaras, pradedu iš naujo. Praeities įvykius vertinu kaip puikias patirtis, Raimį – kaip puikų partnerį santykių treniruotėms. Kai visas bendras patirtis ir šių santykių baigtį priimu ne kaip mane parklupdžiusią kažkokią netektį, pajaučiu visai kitokį savo svorį. Iš sunkios naštos, kuri mane slėgė ir spaudė prie žemės, pajaučiu, kaip stipriai paaugau. Raimis buvo puikus, bet mums nepavyko išbūti drauge ilgiau – galiausiai giliai suvokiu, kad atėjo metas paleisti. Paleisti, bet neužmiršti.

Paleisti priimant ir išnaudojant tai asmenybinio augimo šuoliui. Kai po visko pakylu. Ne, ne vėl, o jau visai kitaip.

Ir paimu savo gyvenimą į jau tvirtesnes savo rankas. Naujas planas naujai man:

1. Sugalvoti, ko noriu.
2. Pabandyti, ką sugalvojau ir pažiūrėti, ar vis dar to noriu.
3. Tam, kas man patiko ir ko toliau noriu, randu konkretų laiką savaitėje ir įsirašau tai į tos dienos dienotvarkę.

Pavyzdžiui:

1. Noriu išmokti megzti, drąsiai viešai kalbėti ir skaniai vietnamietiškai gaminti.
2. a) Mezgimo kursuose maniau sprogs galva nuo kalbų apie geras ir blogas akis, o numezgus pirmuosius 10 centimetrų šaliko lėlei pritryniau ant piršto mozolį. Sorry, bet kitas.
b) Nuėjusi į viešo kalbėjimo pamokas ir iškart papuolusi į praktiką supratau: man yra „cool“ kalbėti, kai visi į mane žiūri. Jaudulys dingo vos atsistojus ant pakylos. Noriu dar.
c) Bičas iš Vietnamo atskleidė tiek Tolimųjų Rytų virtuvių paslapčių, kad kitą kartą susitarėm susitikti jo asmeninėje virtuvėje ir pasimokyti gaminti vakarienę dviem prie lietuviškių žvakių šviesos. Chi chi.
3. Antradieniais ir ketvirtadieniais 18 valandą einu į oratorių mokyklą ir su būsimais viešo kalbėjimo asais mokausi būti scenoje ir tuo mėgautis. Penktadienį einu pas vietnamietį Hulum mokytis… mokytis mėgautis gyvenimu!

Kažkas man patiks, kažkas nusibos. Kažką procese pakoreguosiu, su kažkuo paflirtuosiu. Savianalizė, savianalizė, savianalizė.

Vakare net nespėju užtraukti užuolaidų, nes tik grįžtu – ir vėl naujas, daug žadantis rytas. Ir viskas taip įdomu!

Situacija: įvyko skyrybos, man 37 metai ir aš lieku pati su savimi. Kuo toliau – tuo įdomiau. Kaip gaila, kad gyvenam ne 200 metų! Ir kur aš buvau anksčiau?

Ačiū, Raimi, už skyrybas. Dabar pati esu savo gyvenimo šeimininkė. Su kitu Raimiu gyvensiu kitaip – būsiu AŠ ir MES. Nebekartosiu – tu, nu būk geras tu, juk čia mes, ar jau greit būsi ir tu. Nes?… Nes kiek myliu pati save, tiek mylima esu visų.

 

Dar vienas puikus Karolinos tekstas apie tai, kaip gyventi po skyrybų: Karolina Gurskienė. Kaip susirinkti save po skyrybų?

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentarai (4)

  • Avatar

    Penelopė

    Šaunuolė daktarė, vertingas straipsnis. Verčia susimąstyti…

    reply
  • Avatar

    AUGUSTĖ

    Labai gražus ir įkvėpiantis tekstas!

    reply
  • Avatar

    Si

    Puikus straipsnis, bet parašyta tarsi po skyrybų nebelieka vaikų apie kuriuos kalbėta aukščiau..
    Dažniausias scenarijus, kad po skyrybų moterys lieka su vaikais ir daug buities, o vyrai toliau gali save sėkmingai realizuoti ir tobulėti 🙂
    Visgi po skyrybų džiaugiuosi laisvu laiku, kai vaikai su tėčiu, ir daugiau skiriu laiko sau ♡

    reply
  • Avatar

    Rita

    Ačiū 💞
    Jūs kaip visada nuostabi ir išmintinga!!!

    reply

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.