Esu viena ir tuo patenkinta, arba vienišo Veronikos gyvenimo privalumai

Teksto autorė: Veronika Šindeikytė
Iliustracijos: Jurgita Kislovska 

Ar žmogus būdamas vienišas gali mėgautis gyvenimu lygiai taip, kaip būdamas santykiuose? Daugeliui mūsų greičiausiai atrodo priešingai – tam, kad jaustume savo gyvenimo pilnatvę, mums reikia romantinių santykių. Bet ar taip yra iš tikrųjų? Ar negalime būti laimingi nepriklausomai nuo to, ar turime partnerį, ar ne?

Aš pati anksčiau be antrosios pusės laimingo gyvenimo neįsivaizduodavau. Man atrodė savaime suprantama, jog tikroji gyvenimo pilnatvė ir saugumo jausmas ateina tik būnant santykiuose su kitu žmogumi. Manau, kad dauguma mūsų savo galvose turime susikūrę tam tikras laimingo gyvenimo vizijas ir asociacijas, kurias įprastai formuoja išorinis pasaulis.

Mano laimingo gyvenimo atitikmuo buvo idealus partneris, kuris turės mane išgelbėti nuo mano vargų.

Tačiau po sunkių ieškojimų ir nusivylimų savo laimę pradėjau atrasti ne santykiuose, o pirmiausia savyje. Ir šis ieškojimo procesas mane veža taip, kaip neveždavo jokie santykiai.

Kodėl bijojau būti viena?

Būti viena visada bijojau todėl, kad baiminausi pati savęs ir savo minčių, kurios užklupdavo vienatvės akimirkomis ir valgydavo mane iš vidaus. Todėl kai savo dėmesį nukreipdavau į santykius, į tą savo mylimą žmogų, man nebelikdavo laiko graužti savęs. Taigi jaučiausi atradusi savo laimės formulę, o mano antroji pusė įgaudavo labai daug galios – suteikti man laimę arba ją iš manęs atimti. Tuo metu tikrai buvau įsitikinusi, kad norint būti laimingai, reikia būti santykiuose. Tokia buvo mano pačios susikurta laimingo gyvenimo iliuzija.

Visgi tai nebuvo tai, ko aš tikėjausi ir norėjau. Kadangi viduje turėjau daug neišspręstų konfliktų, būdama viena savo skausmą ir agresiją nukreipdavau į save. O būdama santykiuose šiuos jausmus perkeldavau ir projektuodavau į partnerį.

Taigi, seniau mano megzti santykiai nebūdavo darnūs. Buvau nuo jų priklausoma, negalėdavau ilgai be to žmogaus ištverti.

Kuo ilgiau jis būdavo atskirai, tuo daugiau laiko turėdavau neigiamoms mintims. Taip pat šias mintis projektuodama į partnerį, santykių tikrai nepagerindavau: kildavo konfliktai, o aš buvau šventai įsitikinusi, kad konfliktų priežastis yra partnerio nenoras su manimi leisti laiką. O aš to norėjau daug. Kuo daugiau. Mane ypač žavėdavo idėja kuo greičiau su partneriu įsikelti kartu gyventi (nes juk kai gyvensim kartu, man dar mažiau laiko liks kentėti vienatvėje). Galvoje turėjau susikūrusi tokią magiškai gražią viziją, kad gyvenant su partneriu išsispręs visos problemos, pagaliau bus galima kurti išsvajotus jaukius namus, kuriuose jausiuosi saugi, reikalinga ir laukiama.

Tik prabėgus nemažai laiko supratau ir paklausiau savęs: „O kodėl aš tų namų negaliu susikurti dabar, pati? Juk namai man – jausminė būsena, kurios trokštu, o ne materiali vieta.

Kelis mėnesius lankydama terapiją, pradėjau klausti savęs tam tikrų klausimų ir supratau, jog pagrindinis mano noras yra saugiai ir ramiai būti ne su kitu žmogumi, bet su savimi. Nenoriu, kad mano laimė ir gyvenimo lūkesčiai priklausytų nuo kito žmogaus. Po truputį atsirandantis pasitikėjimas savimi, jog sugebėsiu pati susitvarkyti su savo mintimis, sugebėsiu pasiekti užsibrėžtų tikslų ir būti savarankiška, man padeda išbūti vienai ir netgi tuo mėgautis. Anksčiau be kito žmogaus man tai atrodė neįmanoma.

Ar sulaukiu spaudimo iš aplinkos dėl santykių?

Mane socialinė aplinka spaudžia tiek būti santykiuose, tiek būti vienai. Taigi suprantu, kad dažnai santykių noriu ne tik dėl asmeninių, bet ir dėl socialinių priežasčių. Noriu patikti kitiems ir įtikti, daryti tai, ko iš manęs tikimasi. O santykiai yra vienas iš tų dalykų, kurių tikisi šeima ir artimi draugai. Todėl tikrai dažnai jaučiu įsivaizduojamą spaudimą kurti ilgalaikius romantinius santykius su tuo „vieninteliu“.

Šeima ir santykiuose esantys draugai palaiko rimtų, ilgalaikių santykių pusę. Vieniši draugai atvirkščiai – palaiko mano vienišumo idėją. Ypač tai, kad laisvė ir galėjimas daryti, ką nori, yra didžiulė vertybė, todėl reikėtų rinktis šią pusę.

Aš pati, nežinodama, ko tiksliai noriu, ilgą laiką taip ir mėtydavausi tai prie vienos, tai prie kitos gyvenimo vizijos, klausydama daugybės skirtingų žmonių patarimų ir perspektyvų, ieškodama tos teisingosios.

Galų gale supratau, jog toks mėtymasis man tik trukdo įsiklausyti į save ir suprasti, ko noriu pati. Norint tai padaryti, visus išorinius lūkesčius tenka atidėti į šalį ir fokusą nukreipti į savo poreikius.

Kaip išmokau būti viena?

Mėgautis vienatve ir joje būti ėmiau mokytis tada, kai supratau, jog viduje turiu neišspręstų konfliktų ir pripažinau sau, jog esu gana neurotiška ir reikia kažką su tuo daryti. Taigi pradėjau eiti į terapiją. Tačiau žinojau, kad vien to neužteks ir negaliu tapti priklausoma nuo psichologės, kaip kad būdavau priklausoma nuo savo partnerių ir aplinkos.

Viena išmokau būti tada, kai suvokiau, kad turiu galvoti ir prisiimti atsakomybę už savo jausmus pati.

Mėgautis vienatve padėjo mėgstama veikla ir produktyvi, tačiau ne per griežta gyvenimo rutina. Išbandžiau įvairiausias užsiėmimo formas – keltis anksti ryte, daryti mankštą, bėgioti, medituoti, gamintis sveiką maistą ir panašius dalykus. Kai kas prilipo, kai kas ne, tačiau manau, kad kiekvieno sėkmės formulė gali būti skirtinga ir individuali.

Todėl svarbiausia per daug iš savęs nereikalauti, o tiesiog mėgautis pačiu ieškojimo procesu ir laisve, kurią dovanoja vienišės gyvenimas.

Mėgavimasis vienatve vieniems gali būti lyg įgimtas bruožas, o kitiems – įgūdis, kurio mokomasi visą gyvenimą, todėl lygintis tarpusavy nėra prasmės. Čia veikia per daug psichologinių faktorių, tokių kaip asmenybė, prieraišumo stiliai, auklėjimas ir daugelis kitų. Aš suprantu, kad man vienatvė – tai procesas, kurio reikėjo ir vis dar reikia mokytis – nebūna taip, kad va, viskas, aš jau moku būti viena ir būdama viena VISADA mėgaujuosi savo pačios kompanija. Tai – tęstinis procesas. Suprantu, kad savo vienatvėje patenkinta visada gal ir neišliksiu, tačiau išmoksiu išbūti su savo neigiamais jausmais ir mintimis, o pasijutusi blogai iškart nebėgsiu pas naują ar buvusį romantinį partnerį, kuris, įgavęs gelbėtojo vaidmenį, išgelbės mane, „auką“, nuo… pačios savęs. Aš pati esu savęs gelbėtoja ir pati esu pakankama ir įgali tai padaryti!

Ką labiausiai vertinu būdama viena?

Pastebėjau, kad vienišės gyvenimas man teikia tam tikrų privalumų. Štai keli jų.

SUSIDŪRIMAS SU SAVIMI

Išmokstu nebebėgti nuo savęs, o susidurti su savimi akis į akį ir pagaliau išspręsti ilgai įsisenėjusius vidinius konfliktus. Kai nėra kur bėgti, nėra kas užstotų ir išgelbėtų, atsakomybė už savo emocinę būseną tenka pačiai.

IŠMOKAU GERBTI SAVO LAIKĄ

Anksčiau laikiau save nuostabia drauge ir partnere dėl to, kad buvau visuomet pasiekiama. Visada rasdavau laiko visiems, kuriems tuo metu manęs prireikdavo. Blogoji tokios praktikos pusė ta, kad norint altruistiškai save atiduoti kitiems, tekdavo nemažai paaukoti, o vėliau to paties tikėtis iš kitų.

Pavyzdžiui, man būdavo nesvarbu, kokiu paros metu mano partneris pas mane atvažiuos – gali ir vidury nakties, aš ištikimai jo lauksiu ir jį priimsiu.

Nesvarbu, kad man kitą dieną reikės anksti keltis. Netgi turėdama daug atsiskaitymų studijose ir žinodama, jog jau dega terminai, vis tiek surasdavau laiko partneriui, o atsiskaitymus pasilikdavau paskutinei minutei. Vėliau dėl to jausdavausi kalta.

Galų gale supratau, jog problema niekada nebuvo laiko trūkumas, kaip man atrodė anksčiau. Problema buvo mano prioritetų paskirstymas, kuris manęs netenkino. Išmokusi būti viena, ėmiau pirmenybę visuomet teikti sau, todėl išmokau geriau planuoti savo laiką.

LŪKESČIŲ PERKĖLIMAS Į SAVE

Būdama santykiuose visada mėgdavau save priskirti savo partneriui ir prie jo prisitaikyti. Tapdavau jo nuosavybe, o jis turėdavo įtraukti mane į savo gyvenimą ir mane linksminti, saugoti, džiuginti ir pažadėti man gerą ir užtikrintą ateitį. Pradėjusi mokytis būti viena supratau, kad neturiu partnerio užkrauti visais šiais savo lūkesčiais ir poreikiais. Kai ėmiau šiuos lūkesčius kelti pati sau, pradėjau orientuotis ne į tobulo partnerio paieškas, bet nukreipiau savo energiją į savęs paieškas, domėjimąsi karjeros, kurioje galėčiau realizuoti save, galimybėmis. Taip pamažu tapau nepriklausoma. Tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tiek finansine prasme.

Po truputį pradedu suprasti, jog mokėjimas būti vienai yra mokėjimas būti santykiuose. Šitų dviejų dalykų atskirti gal ir nelabai įmanoma, nes aš juk turiu abu šiuos poreikius.

Santykiuose su partneriu tiek fiziškai, tiek psichologiškai visada neišbūsi. Manau, kad tai galų gale pradeda ir varginti. Atradus tam tikrą pusiausvyrą, sprendžiu, kiek laiko skirsiu sau, tuo pačiu neapkraudama ir savo partnerio. O kol kas… esu viena. Ir tuo patenkinta.

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentarai (16)

  • Avatar

    Paulina

    Wow! Šis straipsnis toks geras. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau atsirado šaltinis, kuris moko sveiko požiūrio į santykius.

    reply
  • Avatar

    V

    Labai geras straipsnis! Aš irgi būtent tokiuose santykiuose dabar esu ir man labai įdomu ir faina! I’m enought ❤️

    reply
  • Avatar

    Deimantė

    Ir aš einu tuo keliu! Labai norėčiau, kad kuo daugiau merginu sužinotu kad vienai būti, taip pat gali būti malonu!

    reply
  • Avatar

    Gabi

    Skaitau lyg savo mintis per paskutinius porą metų. Paskutiniu metu jaučiausi, lyg tiesiog nemoku būt santykiuose, nes nenorėdavau tiek laiko skirti partneriui, kiek norėjo jo skirti jis. Tiesiog negaliu pakęsti fakto, kad žmogus jausmai ir savijauta nuo manęs priklauso, jaučiuos lyg spaudžiama ir negalinti teikti prioriteto savo veikloms. Kartu ir nesinori versti žmogų keistis, negi tik jame problema, gal aš iš tiesų labai mažai laiko jam skirtiu? Dabar suprantu, kad aš tiesiog kur kas geriau moku ir noriu būti viena, nes turiu kitokių poreikių ir tikslų, tad ačiū už be galo reikalingą straipsnį! Pasidalinsiu.

    reply
  • Avatar

    Ričardas

    Ačiū, Veronika, už įžvalgų, patirčių, suvokimų dalinimąsi!

    reply
  • Avatar

    Simona

    Straipsnis vertas aplodismentu🙏Tačiau musu viduomine vis dar papuvus situo klausimu ir jiems nesuvokiama kaip tau gali buti gerai vienai pradzioj bandziau irodinet kazka bet atejo laikas kai pasidare giliai dzin ant kitu nuomones nes uz mane mano gyvenimo nei vienas nenugyvens😇

    reply
  • Avatar

    Agnė

    Ir aš nusprendžiau po nevykusių santykių įsiklausyti į save ir išmokti naujų pamokų. Ištiesų labai įdomi patirtis, tiek visko galima atrasti ir išmokti, daryti ir klausytis. Ačiū autorei už straipsnį, paskatinantį, kad einam geru keliu.

    reply
  • Avatar

    Gintarė

    Ačiū, nbgd, už šią temą – pagaliau!! Jau kuris laikas tyliai sau burnojau, kad šitiek straipsnių apie santykius, bet juk tiek mūsų vienišų yra out there! Visgi man atrodo vis tiek daugoka fokusavimosi į santykius, kad tas savęs ieškojimas tarsi yra kelias į sveikesnius santykius ateityje, bet kodėl mes nekalbam apie tai, kad kai kurie žmonės apskritai gyvenimą nugyvena vieni ir viskas yra ok su tuo? Galų gale, kai kurie tiesiog nesugeba per gyvenimą rasti to tinkamo partnerio, bet gal ir tai ne pasaulio pabaiga?

    reply
  • Avatar

    Eliute

    Skaitydama šį straipsnį pasijutau tarsi skaityčiau savo pačios mintis. Prieš kelis mėnesius nutraukus ketverius metus trukusius santykius nusprendžiau visą savo energiją sutelkti į savo pačios poreikius ir emocinę būseną. Esant santykiuose man atrodė, kad aš tiesiog nesugebėčiau būti viena. Tuo metu man trūko pasitikėjimo savimi ir jaučiausi labai pažeidžiama, o buvimas santykiuose man padėjo susikurti dirbtiną saugumo jausmą, kuris tarsi užmaskuodavo tuos mano trūkumus. Galiausiai, pradėdavau reikalauti iš savo partnerio tų savybių, kurias aš pati norėjau turėti savyje, bet jų neturėjau. Tuo tikėjausi, kad mano partneris pasikeis ir padarys mane laimingą.

    Po ilgo vidinio konflikto ir nuolatinių nesutarimų su vaikinu pradėjau ieškoti būdų ir įvairiausių staripsnių, kaip susigrąžinti laimę santykiuose. Tuomet supratau, kad kitas žmogus manęs laimingos nepadarys ir tik aš pati esu atsakinga už savo laimę, apie ką Veronika ir kalbi! Tuomet pradėjusi vidinius tyrinėjimus ir geriau pažinus save, dabar jaučiu turėdama tiek vidinės stiprybės, pasitikėjimo savimi ir, svarbiausia, meilės sau, kiek nejaučiau būdama santykiuose tuos ketverius metus.

    Dabar jaučiuosi gerai, ir manau, tokiomis žiniomis turi būti dalijamasi. Ir gal kartais reikėtų atvirai išsikalbėti su sau artimais žmonėmis, kurie gal būt nežinant išgyvena tuos pačius vidinius konfliktus.

    Džiaugiuosi dėl tavęs, Veronika, kad perėmei atsakomybę už savo emocinę būseną ir laimę sau! ❤️
    Labai gražus straipsnis!

    reply
  • Avatar

    Lina

    Koks saunus straipsnis. Labai graziai sudeliotos idejos ir perteikta mintis. Aciu kad daliniesi!

    reply
  • Avatar

    Veronika

    Sveiki! Be galo dėkoju už Jūsų visų gražius atsiliepimus apie mano straipsnį, tai mane tikrai įkvepia ir skatina toliau rašyti! Prireikė drąsos atsiverti ir papasakoti savo istoriją, bet palaikantys Jūsų komentarai ir žinojimas, jog su panašiomis problemomis susiduria labai dažnas žmogus Lietuvoje , man padeda suprasti, jog šios istorijos pasidalinimas buvo teisingas sprendimas 🙂

    reply
  • Avatar

    Greta

    Ačiū už straipnį! Tikrai galėtumėt dažniau rašyti straipsnius ir šia tema, nes kol kas beveik visi straipsniai tik apie santykius ir neišvengiamai netiesiogiai perduodamas spaudimas „vienišiams“

    reply

Komentuok