Iliustracija: Rugilė Merkevičiūtė

Žmonių tarpusavio santykiai ir malonumą teikiantis komunikavimas yra tai, ko žmogus siekia visą savo gyvenimą. Nuo pat šviežio gimimo iki vėlyvos senatvės ir gyvenimo baigties žmogus siekia tyrojo artumo, kai jaučia, kad išrinktasis žmogus, kuris yra taip arti, kaip niekas kitas būti negali, yra emociškai prieinamas ir noriai įsileidžiantis.

Žodžių junginys būti šalia verbaline prasme yra vientisas darinys, turintis kelias, visiškai skirtingas reikšmes. Kai būti šalia galiu fiziškai, bet nebūtinai būti emociškai. Kai būti šalia galiu emociškai (net labai būti), nors fiziškai tarp mūsų kokie 38 kilometrai. Arba galiu būti ir čia, ir čia. Kai tą akimirką kaip vijokliai susipynę ESAM emociškai ir galim BŪTI kaip vijokliai susipynę ir fiziškai.

Tai čia jau būnu ar ne?

Situacija: aš būnu su vaiku.
• Kai emociškai įsitraukusi statau su vaiku namą iš lego ir mes kalbamės apie jo nuotykius darželyje, tai aš būnu su juo ar ne?
• O kai jis stato namą, o aš šalia kalbu su drauge telefonu (bet aš tikrai jį matau, aš prižiūriu, ir dar paaiškinu, kas nutiks, jei į nosį įsikiš kaladėlę), tai aš būnu su vaiku ar ne?

Situacija: aš būnu su sergančia mama ligoninėje.
• Kai aš laikau sugrubusią jos ranką ir mes juokiamės prisimindamos, kaip prieš 40 metų ji su manim gulėjo vaikų ligoninėje ir drąsino, kad narkozė, tai tik antra karūna tikrai princesei, tai mes emociškai įsitraukusios į pokalbį, ar ne?
• O kai ji guli žiūrėdama į vieną tašką lubose, o aš parimusi rašau sms savo vyrui, kad jai tikriausiai jau visai prastai, tai tą akimirką emociškai aš su kuo? Į kur iš tikrųjų aš nukreipiu savo emocinę energiją? Į mamą, kad ji geriau pasijaustų, ar į telefoną, kad vaizdingiau vyrui perteikčiau situaciją?

Situacija: aš būnu su vyru.
• Kai jis iškišęs galvą pro dušo užuolaidas paprašo atnešti bent vieną šituose namuose sausą rankšluostį, o po kelių akimirkų besikeikdamas prisėda prie dar vienos partijos žaidimo savo telefone, tai mes jau pabendravę ar dar ne? Nes žodžiai buvo ištarti.
• O kai važiuodami iki pašto susipykstam, nes man atrodo, kad vyras ir vėl į mano problemas žiūri per daug nerimtai, jis sustoja šalikelėj, išjungia variklį ir į mane pasisukęs paprašo dar kartą paaiškinti, kas mane neramina, tai jau emocinis įsitraukimas ar ne?

Situacija: aš būnu su vyru sekso metu.
• Kai sekso metu aš galvoju, kaip noriu, kad jis greičiau baigtų, nes man ryt anksti keltis, o dar neišlygintas klostuotas mano sijonas, tai čia mes mylimės ar čia vyksta jo seksas su manimi?
• O kai mes mylimės ir aš negalvoju? Kai po visko gulim apsikabinę ir aš pasijaučiu tarsi ką tik sugrįžusi iš kažkokio kito pasaulio, tai čia aš buvau emociškai įsitraukusi ir mes mylėjomės ar ne?

Kartais viskas būna tarsi dvasinė tos akimirkos išraiška, o kartais – tik mechaninis procesas. Susitikau su juo, bet nekalbėjom, vakar kažkas tarp mūsų vyko, bet nejaučiau. Šiandien buvau pas jį, bet pajaučiau, kad nebuvo jo… Kažkas su manimi vyko, bet aš niekur nebuvau. Ir nors veiksmas vyko, bet mūsų niekur nebuvo.

Emociškai pasiekiami arba ne. Emociškai įsitraukę arba ne. Tooookia stipri emocija ore tvyro tarp mūsų arba emocija išnešta kažkur, kažkam, kažkuriais oro takais… ir ČIA jos visiškai nėra.

„Ateik, Mildut“… aha, svajonėse

– Man labai sunku kalbėti apie jausmus su savo partneriu. Pradžioje aš vis sakydavau jam, kad man reikia prisilietimų, apsikabinimų, kad būtent taip aš jaučiu artumą, jo meilę, tačiau vėliau pastebėjau, kad aš ne tai, kad jam sakau, bet aš nuolat jo to prašau. Dabar išvis visa tai yra peraugę į visišką priekaištavimą, nes aš esu tikrai nusivylusi ir jau burbu, kad burbėčiau. Iš tikrųjų tai aš juk ir pati žinau, kad kitaip nebus. Jis man tai ne kartą yra ir pats pasakęs, bet ko aš vis tikiuosi, nežinau.
– Išsigryninkim atsakymą, Milda. Ko tu tikiesi?
– Ko aš tikiuosi… Aš tikiuosi, kad Marius vieną dieną ims ir vėl pradės su manim besąlygiškai bendrauti (net pati nusijuokia). Įžengs pro duris ir nušvitęs pareikš: „Mildele, aš buvau visiškas mulkis, kad negirdėjau tavęs. Nuo šiol aš pats tau duosiu ranką, kai mes eisim pasivaikščioti, net nesigulsiu į lovą, jei nežadėsiu iškart tavęs apkabinti, ir visada ritmingai linksėsiu, kai tu man ką nors pasakosi. Ir dar: pažadu, kad iškart tavęs klausiu, jei man kas nors tavo istorijose pasirodys ne iki galo aišku.“ Tada nueis atsisėsti į mūsų siaurą vienvietį fotelį prie židinio ir maloningu balsu pakvies:

Ateik, Mildut, jei netilpsi šalia, atsisėsim dviem aukštais, ateik, pasiniurkom, taip tavęs pasiilgau per visą dieną.

– Na va, maždaug taip, – juokiasi.
– O kaip yra dabar?
– Dabar aš būnu pati su savim. Pabambu jam, papykstu ant jo, tada visai supykstu ir nueinu. Praktiškai galėčiau tai daryti ir kai jo nėra, jokio skirtumo. Jis vis tiek manęs negirdi ir niekaip į tai nereaguoja…

Santykiais nusivylę žmonės dažnai pasimeta. Prieštaringų jausmų viduje kyla tiek daug, kad imame tarp visko painiotis:
• Painiotis tarp dabartinių jausmų jam ir jausmų mūsų kartu patirtai istorijai.
• Painiotis tarp dabartinių jausmų jam ir baimės likti vienam.
• Painiotis tarp jausmų jam ir prieraišumo namų aplinkos teikiamam patogumui.
• Painiotis tarp jausmų jam ir pagarbos, vos kelių likusių vis dar vertinamų jo savybių.

Kai santykiai ima kelti rūpesčių, mintimis dažniausiai grįžtu į draugystės pradžią ir ilgiuosi to Mariaus, kuris kažkada buvo.

Imu priekaištauti ir kaltinti jį tarsi tikėdamasi, kad vieną dieną pagaliau įrodysiu jam, kad jis pasikeitė, ir tada kaip stiklas subyrės kietieji jo šarvai, po kuriais tūno pasislėpęs tikrasis, senasis, mielasis Marius.

Emocinio saugumo svarba

Santykių kūrimas panašus į baigiamojo darbo rašymą. Rašydami diplominį išsikeliam hipotezes. Tada jas tikrinam. Vienos pasitvirtina, kitos – iš dalies, dar kitos visai nepasitvirtina. Juodu ant balto parašyta: Abu partneriai poroje turi jaustis emociškai saugūs.

Atlikusi santykių longitudinį (tęstinį) 6 metų tyrimą eksperimentinio metodo būdu, darau išvadą – hipotezė nepasitvirtino. Mūsų emocinių santykių realybė yra tragiška.

Ir aš ne tik nesijaučiu emociškai saugi, bet dar ir būnu kaip reikiant sužalojama kiekvieną kartą, kai paliečiu su emocijomis susijusią temą.

Bet kai kalbam apie buitinius dalykus, sutariam puikiai. Mums abiem patinka kokybiški daiktai, abu mėgstam tvarką namuose, abu renkamės kietesnį čiužinį vietoje visai minkšto, abu mėgstam kavą be cukraus ir abu… Stop! Bet iškelta hipotezė ne apie tai!

Eiiii, Mildaaaa, hello, atsibusk. Kokia buvo tavo išsikelta hipotezė?

– Abu partneriai poroje turi jaustis emociškai saugūs.

Kokybiški daiktai, abu mėgsta tvarką namuose, taip, bet ne abiem reikia kokybiško bendravimo ir tvarkos santykiuose. Pagrindinis eksperimento dalyvis aiškia konstatuoja – Milda išsigalvoja, neduoda ramybės ir nuolat kabinėjasi.

Transformuokim tai į nuogą tiesą: Milda išsigalvoja emocijas, ji nuolat neduoda ramybės (t. y. pailsėti) nuo emocijų ir Milda kabinėjasi, nes nori mano emocijų. Mano asmeninių emocijų, kurias aš esu nuo jos uždaręs savo viduje ir laisva tėkme paleidęs visai ne Mildai. Mildos norai – beribiai. Mūsų bendrame šeiminiame gyvenime ji nori tarpusavy sąveikaujančių emocijų.

„Tu vėl pradedi. Gal tu geriau eik paskaityti kokią knygą ar užsiimk kuo nors, nekniaukus man apie tas savo nesąmones“ – štai ir Mariaus pasiūlymas į tai, kad man norisi daugiau prisilietimų, jo šypsenos arba bent kažkokios reakcijos į mano pasakojimus… Kokia išvada?

Darbo pradžioje atrodė vienaip, patikrinus hipotezę išaiškėja kitaip. Ar galiu pykti, kad išsikėliau neteisingą hipotezę? Turėčiau tik suprasti rezultatą. Tyrimo eiga buvo įdomi, bet tyrimas panašu, kad baigėsi. Gerai apgalvojusi padarau išvadas ir su tyrimo dalyviais visa tai aptariu. Jei galim kažką pakeisti dėl abiem siektino rezultato – darom.

Jei mūsų siektinas rezultatas yra skirtingas – tai ką mes čia kartu darom?

Diplominio darbo pabaiga. Rašau kitą arba sustoju prie išvadų skilties. Žiūriu į vieną tašką ir dalinuosi emocijomis su juo (tašku). Gal belaukiant ir bežiūrint išvados pasikeis savaime? Arba ne. Nes niekas kitas už mane rašyti naujo darbo nepradės.

Arba dar. Išsianalizuojam gautą rezultatą, prisimenam išsikeltas hipotezes ir imamės naujo tyrimo, kad jas patvirtintumėm. Nes mes abu labai stipriai norim apsiginti šitą diplominį! Ir kartu stoti į kitą santykių pakopą.

Irkluojam dviese

Nuolatinė partnerių kaita neišsprendžia jokių problemų, nes tie, kurie neatsigręžia į savo vidų, nepažvelgia į partnerio vidų, taip ir šokinėja iš vienos valties į kitą nesuprasdami, kad ne dar viena prasta valtis pasitaikė, bet jai plaukti reikia dviejų irkluotojų. Aktyvių irkluotojų.

Kai Marius dideliais mostais skrodžia vandenį savo irklu, o Mildai pavargus perima ir iš jos – jų valtis plaukia bet kuria kryptimi, kokia tik jie susigalvoja. Kai Milda isteriškai daužo irklu vandenį, o tai pastebėjusiam Mariui ne vis vien – jis ateina, išsiaiškina to priežastis ir padeda Mildai. Konfliktas tarp jų – tai tik smulkus bangavimas dideliame jų ežere. Pasisiūbavo valtelė, pasitaškė vandenėlis, užšvietė saulytė, nusišypsojo porytė ir toliau abu plaukia.

Kas nutinka, jei irkluoja tik Milda? Valtis plaukia, taip, bet ji sukasi vis tuo pačiu ratu. Jei aš šiuo laikotarpiu tik raumenis užsiauginti noriu – tai puikios treniruotės, bet jei kažkur nuplaukti, tai kaip ir nelabai…

Ar ne būtent taip ir jaučiasi vienas iš partnerių, kai, atrodo, daro viską dėl santykių, kai, atrodo, daro už abu, o iš tikrųjų – viską vienas ir viskas vis tuo pačiu ratu?

Kad išmoktų irkluoti abu, reikia ir norėti abiem. Ir čia niekaip be giluminių analizių, be praktikų ir be nesėkmių, kuriuos veda prie didžiosios sėkmės. Čia niekaip be aiškių norų išdėstymo, kai nuoširdžių pokalbių metu suprantu, ko galiausiai aš noriu, ir išgirstu, ko nori tu. Kai neįmanoma su partneriu susikalbėti žodžiais, galima susikalbėti veiksmais. Rėkia skriaudžiama ta siela, kuri nejaučia emocinio ryšio. Kuriai neužtenka mokėti vartoti žodžius, kuri nori jais jausti jausmus.

Megan ir Ignasian

„Megan buvo mergina iš Meksikos, o jos vyras Ignasian – iš Aliaskos. Kai jiedu pradėjo draugauti, jie neturėjo jokios bendros kalbos, kuria galėtų susikalbėti. Jis rodė jai delnu prie širdies, kokia skani jos gaminta vakarienė, o tempdamas už rankos nusivesdavo prie jam patinkančios statulos miesto centre. Ten pridėdavo delną prie širdies ir taip išreikšdavo, kaip labai jam patinka šis meno statinys. Megan buvo labai jausminga. Namuose ji kalbėdavo nesustodama ir emocionaliai išdėstydavo visus nepasisekimus darbe. Žinoma, ispaniškai. Ignasian išklausydavo.

Linksėdavo lyg suprastų kiekvieną jos žodį, nors nesuprasdavo nieko. Ir jie susikalbėdavo.

Ji jautėsi išklausyta, nes taip ir būdavo. Prie statulos jis jautėsi suprastas, nes taip ir buvo. Megan ir Ignasian jautėsi emociškai saugūs ir vienas kito mylimi. Tarp jų buvo stiprus emocinis ryšys. Tarp jų BUVO RYŠYS.“

Komunikuoti su partneriu galima įvairiai. Galima kalbėtis, galima liestis, galima rūpintis ar reaguoti nuoširdžia šypsena. Ir nesvarbu kaip, nes svarbu reaguoti. O taip galima su bet kuo sukomunikuoti.

Gyventi negalima tik egzistuoti – kur dėsi kablelį?

Jei noriu gyventi, o ne tik egzistuoti, noriu ir garsiai dainuoti, o ne tik mintyse apie tai svajoti. Jei vienas iš partnerių (arba abu) neturi noro išmokti santykių meno, vertėtų atsakyti sau, kur nuplauks ši valtis, irkluojama tik vienu irklu (arba išvis be jų). Nors ir valtis pažįstama, ir prie irklo esu pripratusi, ir irkluotojas nei geria, nei muša, nei pas mergas vaikšto, bet. Bet irkluotojas ir į mano širdį neužeina.

Jis niekur nevaikšto ir niekur neateina. Jo man – nebūna.

Marius šalia užmiega ir šalia atsikelia, bet kad jau beveik metai kaip aš vis labiau artėju link depresijos, pastebėjo ir mano teniso treneris. Ir nereikia šalia jo nei užmigti, nei atsikelti, užtenka kelių valandų per savaitę susimatyti ir kelių atidesnių žvilgsnių, kad pamatytum.

Ir mano treneris tą valandą į viską reaguoja. Labiausiai į mano atmuštus ir pražioplintus kamuoliukus, kurie kartais visai norėčiau, kad liktų nepastebėti. Kiek mums svarbus mūsų bendras siektinas rezultatas – tiek ir emociškai, ir fiziškai mes esam į tai įsitraukę. Į mano pasiekimus ir nesėkmes jis visada reaguoja taip audringai, kad aš dažnai ir krūpteliu, ir šypteliu vienu metu. Ir tada taip stipriai pajaučiu, kad esu gyva! Pajaučiu, kad gyvenu!

Jaučiu, kad gyvenu tada, kai treniruojuosi dvi valandas per savaitę… oh, Milda, well done… Tai tavo gyvenimas… dvi valandos per savaitę, kai tu jautiesi gyva… Su savo treneriu dėl kamuoliuko, ne su savo mylimuoju dėl bendro gyvenimuko. Nice, very nice…

Tada susimąstau: ar aš su tavimi, mano išrinktasis Mariau, vis dar jaučiuosi gyva? Na, kaip.

Jaučiuosi stipriai išsiugdžiusi kantrybę, išmokusi palaukti ir nebepykti, nekreipti dėmesio ir jaučiuosi gerai, labai gerai išmokusi pabūti viena.

Ir čia viskas gerai, man tai – vertintinos dovanos. Bet jei tai jau visos dovanos iš šių santykių, ačiū, išpakavau ir aš gal… išeinu?
Kadangi tikrai išmokau būti kantri, galiu nepaliaujamai bandyti ir bandyti kažką keisti mūsų santykiuose, bet tada išgirstu: TIK TAK. Mano laikas eina, ir taip seniai aš jau bandau!

Eiiii, Mildaaaa, hello, atsibusk. Gyventi negalima tik egzistuoti. Padėk savo kablelį teisingai. Ir gal jau padėk? Tik tak.

Daugiau apie porų tarpusavio bendravimą klausyk šio SULTYS epizodo: Kaip komunikuoti santykiuose?