Tekstas: Rugilė Miškinytė
Iliustracija: Korina M.

Tikriausiai daugeliui mūsų tam tikru gyvenimo etapu yra tekę įsitraukti į gluminančias dvejones, ar partneris, su kuriuo esu kartu, tikrai yra išsvajotasis ir tinkamas kartu pasenti. Pasenti… ir vis dar būti tokia pora, kuria praeiviai, eidami iš paskos, žavėtųsi ir kitiems pasakotų: Žinai, mačiau šiandien tokią senukų porą – ėjo susikibę rankomis ir net jautėsi, koks gražus jausmas tarp jų tvyrojo.

Gali būti, kad santykyje su partneriu mums reikia įrodymų, paaiškinimų, nuraminimų, kad jis ar ji – jau tikrai yra TAS žmogus ir iš už kampo vieną dieną neišnirs kitas, galbūt geresnis. Kyla absurdiški klausimai, kodėl „negauname“ savo partnerio vos gimę taip pat, kaip turime sau skirtus tėvus, gimines, brolius ar seseris? Mums reikia ieškoti, verstis per galvą, mokytis iš patiriamų skyrybų, klysti, kad galiausiai galėtume nurimti: na štai, šitam glėby man gera ir aš esu dėl to tikras. Ar įmanoma tokią būseną pasiekti? Apie tai kalbamės su psichologe-psichoterapeute Lina Vėželiene.

Dvejonės kyla dėl per didelių lūkesčių

Artimesnio santykio etapus, žvelgiant tradiciškai, galima suskirstyti į pagrindinius tris: partnerystę, gyvenimą kartu ir santuoką. Pasak psichologės L. Vėželienės, šie etapai labai skiriasi ir, anot jos, „geriausiai tą skirtumą įrodo perėjimus į kitą etapą lydintys išgyvenimai: baimės, dvejonės, abejonės ir agresyviai nerimastinga status quo gynyba“. Dėl to ir dvejojame, nes nesame tikri, ar šalia esantis žmogus tinkamas keliauti per šiuos etapus kartu.

Žmonės bijo, kad jiems nepavyks sukurti „tobulos“ santuokos ar išsirinkti „tobulą“ partnerį, todėl vengia tuoktis apskritai, arba atidėlioja santuoką, laukdami kol abejonės išsisklaidys.

Prieš kuriant santykius su potencialiu partneriu svarbu įvertinti savo motyvus – kodėl bendravimą apskritai norisi kurti – ir patyrinėti savo lūkesčius. „Ypač vertėtų pamatuoti lūkesčių ir kitam, ir sau pačiam adekvatumą“, – pabrėžia L. Vėželienė.

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau išgirstame apie dar vienas žinomų žmonių skyrybas, nuomonių, kad tuoktis apskritai neverta. Kas vyksta? Ar santuoką, kaip instituciją, nuvertiname? O gal tiesiog keičiasi mūsų požiūris į santykius? „Kol kas galiu remtis tik tų žmonių nuomone, kuriuos sutinku savo psichoterapiniame darbe, – sako psichoterapeutė. – Dauguma jų santuokos institucijos tikrai nenuvertina ir nelaiko jos socialine atgyvena. Tiesiog partnerystės ryšiams užsitęsus, žmonės ieško atsakymų, kas su jų santykiu ne taip. Santuokos vengimas nereiškia, kad ji visuomenėje nebereikalinga, o greičiau parodo per didelius žmonių lūkesčius ir tobulumo siekį.
O skiriasi poros dėl pačių įvairiausių priežasčių – fizinio, psichologinio, ekonominio smurto, priklausomybių, neištikimybės“, – priduria pašnekovė.

Buitekas

Dažnai porų, jau apsigyvenusių drauge, dvejones dėl santykių tvirtumo paskatina dar ir buitis. Kyla klausimas, kaip neleisti buičiai užgožti gero tarpusavio santykio? Psichologė sako, kad „buitis irgi gali būti graži. Kažkodėl žmonės apie bendrą buitį kalba kaip apie kažką nemalonaus ir slegiančio. Kaltina buitį dėl nuvėsusių ir nupilkėjusių santykių. Bet reikėtų paklausyti našliais likusiųjų, su kokia nostalgija jie prisimena bendrus pusryčius ar namų tvarkymą, apsipirkimą, blynų kvapą namuose…“

Problema slypi visai ne buityje, nes „buitis nėra monstras, slapčia suėdantis visą poros santykio žavesį. Santykių nupilkėjimą lemia stresas ir skuba, darboholizmas ir visi kiti -izmai ir iš čia sekantis nebegebėjimas jausti ir mėgautis paprastais dalykais“, – teigia pašnekovė.

Kaip su dvejonėmis kovoti? 

Užklupus dvejonėms, ar šalia mūsų yra tinkamas žmogus, nereikėtų sutelkti viso dėmesio vien į partnerį galvojant, kas su juo blogai, o pirmiausia atsigręžti į save. „Abejonės renkantis partnerį signalizuoja apie tai, jog santykis yra kuriamas išskirtinai racionaliu pagrindu, tokiu pačiu, kaip kad perkama skalbimo mašina. Pliusai – minusai – kaina… Sprendime būti ar ne su konkrečiu žmogumi tokiu atveju nedalyvauja jausmai. Žmogus nejaučia, ką iš tiesų jaučia. Arba nenori / bijo sau pripažinti to, ką iš tiesų jaučia“, – sako psichologė.

Kita dvejonių ir abejonių priežastis: daug vidinių konfliktų ir baimių. Tuomet žmogus netiki, jog jį gali kas nors mylėti, todėl ir pats vengia artimesnio ryšio, nenori „įsipareigoti“, kad neliktų įskaudintas.

Jei žmogus nemyli savęs, jis neprisileis ir kito žmogaus meilės. Nes jos neatpažins, nejaus. Liks uždara, dvejojanti ir abejojanti sistema. Svarbiausia mokėti jausti.

Nuspręsti, kuo turi pasižymėti tinkamas partneris, nėra lengva. „Kiekvienam žmogui tas pats tinkamiausias gali turėti visai kitus bruožus ar savybes“, – teigia psichologė. – „Būtų labai paprasta, jei ieškant to tinkamiausio galima būtų remtis intelekto testu ar asmenybės analizės rezultatais. Yra bandymų aiškintis horoskopų suderinamumą, sverti finansinius pajėgumus, matuotis išsilavinimus ir padėtį visuomenėje. Deja, visas patikros priemonių arsenalas jums negarantuos gyvenimo kartu iki mirtis jus išskirs. Taip pat madinga tyrinėti ir vienas kito vertybes bei, remiantis gautais rezultatais, spręsti, ar vienas kitam tinka į porą. Gali tikti, bet gali ir netikti.

Tos pačios partnerių vertybės gali lemti labai ne tą patį tų vertybių realizavimo stilių. Ir tuomet, net ir sutampant vertybėms, kyla labai daug problemų.

Nepaisant viso to, psichologė pabrėžia, kad svarbiausia vis tik yra sutelkti dėmesį į savo savijautą. „Mąstydami ir bandydami apskaičiuoti partnerio tinkamumą, žmonės pamiršta jausti. Jie nepaieško atsakymų į tokius paprastus klausimus: „Kaip aš šalia šito žmogaus jaučiuosi?“ Šalia visokeriopai tobulo partnerio galima jaustis suvaržytam, negerbiamam, nevisaverčiam, netgi jausti nerimą ar baimę. Todėl, prieš pereinant prie racionalios tinkamumo analizės, visuomet siūlau pradėti nuo jausminės“, – teigia L. Vėželienė.

Psichologė dalijasi keliais svarbiais klausimais, kuriuos verta užduoti sau kuriant konstruktyvius, ilgalaikius santykius:

• Ar šalia šito žmogaus aš galiu būti savimi? O gal jaučiuosi taip, lyg privalėčiau atitikti jo lūkesčius?
• Ar jaučiuosi priimamas (-a) ar perdarinėjamas (-a)?
• Ar mane supranta, ar vis auklėja ir moko?
• Ar jaučiuosi laisvas (-a), ar įkalintas (-a) „mylinčiam“ glėby?
• Ar mane myli, ar vartoja?
  

Taigi, svarbiausia yra nepamiršti atsigręžti į savo savijautą – ji gali atsakyti į daugiau iškylančių klausimų, nei kartais atrodo. Reikia tik nebijoti klausti ir pasiklausyti.

Daugiau porų santykių tema galite paklausyti šiame tinklalaidės SULTYS epizode.