Ką žmonės jaučia? (naujiena mūsų tinklalaidėse)

Iliustracijos autorė Saulė Gimžūnaitė

Turime jums tris geras žinias:

+ nuo šiol mūsų tinklalaidės jus džiugins kiekvieną savaitę;
+ prie mūsų prisijungia Rasa Janina Jusionytė;
+ kas antrą savaitę ji kalbins žmones apie jų jausmus.

Šiame epizode aptarėme Rasos tinklalaidžių ciklą. Rasa Janina Jusionytė yra Žinių Radijo laidos „Ką žmonės dirba?” vedėja. „Sultyse” Rasa kalbės ne apie darbus, o apie jausmus. Jos žodžiais tariant, kas antrą savaitę pasirodysiantys tinklalaidės epizodai bus anonimiškos istorijos apie mūsų jausmus.

Ką reiškia išsiskirti? Ką reiškia būti paliktam? Kaip mylėti ir auginti santykius, net kai sunku ir norisi pabėgti? Ką žmogus jaučia, kai jį atleidžia iš darbo? O ką, kai miršta mylimiausias žmogus?

Pokalbio metu kartu su Rasa pasidalinome savo jausmais apie skyrybas ir tuo, kas mums padėjo sunkiais gyvenimo etapais. Kalbėjome ir apie tai, kokių santykių norime ir su kokiais iššūkiais susiduriame. Šios dienos epizodas – tai lyg dviejų draugių pokalbis prie arbatos. Galvojame su Rasa tokių mudviejų pokalbių daryti daugiau, jeigu pritariate tam – pasiūlykite mums temą, kurią galėtume aptarti.

Dėkojame Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai už galimybę įrašyti šią tinklalaidę.

Komentarai (35)

  • Kristina

    Ačiū, netobulos karalienės 🙂 Jūsų duetas labai geras. Sėkmės

    reply
  • Milda

    Kaip smagu, kad Rasa prisijungė! Labai daug dalykų rezonavo man šiame pokalbyje, labai lauksiu kitų laidų!
    Rasa, dažnai klausydavau tavo laidos ‘ Ką žmonės dirba’, patikai ir to ir tavo stilius, bet laida visad palikdavo mixed emotions, nes kad ir būdavo užsimenama apie sunkumus,kuriuos turėjo patirti žmonės siekdami savo tikslo, visvien tai būdavo sekmės istorijos. Tad paklausius laidos (ypač dienomis,kai savivertė voliodavosi ant žemės) tikrai palikdavo kartėlį, kad va, jie kažkaip išsikapstė, o aš čia net kapstytis nepradėjau.
    Tai labai smagu, kad ši laida bus gilesnė, labai lauksiu naujų įrašų!

    reply
  • koment

    Smagiai pašnekėjot 🙂 Bet kažkaip neatradau savęs pokalbyje. 🙂
    Su manim elgiasi kaip su karaliene. Leidžia siekti ko tik noriu, palaiko, padeda, gamina maistą, masažuoja. Bet ne viskas tame slypi, nes džiaugsmo ir tai gali neatnešti. Gal tos, kurios gieda odes “Žilvinui” yra laimingai įsimylėjusios, ir čia kaip tik faina. Nes aš savo vyrui irgi norėčiau taip giedoti. Bet neišeina.
    Šiaip man pasirodė kažkaip paviršutiniškas pokalbis, gal trūksta vyresnių ir daugiau mačiusių moterų žodžio.. 🙂 Bet aišku ne to, kur “vyrą reikia apžaisti” 😀
    Sėkmės Rasai su nauja laida, manau bus įdomu!

    reply
  • Gerda

    Kokios Jūs nuostabios!! Ačiū už tokį atvirą pokalbį!! 🙂

    reply
  • EC

    Tas “apžaidimas” yra tiesa, tik požiūrio kampas į tai turėtų būti kitas. Tai nėra/neturi būti vyro apgaudinėjimas, pataikavimas ar pan. Tai turėtų būti kasdieninis dėkingumas ir priminimas jam, ir tuo pačiu sau (arba atvirkščia tvarka 🙂 ) kuo jis toks ypatingas, svarbus ir tau reikalingas. Šiuo atveju – stipriomis rankomis 🙂 Ir tai bus tiesa, tikslai pasiekti, visi laimingi. Tikėtina, kad po kiek laiko ir moteris sulauktų padėkos už nuveiktus darbus vietoj priekaištų dėl kažkokių dar nepadarytų. Ech… Mokausi.

    reply
  • Kristina

    Rasa, žinok vienas prie vieno “kaukiau”, blioviau ir bandžiau vaikščiot viena. Nejuokinga situacija, bet dabar juokas labai suėmė, kad yra ne viena tokia paklydus dūšelė, su kuria prasilenkiam, kuriai bloga kaip tau, kuri nežino ką daryti, kaip ir tu, kuri labai myli darbą ir save nori mylėt, ir šeimą turėt ir lyg atrodo, kad viską turėt neįmanoma, kad reikia kažką paaukot, kažką pasirinkt, kažko atsisakyt, nu nes jei per savo darbus ir karjerą vėlai namo grįžti, tai juk negera draugė/žmona esi(?) 🙂 Man tai čia klausimai be atsakymų, po kuriuos kaip po dumblą braidau.
    P.S. jau nemažai laiko, kai statau naujus santykius, bet kaip buvo bloga po TO išsiskyrimo, jaučiu, niekad neužmiršiu. Pirmą kartą save tokią mačiau. Tikiuosi, neteks to patirti antrą kartą 🙂 Na, bent jau gal nebe išsigąsiu savęs tokios, net jei ir teks 🙂

    Labai šauniai kartu su Beata plepat!

    reply
  • Gyvenimas yra toks ir viskas ok

    Labas! Noriu tik pasidžiaugti Jūsų nauja tinklalaide. Nuoširdus, atviras pokalbis lengvai susiklausė, nors buvo paliestos ir žmonių vengiamos aptarinėti temos. Jaučiu, kad kaip tik šią popietę man to ir reikėjo ((: net lengviau pasidarė priimti dalykus ir save tokius, kokie dabar mano gyvenime jie yra. Tikrai ačiū, kad dalinatės ir kalbate. Lauksiu kitų tinklalaidžių! Iki susitikimo!

    reply
  • Inga

    Faina. Labai džiaugiuosi, kad šia tema imsite kalbėti. Aš asmeniškai išsiskyriau prieš du su puse mėn. su vaikinu ir labai domiuosi santykių psichologija, vaikystės traumomis ir pan. Pagrinde informaciją randu angliškai, tad labai džiugu, kad kalbėsit jūs. Būtų fun su jumis susitikt tiesiog paplepėti, pasidalinti patirtimis.
    Keep up girls.

    reply
  • Renata

    Šaunus pokalbis, labai artimai susigirdėjo. Bet aš turiu mažą pastabą. Jei kalbama apie save, geriausia vartot pirmą asmenį, kad “aš jaučiu”, nes dabar beveik visą laiką antruoju, nors realiai Rasa daug kalbėjo apie save 🙂

    reply
  • Deimantė

    Vau. Nuostabus pokalbis. Labai artimi jūsų abiejų požiūriai. Sėkmės pokalbiuose!

    reply
  • Karolina

    Ačiū labai už pokalbį. Rasoje radau save 🙂

    reply
  • Kristina

    Labai nuostabus pokalbis. Manau visuomėje taip trūksta kalbėti nevyniojant į vatą apie tai kaip mes jaučiamės, nes tada paprasčiau suprast, kad egzistuoja jausmai, emocijos ir kad per juos mes save pažįstam ir kad kuo daugiau kalbėsim ir gilinsimės tuo laisvesnės būsim. Lauksiu kitų laidų!

    reply
  • Jovita

    Kiek daug drąsos! Rasa, tu labai nuoširdi! Klausiau, sustabdydavau, pergalvodavau. Kiek daug prisiminimų pokalbis sukėlė… Džiaugiuosi, kad prakalbote apie tai, kas skauda. Dalinantis savo skaudžiomis patirtis su kitais, kiek pagydo. Gykite ir Gydykite! Ačiū Jums abiems!

    reply
  • Gintare

    Manau didžiausias skausmas kyla iš “kodėl jis manęs nemylėjo?”, nes čia pažeidžiamas ne tik ego bet ir visa savivertė. Kita vertus, jei savivertė yra aukšta, o ego nedalyvauja – įeinant į santykius, nereikia jaudintis, kad Žilviiiiiiinas jus mylėtų 🙂 nes jūs pati save mylit! Ir žinot, jog jei įvyko išsiskyrimas, tai ne dėl jūsų kaltė, o dėl jūsų ABIEJŲ kaltės ir skaudės mažiau 😉
    Be to smegenys labai įdomus dalykas, kaip jas užprogramuoji taip jos ir veikia. Todėl jei manysi, jog esi juoda katė vestuvėse automatiškai atrodys jog visi taip mano. Bet realiai jūs negalit jaust/žinot, ką visi tie žmonės galvojo jums ten atėjus, jūs tik galit tam “uždėt savo perspektyvą” 🙂 bet dažnai būnant skausme ar liūdesy ji būna klaidinga !
    Todėl manau programuot save pozityvui reikia nuo pirmų išsiskyrimo dienų.
    Aišku skauda ir aišku reikia išskaudėt, bet kai tai užsitęsia metų metus nu tai jau nebesveika….

    reply
  • Gintare

    Ačiū, kad jūs esat! Šiuo laikotarpiu tai man taip tinka ir taip artima ka jūs šnekat. Laukiu kito epizodo.

    reply
  • L

    Jausmai. Analizuoju juos nuo pat mažens. Nuolat besikeičianti gyvenama vieta, išvytas alkoholikas tėvas iš namų ir vis besikeičiantis mamos draugas, taip pat įvairios pačios meilės patirtys, įvairiausios draugų kompanijos. Ilgi buvimai su savimi ir analizavimai. Labai norėčiau pabendrauti su Jumis.

    reply
  • I bite

    Man tai tokios merginos kurios eina per daug vyrų tai jos man automatiškai kalės. Iš podkesto girdžiu kad pašnekovė per daug perėjus. Blogą įtaką daro tokios pašnekovės klausytojams.

    reply
    • Darius

      What? Rasa man kaip tik atrodo, yra ta kuri stipriai prisiriša ir kaip tik spėčiau, yra ta kuri turėjus nedaug vyrų. Keistos įžvalgos. Man kai buvo 19-26-eri, mano vienintelis tikslas buvo turėti kiek įmanoma daugiau įvairesnių, įdomesnių santykių, kurie tikrai nevirstų ilgalaikiais santykiais. Man dabar 29-eri, neįsivaizduoju gyvenime savęs su daugiau nei viena moterimi, ištikimybė man dabar yra vertybė. Net dabar negalėčiau pasakyti nieko neigiamo apie savo praeitą etapą. Įvairių žmonių yra, jų vertybės, norai keičiasi. Smerkimas yra turbūt pagrindinis siauro mąstymo požymis.

      reply
  • Meile

    Noriu pasidalinti savo istorija 🙂 Dar budama vis labiau blestanciuose santykiuose su savo ex, emiau svarstyti, kaip as isivaizduoju kas yra tikras vyras. Nors… Kad ir kokie prablese buvo, apie skyrybas negalvojau, nes atrode it’s impossible, kadangi buvome isimyleje dar darzelyje. Bet… Mane jau buvo taip pradeje erzint jo pasauleziura, prabangos siekimas, nesirupinimas sveikata, ir pan. Tad pagavo toks smalsumas ir emiau ir susirasiau bruozus pradedant nuo to kokia mityba turi maitintis, poziuriu i gamta, mane, nuotykius, keliones, sporta ir pan. Ir pamirsau. Po puses metu sutikau toki zmogu. Isimylejau pacia pirma diena. Fun fact – jis mano klasiokas su kuriuo nebendravome niekada gyvenime, taciau netiketai susitikome. Iki siol draugaujame jau 3 metus, ir… Niekada niekada niekada nebuvome susipyke. Esame patys geriausi draugai ir patys laimingiausi kartu. Jokiu jokiu dramu, tik megavimasis gyvenimu 🙂 to visiem ir linkiu ir baikit malt bullshit, kad namu be dumu nebuna arba kad kaip ir visuose santykiuose buna visokiu dienu. Pliz… Jus patys sprendziate 🙂 linkejimai ir meile!

    reply
  • ANGELE

    TAIP ATVIRA, ARTIMA. AČIŪ. NUOSTABU.

    reply
  • Baba

    Kokio gerumo laida! nors esu viską praėjus prieš kelis metus, bet vistiek wow mergos !
    Kaip gaila, kad mano laikais tokių laidų nebuvo 😀
    Jau laukiu kitų <3

    reply
  • Erika

    Šaunuolės! Labai fainas pokalbis. Kartais net suprasdavau kad ne vyras mane riboja o aš jį… Yra apie ką pamastyt 🙂

    reply
  • Aciu

    Viskas puikiai! Labai puiki tema ir reikalinga :))
    Tik kai Rasa kalba apie save, labai kliuna, kad dažnai naudoja antrą asmenį, tu, tu, tu, koki tu esi, tavęs nepriima ir tt, juk kalbate tai apie save:) numetate savo patirtis ant kitų 🙂 atsakomybė kita, kai kalbam pirmu asmeniu ir kitam neprimetam, nes patirtys skirtingos kaip ir suvokimas:)

    reply
  • Agnė

    O aš norėjau padėkoti Jums. Tai buvo pirmas Jūsų podcast’as, kuria taip gyliai palietė mane, radau pokalbyje save, kad galbūt aš esu ta kuri myli per daug ir “vakarienė dviems” gaminama skaniau. Tačiau kartu priverčia susimąstyti. Daugiau laiko ir meilės sau! Ačiū! ❤️

    reply
  • Ielė

    Labai gera girdėti, kaip nuoširdžiai atsiveri. Tiesiog klausau, ir matau save. Atrodo tiek savyje skausmo turiu, po išsiskyrimo, jog niekas daugiau jo už mane negalėtų turėti, bet kai paklausiau, suprantu kad tikrai n žmonių, kurie yra jautiesi taip pat ir dar blogiau gal.
    Manau blogiausia kas yra kad tas skausmas man patinka ir aš jį taip pat stengiuos dar ilgiau laikyti, nes tik taip tas žmogus manyje dar yra. 🙂
    Kiekviena diena užsidedu kaukę tą laimingo žmogaus, vaikštau, veikiu įprastus dalykus, bet kai žinai kad turėsi grįžti namo, ir tie namai kurie atrodė namai kai buvo jis, nebėra namai tavo, grįžti ir ašaromis aplieji kiekvieną namų kampą, atsiguli miegoti ir vartaisi iš to vidinio skausmo.
    Tiesiog manau lygiai taip pat esu praradusi save, negaliu paleisti žmogaus to.

    reply
  • A

    Labas! Įdomus ir prasmingas pokalbis, ačiū.
    Tik klausant kilo pagrindinis klausimas, kodėl taip paprasta atsikėlus vieną ryta nuspręsti, kad nenori dirbti darbo kuris nebeteikia džiaugsmo, tačiau, kai santykiai neteikia džiaugsmo o tik neigiamas emocijas, vis tiek yra noras juos palaikyti bet kokiais būdais ir žalojant bei žeminant savo vidų. Ar tikrai tas vienintelis ir yra tas vienintelis, jei didelę laiko kartu dalį nekenti jo, ar savęs? Juk žmonių, kaip ir darbų, yra galybė, ir pasirinkimų yra daug.
    Iš vyriškos, ‘nice guy that always finishes last’, ir gal kiek paaugliškos perspektyvos manau, kad problemos priežastis glūdi visuomenės požiūryje į šiuos dalykus. Juk kol knygos ir filmai, ar net pasakos vaikams kuria vaizdą apie vyro ir moters socialinės padėties skirtumą, bet koks bandymas eit prieš tai ir sakyti, kad aš dabar darysiu kitaip, yra pasmerktas, nes mes kiekvienas jaučiame ir priimame visuomenės spaudimą, ir jam pasiduodame. Mano nuomone, viskas ateina iš praeities, kaip Harari rašo knygoje ‘Sapiens’ apie kartų cikliškumą dalyvaujant pilietiniuose karuose, taip ir čia galima pritaikyti, kad mes vis dar jaučiame palikimą tų laikotarpių, kai vyro pareiga buvo aprūpinti, ginti, o moters – rūpintis tuo, kuris ją aprūpina. Ir nereikia žiūrėti į gyvenimo olose laikus, juk dar tik kelios kartos pragyveno nuo pasalinių karų laikotarpio, kai vyriškumas, jėga buvo aukštinami. Tuo pačiu, pabandykime pažiūrėti, kaip daugeliu atveju atrodo bendravimas iki santykių, kai iš vyro tikimasi iniciatyvos ir pastangų, to smarkiai koncentruoto veiksmo, kurį prasidėjus santykiams į savo rankas perima moteris, ir vyras pasijaučia atsipalaidavęs, nes nebejaučia pareigos stengtis. Tai, mano supratimu paaiškina, kodėl moterys santykiuose iš savęs reikalauja daugiau nei iš partnerio, nes pasijaučia turinčios atiduoti tai, dėl ko vyras pasistengė tų santykių pradžioje. Tad, jei vyras iškeliamas į karalius, jam pasidaro labai paprasta manipuliuoti jausmais, ir taip atsiranda istorijos, kaip kad ‘jis niekad nemylėjo, bet jei grįš, tai priimsiu, nes šį kartą jau bus kitaip viskas’.
    Mes norim būt vieni mylėt tik save, bet bijom, kad jei būsim vieni ir mylėsim tik save, tai atsisuks prieš mus, ir liksim tik su savim, dėl to tik daug kalbam, bet sakom, kaip tai yra sunku, ir nesiseka, nes baimės mus stabdo.
    Tad, dėkoju, kad kalbat, kad keičiat požiūrį, leidžiat ir vyrams suprasti, kaip jaučiatės, ir tikiu, kad tokie pokalbiai bus vaistai sielai tiek kalbantiems tiek klausantiems.
    Sėkmės, ir laukiu kito įrašo.

    reply
  • Taip

    Susitapatinimas viens geriausiu vaistu. Aciu uz laida labai daug kur susitapatinau 😉

    reply
  • M.

    Man labai patiko Beatos istorija apie pusryčius su Saulium Kempinskyje. Kartais noriu papasakoti draugėm apie dienas ar savaites, kai vsiškai nerandu kalbos su savo draugu, o net ir jo kvėpavimas erzina. Bet vos prasižioju, iškart užsičiaupiu pamačius išsigandusius žvilgsnius… Mūsų vestuvės šią vasarą, tai atrodo pasiryžus tokiam žingsniui turime mylėti vienas kitą kiekvieną sekundę. Ir kartais galvoju, ar aš esu nenormali, ar mūsų santykiai nenormalūs, ir išvis, kas yra “normalu”?

    Būtų labai įdomu paklausyti podkastą apie tai, ką žmonės jaučia santykiuose. Kokių jie turi abejonių, baimių ir visokių kitų asmeninių išgyvenimų.

    reply
  • Irūna

    Buvo labai gera ir malonu klausyti. Vidinės negandos šiek tiek aprimo. Labai lauksiu sekančių podcastų^^

    reply
  • Indrė

    Kaip gera buvo klausytis judviejų pokalbio. Mintimis jame dalyvavau ir dalinausi skausmo bei potyrių paplotėliu.
    Kalbėti apie jausmus net ir labai reikia, tai išlaisvina, tai parodo tikrą žmogaus veidą, o ne tokį, kuris šypsosi socialiniuose tinkluose. Trūksta nuoširdžių pokalbių, kuriuose kapstomės savo ir kitų gelmėse. Toks jausmas, kad daugeliui draugų ir draugių jau atsibodo ten kapstytis ir bėra tik Jūratės ir Žilvinai, kurie vienas apie kita tūpčioja. Tame nėra bieko blogo, kiekvienam savas etapas, bet su laiku imi ir supranti, kad esi visiškai viena. Su tuo susitaikai ir kapstaisibsau toliau. Santykiuose labai dažnai pamirštu save ir tik galvoju, kaip priimti kitą žmogų. To pasekoje, aš tampu ta, su kuria nelabai norisi būti: perdaug lipšni, negeriu, nevalgau mėsos, nu kokia nenormali. 🙂 Buvo laikas kai skaudėjo dėl to, kad manęs negali priimti, bet prieš keletą mėnesių supratau gi pagaliau, kad svarbiausia savo gyvenime visgi aš. Karalienė. 🙂 Nėra lengva save taip garbinti, bet tebūnie tai mūsų visų tikslas. Karalienems gi viskas įmanoma.

    reply

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.