Į viršų

Dukters pokalbis su mama apie vėlesnį nėštumą

Iliustracija Meda Dargytė

Aš esu Laura, man 25 metai. Mano mamai – 42. Mane ji pagimdė būdama paauglė. Tėvai išsiskyrė kai jau buvau suaugusi, mama susituokė antrą kartą, ir taip atsirado mano sesuo – Saulė. Tarp mūsų 23 metų skirtumas, ji galėtų būti mano dukra. Nė viena iš mūsų nebuvo planuota. Mama sesę augina viena. Šiuo metu jai dveji. Tai yra mano ir mamos pokalbis apie skirtumus auginant abi dukras.

Laura: Mama, kokia buvo tavo reakcija, kai sužinojai, tada, būdama septyniolikmetė, jog laukiesi?

Na, labai sunku įvardinti. Išsigandau. Atsirado dvilypis jausmas. Tuo pačiu metu ir geras, ir blogas. Geras, nes galvojau, oho, aš tapsiu mama. Bet kartu ir labai išsigandau – kas dabar bus? Kaip pasakyti tėvams? Ką daryti toliau? Kaip gyventi? Buvo labai didelis sąmyšis viduje. Bet viskas greitai stojo į vietas.

L.: Kokių tuo metu patyrei sunkumų?

Nepasakyčiau, kad buvo labai sunku tave auginti. Tik tavo charakteris. Tu viską darei priešingai, buvai labai reikli. Tai susitvarkyti su tavim nebuvo lengva. (Juokiasi)

L.: O tu žinojai, kaip elgtis, kai pati, būdama dar paauglė, turėjai auginti vaiką? Nesijautei nesuvokianti, ką darai?

Ne, visiškai ne. Nežinau kodėl, dabar augindama Saulę, aš turiu daugiau baimių, negu augindama tave. Tada viskas taip savaime rutuliojosi, intuityviai. Aš manau, kad tada buvau dar labai jauna, mano požiūris buvo visiškai kitoks. Aš tikėjau, kad viskas bus gerai. Dabar esu labiau išsigandusi dėl Saulės, nes man 42 ir mane valdo visai kitokios baimės: dėl mano pačios sveikatos, dėl nežinomos ateities. Tuomet, būnant 17 metų, į galvą net nešaudavo tokios mintys. Buvau jauna, džiaugiausi vaikiuku, studijavau universitete, turėjau darbą – gyvenimas buvo kitoks.

L.: Ar tau kas nors padėjo tada?

Šalia turėjau vyrą, padėjo ir mama.

L.: Koks jausmas būnant 40, kai jau, atrodo, turėtum gyventi tik sau, sužinoti apie nėštumą? Kad reikės sustoti, metams ar daugiau palikti darbą? Kad po 23 metų viskas iš naujo?

Mąsčiau, ar sugebėsiu, ar mokėsiu viską po tokios didelės pertraukos. Bet aš tikrai labai džiaugiausi. Galvojau, na gerai, viena užauginta, dabar užsiauginsiu kitą. Tikėjausi, kad gyvenimas bus panašus, kaip ir auginant tave. Kai yra abu tėvai, tu neneši atsakomybės už vaiką viena. Tave mes auginom dviese, dalinomės ta atsakomybe. Aišku, buvo ir nesutarimų, vienam vienaip atrodydavo, kitam kitaip, bet kompromisą visada rasdavom. O dabar aš esu visiškai viena. Viskas kitaip.

L.: Ar yra didelis tavo pačios savijautos skirtumas – auginant mane ir dabar Saulę?

Augindama tave mažiau sureikšmindavau smulkmenas nei augindama Saulę. Buvau optimistiškesnė, turėjau daugiau energijos, nors mokiausi, dirbau ir dar auginau vaiką, dienos pabaigoje nesijausdavau tokia pavargusi. Viskas buvo labai natūralu. Šiuo metu nuovargis ateina daug greičiau, nors net nedirbu. Tačiau dabar esu daug kantresnė.

L.: Tai kada buvo sunkiau auginti vaiką: septyniolikos ar dabar?

Buvo sunkumų ir auginant tave: mes negalėjom tau dėti sauskelnių, buvo tik vystyklai, juos reikėjo plauti, virinti, lyginti. Taip pat ir nebuvo tiek daug dalykų, kuriuos galėjai lengvai nusipirkti. Šiuo atžvilgiu, Saulės auginimas daug lengvesnis. Bet jeigu sudėjus viską, vienareikšmiškai sunkiau yra dabar. Jau pradedant nėštumu. Būdama tokių metų, aš jau patekau į rizikos grupę dėl kūdikio išsigimimo. Kad ir kaip stengiausi pozityviai apie tai galvoti, ta mintis viso nėštumo metu manęs neapleido. Vėliau, jau pagimdžius, mane nuolatos kamuoja nerimas. Atsimenu, užmigdydavau tave, tu prabusdavai vidury nakties, pasupdavau – užmigdavai, ir aš vėl ramiai miegodavau. Dabar, jeigu Saulė prabunda, užmigdžiusi ją aš neužmiegu dar kokias dvi valandas, o ji vėl pabunda. Ir taip visą naktį.

Atsimenu, užmigdydavau tave, tu prabusdavai vidury nakties, pasupdavau – užmigdavai, ir aš vėl ramiai miegodavau. Dabar, jeigu Saulė prabunda, užmigdžiusi ją aš neužmiegu dar kokias dvi valandas, o ji vėl pabunda. Ir taip visą naktį.

Jeigu viskas būtų vystęsi normaliai, darni šeima – vyras šalia, saugumo jausmas, finansinė padėtis, nesijausčiau taip. Man nebuvo baisu palikti darbą dvejiems metams, pristabdyti karjerą, būti namuose, žinojau, kad juk grįšiu. Bet viską įsivaizdavau kitaip. Dabar jaučiuosi įkalinta tarp keturių sienų. Atsiribojusi nuo viso socialinio pasaulio. Nes esu viena. Bijau visko. Net jeigu ir susirgčiau, kas rūpinsis Saule? O jei man kas nors atsitiks, po kiek laiko kas atvažiuos, kiek laiko ji klyks, jei aš negalėsiu nieko padaryti. Tokios mintys mane kamuoja šiuo metu.

L.: Mes abi buvom neplanuotos. Kaip manai, ar reikia planuoti vaikus?

Tikrai taip. Reikia atsižvelgti į savo galimybes. Ne tik finansines. Tavęs neplanavom, bet gyvenimas buvo gražus. Saulės irgi neplanavom – bet šį kartą ne viskas taip puiku. Atsiranda kaltinimų sau: ar dėl to ne aš pati esu kalta? Reikėjo mąstyti. Aš, gink Dieve, nesakau, kad gailiuosi. Jūs abi esat didžiausias mano turtas. Bet geriau vaikus planuoti, nes tai yra milžiniška atsakomybė, verčianti pasaulį aukštyn kojom, ir ne visada į geresnę ar lengvesnę pusę.

Moteris šalia savęs turi turėti vyrą, visų pirma, gerą draugą, kuris suprastų ir palaikytų visose situacijose. Turi būti stabilumas – finansinis ir emocinis. Ir svarbiausias dalykas yra saugumas. Jeigu nesijausi saugi, kaip tą žmogų bemylėtum, niekada nebūsi laiminga.

Jeigu nesijausi saugi, kaip tą žmogų bemylėtum, niekada nebūsi laiminga.

Turi klausimų savo mamai/tėčiui dėl to, kaip tave auklėjo, kokių gyvenimo patirčių jie turėjo? Mums tai irgi įdomu! Kviečiame atsiųsti savo interviu su mama ar tėčiu į man@nebegeda.lt Konfidencialumą garantuojame!

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentarai (1)

  • Avatar

    Saugumas

    Apie kokį saugumą čia pabaigoje eina kalba?

    reply

Komentuok