Beata Tiškevič. Kaip aš mokausi nuobodžios meilės

Mano instagramo paskyroje nuotraukos su mano partneriu Sauliumi surenka kone penkis kartus daugiau like paspaudimų, komentarų ir reakcijų negu įprasti mano įrašai apie vidinius atradimus, idėjas, jausmus. Anksčiau paauglės po mūsų nuotraukomis rašydavo #couplegoals, o kai pažįstama pasakė: „Pasisekė tau, kad Saulių sutikai. Iš karto visas gyvenimas pagerėjo,“ – aš stabtelėjau ir supratau, kad kažko čia aiškiai jau nepagaunu.

Savo partnerį myliu, branginu, džiaugiuosi juo – viso to neneigiu. Tai, kad mes turime labai daug gražių patirčių – žinoma. Tai, kad daug iš jo išmokau – be abejo, bet tuo pačiu noriu visiškai atsiriboti nuo fanatizmo ir nuo idealistinės meilės idėjų.

Anksčiau matydavau savo kiekvieną naują meilę kaip stebukladarį, kuris įžengs į mano gyvenimą ir jį „sutaisys“. Kartu su savimi jis atsineš didelį maišą meilės ir šilumos, kuriomis užkaišios visas mano vidines tuštumas ir spragas. Man nebereikės žvelgti į veidrodį – aš pamilsiu save per savo stebukladario akis. Aš murkdysiuos, plaukiosiu, maudysiuos toje mūsų meilėje, neišlįsiu iš patalų, o į lauką eisiu tik pasislėpusi už jo peties – nes tas gyvenimas, žinot, jis toks audringas, neaiškus, ir kartais labai baisus. Tad džiugu, nes nuo šiol su gyvenimu man nereikės susidurti vienai!

Yra daug būdų išvengti atsakomybės nuo gyvenimo: paskendimas meilėje – vienas iš jų.

Koks jis malonus tuos kelis mėnesius, kai aplink zvimbia hormonų spiečius ir sugelia visas įmanomas racionaliai mąstančių smegenų dalis. Gera ištirpti kito žmogaus glėbyje, tikėti, kad jis tau viską atneš ir viską išspręs, kad nuo šiol tau nereikės grumtis už savo svajones, nebereikės dirbti to bjauraus vidinio darbo, nes nuo šiol tu – tobulas(-a) ir viskas bus tobula.

Kai mano stebukladarys suvokdavo, kad buvimas su manimi yra kaip dviejų etatų neapmokamas darbas, imdavo po truputį tolti, kol galiausiai dingdavo kažkur horizonte arba situacija pasisukdavo dar kitaip: pastebėjusi, kad mano stebukladarys nėra tobulas ir neturi tiek daug išminties, kantrybės, valios, kad išspręstų už mane mano gyvenimą, aš nusivildavau juo, imdavau niekinti ir pati atsitraukdavau. Po kelių mėnesių, apraudojusi išsiskyrimą, jau dairydavausi, kas jį pakeis.

Nors ta mūsų meilė pirmus kelis mėnesius ir atrodydavo kaip tikri #couplegoals iš filmų: romantinius filmus mokėjau mintinai visus, dėl to būdavo labai lengva sukurti tą atmosferą. Dar fone – Cigarettes after Sex, seksualios asmenukės kartu ir didelio naivumo kupinos akys, kad štai, pagaliau, sutikau tą, kuris mane išgelbės nuo mano gyvenimo!

O gyvenimo vengti yra didelė pagunda: kai judi link savo svajonių, kai čiumpi tikslus už pažastų, tenka patirti visko: ir atstūmimą, ir kritiką, ir nerimą, ir tūkstantį nesėkmių, ir daug kitų sunkių jausmų. Dalykai nevyksta žaibiškai ir kartais reikia pakovoti kelerius metus, kad pajudėtum bent per centimetrą į priekį. Tuomet reikia rasti kaip save motyvuoti, padrąsinti, mokytis naujų įgūdžių. Tai skamba visiškai ne taip žavingai, kaip mirkti pataluose, klausantis CAS ir slepiantis už stebukladario peties.

Dienotvarkė tuščia, užtat širdis pilna.

Šiuo metu į santykius žvelgiu kur kas nuobodžiau ir racionaliau nei anksčiau. Jeigu ankstesnė Beata pamatytų, kaip kuriu santykius dabar, ji klaikiai nusiviltų, apšauktų mane nuobodybe ir gal net pravirktų. O dabartinė aš dar niekad nejuto tokios ramybės, saugumo ir pilnatvės.

Dabar daugiau darau, negu kalbu. Supratau, kad tą žodį „myliu“ galima kartoti po septyniasdešimt kartų per dieną ir rašyti vienas kitam gražias poemas instagrame, bet, susidūrus su santykių krize, nemokėti susikalbėti. Dėl to renkuosi mokytis, knistis prie giluminių savęs ir partnerio supratimo šaknų. Jų nepademonstruosi socialiniuose tinkluose ir jos niekada nėra baigtinis rezultatas. Bet vien bandymas tai daryti – yra tikrieji #couplegoals.

Jau porą metų esu oficialiai savo gyvenimo prezidentė.

Aš nustojau tikėti, kad mane kažkas išgelbės ir kad kažkas turi galią sudėlioti už mane mano svajonių gyvenimą.

Nustojau slėptis nuo gyvenimo, nustojau jo vengti. Aš pasitikau jį ir paėmiau už pažastų. Jaučiuosi nusivylusi, kad mano iliuzijos, kurias puoselėjau, buvo laiko švaistymas, bet tuo pačiu jaučiu kiekvieno savo raumens susikaupimą ir jėgą. Jaučiu savo rankas ir žinau, kad jeigu mane kažkas ir pakels link debesų – tai tik jos. Jaučiu dėkingumą sau, kad kuriu, kuriuosi ir įsikuriu.

Savo gyvenimą matau kaip 10 dalių tortą. 2 dalim dalinuosi su savo partneriu, o kitos 8 – yra mano asmeninės dalys, į kurias telpa mano pomėgiai, mintys, knygos, tikslai, sportas, draugai. Aš neketinu niekam atiduoti šio viso torto, nes visi turime savus. Ir, netgi toms 2 dalims pasitraukus, man liks visos aštuonios. Romantinė meilė yra gražu, bet ji yra tik gyvenimo dalis, o ne visas gyvenimas. Nepameskime savęs pačių ja mėgaudamiesi.

Beata yra Nebegėdos bendra įkūrėja, tekstų ir tinklalaidžių autorė, prisidedanti ir prie Nebegėdos naujienlaiškių kūrimo.

Komentarai (11)

  • Avatar

    Agnė

    Perskaičiusi tavo įžvalgų straipsnį pagalvojau apie šį kūrinį:

    TO THE WOMAN

    To the woman
    who is not afraid of loneliness,
    nor of intuition
    rolling in giant waves
    within her.
    To the woman
    who—with her temper—
    builds new expressions
    of conscious sensitivity
    running in her own veins.
    To the woman who feels
    in her own skin—regardless of color—
    the big lie about waiting
    for an external savior.
    To the woman
    who finds salvation in herself
    because she doesn’t need redemption
    from any other protector.
    She was never broken.
    To the woman who is always an open door
    to her own desires, to her own dreams
    that do not need
    to please the aspirations,
    nor the expectations of others.
    To the woman who doesn’t fit
    in implanted and archaic life models
    because her free will
    breaks apart the established patterns
    and creates the colossal authenticity
    that lives in every expression.
    To the woman
    who emancipates her body
    from all prejudices
    —regardless of her shape—
    as she discovers
    that in every corner of her anatomy
    is the entrance to the natural beauty.
    To the woman—all women—
    who doesn’t come from any ribs
    but was born from the center
    of the wisdom itself.
    She—as the eternal wisdom—
    inhabits the earth, respect, trees
    and the strength of the stars in her chest:
    woman, your own freedom
    —inside your self-esteem—
    will give a new dawn to this humanity.

    © Luciano Mogila

    reply
  • Avatar

    Simona

    Beata, aciu uz si teksta, jis man pasirode toks artimas! Pries pora metu sunkiai susirgo mama. Tevai issiskyre, neturiu nei broliu nei sesiu, kaip sakoma, drauga bedoj pazinsi, taigi gimines nusisuko ir tie. Likau vienuj viena, kaip pirstas. Buvo visokiu akimirku ir situaciju, bet kai budavo beprotiskai sunku pradedavau kaip beprote, tiesiogine to zodzio prasme, per visus imanomus kanalus ieskoti to stebukladario, kuris imtu ir issprestu ar padedu isspresti problemas susijusias su mama, bet, deja, jis kaip neatsirado taip neatsirado ir teko paciai paimti gyvenima i rankas. Zymiai veliau atejo suvokimas, kad sutiksiu saves verta partneri, kai pati pasirupinsiu savo mama. Vis dar esu procese, bet nuojauta sako, kad tas laikas pamazu arteja, kai viskas stos i savo vietas ir atsiras savas zmogus neieskant.

    reply
  • Avatar

    Ruta

    Aš netgi savo gyvenimo etapus vardiju pagal partnerius su kuriais buvau. Atiduodu santykiams vis daugiau savęs, galvodama, kad jei labiau stengsiuosi, viskas pavyks geriau. Ir, kai vėl po dviejų metų santykių atsidūriau prie ribos, kai susidėjau daiktus į bagažus ir dėžes (šiandien!), vėl save tikinu ir raminu, kad šįkart būsiu viena, kol nesijausiu laiminga pati su savimi.
    Kol atiduodu save kitam, visa ši energija neatitenka man. Padedu vyrams kurtis gyvenimą, siekti tikslų, ir pati tuo metu tapatinu save su tais pačiais siekiais. Išsiskyrus lieku be pasiekimų, nes jie atitenka jam, be pagerintų savo gyvenimo sąlygų, neįgavusi profesinių žinių, bet vėl praradusi laiko, pasitikėjimo savimi ir dar emocinėje krizėje.
    Kaip baisu, kai statai gyvenimą, o tada vieną dieną turi pradėti viską kurti vėl iš naujo, nes viskas išvyksta su vienu žmogumi!
    Kaip idiotiškai skamba ši tiesa.
    Manau, jog šis “torto padalijimas 8:2 aš:tu – tai vienintelis kelias į laimingus santykius su savim ir su bet kuo kitu.

    reply
  • Avatar

    Mimi

    Ačiū, kad pasidalinote!

    reply
  • Avatar

    Justina

    Ačiū

    reply
  • Avatar

    Renata

    Keista, kad nors ir suprantu, jog kitas žmogus neužpildys tuščių vietų asmenybės, darbų nenudirbs link savų svajonių ir „neišgelbės“ – taip sunku kovoti su tom iliuzijom, reikia nuolatinių sąmoningų pastangų kiekvieną dieną ir apsisprendimo imti atsakomybę už savo gyvenimą. „Dienotvarkė tuščia, užtat širdis pilna“ – šitą užsirašiau į savo pustuštę užrašinę. Geras spyris, kuris iliuzijas kaip mat išmuša iš po kojų ir nebelieka kur trauktis – tiesa prieš akis stovi. Nuoširdus ačiū, Beata!

    reply
  • Avatar

    Marija

    Visiškai tą patį pastaruoju mąstau, pradėjusi naujus santykius po prieš tai buvusių keletą metų trukusių santykių. Man svarbu būti ir su savimi, daryti sau fainus dalykus ir turėti galimybę galėti savo laiku dalytis su partneriu, bet ne atiduoti jam visą tą laiką. Trumpai tariant, mokėti kiekvienam atskirai būnant būti fainu pačiam sau, nebūti priklausomam vienam nuo kito, o susitikus kartu daryti fainus dalykus ♥

    reply

Komentuok