Santykiai su tėvais iš tiesų dažnam itin aktualus probleminis dalykas. Džiugu, jei tavo santykis su jais yra ir visada buvo darnus ir nekėlė iššūkių. Tačiau daugybė mūsų tų santykių su tėvais nė neturime ar bent jau jaučiame, kad jie yra konfliktiški, neretai – net per daug.

Viena mūsų skaitytoja mums parašė laišką, kuriame kvietė panagrinėti jos toksiškų santykių su mama problemą. Ji rašė: „Sveiki, dažnai girdime, skaitome, kad jei nori gyventi laimingai, pilnavertį gyvenimą, tai turi šalinti iš savo aplinkos negatyvius dalykus, nuoskaudas, pyktį bei negatyvius žmones. Bet kaip tai padaryti, kai būtent toks žmogus yra tavo mama? Visur mato tik juoda, pavojų, nepasitiki niekuo, net savo vaiku. Manau, būtų įdomu pagvildenti mamos ir vaikų santykių temą, ypač su dukromis. Įdomu išgirsti psichologų komentarus apie negatyvią mamą: kaip su ja susigyventi ir nejausti jai pykčio, šaltumo ir panašių jausmų? Tikiu, kad ši problema gan aktuali.“

Šią problemą pakomentuoti paprašėme psichologę Viktoriją Bartkutę-Vyšniauskienę. Ką ji pataria? Kaip priimti mamą ar tėtį tokius, kokie jie yra? Kaip priimti tai, kad darnaus ryšio su tėvais nėra ir, galbūt, jau niekad ir nebus? Štai, ką atsakė psichologė.

Požiūris į santykius priklauso nuo mūsų

Pirmiausia noriu padėkoti už skaitytojos drąsą klausti, mąstyti ir norą suprasti. Pradėti turbūt reikėtų nuo minties, kad mes negalime pasirinkti savo tėvų taip, kaip tėvai negali pasirinkti ir mūsų, vienokių ar kitokių. Tai abiem pusėms tekusi dovana, su kuria – geresne ar blogesne, mums tenka gyventi. Žodis „tenka“ vartojamas ypač tada, kai žmogui tenka bendrauti su toksiškais tėvais, nes jis dar kaip nors nuo jų priklausomi – galbūt finansiškai, galbūt morališkai.

Žinoma, kiekviena situacija yra labai individuali ir norint geriau suprasti, kokie iš tiesų yra jūsų santykiai su tėvais, reikėtų įsigilinti į situaciją ir tam jau reikalingas greičiausiai ne vienas apsilankymas pas psichologą-psichoterapeutą. Tačiau galime pabandyti apžvelgti tėvų ir vaikų toksiškus santykius bendrąja prasme.

Turbūt kiekvienas galėtume atsakyti, jog tėvai yra tie žmonės, kurių mes, net ir išsižadėję, niekuomet neištrinsime iš savo gyvenimo ar savo atminties. Tačiau koks bus mano santykis su jais, kokį požiūrį aš noriu turėti į juos, priklauso tik nuo manęs paties. Žinoma, tai gali būti tikrai sunku, jei dar gyvenate su tėvais, nes dar nesate visiškai savarankiškas. Tačiau net tokiu atveju noriu priminti: kiekvienas turime teisę mąstyti, sakyti tai, ką norime, tačiau mūsų reakcija į kito žmogaus mintis, požiūrį priklauso tik nuo mūsų pačių. Tai, kaip galvoja ir ką jaučia kitas žmogus, dažniausiai pasako daugiau apie jį patį.

Problema ta, kad mes dažniausiai tėvų žodžius ir elgesį priimame itin asmeniškai. Jaučiamės jų vertinami ir norime atitikti jų vaizdinį apie mus. Tačiau juk kiekvienas iš mūsų gali pasirinkti, kiek priimti tai, ką sako, kaip elgiasi kitas asmuo.

Galime kurti savo autentišką gyvenimą, o ne tokį, kokio jo iš mūsų tikisi kiti. Kai suprantame ir įvaldome šią schemą, tuomet mūsų gyvenimas tampa daug lengvesnis, net ir su toksiškais žmonėmis, kurių negalime pakeisti ar tiesiog palikti. Gyvenimas yra vienas ir jis priklauso man, todėl aš pati ir turiu atrasti, kaip man jame jaustis geriausiai.

Taigi labai svarbu suprasti, kad nepaisant to, ką iš tiesų jaučiame savo tėvams, tai nėra „neteisinga“, „netinkama“, „negalima“. Atminkime vieną dalyką – mūsų jausmai tiesiog yra. Jie mus užlieja ir mes negalime to kontroliuoti ar būti „kalti“ dėl to, ką jaučiame. Tačiau toksiškų tėvų vaikai tikrai linkę jausti kaltę. Taigi toksiškų tėvų vaikų atsakomybė yra išmokti tinkamai išreikšti savo jausmus – jų neslopinti, nebėgti ar neleisti sau jausti, nes tai padaryti yra tiesiog neįmanoma.

Leiskite sau jausti ir… „išsirašykite“

Jūs galite ir turite teisę dėl savo santykio su tėvais jausti pyktį, susierzinimą, nusivylimą, apmaudą, ir nesijausti dėl tų savo jausmų kalti. Kodėl tai svarbu? Dažnai galime pastebėti, kaip vaikai neleidžia sau jausti neigiamų jausmų tėvams – jie gi tėvai, kurie vienaip ar kitaip rūpinasi, aprūpina išgyvenimui reikalingais dalykais, juos juk mylime bet kokiu atveju ir ta meilė mums tarsi tikresnė už mūsų jausmus. Ilgainiui toks savo jausmų užslopinimas gali pereiti į fizinės sveikatos sutrikimus. Savo darbe pastebiu, jog ir suaugę, jau savo šeimas turintys žmonės dažnai nešiojasi nuoskaudas viduje, o tada neleidžia sau išpykti ant savo tėvų net tyliai.

Kaip tai daryti? Išreikšti pyktį galima ir visiškai saugiai, pasitelkiant tam įvairias priemones: rašymą, piešimą, išsišaukimą, išsportavimą ir panašiai.

Žinoma, tai reikėtų daryti tam tinkamoje aplinkoje, kurioje jaučiatės saugūs. Vienas populiariausių ir itin efektyvių būdų yra rašymas, šį metodą dažnai naudoju ir aš savo darbe. Kalbant apie pyktį tėvams, klientams rekomenduoju parašyti laišką savo mamai ir / ar tėčiui. Laiško struktūra yra labai paprasta: pirmoje dalyje rašome viską, ką jaučiame negatyvaus, mintys gali pereiti nuo vienos prie kitos visai nenuosekliai, svarbu tiesiog leisti sau išsakyti viską, kas yra mano viduje: tai ką prisimenu ir kaip dėl to jaučiausi / jaučiuosi.

Antroje dalyje rašome, už ką aš noriu / galiu pasakyti jiems „ačiū“. Kad šis metodas būtų dar efektyvesnis, rašydami galite šalia pasidėti nuotrauką to žmogaus, kuriam skirtas laiškas, – tai dar labiau sustiprina jausmus ir paskatina minčių raišką. Tačiau stebėkite save, kaip jaučiatės drąsiau išsakydami savo mintis / jausmus, – kai matote tą žmogų, ar ne (tai irgi yra informacija, nes greičiausiai panašiai elgiatės ir santykyje su juo).

Neišsigąskite, jei iš pirmo karto pavyksta parašyti mažai ir tai padaryti labai sunku – tai visiškai normalu. Jausti neigiamus jausmus dažnai sunku, ypač savo tėvams, o kartais tiesiog nerandame, už ką jiems pasakyti „ačiū“, nes praeitis per daug skaudina.

Šios užduoties esmė yra leisti sau po truputį išlieti tai, kas yra viduje pačiu saugiausiu būdu, todėl stebėkite save ir mokykitės būti atvirais nebijodami minčių ir savo emocijų.

Na ir galiausiai, kai jausite, jog jau viską išsakėte, „paleiskite“ tą laišką (suplėšykite / sudeginkite / paskandinkite ir t. t.), lyg paleistumėte tai, kas ilgą laiką jus kankino. Jei dar turite abu savo tėvus, parašykite jiems kitą laišką – kokio santykio nuo dabar aš norėčiau su savo mama / tėčiu ir ką galėčiau dėl to padaryti. Mes visuomet galime pradėti viską iš naujo savo viduje ir dėl to stengtis, tik turime suprasti, jog santykis priklauso ne nuo vieno žmogaus, todėl ne visada viskas gali būti tik taip, kaip noriu ir įsivaizduoju aš. Tačiau norėdamas jausti ramybę, turiu elgtis taip, kad galėčiau pasakyti sau: padariau viską, ką galėjau geriausio.

Atsigręžkite į save

Kalbant apie toksiškus santykius su tėvais, yra dar vienas svarbus aspektas – kiekviename santykyje dalyvauja bent du žmonės. Tad mes negalime griežtai sakyti, jog kaltas tik kitas, o aš čia nė prie ko. Labai svarbu išmokti kritiškai ir racionaliai pažvelgti į save tose sudėtingose santykių situacijose ir paklausti savęs: ar aš jose tikrai elgiuosi taip, kaip galėčiau geriausiai?

Ar aš tikrai esu sąžiningas pats prieš save? Ar išsakau savo poreikius? Ar išreiškiu savo jausmus, nuomonę?

Jei mano atsakymas yra taip, tuomet turiu sau aiškiai įvardyti, jog problema yra ne su manimi, o su mano tėvais. Galbūt jie išties per daug iš manęs reikalauja, tikisi, man vadovauja ir mane kontroliuoja? Tėvai dažnai turi perdėtą norą kontroliuoti kiekvieną vaiko žingsnį. Tai galima pastebėti iš tokių aspektų, jog kad ir ką padaryčiau, visuomet sulauksiu kritikos ir nurodymų, jog padaryta „ne taip, kaip reikėjo“.

Taip pat gali būti, jog prieš atlikdami užduotis gaunate aiškius nurodymus, žingsnį po žingsnio, ką ir kaip turite daryti ir vos tik pradėję kažką daryti jaučiate, kad esate stebimas ir kritikuojamas. Tai iš tiesų žalingas tėvų elgesys, kuris ne tik neišugdo vaiko savarankiškumo, bet dažnu atveju tampa ir traumuojančiu įvykiu, kuris mūsų pasąmonėje palieka schemą: aš negaliu, nesugebu, nepadarysiu. Ir taip žmogus gali jaustis net brandžiame amžiuje, galbūt jau nė neturėdamas ryšio su tėvais. Nebijokime ieškoti pagalbos ir mokytis būti laimingi.

Mes negalime pakeisti kito žmogaus, tačiau visuomet galime keisti save, o kai pasikeičiame mes, atrandame ramybės ir pilnatvės jausmą, aplinka ir mus supantys žmonės mūsų akyse staiga tampa visai kitokie.

Darbui su savimi, žinoma, efektyviausia yra rinktis psichoterapiją, tačiau pradėti galime ir nuo knygų skaitymo ar nuo rašymo užduodant klausimus sau: „Kas aš esu?“; „Kokio gyvenimo aš noriu?“; „Ką norėčiau prisiminti praėjus 5 metams?“ ir panašiai – pabandykite tai parašyti ir po kelių dienų paskaityti. Taip pat susitelkti į save padeda relaksacijos, jų itin daug galima rasti internete ir tam reikia tik patogios kėdės / fotelio bei 20–30 min. Iš tiesų būdų, kaip pradėti dirbti su savimi, yra nemažai, tačiau svarbiausia norėti pamatyti save tokį, koks esu, priimti save ir pradėti siekti laimingo savo gyvenimo kelio. To ir palinkėsiu.

Daugiau santykių su tėvais tema skaityk šį tekstą: Ar mes skolingi tėvams?