Klausiame psichologės: kaip priimti savo toksiškus tėvus?
Santykiai su tėvais iš tiesų dažnam itin aktualus probleminis dalykas. Džiugu, jei tavo santykis su jais yra ir visada buvo darnus ir nekėlė iššūkių. Tačiau daugybė mūsų tų santykių su tėvais nė neturime ar bent jau jaučiame, kad jie yra konfliktiški, neretai – net per daug.
Viena mūsų skaitytoja mums parašė laišką, kuriame kvietė panagrinėti jos toksiškų santykių su mama problemą. Ji rašė: „Sveiki, dažnai girdime, skaitome, kad jei nori gyventi laimingai, pilnavertį gyvenimą, tai turi šalinti iš savo aplinkos negatyvius dalykus, nuoskaudas, pyktį bei negatyvius žmones. Bet kaip tai padaryti, kai būtent toks žmogus yra tavo mama? Visur mato tik juoda, pavojų, nepasitiki niekuo, net savo vaiku. Manau, būtų įdomu pagvildenti mamos ir vaikų santykių temą, ypač su dukromis. Įdomu išgirsti psichologų komentarus apie negatyvią mamą: kaip su ja susigyventi ir nejausti jai pykčio, šaltumo ir panašių jausmų? Tikiu, kad ši problema gan aktuali.“
Šią problemą pakomentuoti paprašėme psichologę Viktoriją Bartkutę-Vyšniauskienę. Ką ji pataria? Kaip priimti mamą ar tėtį tokius, kokie jie yra? Kaip priimti tai, kad darnaus ryšio su tėvais nėra ir, galbūt, jau niekad ir nebus? Štai, ką atsakė psichologė.
Požiūris į santykius priklauso nuo mūsų
Pirmiausia noriu padėkoti už skaitytojos drąsą klausti, mąstyti ir norą suprasti. Pradėti turbūt reikėtų nuo minties, kad mes negalime pasirinkti savo tėvų taip, kaip tėvai negali pasirinkti ir mūsų, vienokių ar kitokių. Tai abiem pusėms tekusi dovana, su kuria – geresne ar blogesne, mums tenka gyventi. Žodis „tenka“ vartojamas ypač tada, kai žmogui tenka bendrauti su toksiškais tėvais, nes jis dar kaip nors nuo jų priklausomi – galbūt finansiškai, galbūt morališkai.
Žinoma, kiekviena situacija yra labai individuali ir norint geriau suprasti, kokie iš tiesų yra jūsų santykiai su tėvais, reikėtų įsigilinti į situaciją ir tam jau reikalingas greičiausiai ne vienas apsilankymas pas psichologą-psichoterapeutą. Tačiau galime pabandyti apžvelgti tėvų ir vaikų toksiškus santykius bendrąja prasme.
Turbūt kiekvienas galėtume atsakyti, jog tėvai yra tie žmonės, kurių mes, net ir išsižadėję, niekuomet neištrinsime iš savo gyvenimo ar savo atminties. Tačiau koks bus mano santykis su jais, kokį požiūrį aš noriu turėti į juos, priklauso tik nuo manęs paties. Žinoma, tai gali būti tikrai sunku, jei dar gyvenate su tėvais, nes dar nesate visiškai savarankiškas. Tačiau net tokiu atveju noriu priminti: kiekvienas turime teisę mąstyti, sakyti tai, ką norime, tačiau mūsų reakcija į kito žmogaus mintis, požiūrį priklauso tik nuo mūsų pačių. Tai, kaip galvoja ir ką jaučia kitas žmogus, dažniausiai pasako daugiau apie jį patį.
Problema ta, kad mes dažniausiai tėvų žodžius ir elgesį priimame itin asmeniškai. Jaučiamės jų vertinami ir norime atitikti jų vaizdinį apie mus. Tačiau juk kiekvienas iš mūsų gali pasirinkti, kiek priimti tai, ką sako, kaip elgiasi kitas asmuo.
Galime kurti savo autentišką gyvenimą, o ne tokį, kokio jo iš mūsų tikisi kiti. Kai suprantame ir įvaldome šią schemą, tuomet mūsų gyvenimas tampa daug lengvesnis, net ir su toksiškais žmonėmis, kurių negalime pakeisti ar tiesiog palikti. Gyvenimas yra vienas ir jis priklauso man, todėl aš pati ir turiu atrasti, kaip man jame jaustis geriausiai.
Taigi labai svarbu suprasti, kad nepaisant to, ką iš tiesų jaučiame savo tėvams, tai nėra „neteisinga“, „netinkama“, „negalima“. Atminkime vieną dalyką – mūsų jausmai tiesiog yra. Jie mus užlieja ir mes negalime to kontroliuoti ar būti „kalti“ dėl to, ką jaučiame. Tačiau toksiškų tėvų vaikai tikrai linkę jausti kaltę. Taigi toksiškų tėvų vaikų atsakomybė yra išmokti tinkamai išreikšti savo jausmus – jų neslopinti, nebėgti ar neleisti sau jausti, nes tai padaryti yra tiesiog neįmanoma.
Leiskite sau jausti ir… „išsirašykite“
Jūs galite ir turite teisę dėl savo santykio su tėvais jausti pyktį, susierzinimą, nusivylimą, apmaudą, ir nesijausti dėl tų savo jausmų kalti. Kodėl tai svarbu? Dažnai galime pastebėti, kaip vaikai neleidžia sau jausti neigiamų jausmų tėvams – jie gi tėvai, kurie vienaip ar kitaip rūpinasi, aprūpina išgyvenimui reikalingais dalykais, juos juk mylime bet kokiu atveju ir ta meilė mums tarsi tikresnė už mūsų jausmus. Ilgainiui toks savo jausmų užslopinimas gali pereiti į fizinės sveikatos sutrikimus. Savo darbe pastebiu, jog ir suaugę, jau savo šeimas turintys žmonės dažnai nešiojasi nuoskaudas viduje, o tada neleidžia sau išpykti ant savo tėvų net tyliai.
Kaip tai daryti? Išreikšti pyktį galima ir visiškai saugiai, pasitelkiant tam įvairias priemones: rašymą, piešimą, išsišaukimą, išsportavimą ir panašiai.
Žinoma, tai reikėtų daryti tam tinkamoje aplinkoje, kurioje jaučiatės saugūs. Vienas populiariausių ir itin efektyvių būdų yra rašymas, šį metodą dažnai naudoju ir aš savo darbe. Kalbant apie pyktį tėvams, klientams rekomenduoju parašyti laišką savo mamai ir / ar tėčiui. Laiško struktūra yra labai paprasta: pirmoje dalyje rašome viską, ką jaučiame negatyvaus, mintys gali pereiti nuo vienos prie kitos visai nenuosekliai, svarbu tiesiog leisti sau išsakyti viską, kas yra mano viduje: tai ką prisimenu ir kaip dėl to jaučiausi / jaučiuosi.
Antroje dalyje rašome, už ką aš noriu / galiu pasakyti jiems „ačiū“. Kad šis metodas būtų dar efektyvesnis, rašydami galite šalia pasidėti nuotrauką to žmogaus, kuriam skirtas laiškas, – tai dar labiau sustiprina jausmus ir paskatina minčių raišką. Tačiau stebėkite save, kaip jaučiatės drąsiau išsakydami savo mintis / jausmus, – kai matote tą žmogų, ar ne (tai irgi yra informacija, nes greičiausiai panašiai elgiatės ir santykyje su juo).
Neišsigąskite, jei iš pirmo karto pavyksta parašyti mažai ir tai padaryti labai sunku – tai visiškai normalu. Jausti neigiamus jausmus dažnai sunku, ypač savo tėvams, o kartais tiesiog nerandame, už ką jiems pasakyti „ačiū“, nes praeitis per daug skaudina.
Šios užduoties esmė yra leisti sau po truputį išlieti tai, kas yra viduje pačiu saugiausiu būdu, todėl stebėkite save ir mokykitės būti atvirais nebijodami minčių ir savo emocijų.
Na ir galiausiai, kai jausite, jog jau viską išsakėte, „paleiskite“ tą laišką (suplėšykite / sudeginkite / paskandinkite ir t. t.), lyg paleistumėte tai, kas ilgą laiką jus kankino. Jei dar turite abu savo tėvus, parašykite jiems kitą laišką – kokio santykio nuo dabar aš norėčiau su savo mama / tėčiu ir ką galėčiau dėl to padaryti. Mes visuomet galime pradėti viską iš naujo savo viduje ir dėl to stengtis, tik turime suprasti, jog santykis priklauso ne nuo vieno žmogaus, todėl ne visada viskas gali būti tik taip, kaip noriu ir įsivaizduoju aš. Tačiau norėdamas jausti ramybę, turiu elgtis taip, kad galėčiau pasakyti sau: padariau viską, ką galėjau geriausio.
Atsigręžkite į save
Kalbant apie toksiškus santykius su tėvais, yra dar vienas svarbus aspektas – kiekviename santykyje dalyvauja bent du žmonės. Tad mes negalime griežtai sakyti, jog kaltas tik kitas, o aš čia nė prie ko. Labai svarbu išmokti kritiškai ir racionaliai pažvelgti į save tose sudėtingose santykių situacijose ir paklausti savęs: ar aš jose tikrai elgiuosi taip, kaip galėčiau geriausiai?
Ar aš tikrai esu sąžiningas pats prieš save? Ar išsakau savo poreikius? Ar išreiškiu savo jausmus, nuomonę?
Jei mano atsakymas yra taip, tuomet turiu sau aiškiai įvardyti, jog problema yra ne su manimi, o su mano tėvais. Galbūt jie išties per daug iš manęs reikalauja, tikisi, man vadovauja ir mane kontroliuoja? Tėvai dažnai turi perdėtą norą kontroliuoti kiekvieną vaiko žingsnį. Tai galima pastebėti iš tokių aspektų, jog kad ir ką padaryčiau, visuomet sulauksiu kritikos ir nurodymų, jog padaryta „ne taip, kaip reikėjo“.
Taip pat gali būti, jog prieš atlikdami užduotis gaunate aiškius nurodymus, žingsnį po žingsnio, ką ir kaip turite daryti ir vos tik pradėję kažką daryti jaučiate, kad esate stebimas ir kritikuojamas. Tai iš tiesų žalingas tėvų elgesys, kuris ne tik neišugdo vaiko savarankiškumo, bet dažnu atveju tampa ir traumuojančiu įvykiu, kuris mūsų pasąmonėje palieka schemą: aš negaliu, nesugebu, nepadarysiu. Ir taip žmogus gali jaustis net brandžiame amžiuje, galbūt jau nė neturėdamas ryšio su tėvais. Nebijokime ieškoti pagalbos ir mokytis būti laimingi.
Mes negalime pakeisti kito žmogaus, tačiau visuomet galime keisti save, o kai pasikeičiame mes, atrandame ramybės ir pilnatvės jausmą, aplinka ir mus supantys žmonės mūsų akyse staiga tampa visai kitokie.
Darbui su savimi, žinoma, efektyviausia yra rinktis psichoterapiją, tačiau pradėti galime ir nuo knygų skaitymo ar nuo rašymo užduodant klausimus sau: „Kas aš esu?“; „Kokio gyvenimo aš noriu?“; „Ką norėčiau prisiminti praėjus 5 metams?“ ir panašiai – pabandykite tai parašyti ir po kelių dienų paskaityti. Taip pat susitelkti į save padeda relaksacijos, jų itin daug galima rasti internete ir tam reikia tik patogios kėdės / fotelio bei 20–30 min. Iš tiesų būdų, kaip pradėti dirbti su savimi, yra nemažai, tačiau svarbiausia norėti pamatyti save tokį, koks esu, priimti save ir pradėti siekti laimingo savo gyvenimo kelio. To ir palinkėsiu.
Agnė
Su toksiškais tėvais sunkiausia, kai negali draugams ar kitiems artimiems žmonėms visko pasakot, nes dažnai seka žodžiai: čia gi tavo mama/tėtis/tėvai, taip blogai negali būti, turi nesipykti ir turėti gražius santykius, nes tėvai tik vieni gyvenime. Ypač žmonės, turintys gerus ir artimus santykius su tėvais, nesupranta, kaip sunku išlaikyti sveiką protą prie savo toksiškų tėvų. Stiprybės ir ramybės vaikams, kurie per tai eina! 🖤
Agne
Būtent! Draugė tik nesenai suprato,kokia pas mane vis dėlto sunki situacija, tik po 5 metų. Ačiū, tau taip pat!
Luka
Labai liūdna, kai psichologai pasisako temomis, kurių iš tiesų nesupranta, ir maža to, dar dalina patarimus. Tokį siaurą požiūrį į tai, kas yra toksiški tėvai, retai kur besurasi šiomis dienomis. Toksiški tėvai yra žymiai plačiau, nei vien jų kontrolė ir nurodinėjimas. Tokie patarimai yra paprasčiausias savęs žalojimas ir prievartavimas, jei tėvų toksiškumas pasireiškia užslėptu psichologiniu smurtu. Ir šie patarimai veiks tik tada, kai santykio jau nebėra, arba jis yra nutrūkęs, o ne tada, kai eina kalba apie kasdienį santykį su tėvais. Kai buvau jauna ir kvaila, buvau ir aš užtaikiusi ant tokių trumparegiškų specialistų – ir patikėkit, nieko nėra baisiau, nei prarasti save bandant “taisyti” santykius ir mastymą su mama. Toksiškumo esmė ir yra ta, kad tėvai savo toksiškumo nemato ir jį neigia, o autorės patarimai nuveda prie tuščios ir itin varginančios kovos su vėjo malūnaia, kuri deja, NIEKADA nesibaigs, kol santykis, kad ir koks jis būtų, egsistuos. Priėmimas deja, ne visada yra išeitis.
Gabrielė
Skaitydama ir aš tikėjausi kažko “gilesnio”. Šis tekstas yra labiau tinkamas paaugliams, kurie dar gyvena su tėvais ir yra nuo jų priklausomi. Jeigu egzistuoja daug rimtesnės problemos – jokie laiškų rašymai nepadės…
Gabrielė
Labai taikliai (:
Man taip pat labai sunku buvo leisti sau pykti, negražiais žodžiais mintyse vadinti savo tėtį. Atrodė, nėra jis koks alkoholikas ar smurtautojas. Tai, kaip galiu taip elgtis….?
Kažkaip ilgą laiką jaučiau, jog visuomenėje tėvai, kurie nėra jau tokie visai blogi (turiu omeny, nemuša, visad turėdavai, ką valgyti ir šiltus namus), tai negali jie kažkaip skaudinti, žeisti, liūdinti. Privalai, juos besąlygiškai mylėti ir viskas.
Daug metų, ieškojau atsakymo, kaip susitvarkyti man pačiai su savo vidumi ir priimti tėtį, toks koks yra…
Ką noriu pasakyt.. Aš asmeniškai rašiau 7 laiškus. Vieni buvo labaii ilgi, kiti trumpi. Tik esmė, 6 dienas rašyti laišką vienam žmogui ir išreikšti juose tik skausmą, liūdesį, pyktį. Laiškuose galima tikrai ir keikti ir 100 kartų rašyt tą patį per tą patį. Irir galima visą situaciją nupasakot iki mažyčių detalių. O 7-tas laiškas – padėkos. Įdomiausia, jog ties 5-6 laišku išryškėja tikroji skausmo ir liūdesio priežastis. Kažkaip, mūsų mintys mėgsta neišsakytas ir nepaleistas situacijas hiperbolizuoti.. 🤔
Žinoma, plius saviugdos knygų skaitymas 📖 🌷
P. S. Ačiū #nebegėda komandai. Išlaisvinat ir padedat pažint save 🌱
Vilija
Paskaičiau ir apskritai nesupratau minčių kratinio ir kas tuo norėta pasakyti. Ar tai ir yra atsakymas į klausimą? Banalu ir paviršutiniška nuo pradžios iki pabaigos. Ne kiekvienas geba ir gali analizuoti sudėtingas temas. Linkėčiau gilesnių, nuoseklesnių, labiau atjaučiančių įžvalgų jautriomis temomis ir atitinkamai brandesnių specialistų jūsų gretose. Tikrai yra nuostabių psichoterapeutų, kurių net ir trumpi komentarai atneša daug aiškumo, šilumos ir šviesos.
G. S. G
Mano mama labai toksiškas ir despotiškas žmogus. Visada demonstruoja aukos sindroma, tuo pačiu misdama kaip energetinis vampyras tavo emocijomis. Psichologė pateikė lengvoms situacijoms sprendimus, bet pati esmė, kaip ir praeitame komentare minėjo, toksiniai tevai nesuvokia savo kaltės, jie jaučiasi teisūs kritikuodami, žemindami, besišaipydami ir smurtaudami fiziškai. Toksiniai tėvai net nevengia giminėms juodinti savo atžalų, esą jie teisūs. Daug neteisybės ir žalos patirti gali, būdamas tokių tėvų apsupty. Priimti tokių tėvų į širdį nevalia, nėra blogai nutolti ir pradingti jeigu jauti, kad žaizdos gyja ir jautiesi stipresnis. Nereikia versti vaiko mylėti mamą vien už tai kad pagimdė, klijuoti sau skolos lapelio. Toksiniai tėvai labai daug energijos issunkia, gadina sveikatą kivirčais. Kam juos suprasti, jei jų jau realybė iškreipta ir gal geriau žiūrėti į juos kaip ligonius?
Greta
Aš šiuo atveju galiu tik pritarti Lukos komentarui. Perskaičius antraštę užsivedus atėjau skaityti gal rasti kažką artimo savo situacijai,nes gyvenu psichologiškai sugniuždyta svarbiausio gyvenimo žmogaus savo mamos. Bet ir likau nesupratusi ką čia perskaičiau. Realiai užduotas tas pats klausimas tekste,ar reikėtų atsiriboti nuo žmonių ,kurie tave smugdo žemyn,psichogiškai (turiu omeny,pastovų veiksmą) ir nesvarbu ar tai draugas ar tavo mama. Taip ir nebuvo atsakytas.
Iš patirties
Turbūt naivu būtų tikėtis išspręsti savo santykių su tėvais problemas perskaičius neilgą straipsnį. Tam reikalinga psichoterapija, ypač, jei problemos senos, susikaupusios ir sudėtingos. Ir ne mėnesio trukmės, o metų ar poros.
Lina
Labai taiklus ir teisingas tekstas, kuriame radau save 🙂
Visa mano vaikystė ir jaunystė praėjo su toksiškais tėvais, itin kentėjau, pykau ir turėjau vienintelį norą baigus mokyklą kuo greičiau išvykti iš tų namų. Dėkojau likimui, jog tai padaryti aš sugebėjau, tačiau tėvai net ir tuomet nedingo, jie skambindavo ir vis reikalaudavo iš manęs dėmesio, bandė reguliuoti mano gyvenimą net per atstumą. Pamačiusi telefono ekrane mamos vardą mane apimdavo net panikos priepuoliai. Ilgus metus kovojau su savimi, kaltindama juos, pykdama, gal net nekęsdama, tačiau mano būsena tik blogėjo, kad ir kaip stengiausi pabėgti nuo savo šeimos, ji niekur nedingo, deja, bet visuomet žinojau, jog ją turiu. Daug skaičiau apie tai, bet vis atrodydavo, jog knygose rašoma nesamonė. Tuomet nutariau ieškotis pagalbos, lankiausi pas kelis psichologus, bet tai trukdavo vos kelias konsultacijas, nes išgirdusi frazę, jog mano tėvai nepasikeis, o pasikeisti turiu tik aš, kad galėčiau gyventi ramų ir laimingą gyvenimą, tiesiog dar stipriau supykdavau ir galvodavau, jog tas specialistas nieko neišmano. Na ir toliau gyvenau dar kokius 5 metus, su savo skausmu, pykčiu ir kentėjimu. Kol vieną dieną mano draugė papasakojo man, jog eina pas psichologę, kuri jai labai padeda. Tuomet mano viduje vyko kova, vis dar jaučiau nusivylimą, jog man seniau nepadėjo, bet ir norą, kad ir man būtų geriau, kaip yra ir jai, bet pabandžiau! Šiandien dėkoju sau ir savo psichologei kuri nežinau kaip, bet sugebėjo manęs nesupykdant, leisti suprasti, jog man visiškai neparanku gyventi su tokia nuolat kraujuojačia žaizda ir didžiuliu tikėjimu, jog mano tėvai privalo pasikeisti, jog aš galėčiau su jais turėti bent kiek geresnį santykį. Gal man reikėjo laiko, kol viduje mano lūkesčiai į kitus žmones ėmė mažėti, o gal reikėjo specialisto, kuris gebėtų prie manęs tinkamai prieiti. Tačiau šiandien tikrai drąsiai galiu pasakyti, jog norint išsilaisvinti iš problemų, kurios yra mumyse ar šalia mūsų, reikia patiems dėl to ir stengtis, o ne laukti ir tikėtis, kol pasikeis kitas, nes taip galime ir nesulaukti. Šiandien aš bendrauju su savo šeima, retai, tačiau taip, kaip noriu aš, kartais tiesiog noriu paskambinti pati, nes aš atleidau ir paleidau. Linkiu kiekvienam toksiškų tėvų vaikui, negyventi su tuo praeities šleifu, nesitikėti, jog tie žmonės pasikeis, bet drąsiai eiti pagalbos sau keliu, siekiant atrasti ramybę savyje ir nepykite, jog specialistas vis kartos, jog jis gali padėti tik Jums, tačiau pakeisti jūsų artimųjų jis tiesiog nepajėgus.
Elena
Mano mama tai dabar tapo iš nieko labai šalta. Kaip visada, ji mane pagiria tik tada, kai darau kažką ko ji tikisi iš manęs. Nefaina pripažinti, kad ji visai nemyli tikros manęs, o myli tik susikurtą iliuziją, kokia turėčiau būti. Ji beveik nepalaiko manęs už tai, ką darau, kai klausau savo širdies. Nors kitiems bando sukurti įvaizdį, kokia ji “gera mama”. Jos metodika tokia: kritikuoti viską, kas yra mano saviraiška. Kartais man skauda, kad negaliu patikti jau būdama savimi. Bet visgi džiaugiuosi kad galiu būti savimi. Ir už tai kad manau nesu pakankamai mylima, bandau pamilti pati save.
Aistė
Sveiki. Viskas ką šiame straipsnyje rašė ir jūs komentavote teisybė. Aš pati nuo vaikystės esu motinos žeminama, kritikuojama, skaitomi moraliai, vieną mane iš 3 vaikų mušė ir taip tik su manimi elgėsi viena, nes vien dėl to kad epilepsija nuo 3.6 metų sergu ir motina mane kvaile laikė, nors esu protingas žmogus. Jos visas šitoks elgesys mane žlugdė ir sutraumavo kaip žmogų. Reikėjo begalės metų, kad suvokčiau jog reik save pradėti,, gydyti iš vidaus,, kad gyvenimas pradėtų eiti į gerą pusę. Aišku tai suvokiau prieš beveik 5 metus kai ex vyras mane paliko su 1 mėnesio sūnumi, dėl alkoholio. Tai sūnus buvo mano paskata keisti save. Dabar džiaugiuosi jog po daugelio metų radau savo antrą sielos pusę esu laiminga. Tik gaila jog vis mama kiša savo pagalius mums į ratus ir dalina savo kvailus patarimus, moralizuoja, aiškina, kritikuoja ir kitaip bando mane žlugdyti, nesuprasdama, jog bent žmogų reik vertinti ir gerbti, jei niekad jo nemylėjai. Bet kaip ne viena psichologė man patarė palaikau šaltesnį ryšį su savo tėvais, ir tik geriau jaučiuosi tai darydama.