AKCIJA: 10% nuolaida VISIEMS vibratoriams. Nori pasikonsultuoti? Rašyk: [email protected]

Amelija: „Jaučiausi kaip nusivylusi namų šeimininkė, bet radau būdą jaustis kitaip“

Tekstas: Rugilė Miškinytė

Nuotraukos: asmeninis pašnekovės archyvas

Yramoterų, kurios sėkmingai tobulėja ir realizuoja save darbe, nesvarsto apie šeimos kūrimą ir vaikų gimdymą. Yra moterų, kurios tas abi sritis mėgina ir šiaip ne taip – arba visiškai puikiai – suderina. Dar kitos moterys savo karjeros siekius nusprendžia bent kuriam laikui atidėti į šalį, visą dėmesį skiria asmeniniam gyvenimui ir yra laimingos puoselėdamos savo šeimos gerovę bei buitį.

Instagramo vartotojų pamėgta Amelija Jakučionė-Žliobė, žinoma kaip amelijak, motinystę rinkosi sąmoningai ir tikina niekad nesijautusi ką nors dėl to prarandanti. Savo paskyroje Amelija nevengia dalytis ne tik jaukiomis savo šeimos gyvenimo akimirkomis, sekmadieniais kepamų vaflių ar pasivaikščiojimų prie jūros nuotraukomis. Amelija žavi savo nuoširdžiu atvirumu ir dažnai pasakoja ne vien apie šviesiausias mamystės puses. Moters kasdienybėje apstu visokių emocijų ir tuo ji drąsiai dalijasi su savo sekėjais. Ką Amelijai reiškia mamystė? Kokie iššūkiai joje didžiausi? Kaip būnant mama skirti pakankamai laiko sau? Apie tai ir kalbėjomės.

Amelija, daugybei žmonių šeimos kūrimas šiandien nėra prioritetas – ieškom savęs, ieškom to vienintelio, daug dirbam. Ar šeimos kūrimas buvo tavo sąmoningas pasirinkimas ir sprendimas, tai yra, ar aiškiai suvokei, kad nori auginti vaikus, o ne, pavyzdžiui, daryti karjerą?

Taip, susilaukti vaikų buvo sąmoningas sprendimas. Nors aš manau, kad yra labai retas atvejis (ar išvis taip būna?), kai žmogus, kuris dar neturi vaikų, yra visiškai užtikrintas, kad yra pasiruošęs jų susilaukti. Kaip gali būti visiškai pasiruošęs kažkam, ko nesi patyręs ir gali tik įsivaizduoti? Manau, kad visiškai normalu nebūti įsitikinusiam, kad vaikai yra tavo gyvenimo tikslas. Mano gyvenimo tikslas taip pat nėra vaikai. Jie yra dalis jo, jie atnešė daug atradimų, naujų jausmų, meilės, stiprybės, išsipildymo, silpnumo akimirkų ir didžiulės atsakomybės.

Mano karjera iki vaikų buvo intensyvi ir aš nesijaučiau kažką praleidžianti, kai auginau vaikus. Man patinka tai, kad gyvenu neužsifiksuodama kažkokiose pozicijose. Kad galiu ieškoti veiklų, potyrių, neskubėti, kartais išvis neturėti tikslų.

Spėju, kad tai galiu tiesiog dėl to, kad nebebijau pataikyti į kažkokius įsivaizduojamus rėmus, ką turėtų daryti jauna moteris, karjeristė, mama, žmona. Nesu linkusi klijuoti sau kokios vienos etiketės. Noriu patirti daugiau.

Ką tau pačiai reiškia motinystė, kaip ji keičia tavo gyvenimą, santykį su pačia savimi?

Motinystė man yra atsidavimas, rūpestis, pasididžiavimas, iššūkis, pastangos suvokti save kaip mamą, žmogų, mokymasis atsiduoti laiko tėkmei, nes kartais, auginant vaikus, laikas skrieja kaip vėjas, o kartais slenka kaip vėžlys. Man tai suteikia pilnumo jausmą, bet augant vaikams supratau, kad jis nėra amžinas. Kai kūdikis auga, tavo reikalingumas jam vis mažėja. Taigi pilnatvės tau niekas kitas nesukurs, kaip tik pats sau.

Beje, iki motinystės (ilgą laiką nuo paauglystės) turėjau išties neigiamą santykį su savo kūnu. Kompleksavau dėl kai kurių išvaizdos detalių, jaučiausi nepakankamai graži ar plona ir panašiai. Vėliau tai kito.

Su patirtimi, motinyste, nėštumais atsisukau į savo kūną su žymiai didesne pagarba.

Kūnas leidžia man justi įvairius pojūčius, gyventi, judėti, auginti savo vaikus ir kurti. Po neigiamo santykio su kūnu laikotarpio, tarsi atsivertė teigiamo santykio etapas, kai didžiavausi juo. O štai dabar – žvelgiu į savo kūną vis neutraliau.

Kokių iššūkių tau, kaip asmenybei, kelia buvimas trijų vaikų mama? Būna, kad moterims, atsiduodančioms šeimai, pritrūksta, pavyzdžiui, savirealizacijos, laiko sau, erdvės savo poreikiams. Kaip tai susikurti? Kaip tau tai pavyksta?

Nesu tikra, ar man tai pavyksta. Tai nuolatinis procesas. O kas yra ta savirealizacija? Ar maitindama kūdikį, rūpindamasi jo išgyvenimu aš nerealizuoju savęs? Ar skrisdama į savaitės komandiruotę nuolatinėms deryboms realizuoju save labiau? Ar vaikščiodama prie jūros dvi valandas švaistau laiką? Manau, kad realizuoti save galima sėdint ant fotelio ir nejudant, jei tavo galvoje vyksta įdomūs procesai.

Dar galiu save realizuoti augindama bulves, nors jų nusipirkti būtų tūkstantį kartų paprasčiau.

Tai kiekvieno žmogaus asmeninė kelionė ir tikiu, kad svarbiausia yra pažinti save, klausti savęs klausimų ir nesustoti to daryti. Nes net atsakymas į tą patį klausimą ilgainiui vis keičiasi.

Daugybei mamų, o ir tu to neslepi, neretai tenka rūpintis kone visa šeimos buitimi. Kaip yra tau? Kaip auginant tris vaikus pavyksta ir visus namus sužiūrėti?

Buitis yra didelė dalis mano gyvenimo ir aš tai pasirinkau pati, nes man patinka rutininiai darbai. Jie ramina. Gali būti, kad skalbinių lankstymas man yra viena iš meditacijos formų (šypsosi). Dabar labai daug skubėjimo aplink ir žmogus dažnai buitį supranta kaip darbus, kuriuos atlikti norisi kuo greičiau ir kuo minimaliau, suteikiant jiems kažkokią neigiamą ar paviršutinišką prasmę.

Aš mėgstu paprastą gyvenimą, lėtesnį tempą, o buities darbai yra labai svarbūs mano šeimai, jie palaiko mūsų gerovę, sveikatą, jaukią aplinką.

Didžiuojuosi, kad esu atsakinga už juos. O labiausiai džiaugiuosi, kad man tai nebėra gėdinga, nes dažnai tokį jausmą galima įžvelgti, kai žmogus pasakoja, kad jis ne karjerą daro, o rūpinasi savo namais ir šeimos gerove savo rankomis. Tai yra sunkus darbas, pilnas rutinos ir savimotyvacijos. Kaip sako knygos Fed Up autorė Gemma Hartley, tai yra emocinis darbas (angl. emotional labor), kurį dažniausiai atlieka moterys (dėl tradicinio lyčių pasiskirstymo pareigomis), nes rūpinasi milijonu smulkių dalykų, palaikančių visos šeimos gerovę ir tai joms sukelia didelę emocinę atsakomybę.

O tų smulkių darbų, kuriuos atliekame, labai dažnai tarsi nesimato. Nes dažnai žmogus gali nepastebėti tokių įprastų dalykų, kad namuose visada yra maisto produktų, išskalbtų drabužių apsirengimui, vaikų sveikata yra patikrinta, jie užrašyti pas odontologą, močiutei artėjančio gimtadienio proga nupirkta dovana, pasirūpinta vaikų kalėdiniais kostiumais, vaikai nuvežti ir parvežti iš darželio, nuvalyti langai, suplanuotas susitikimas su draugais savaitgalį… Suprantate, ką turiu omenyje? Galvoje vyksta labai daug dalykų, o atrodo, kad juk tai tik buitis. Todėl man nėra labai paprasta sugebėti viską suspėti ir jaustis gerai, bet mokausi to kasdien. Iš tiesų, tai ne laiko stokos problema, o spraga laiko planavime ir lūkesčiuose.

Manau, pirmas geras mano žingsnis – supratimas, jog ne laiko trūksta, o aš per daug noriu padaryti ir per daug tikiuosi norėdama jaustis komfortiškai.

Nesuspėtų darbų sąrašas sukelia nusivylimą, o tai, kad neturiu standartinio darbo, tik sukelia iliuziją, kad galėsiu kasdien paskaityti knygą ar ramiai išgerti kavos. Taip pat susiduriu su sunkumu palaikyti stabilesnę savo emocinę savijautą.

Kaip su partneriu dalijatės atsakomybėmis, kaip pasiskirstote pareigas ir darbus, vaikų auklėjimo klausimus, tuos visus paprastus buities reikaliukus? Ar dėl visko tariatės ir derinatės?

Dalijamės atsakomybėmis pagal situaciją. Nuolat tariamės, esame lygiaverčiai auklėjimo ir buities klausimuose.

Yra užduotys, kurias labiau mėgstu aš, kitos labiau sekasi mano partneriui. Komandinis susitarimas mums labai svarbus.

Man būtų labai sunku atlaikyti visus vaikų auklėjimo ir buities klausimus vienai. O ilgalaikėje perspektyvoje tikriausiai ir neįmanoma…

Kaip neleidi „niūriajai“ buities pusei užgožti gyvenimo džiaugsmo, mėgavimosi smulkmenomis?

Man padeda refleksija, kad suvokčiau, kur esu ir ką veikiu šiuo metu. Kodėl kažko nespėju arba nelabai gerai sekasi. Kai jaučiu, kad galvoje kyla chaosas – medituoju. Norėčiau tai daryti ne tik tokiu kritiniu atveju, bet ir turėti kaip rutinos dalį. Tai vienas iš mano Naujųjų metų norų. Esu itin jautrus žmogus, todėl ne tik į nesėkmes, bet ir į džiugius dalykus reaguoju gan stipriai.

Kartais mano nuotaikos per dieną gali keliauti kaip linksmieji kalneliai, todėl, kad jausčiausi stabiliau ir galėčiau realiai vertinti dabartį, man reikia šiek tiek laiko vienatvei.

Ne visada pavyksta, bet stengiuosi duoti sau laiko ir sudėliojus mintis į savo vietas, aplinka vėl labiau džiugina ir pasidaro spalvingesnė.

Pastebėjau, kad nevengi savo laiko planuoti, pavyzdžiui, planuoji šeimos valgiaraštį net savaitei į priekį, daugelį kitų žmonių įkvepi tą daryti. Ar gali apie tai papasakoti daugiau ir kokią naudą tai teikia?

Taip, aš labai mėgstu planuoti, nes mėgstu žinoti kas manęs laukia, patinka struktūruoti dalykai ir sąrašai. Planavimas man padeda jaustis saugiau ir labiau pasitikėti savimi. Mano galvoje gali pradėti ūžti tikras chaosas, jei kurį laiką visiškai neplanuosiu savo pareigų ir darbų. Pavyzdžiui, maisto planavimas man galvoje atlaisvino nemažai vietos. Kadangi mūsų namuose esu žmogus, atsakingas už maisto produktus ir beveik visą pagamintą maistą, nuolatinis svarstymas, ką gaminti, užimdavo labai daug laiko ir buvo tapęs erzinančia užduotimi.

Atrodė, kad kasdien viskas sukasi tik apie tai, ką pagaminti pusryčiams ir vakarienei. Jaučiausi kaip nevykusi, nusivylusi namų šeimininkė.

Radau būdą jaustis kitaip – dabar jaučiuosi kaip puiki maisto planuotoja ir net galiu patarti apie tai klausiantiems. Tą erzinančią užduotį net paverčiau savotišku malonumu, kai kas savaitę atsisėdu valandai ar dviem ir susiplanuoju visos savaitės valgiaraštį bei pirkinių sąrašą. Taip paprastomis dienomis aš nebegalvoju, ką gaminti, ar reikia į parduotuvę, ar kažko netrūksta. Ir sutaupau daugybę laiko ir, svarbiausia – minčių. Tai man labai svarbu, nes galiu pasimėgauti maisto gaminimu ir turėti daugiau erdvės kitai savo veiklai. Taip mokausi daryti ir su kitomis savo pareigomis ir darbais. Planuoti, peržvelgti iš vakaro, kas manęs laukia rytoj, apmąstyti, ką ir kada darysiu, užsirašyti. Tai sumažina streso kiekį.

Ar būdama tokia puiki mama, suspėji skirti pakankamai laiko sau? Ar tau apskritai svarbu pabūti su savimi, vienai?

Vienareikšmiškai man labai svarbu pabūti vienai ir tai stengiuosi padaryti kuo dažniau, nors trumpam. Atsisėdusi 5 ar 10 minučių „apžiūriu“ savo mintis: kas neduoda ramybės, apie ką galvoju, kas šiandien yra svarbu, kaip jaučiuosi. Tai neužima daug laiko, bet yra kritiškai svarbu mano geresnei savijautai.

Kitų pagalba ar tiesiog bendravimas taip pat yra labai svarbus. Nors ir mėgaujuosi vienatve, nenoriu jaustis vieniša. Turiu nuostabų partnerį, su kuriuo kalbamės plačiausio spektro temomis – nuo buities iki filosofijos.

Toks bendravimas džiugina, suteikia peno naujiems apmąstymams, skatina kažkuo toliau domėtis. Kai sunku, taip pat remiuosi į partnerį, nebijau pasirodyti silpna.

Anksčiau tartum bijojau ir gėdijausi prisipažinti, kad su kažkuo nesusitvarkau ar man reikia vienokios ar kitokios pagalbos. Dabar to išmokau ir manau, kad tai yra žmogaus patirties ir išminties ženklas. Prašyti pagalbos ne visada yra lengva, nes gali sukelti nusivylimą savimi ar pralaimėjimo jausmą. Bet išties, mes visi esame žmonės, o ne robotai, kurie negali nuspėti ateities ir einame gyvenimu taip, kaip sugebame geriausiai. Todėl prireikus pagalbos yra nuostabus dalykas jos tiesiog paprašyti artimųjų arba specialistų.

Ką patartum tiems, kurie irgi svajoja bent kuriam laikui pasirinkti tokią kasdienybę, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas šeimai ir buičiai, o ne karjerai, bet dvejoja?

Jei jau svajoja, patarčiau tiesiog pildyti svajonę. Per savo kelią įsitikinau, kad svajonės ne pačios pildosi, o mes patys jas turime išpildyti. Dvejonės visada yra su mumis, tai žmogiška.

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentarai (5)

  • Avatar

    Raminta

    Labai dziaugiuosi atradusi Amelija, vienareiksmiskai vienas is idomiausiu ir naudingiausiu profiliu! 🌷

    reply
  • Avatar

    Miglė

    Vienintelė kurią seku iš „influencerių“, sutampa vertybės ar požiūris įvairiais klausimais, nors neturiu nei vyro nei vaikų, nei namo, bet smagu ir įdomu stebėti šią moterį. Viską rodo paprastai ir svarbiausia daug emocijos tame! Ypač buvo įdomu kai statė namą, taip džiaugiausi lyg mano namas būtų 😀 Pastebėjau, kad net kai kuriuos mano artimus žmones įkvėpė gyventi žaliau. Sėkmės Tau Amelija ir ačiū, kad daliniesi!

    reply
  • Avatar

    Rugilė

    Amelija nuostabi asmenybė! Instagram’e visada laukiu naujų nuotraukų ir Amelijos patarimų įvairiais klausimais.Šis žmogus įkvepė mane gyventi tvariau bei džiaugtis maistu ir jo ruošimu !
    Didžiausios sekmės !

    reply
  • Avatar

    E

    Amelija esu visiškai įsimylėjusi (jei taip galima pasakyti), nors daugelyje sričių mes visai nepanasios, bet ji yra visiškas įkvėpimas kasdien. Taip giliai įsijaučia, bet tuo pačiu taip paprastai ir suprantamai pateikia dalykus, įžvalgas, patarimus. Malonumas tave sekti ir iš tavęs pasimokyti Amelija, ačiū 🤗

    reply

Komentuok