Iiustracija Rugilė Merkevičiūtė

Vyrai ir moterys, kviečiu jus prisiminti: ar jus liesdavo jūsų tėvai ar artimi žmonės vaikystėje? Kokius prisilietimus prisimenate geriausiai? Galbūt jums glostydavo galvelę prieš miegą, apkabindavo prieš išeinant į mokyklą, švelniai perbraukdavo per skruostą, sakydami, kaip jus myli?

Gali iškilti ir ne visai malonių prisiminimų: galite suprasti, kad nieko panašaus savo vaikystėje nepatyrėte arba galite prisiminti ne švelnius perbraukimus per plaukus, o šiurkščius smūgius per pakaušį ar nugarą, stumdymą.

Dauguma mūsų esame patyrę ir malonių, ir šiurkščių prisilietimų. O suaugę dažniausiai nustojame tikėtis galvos glostymo ar švelnių prisilietimų, nes tai gi yra vaikiška. Vienintelis būdas jų gauti būna seksas.

Aš ilgai nesupratau, kad tie vadinamieji „vaikiški“ prisilietimai man vis dar labai reikalingi. Man labai patinka, kai mane niurko, kaso man galvą, masažuoja pečius, bučiuoja rankas, šildo pėdas žmogus, kurį prisileidžiu. Su buvusiais partneriais mano seksualinė trauka jiems po ilgesnio buvimo kartu išblėsdavo, kol galiausiai išvis dingdavo.

Prisilietimai, pakštelėjimai į skruostą – taip pat. Kiekvieną bandymą prieiti prie manęs traktuodavau kaip „tas vėl sekso nori“, užversdavau akis ir su pasišlykštėjimo kupina išraiška atsitraukdavau. Kitam žmogui tokius atstūmimus patirti kasdien irgi yra nepaprastai sunku, dėl to galiausiai imdavome laikytis vieni nuo kitų atstumo ir išsiskirdavome.

Ko aš tuo metu nežinojau?

Aš nežinojau, kad mano kūnui reikalingi ne tik tie „sekso prašantys“ prisilietimai. Kai žmogus man glosto nugarą, o vėliau jo ranka lyg netyčia jau atsiduria ant mano sėdmenų, mane tai labai trikdydavo. Labiausiai troškau dovanojančių ir nieko nesitikinčių atgal prisilietimų. Norėjau, kad partneris man glostytų galvą prieš miegą tol, kol užmigsiu.

Troškau, kad jis susidraugautų su mano kūnu, jį prisijaukintų nieko neprašydamas atgalios.

Supratau, kaip mano kūną veikė visi tie nutikimai diskotekose su vaikinais arba jau vėliau darbe – kai vyras šokant arba fotografuojantis paliečia tavo liemenį, o vėliau jo ranka ir vėl „netyčia“ nuslysta ant tavo sėdmenų. 99 proc. situacijų tai įvykdavo kai būdavau visiškai tam nepasiruošusi ir to visiškai nenorėdavau.

Tokios situacijos nutikdavo, nes nemokėjau iškomunikuoti savo kūno ribų, aš jų nė nežinojau. Nežinojau, kad prisilietimų būna skirtingų ir aš turiu teisę jų prašyti arba atsisakyti. Dėl to nutikus vienai ar kitai situacijai, kai mano kūno ribos buvo peržengiamos, mane ištikdavo šokas, išgąstis, nežinojau, nei ką daryti, nei ką sakyti ir atsitraukdavau. Galiausiai, kūnas prikaupia tiek baimės ir streso, kad jis gali nebemokėti atsipalaiduoti ir priimti gražių, dovanojančių prisilietimų.

Dabartinė visuomenė yra atskyrusi seksualumą ir jį priskyrusi purvinoms bei pikantiškoms temoms. Kūno malonumas gali būti išskirtinai seksualinis, o šis malonumas pasiekiamas tik tam tikromis kūno vietomis. Šios kūno vietos seksualizuotos ir laikomos „nešvariomis“. Apie jas garsiai nekalbame, slepiame ir visą šią temą laikome tabu.

Tačiau mūsų visas kūnas kupinas nuostabiausių, visiškai negėdingų malonumų. Malonumas, kai švelnia plunksna perbraukiame per rankos odą, malonumas, kai pėdas įmerkiame į šiltą vandenį, malonumas, kai visa oda dilgčioja nuo karščio po pirties, malonumas, kai artimas žmogus masažuoja mūsų galvos odą, kai minko mums šlaunis, kai nagais perbraukia per blauzdas… arba, kai pasijuntame saugūs ir šilti tvirtame, mylinčiame glėby.

Mūsų kūnas yra kupinas malonumų ir jie mums reikalingi, kad ir kokio amžiaus, lyties ar statuso bebūtume.

Tai, kaip instagrame žmonės eskaluoja „meilę savo kūnui“ man kartais primena elgesį su gyvuliu, kurio nekenti. Šiandien jam duosi ėsti mažiau, nes jis nenusipelnė. Kūnas rėkte rėkia, troookšta šiek tiek cukraus, gardaus cappuccino… tu jam tyliai sakai: „Tylėk niekše, ėsi salotas“. Arba kūnas šiandien tvinkčioja nuo galybės jausmų ir emocijų, jos sūkuriais viduje švytuoja, negera, neramu, o tu eini į parduotuvę, prisiperki bulvių traškučių, ledų, limonado ir užkemši visus tuos jausmus, kad tik jų negirdėtum. Sportas dažnu atveju – dar viena bausmė sau. Mano draugai vaikinai prieš įžengdami į sporto salę, sakydavo: „Einam, iškrušim save!“

Savęs krušimas sporto salėje (aš nesakau, kad sportuoti yra blogai – man pačiai tai beprotiškai patinka, tačiau tai galima daryti mylintis su savimi, o ne krušant), po salės – daug mažiau maisto, negu prašo kūnas, veržiantys, nepatogūs drabužiai, bet labai madingi, švelnūs prisilietimai, gaunami geriausiu atveju tik sekso metu – ar jums tai atpažįstama?

Prisilietimai

„Žmogaus gyvenime prisilietimai yra tokie pat svarbūs, kaip ir kiti pirminiai biologiniai poreikiai – vanduo, maistas ir pastogė, – kurių nepatenkinęs žmogus miršta.“ – rašė klinikinis psichologas Claude M. Steiner.

„R. Spitzas nustatė, kad kūdikiai, kurie ilgą laiką stokoja fizinio kontakto su suaugusiais, gali negrįžtamai regresuoti, ilgainiui jiems gresia nuolat atsinaujinanti liga. R. Spitzas tai vadina emocine deprivacija, kuri gali turėti lemtingų pasekmių. Panašūs pastebėjimai patvirtina teiginį apie stimulų alkį ir rodo, kad palankiausia stimulų forma yra fizinis artimumas.

Panašus reiškinys būdingas ir sensorinę deprivaciją patiriantiems suaugusiems. Eksperimentinėje aplinkoje sensorinė deprivacija gali sukelti laikiną psichozę arba laikinus psichikos sutrikimus.“ – rašė psichoanalitikas Eric Berne.

Dažnai socialiniuose tinkluose žmogaus meilė savo kūnui reiškiama tokio pobūdžio žinutėmis: „Prieš tai aš nemylėjau savo kūno, o dabar jį myliu. Štai koks jis. (pridedama instagramo nuotrauka).“ Tikrąją meilę savo kūnui suvokiu iš vidaus, ne iš išorės. Tu nepamilsi savo kūno per kitų akis, pripažinimą, laikus, veidrodį. Meilė ateina ir skleidžiasi iš vidaus. Per savo kūno poreikių girdėjimą, mokymąsi juos iškomunikuoti, savo ribų pajautimą, sustojimą, nenuvarymą savęs nuo kojų ir nekrušimą.

Daug žmonių, nemokėdami priimti prisilietimų ir patys savęs liesti, nemokėdami sau duoti tos reikalingos meilės ir jos priimti, ieško jos per pasiekimus, pinigus, šlovę, didelį susikoncentravimą į savo išorę, nuvaro save nuo kojų, išsunkia savo vidinius resursus, tikėdamiesi, kad galbūt dabar jie gaus tą reikalingą meilę, bet… vis tiek neužsipildo, nes šias tuštumas įmanoma užpildyti tik iš vidaus.

Ir net seksas to neužpildo, jeigu sekso metu nėra tikrojo intymumo, partneris (-ė) neprisijaukina jūsų kūno, nenori su juo susidraugauti, o tiesiog susikoncentruoja į lytinius organus ir orgazmą.

Mes su nebegėda ir kūno terapeute Indre Šimėnaite, kuri man padėjo išgirsti savo kūno poreikius, susipažinti su juo, organizuojame seminarą balandžio 9 d., kurio metu mokysimės įsiklausyti į savo kūną ir jo poreikius, suprasti, kokie prisilietimai mums patinka, nubrėžti savo ribas, pamilti savo kūną iš pačios savo gelmės, vidaus, įsiklausant į jo kvėpavimą. Užsiėmimas bus gilus, meditacinis. Kviečiame pažinti save ir savo kūną. Bilietų dar yra. Juos galima įsigyti čia.