SULTYS gyvai: svajonių pašnekovai

Susitinkam Lapkričio 20d, klube KABLYS, Vilniuje.
Į viršų

Koks jausmas būti santykiuose per atstumą?

Tekstas: Rugilė Miškinytė
Iliustracija: Greta Paliulytė

Kai bendrauji per atstumą, kyla daug pagundų tapti kuo nors kitu. Tapti vėluojančiuoju ir neišskristi, kai šaižus, neaiškiai kalbantis balsas per garsiakalbį kviečia nespėjančius į lėktuvą. Tapti studente savo šaly, o ne kažkur toli, ir savaitgalį sugrįžus į pustuštį gimtąjį miestą girdėti, kaip kaimynai garsiai klauso senos lietuviškos estrados. Kartais juokingai norisi tapt nors ir teleportacijos išradėja, bet dabar galiu būti tik laiko juostose paklydusiu žmogumi, norinčiu pasiekti savo svajones, dėl kurių tenka kiek apkarpyti kitas.

Lėktuvai yra per greita transporto priemonė, kad protas spėtų įsisavinti per kelias valandas staiga atsiradusį kelių tūkstančių kilometrų atstumą.

Taip ir jautiesi, tarsi išsilaipinęs kitoj planetoj, kiek svetimoj, kur dar ne viskas atrasta. Džiaugiesi naujumu, galimybėmis, bet vaikštai kiek vėjuotai prislėgtas, nesgi trūksta savo žmogaus, kuris liko kažkur toli, ir ilgam, ir tyrinėja dabar ilgesio anatomiją. Tada mes apsimetinėjam naiviais kosmonautais, gyvenančiais skirtingose planetose ir viltingai trokštančiais pasiekt vienas kitą, bet nežinančiais, iš ko susikonstruoti raketas nusileidimui nors tam, kad sekundei prisiglaustum prie kito skruosto. Tokia bendra mūsų misija – perprasti, kaip greičiau nugalėt laiką, iki kol būsim šalia.

Kartais tokios dienos ateina, tada jis man rašo: „Aš jau lėktuve“, ir aš einu tvarkyti ir taip švarių namų, kad būtų ramiau, o tada jis vėl rašo: „Klausyk, koks absurdas, pasirodo prakiuro lėktuvo padanga, vėl visus išlaipino“, ir mums ir juokinga, ir pikta, kam tie ratai išvis lėktuvams reikalingi, juk jie turi sparnus, ir mes nirštam ant pasaulio, kad atima iš mūsų kelias valandas suplanuoto laiko, ir lieka jo mažiau.

Atsimenu, einu jo pasitikti ir matau, kaip rožiniais žiedlapiais apsipylęs medis prie mano bendrabučio man vėliau primins šitas akimirkas, o dar lauke taip nuvalkiotai lyja, ir mes vienas kitam tokie keisti, tokie lyg vėl sutikti pirmą kartą.

Paskui, kai kiti klausia, kada pirmą kartą susitikom, taip ir neaišku, kurį kartą pasirinkti. Balsas skamba visai kitaip, kiek švelniau ir giliau, ne toks perdirbtas telefono linijų, bangų ir sumaketuotas skrieti milisekundžių greičiu milžiniškus atstumus. Viskas atrodo kiek siurrealu, kiek netikra, ypač tai, kad vietoj šitiek kilometrų mus skiria tik niekingi milimetrai, kuriuos įnirtingai norisi panaikinti šonkaulius spaudžiančiais apsikabinimais. Dėl tokių susitikimų kartais tam atstumui esu dėkinga. Visi norėtų pajust susipažinimo pradžios naujumą, jaudulį ir visus tuos drugelius dar kartą toj pačioj draugystėj, o mums pavyksta ir ne sykį.

Ir tokie naiviai jaukūs tie ilgai lauktų pasimatymų keliami džiaugsmai, kai galiu iš virtuvės spintelės ištraukt du dubenėlius košei pusryčiams, o ne vieną, galiu pakabint tris sukneles ant vienos pakabos, kad atsilaisvintų vietos jo drabužiams. Tampa įmanoma netgi gerti vienodo karščio arbatą, įpylus vandenį iš to paties virdulio.

O paskui savaitė ar mėnuo prabėga, ir vėl iš visko po du lieka tik vienas, ir kraunu vieną dantų šepetėlį į jo lagaminą, ir jo knyga nebesiliečia į mano knygos viršelį, ir megztiniai nebesiglaudžia į mano sukneles.

Ir viskas vėl atskira, ir visur įsitvyro ilgesys. O aš pasijungiu tą The Lumineers dainos klipą, kuriame pora iš niekur nieko nusprendžia roadtripinti suklerusia mašina, nepasiėmę jokių daiktų, ir svajoju, kad kada nors mes irgi taip pabėgsim nuo visko dviese, ir miegosim ant grindų, ir tylutėliai šoksim išlipę kelkrašty šalia milžiniško, naktį nušviečiančio reklaminio stendo. Tokiais momentais aš iš naujo jaukinuosi vienišumą, bandau iš jo išspausti ką nors gero, ir pradedu laukt vakarų, kai susiskambinsim, galvodama, kad senais laikais buvo daug romantiškiau, kai visam name būdavo vienas laidinis telefonas ir su juo tekdavo lįst į spintą nusidriekiant laidui, kad gautum nors kiek privatumo kalbėtis.

Sunku sukurt fizinį kūną iš žodžių. Visą dieną laukiam, kol vakare galėsim paspoksot vienas į kitą pro telefono ekraną, į tokius netikroviškus atvaizdus, atkurtus skaitmeniniuose kvadratėliuose, kurie dažniausiai pasilieja. Ir kartais, nelabai turėdami ką kalbėti, tylim, nuolat galvodami, kaip viskas būtų kitaip, jei galėtum šnekėt tarp tų pačių keturių sienų, priglaudę vieno kojas prie kito, jei galėtum būt šalia, kai kažkuriam sunku, ar jaučiasi stipriai pavargęs ir kalbėti net nelabai pajėgia.

Santykius per atstumą labiausiai padeda palaikyti ne paštu atsiųstos dovanos, o lygiai tas pats, kas labai svarbu ir įprastam bendravime – pakantumas ir kantrybė.

Stengimasis galvoti racionaliau, nepasiduoti emocijoms. Nepaversti ilgesio į pyktį ar pavydą vienas kitam, kurie paskui virsta kalte, ir dar labiau viską pablogina. Kaip juokinga yra pyktis žiūrint į telefono ekraną, rėkaujant sau vienam kambary. Geriau juk ramiai, geriau beveik šnabždėtis. Nes nepaisant visko, kad ir koks nedidelis tai palaikymas, bet ramūs susiskambinimai vis tiek padeda lengviau išbūti. Girdėt balsą, kuris tave supranta, juk tai taip svarbu.

Ir pamenu, buvo vakarų, kai pakalbėdavom ir eidavom atskirai miegoti, o mano butiokas už sienos grodamas gitara dainuodavo Pink Floydų Wish You Were Here, aš klausydavau tos duslios ramumos ir galvodavau: Na va, aš juk ne viena besitikinti, kad kažkas vis dar būtų šalia.

Ir jautiesi lyg filme, ir vis tiek tos akimirkos savaip gražios, net jei ir spengia ilgesiu.

Gyvenasi dėl bėgimo oro uostuose, kai matai jo figūrą, įsipynusią tarp kitų žmonių, su saulėgrąža rankoj, ir gyvenasi dėl nubrauktų kalendoriaus langelių, kai mažėja dienos, kol esi atskirai, ir gyvenasi dėl to, kad į vieną dantų šepetėlį atsiremtų kitas, kad arbatos žymės liktų ant dviejų puodelių, kad ir vėl kažkuris pasimuistytų nutirpus rankai, per daug ilgai gulint apsiglėbus toj pačioj pozicijoj.

Ir visi, kurie gyvena atstumuose… Kartais galim pabūti arčiau savo žmonių vien atstumo dėka.

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentarai (8)

  • Avatar

    Guste

    Deja, nera taip lengva istverti tuos laukimo menesius vienai, kai atrodo viskas aplink primena laika praleista kartu. Kartais buna labai sunku, kai to zmogaus ypac truksta, tais niuriais vakarais net ir telefono pokalbiai mazai padeda. Pritariu, jog susitikimo akimirkos po ilgo laiko atrodo lyg is filmu, kuomet isimyli zmogu is naujo! Taciau, uzklumpa ir daugybe liudnumo akimirku, kuomet gailiesi sukurusi toki atstuma tarp jusu…

    reply
  • Avatar

    Valentinas

    Gražu skaityti, tikrai lyg iš kokio romantinio filmo ir gera matyti jog kažkam pavyksta išlaikyti santykius per atstumą. Deja, kalbant iš asmeninės patirties, ne visiems lemta patirti šitą malonumą, kartais atstumas per daug paveikia ir pakeičia žmones bei ryšį tarp jų, kad ir kaip norėtum bei stengtumeis santykius išsaugoti bei likti kartu su mylimuoju.

    reply
  • Avatar

    Rasa

    Draugystė per atstumą buvo tikrai nelengvas išbandymas mūsų santykiams, tačiau jei reikėtų pakartočiau tai ir vėl. Sunkiausia dalis tikrai nebuvo laukimas ar 7 valandų laiko skirtumas tarp mūsų, sunkiausia buvo atlaikyti nuolatinius aplinkinių komentarus, kad man reikėtų pasieškoti kito vaikino arčiau ir klausimus, kiek dar ilgai lauksiu, tikiedamiesi kad greit išsiskirsim. Nors ir skaudu buvo tai girdėti, manęs tai neprivertė dvejoti, kad galbūt jie sako teisybę. Santykiai per atstumą tikrai yra įmanomi, kai laukia ir stengiasi du žmonės. Ir aš džiaugiuosi kad mes su vaikinu praėjome visus tuos išbandymus, tapome tik artimesni, žinodami, kad vienas dėl kito tikrai galime padaryti viską, ir tai nėra tik tušti žodžiai. O tiems, kurie šiuo metu laukia, patarčiau kuo daugiau kalbėtis ir išsiaiškinti tiek bendrus, tiek vienas kito asmeninius tikslus, norus ir svajones, tokiu būdu neliks vietos nepasitikėjimui, pavydui ar pykčiams.

    reply
  • Avatar

    Ieva

    Sunkiai tekstas susiskaitė. Sudėtingi ir per daug nugludinti sakiniai, kad atrodytų, kaip iš filmų. Kam? Gyvenimas ne filmas. Trūko realių situacijų.

    reply
    • Avatar

      Silvija

      Visiškai sutinku su Ieva

      reply
  • Avatar

    Miglė

    O man kaip tik beprotiškai artimas pasirodė..:) ir akys šlapios pasidarė

    reply
  • Avatar

    :*

    Aha, tikrai… ir realybės nedaug. Man atrodo nelabai sveika šitaip jaustis per atstumą draugaujant. Visgi ilgesys yra (jei nebūtų, tai kam būti kartu), bet turi būti laiminga su savimi, o ne gyventi praeityje ir ateityje. Man tas padėjo. Gyventi dabar neskaičiuojant kiek dienų liko iki susitikimo. Tada ir išsiskyrimas ne toks sunkus – supranti, kad gyvenimas juda toliau.

    reply
  • Avatar

    Daiva

    Sugrįžau į jaunystę, nuostabiai perteiki mintis, apsiašarojau pagalvojusi apie tuos, kurie be proto ilgisi ir jau niekad nesulauks… Tau pasisekė… Tokį etapą, manau, daugelis pragyvena ir tai tik sustiprina santykius(jei lemta). Nuostabus jausmas būdavo gauti laukiamą laišką… Neduok dieve, jei kokią dieną pavėluoja – visko prisigalvoji… Gaila, kad tai dabar nemadinga, bet patariu pabandyti pasikeisti nors keliais laiškais… Nerealus jausmas paskui juos vėl paskaityti po kokių 30metų… ir linksma, ir graudu, ir juokinga…

    reply

Komentuok