Nuotrauka: Donatas Zazirskas

Priimti savo kūną tokį, koks jis yra, gali būti išties sunku. Ši problema, pasak psichologų ir seksologų, gali reikšmingai atsispindėti ir mūsų intymiame gyvenime. Todėl mums gali būti sunku atsipalaiduoti, priimti savo bei kito seksualumą ir juo kokybiškai mėgautis.

Kokią įtaką santykis su savo kūnu daro mūsų seksualiniam gyvenimui ir jo kokybei? Kaip priimti savo kūną tokį, koks jis yra, atpažinti jo tikruosius poreikius ir išmokti atsipalaiduoti? Šiuos ir kitus klausimus uždaviau seksologei Juliai Lepiochinai. Pasak jos, mūsų ryšys su kūnu yra individualus, autentiškas dalykas ir kelių, kaip jį priimti ir atrasti, yra ne vienas. Seksologės teigimu, priimdami savo kūną, galime pagerinti savo intymaus gyvenimo kokybę ir taip išreikšti save kaip asmenybes.

Dėl kokių problemų į seksologus dažniausiai kreipiasi žmonės?

Galiu pasidalyti, su kuo susiduriu pati. Žmonės į mane kreipiasi dėl labai skirtingų priežasčių, bet jos dažnai susijusios su kūno nepriėmimu. Bėda ta, mes nepriimame savo kūno tokio, koks jis yra, ir bandome jį kaip nors pakeisti. Ir visiškai nesvarbu, kaip žmogus atrodo, jis turi stiprų poreikį kaip nors kitaip atrodyti – gal būti jaunesnis, gal lieknesnis, apvalesnis ir t.t.

Tas savęs nepriėmimas trukdo mums ugdyti ryšį su savimi.

Savyje žmonės nepriima daug ko: figūros, išvaizdos, savo genitalijų ir kitų dalių. Čia svarbu atsakyti sau į klausimą: Kaip aš galiu mylėti save tokį, koks esu? Tai, žinoma, nereiškia, kad neturiu nieko daryti (nei sportuoti, nei valgyti sveikai ir t. t.) Gali būti, kad valgai plytas šokolado dėl to, kad jautiesi vienišas. Ką gali padaryti, kad taip nesijaustum? Kiekvienas randa savo kelią…

Kodėl dažnam taip sunku atrasti ryšį su savo kūnu?

Dėl to, kad nuo mažens nesame įpratę jo turėti. Maža to, kad mūsų nemokė, jog ryšys su savimi labai labai svarbus, jis padeda mums jaustis patogiai gyvenime, mes buvome mokomi atvirkščiai – to ryšio neturėti. Atėję į šį pasaulį mes matome ką? Tai, kad normalu lygintis su kitais, kad gerai apie save kalbėti nėra gražu, kad liesti savęs ir rodyti savo kūno negalima, jį reikia slėpti ir t. t.

Esu pastebėjusi, kad moterys, kurios turi problemų dėl savo kūno priėmimo, tą pavyzdį perėmė iš savo mamų – pasirodo, kad, pavyzdžiui, jų mamos laikydavosi bado dietų, bandė save keisti, neigiamai apie save kalbėjo ir t.t.

Taip pat egzistuoja stereotipai ir apie tai, kaip turi atrodyti vyrai – jie negali būti smulkūs, svarbu atrodyti stipriems, jų genitalijos turi būti tam tikro dydžio (taip mus formuoja medijos, socialinis ratas, pornografija). Tai irgi reikšmingai atsiliepia tam, kaip negiamai save vertina vyrai.

Apskritai ryšį su savo kūnu mums sunku atrasti dėl to, kad mes įprastai nemokame atrasti ryšio su daugybe gyvenimo dalykų – nemokame kurti ryšio su maistu, seksu, pinigais. Mes nevystome ryšių su tais dalykais. Dažnai klausiu savo klientų, kokį ryšį su savimi jie turi, tai jie man sako: „Viskas labai gerai“. Tačiau kai pradedu klausinėti, ar jie sako sau gerus dalykus, ar, pavyzdžiui, liečia save, ar žino, kad jiems patinka sekse, ar kviečia save į pasimatymus, dažniausias atsakymas yra NE. Mums atrodo, kad jei neturime itin negatyvaus ryšio su savimi, tai, vadinasi, viskas tvarkoje. Mes savo kūne praleidžiame 24 valandas per parą ir jei mes jį ignoruojame, tai ir per gyvenimą einame automatiškai, nejausdami, kas jame vyksta.

Kaip pasireiškia to ryšio su savimi trūkumas?

Jis gali pasireikšti nuovargiu, polinkiu į priklausomybes, gėdos jausmu, žema saviverte, energijos stoka, negebėjimu pajausti malonumą ir kitais požymiais.

Mūsų kūnas yra mūsų namai – jei juose nesijaučiame saugūs, tai taip nesijaučiame ir gyvenime.

Jei kalbame apie seksą, tai nesant ryšiui su kūnu, mes negalime patirti malonumo arba tai reikalauja didelių pastangų. Gyvename gėdos jausmu. Negalime priimti savo kūno dalių, genitalijų, pilnai atsiverti partneriui, atsiduoti, atsipalaiduoti.

Kaip tai, kaip vertiname savo kūną, dar veikia mūsų seksualumą, intymų gyvenimą?

Kai mes vertiname save, mes vertiname ir kitus. Jei nepriimame savęs ir savo kūno, vadinasi, mes negalime vertinti ir kitų – juos kritikuojame, teisiame. Kai kultivuoji meilę savyje, reiškia, gali suteikti tai ir pasauliui.

Jei nemylime savęs, mes jaučiame ir pritraukiame neapykantą, mūsų gyvenime tvyro chaosas. Kai jaučiamės saugiai ir tvirtai kūne, dalykai, vykstantys išorėje, mūsų taip netrikdo, nes mes visada galime sugrįžti į tą ramybę ir džiaugsmą, esantį mūsų viduje.

Tai pavyksta tik tada, kai mes kuriame ir puoselėjame ryšį su savo kūnu. Jei to ryšio nėra, nėra ir ramybės, mes negalime pajausti, kas mes apskritai esame.

Be to, mums, kaip individams, labai svarbu išsireikšti – profesinėje srityje, visuomenėje. Seksas taip pat gali būti mūsų išraiškos būdas. Jei mes jaučiame gėdą, savęs išreikšti mes negalime. O jei mes savęs neišreiškiame, nepriimame, jaučiamės nepakankami, tai blokuoja ir mūsų seksualinį gyvenimą ir jaučiame stiprų nepasitenkinimą juo.

Ar tai, kad esu patenkinta savo kūnu, būtinai reiškia, kad galiu turėti ir gerą intymų gyvenimą?

Ne, nes pasitenkinimas kūnu nereiškia intymumo ar ryšio. Aš galiu tenkintis kitais, bet nebūtinai reiškia, kad turėsiu su jais ryšį, priėmimą, savęs pajautimą. Jei mes nejaučiame intymumo su savimi, mes negalime jausti intymumo su kitu žmogumi.

Jei aš pati negaliu į save pažiūrėti – jei bijau savo kūno, jo gėdijuosi, jį slepiu, kaip aš galiu kitam leisti į save pažiūrėti ir savimi mėgautis?

Tokiu atveju aš jaučiuosi nevisavertiška, negaliu būti savimi, atsipalaiduoti ir tada apie intymumą negali būti nė kalbos.

Jei nepriimi savo kūno, pasitenkinimą teikiančio intymaus gyvenimo negali būti. Mūsų kūne gyvena mūsų seksualinė energija. Jei mes su kūnu ryšio neturime, nejaučiame ir tos energijos, tada mūsų seksualumas nėra visavertis, jis eina iš norų kažkaip kitaip atrodyti, taisyklių, nėra tokios flow būsenos. Kai aš jaučiu savo kūną, žinau jo poreikius, man tada lengviau suprasti ir partnerio poreikius, jausti jo kūną.

Nuo ko prasideda savo kūno priėmimas? Kokie galėtų būti esminiai žingsniai siekiant jį priimti?

Kūno priėmimas prasideda nuo… priėmimo. Nuo situacijos, kurioje dabar esu, priėmimo, nesilyginant su kitais, negalvojat, kas galėtų būti kitaip, o įsisąmoninant tai, kaip yra dabar.

Ir taip, čia reikalingi žingsniai – ne kažkoks planas galvoje, bet konkretūs veiksmai. Kad pajaustume meilę, mes turime ją kultivuoti – veiksmais kurti ją savyje.

To ryšio su savimi ieškojimas yra viso gyvenimo kelias – kartais priimame save labiau, kartais mažiau, bet svarbiausia su savimi nekariauti.

Ir to ryšio su savo kūnu mes ieškome visą gyvenimą. Nes mūsų kūnas ilgainiui keičiasi (mes keičiamės, nes laukiamės, gimdome, senstame), tad ryšį su juo galima ne kartą prarasti ir atrasti vis iš naujo.

Beje, priimti tai, kad savęs nepriimi, taip pat yra priėmimas. Todėl minčių „Aš privalau, aš turiu save priimti“ čia neturėtų būti.

Galiu pasidalyti keliais patarimais. Elkitės su savimi kaip su vaiku. Pavyzdžiui, pagalvokite, ar sakytumėte vaikui tai, ką sakote sau? Ar marintumėte jį badu? Ar maitintumėte vaiką vienu ar kitu maistu? Ar neleistumėte vaikui pailsėti? Mes visi turime savo vidinį vaiką ir turime puoselėti tą besąlyginę meilę sau.

Meilė sau moko mus priimti save: tai nereiškia, kad aš nieko nekeisiu, bet nereiškia ir to, kad dabar mesiu sau iššūkius ir bandysiu būti kažkuo kitu negu esu.

Taip pat galima pasitelkti sąmoningumo, kvėpavimo praktikas. Kvėpavimas yra vienas greičiausių, lengviausių būdų atsirasti savo kūne. Nėra realu nuolatos būti 100% savo kūne, bet mes galime sustoti ir grąžinti save į šią akimirką: jei aš valgau, jaučiu, ką valgau. Jei geriu, jaučiu pirmus gėrimo gurkšnius. Čia ir dabar galiu pajausti, kas vyksta mano kūne.

Ką daryti, jei sunku atsipalaiduoti ir žmogus, pavyzdžiui, sekso metu galvoja apie tai, kaip tuo metu atrodo? Ar čia normalu?

Vienu ar kitu metu apie tai galvoja turbūt kiekvienas. Tai normalu, tačiau tai turi pasekmes. Bėda ta, kad sekso metu mes išvis kažką galvojame. Jei mes mylėdamiesi mąstome, mes negalime patirti malonumo. Todėl mums mylintis iš proto reikėtų persikelti į savo kūną. (šypsosi)

Jokios praktikos neprasideda seksu. Kad seksas būtų nuostabus ir magiškas, svarbu yra viskas, ką mes darome dar prieš jam prasidedant – čia gali būti įvairių tuo atžvilgiu naudingų praktikų – meditacija, minėtos sąmoningumo ir kvėpavimo praktikos, judėjimas ir kt. Ir šių praktikų vaisius jau skiname užsiimdami seksu, kai galime jį patirti, jausti, o ne apie jį galvoti.   

Galbūt yra kokių nors pratimų, galinčių padėti priimti savo kūną, lavinti seksualumą?

Pratimų yra labai daug. Bet svarbiausia – juos daryti (juokiasi) Viena įdomesnių dalykų – sąmoninga masturbacija. Užsiimdami ja mylėkite save taip, kaip kad norite, kad jus mylėtų.

Mylintis su partneriu galima garbinti vienas kito kūną – matyti vienas kitą kaip dievišką darbą.

Taip pat galima stebėti, iš kur dygsta mano nemeilė sau: kokius modelius mačiau savo gyvenime nuo vaikystės, ką aš galiu padaryti, kad tuos modelius perrašyčiau. Taip pat sveika atskirti savo mąstymą nuo realybės, nes tai, kas vyksta mūsų galvoje, nebūtinai yra realus mūsų gyvenimas.

Mylėkite save. Ilsėkitės. Brėžkite asmenines ribas. Leiskite sau būti. Leiskite sau žinoti, kad mes esame žmonės. Puoselėkite dėkingumą savo kūnui: už kojas, kurios mus nešioja nuo taško A iki taško B. Už akis, kurias turėdami mes galime dirbti, matyti savo mylimus žmones, pajusti tam tikrus dalykus.

Meilė sau prasideda ir nuo tos akimirkos, kai atsibundame ryte: ką mes tada mąstome? Kokie mūsų pojūčiai kūne? Ar mes su kūnu pasisveikiname, ar jo neignoruojam? Jei žiūriu į veidrodį ir sakau: „Kažkoks košmaaaaras“, tai košmariška bus ir diena, ir tiesiog gyvensiu košmare. Mes savęs nemylime sakydami ir įsivaizduodami, kad būsiu laimingesnė, „kai turėsiu pinigų“, „jei sversiu tiek ir tiek“. Meilė sau yra leidimas sau būti tokiam, koks esi.

Na, o kaip tada, kai tas ryšys su savo kūnu jau yra puoselėjamas? Kas tada vyksta?

Kai atrandame ir palaikome ryšį su savo kūnu, esame tokioje tėkmės būsenoje, mūsų intuicija sustiprėja, mes žinome, ko mums reikia ir ko ne, pradedame pasitikėti savo pasirinkimais. Tada žinome ir tai, ko mums reikia seksualiniame gyvenime – būna, kad mums reikia skirtingų dalykų, priklausomai nuo dienos ar savijautos. Bet jei neturime ryšio su savimi, mes nežinome, ko mums reikia.

Kai turime gerą santykį su savo kūnu, mes jaučiamės saugiai ir galime turėti kitokį ryšį su pasauliu.

Nors ir galime jausti gėdos ar baimės jausmus dėl savo kūno, tie jausmai mūsų nestabdo, kai mes juos priimame ir suprantame, iš kur jie kyla. Tada atsiranda laisvė. To rezultatas yra vidinė ramybė, vidinė meilė, žinojimas, ko mums iš tikrųjų reikia, aiškiai juntami fiziologiniai ir dvasiniai poreikiai. Tada gyvename sąmoningiau ir, žinoma, tampame laimingesni.

Daugiau apie meilę sau: 5 meilės savo kūnui pamokos