SULTYS gyvai: svajonių pašnekovai

Susitinkam Lapkričio 20d, klube KABLYS, Vilniuje.
Į viršų

Kaip elgtis, kai vaikas reiškia stiprias emocijas?

Iliustracijos autorė Gabija Zava

Teksto autorė Natūrali motinystė psichologė Eglė Lukinaitė-Vaičiurgienė

Tėvų grupinėse konsultacijose, kurias šiuo metu vedu, vaikų emocijų valdymo tema yra kone dažniausia ir problematiškiausia daugeliui. Vis iškyla pertraukėlių (angl. time-outs) ir jose naudojamų nusiraminimo kėdučių ar laiptelių tema. Tėvai klausia, ar jas naudoti yra gerai, ką daryti, jei neveikia, kokios alternatyvos. Taigi, nutariau apie tai parašyti.

Pertraukėlė, kaip drausminimo ir nu(si)raminimo būdas yra gan populiari priemonė, apie jų efektyvumą rašo populiarūs žurnalai, laidos, kalba kai kurie vaikų auklėjimo „autoritetai“. Pertraukėles tėvai naudoja tuomet, kai nori sustabdyti vaiko elgesį, konfliktą, o dažniausiai kai tiesiog nebesusitvarko (ir net ne su vaiku, o iš tikrųjų su savo pačių reakcijomis). Pertraukėlės metu vaiko yra prašoma (dažniau liepiama) pasėdėti ar pabūti vienam, kol nusiramins. Nors ir pateikiama kaip greita ir efektyvi elgesio valdymo priemonė, ji iš tiesų primena mūsų tėvų naudotą statymą į kampą. Psichologiniu požiūriu, tokie metodai yra labiau žalingi vaikui. Kodėl?

Pirmiausia todėl, kad gebėjimas valdyti savo emocijas ir nurimti yra raidos rezultatas. Lygiai taip pat, kaip savu laiku kiekvienas vaikas išmoksta vaikščioti, atsisėsti, kalbėti, taip pat ir emocijų reguliavimas yra sąlygotas augimo, t.y. smegenų brandos pajėgumų. Teigiamai prisidėti prie šio raidos etapo ir vaiko emocinio intelekto lavinimo gali tėvai.

Kitas dalykas, nors pertraukėlė yra neva orientuota į vaiko emocinį ugdymą, pagalvokime, kokią iš tikrųjų žinutę vaikui ji siunčia. Ogi tokią – aš tavęs nepriimu, kai tu jauti daug stiprių emocijų. Nusiramink, tada galėsime bendrauti, žaisti, pasikalbėti ir t.t. Ar tikrai tai moko vaiką valdyti savo emocijas? Ne, tai moko vaiką to, jog jeigu jis jaučia, jis yra nereikalingas. Jausti emocijas yra blogai. Vaikas tokiu būdu išmoksta ne emocijas valdyti, o daugų daugiausia – paklusti. Paklusti savo emocinės raidos sąskaita, nes jis paklūsta slopindamas savo emocijas, mokosi jų nereikšti, užgniaužti, užsidaryti. Iš to vėliau gali kilti įvairių kitų problemų, iš to ir gimsta įvairūs stereotipai: „vyrai neverkia“, „nepyk“, „neverk“. O vaikams augant tėvai stebi atitolimą – vaikai vengia dalytis savo išgyvenimais su jais, nebesipasakoja, atrodo prislėgti, bet sako „viskas gerai“. O kaipgi kitaip gali būti, juk tiek mokė, kad su stipriais jausmais jie nelaukiami.

Ką daryti ir kokiais būdais padėti vaikui tame emocijų įkarštyje nurimti, ir kartu išlaikyti savo „stogą“ vietoje, ypač kai tam tikrais amžiaus tarpsniais tokios situacijos iškyla daugybę kartų per dieną?

1. Priežasties identifikavimas

Svarbu suprasti, kas slepiasi už šių emocijų, koks nepatenkintas psichologinis poreikis yra to varomoji jėga. Ar tai yra dėmesio, meilės troškimas, ar susierzinimas, kad kažkas nepavyko, ar noras būti išgirstam ir suprastam, poreikis kontroliuoti ir valdyti situaciją, ar paprasčiausiai prisikaupė emocijų tiek, kad jas tiesiog reikia kažkaip išleisti. Dažniausiai tėvai įsiklausę į vaiką geba atpažinti tikrąją priežastį, ir, atliepę nepatenkintą poreikį, išvengia dalies emocijų proveržių ar geba suvaldyti jau įsisiautėjusią situaciją.

2. Kilusių emocijų įvardijimas ir pagarba, palaikymas, supratimas

Taip, ir čia kaip mantrą, ramiu tonu tėvai turi kartoti ir kartoti: suprantu, kad tau liūdna, kad… / suprantu, kad supykai ant brolio, nes…/ suprantu, kad norėjai eiti ten…/ aš esu šalia ir padėsiu tau nusiraminti / eikš, apsikabinkim / patrepsėkim kartu ir taip padėsim pykčiui išeiti / įkvėpkim giliai, iškvėpkim / skaičiuokim iki 10 ir pamažu pyktis mažės… ir pan. Čia tėvų kūrybai nėra ribų, bet esmė yra būti šalia ir suteikti vaikui emocinę paramą ir jausmą, jog jis mylimas ir priimamas su visais, net ir intensyviausiais, savo išgyvenimais.

Sakot, neklauso, negirdi? Girdi, tik ne iš karto. Poveikis tikrai nepasireiškia po pirmųjų bandymų, bet, tėvų patirtis rodo, kad praėjus metams ar keliems, tokio ugdymo rezultatai yra akivaizdūs. Iš kitos pusės, jau vien jūsų ramus tonas ir nuolatinis kartojimas, kad suprantat, ramina ir padeda vaikui stabilizuoti savo emocijas.

3. Išlaikyti savo ramybę ir emocinį atsparumą

Vaikams labai svarbu jausti, kad nors ir juos yra apėmęs absoliutus įtūžis, tėvai lieka emociškai stiprūs ir geba valdyti situaciją. Tai vaikams reiškia, jog net ir didžiausio vidinio chaoso atveju pasaulis nesugriūva, ir jis gali pasitikėti pasauliu, tėvais ir savimi. Tokiu būdu vaikai mokosi ir patys valdyti situaciją net ir tada, kai yra emociškai sunku. Tokiu būdu vyksta tikrasis mokymasis valdyti savo emocijas, o ne juos atitraukiant, izoliuojant. Ir tėvų pavyzdys yra to mokymosi pagrindas.

Kaip pačiam išlikti ramiam ir emociškai stipriam, kai namuose jau keturiasdešimt aštunta drama, o diena dar net neįpusėjo? Sunku, tikrai. Todėl ir nuolat kartoju, kad vaikų auginimas tai iš tiesų yra labiausiai ir pirmiausia auginimas savęs pačių. Būdų, kaip padėti sau būti emociškai stabiliam, yra daugybė, bet čia pagrindas taip pat yra ir savo poreikių supratimas ir patenkinimas. Mes patys turime jaustis bent minimaliai komfortiškai ir turėti emocinių bei psichologinių resursų. Kaip tuos resursus papildyti? Baziniai dalykai, tokie kaip miegas, poilsis, mityba, grynas oras, judėjimas. Pagalba iš partnerio / artimųjų. Savo sąmoningumo didinimas literatūros, savirefleksijos, terapijos pagalba. Meditacija, sąmoningumas, kūryba ir t.t. Radimas veiklos, kuri šalia šeimos, džiugina ir teikia prasmę. Gebėjimas kažkiek atsiskirti ir atsiriboti, kad pasisemtumėte jėgų būti kartu. Na, ir svarbiausias – atsakomybės už savo gyvenimo ir savo laimės jausmo kūrimą prisiėmimas. Pasirinkimas kurti laimingą gyvenimą, net ir tada, kai sunku.

Natūrali motinystė facebook puslapis.

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentarai (6)

  • Avatar

    Ugnė

    Nuostabus tekstas!

    reply
  • Avatar

    Mante

    Aciu, tiesiog akis atveriantis spraipsnis!

    reply
  • Avatar

    Paulina

    Labai patiko tekstas. Norėtūsi daugiau tokių tekstų apie vaikų auklėjimą.

    reply
  • Avatar

    Ru

    Nors visa tai zinoma, bet labai aiskiai ir glaustau issakytos idejos, duot perskaityt visoms seno kirpimo mamytems, mociutems, teveliams ir melstis, kad nors viena mintis prasibels i sena sustagarejusi auklejimo modeli.

    reply
  • Avatar

    Raminta

    Super tekstas! Skaitau “Auklejimas be dramu”, rasomi panasus budai 👍🏻

    reply
  • Avatar

    Diana

    O mano sūnui visada padėjo pabuvimas vienam… bet gal tai jo poreikis? Nes prasidėjus pykčio nevaldymo epizodui trankydavo viska (save, aplinkinius žmones, daiktus) tol, kol išeidavom iš kambario. O kai išeidavom – keletas minučiu ir nustodavo verkti ir ateidavo ramus. Vėliau, kai jau tapo protingesnis, susitarėm, kad kai nori pabūti vienas – garsiai tai pasako ir mes jį paliekame ramybėje. Ir baigėsi isterijos! Noriu pasakyt kad ta jūsu straipsnio dalis apie poreikius esminė: radus priežastį, kodėl klykia, rasit ir atsakyma kaip to išvengti! Nors kartais ir paklykti reikia, kai visko daug daug prisikaupia 🙂

    reply

Komentuok