Iliustracija: Vaiva Stankutė

Mano draugai juokdamiesi mane vadina „terminatoriumi“ arba „robotu“, kartais žavėdamiesi sako: „Bet tu tai ir varai, palyginus su tavim, aš nieko nedarau!“. Susmukusi kėdėje nuvargusiu baseto veidu žiūriu į juos ir galvoju: kad tu žinotum, kiek kartų per dieną aš galvoju, kad nieko nepadariau. Kalbėdama su dvidešimt kelių metų mergina, išgirstu, kaip ji nerimauja dėl to, kad nieko gyvenime nepasiekė. Aš jai patyrusios senos moters prikimusiu balsu tarsteliu: „Bet žinok, ir man atrodo, kad aš nieko nepasiekiau.“ Ji išpučia akis. Iš to suprantu, kad gal jai atrodo, kad aš kažką pasiekiau.

Kasdien bandau kažką pasiekti. Jogoje – bent jau grindis rankų pirštais nesulenkdama kelių, pusryčiuose – tobulai sveikų pusryčių paveikslėlį ir tinkamai subalansuotą naudingų organizmui medžiagų kiekį, baseine – greičiausios baseino plaukikės tarp pradedančiųjų statusą (žinoma, toks net neegzistuoja), eidama į darbą bandau pasiekti reikalingų per dieną nueiti žingsnių skaičių ir bent trisdešimtą minutę labai naudingam podkaste, darbe – ooo, čia mano karalija! Čia aš bandau pasiekti VISKĄ, o labiausiai – pačią tobulybę.

Jums jau bloga? Bet aš dar nebaigiau. Grįžusi namo, aš bandau pasiekti tobulų santykių darną, namus, kur nesiveisia dulkės ir pelėsiai, prigulusi ant sofos aš bandau pasiekti produktyvų ir atgaivinantį poilsį.

Ir būna, kad klaikiai užsipisu. Tada viskas sugriūva, metu žadintuvą velniop, nusispjaunu į visas sveikatingumo idėjas ir atsiriboju nuo visko. Šiek tiek atsigavusi, vėl grįžtu į savo kelią link tobulo gyvenimo.

„Vaikeli, tau reikia gydytis,“ – ištars man koks nors mažiau empatiškas skaitytojas, kuriam ši diena tokia pat bloga kaip vakarykštė. Bet, žinote, gal aš jam ir pritarsiu. Tik – kaip?

Tas buvimas never enough gali būti kildinamas iš vaikystės aplinkos modelių, kitų patirčių, o gal, kadangi sutinku labai daug šio klubo narių tarp savo pažįstamų, – tai tam tikra mūsų XXI a. socialiniais tinklais plintanti infekcija? Ir kaip atrasti balansą tarp noro tapti pačia geriausia savo versija ir tarp tiesiog nerūpestingo mėgavimosi gyvenimu?

Ką apie tai mano socialinių mokslų daktarė, lektorė, psichoterapeutė, kurios darbo įstaigų sąraše Oksfordas ir Kembridžas, Agnė Matulaitė? Agnė yra žmogus, kuris iš šalies man atrodo tobulas ir kuris, atrodo, tiek daug spėja. Tas buvimas never enough – ar jis būdingas daugiau žmonių? Kaip su tuo būti? Parašiau visa tai Agnei. Štai ką ji man atrašė:

„Oi, koks netikėtas komplimentas man! Iš tiesų, skaitydama, ką parašei, susitapatinau su Tavimi, Beata, ir su panašiu į Tavąjį nespėjimu paskui savo pačios vaizdą. Nes absoliučiai nesu tobula irgi. Ir net nenorėčiau tokia būti. Mano su(si)kurtas vaizdas uždeda per didelius lūkesčius man pačiai. Kas vargina. Bet gal tada tai reiškia, kad tampu savo pačios sukurto vaizdo įkaite? Ir… man reiktų galvoti, kaip tuos lūkesčius kitų akyse sumažinti? Tačiau… ar tikrai galiu paveikti kitų žmonių matymą?

Tai, kad ką tik mane pavadinai „tobula“, greičiausiai dar kartą įrodo, kad tikrai ne. O iš tiesų ko gero dauguma (ir aš pati ne išimtis) norime turėti kokius nors bent jau „neproblemiškus“, o dar geriau – „sektinus“, žmones savo akiratyje! Tad kovoti su aukštais lūkesčiais gali būti tikrai sudėtinga.

Ką darau? Stengiuosi bent jau vienumoje nebevaryti savęs pagal komandą citius-altius-fortius, nečaižyti savo nugaros tobulumo bizūnu. Leisti sau būti tokia šiaip sau tiesiog. Nes to tikrai pakanka. O kai tik galiu, kai įsidrąsinu, mėgstu ir viešai griauti savo pačios vaizdą. Prisipažįstu apie savo mikčiojimą, tinginystę, vis nutinkančią greitakalbę ir panašiai. Akivaizdu, to nepakanka 😀 Tad linkėjimai po tas pačias dilemas klampojančiai likimo sesei. Mums tikrai, Beata, reiktų karts nuo karto atsiminti, kad „viskas bus gerai. Yra gerai. Kad galiausiai esam pakankamos tiek, kiek mūsų mumyse yra. Daugiau mums nė nereikia“ (citata iš mano knygos „Žali sausainiai: knyga sveikiems neurotikams“) Ir mėgautis gyvenimu. Tiesiog 💚“