SULTYS gyvai: svajonių pašnekovai

Susitinkam Lapkričio 20d, klube KABLYS, Vilniuje.
Į viršų

Beata Tiškevič. Kada pagaliau būsiu tobula?

Iliustracija: Vaiva Stankutė

Mano draugai juokdamiesi mane vadina „terminatoriumi“ arba „robotu“, kartais žavėdamiesi sako: „Bet tu tai ir varai, palyginus su tavim, aš nieko nedarau!“. Susmukusi kėdėje nuvargusiu baseto veidu žiūriu į juos ir galvoju: kad tu žinotum, kiek kartų per dieną aš galvoju, kad nieko nepadariau. Kalbėdama su dvidešimt kelių metų mergina, išgirstu, kaip ji nerimauja dėl to, kad nieko gyvenime nepasiekė. Aš jai patyrusios senos moters prikimusiu balsu tarsteliu: „Bet žinok, ir man atrodo, kad aš nieko nepasiekiau.“ Ji išpučia akis. Iš to suprantu, kad gal jai atrodo, kad aš kažką pasiekiau.

Kasdien bandau kažką pasiekti. Jogoje – bent jau grindis rankų pirštais nesulenkdama kelių, pusryčiuose – tobulai sveikų pusryčių paveikslėlį ir tinkamai subalansuotą naudingų organizmui medžiagų kiekį, baseine – greičiausios baseino plaukikės tarp pradedančiųjų statusą (žinoma, toks net neegzistuoja), eidama į darbą bandau pasiekti reikalingų per dieną nueiti žingsnių skaičių ir bent trisdešimtą minutę labai naudingam podkaste, darbe – ooo, čia mano karalija! Čia aš bandau pasiekti VISKĄ, o labiausiai – pačią tobulybę.

Jums jau bloga? Bet aš dar nebaigiau. Grįžusi namo, aš bandau pasiekti tobulų santykių darną, namus, kur nesiveisia dulkės ir pelėsiai, prigulusi ant sofos aš bandau pasiekti produktyvų ir atgaivinantį poilsį.

Ir būna, kad klaikiai užsipisu. Tada viskas sugriūva, metu žadintuvą velniop, nusispjaunu į visas sveikatingumo idėjas ir atsiriboju nuo visko. Šiek tiek atsigavusi, vėl grįžtu į savo kelią link tobulo gyvenimo.

„Vaikeli, tau reikia gydytis,“ – ištars man koks nors mažiau empatiškas skaitytojas, kuriam ši diena tokia pat bloga kaip vakarykštė. Bet, žinote, gal aš jam ir pritarsiu. Tik – kaip?

Tas buvimas never enough gali būti kildinamas iš vaikystės aplinkos modelių, kitų patirčių, o gal, kadangi sutinku labai daug šio klubo narių tarp savo pažįstamų, – tai tam tikra mūsų XXI a. socialiniais tinklais plintanti infekcija? Ir kaip atrasti balansą tarp noro tapti pačia geriausia savo versija ir tarp tiesiog nerūpestingo mėgavimosi gyvenimu?

Ką apie tai mano socialinių mokslų daktarė, lektorė, psichoterapeutė, kurios darbo įstaigų sąraše Oksfordas ir Kembridžas, Agnė Matulaitė? Agnė yra žmogus, kuris iš šalies man atrodo tobulas ir kuris, atrodo, tiek daug spėja. Tas buvimas never enough – ar jis būdingas daugiau žmonių? Kaip su tuo būti? Parašiau visa tai Agnei. Štai ką ji man atrašė:

„Oi, koks netikėtas komplimentas man! Iš tiesų, skaitydama, ką parašei, susitapatinau su Tavimi, Beata, ir su panašiu į Tavąjį nespėjimu paskui savo pačios vaizdą. Nes absoliučiai nesu tobula irgi. Ir net nenorėčiau tokia būti. Mano su(si)kurtas vaizdas uždeda per didelius lūkesčius man pačiai. Kas vargina. Bet gal tada tai reiškia, kad tampu savo pačios sukurto vaizdo įkaite? Ir… man reiktų galvoti, kaip tuos lūkesčius kitų akyse sumažinti? Tačiau… ar tikrai galiu paveikti kitų žmonių matymą?

Tai, kad ką tik mane pavadinai „tobula“, greičiausiai dar kartą įrodo, kad tikrai ne. O iš tiesų ko gero dauguma (ir aš pati ne išimtis) norime turėti kokius nors bent jau „neproblemiškus“, o dar geriau – „sektinus“, žmones savo akiratyje! Tad kovoti su aukštais lūkesčiais gali būti tikrai sudėtinga.

Ką darau? Stengiuosi bent jau vienumoje nebevaryti savęs pagal komandą citius-altius-fortius, nečaižyti savo nugaros tobulumo bizūnu. Leisti sau būti tokia šiaip sau tiesiog. Nes to tikrai pakanka. O kai tik galiu, kai įsidrąsinu, mėgstu ir viešai griauti savo pačios vaizdą. Prisipažįstu apie savo mikčiojimą, tinginystę, vis nutinkančią greitakalbę ir panašiai. Akivaizdu, to nepakanka 😀 Tad linkėjimai po tas pačias dilemas klampojančiai likimo sesei. Mums tikrai, Beata, reiktų karts nuo karto atsiminti, kad „viskas bus gerai. Yra gerai. Kad galiausiai esam pakankamos tiek, kiek mūsų mumyse yra. Daugiau mums nė nereikia“ (citata iš mano knygos „Žali sausainiai: knyga sveikiems neurotikams“) Ir mėgautis gyvenimu. Tiesiog 💚“

Beata yra Nebegėdos bendraįkūrėja, tekstų ir tinklalaidžių autorė, prisidedanti ir prie Nebegėdos naujienlaiškių kūrimo.

Komentarai (4)

  • Avatar

    Oi

    Kaip tai pažįstama ir artima. Tik šiek tiek forma kita. Studijos studijos studijos, darvas darbas darbas, tada dar tarpelis jogai, dar reikia aplankyti kokią galeriją, dar visokias labai kul vietas ir veiklas. Jau jauti, kaip nebepaveji aplinkui bėgančiu dalykų ir gyveni su nerimu, kad kažką labai svarbaus pamiršti. Ir tada ta siena ant tavęs griūva. Ateina savaitgalis, nuvarai į labai smagų didelį vakarėlį ir tada, kitą vakarą arba dar kitą rytą grįžęs namo, į lovą, jauti, kaip stipriai savęs nekenti, smegenyse ištrauki saviplakos bizūną, juo save gerai nuplaki. Po viso to praeina kelios dienos, atsigauni ir toliau leki. Ir taip mėnesinis ciklas kartojasi.

    reply
  • Avatar

    AAA

    Situacija pažįstama iki skausmo. Nuolatinis savęs spaudimas – studijose, darbe, santykiuose, laisvalaikyje (!). Nes juk turiu viską daryti jei ne tobulai, tai bent jau puikiai! Ir, pageidautina, kad viskas pavyktų iš pirmo karto, nes kitaip būsiu lūzerių lūzerė… Ir taip jau daugiau nei 10 metų. 6 iš jų esu klaikiai perdegusi, tačiau stumiau save į priekį, kartodama, kad čia mano tinginystė kalba, nieko aš iš tiesų nenuveikiau, nepasiekiau, reikia sėdynę tik judinti, o ne skųstis. Bet pernai metų pabaigoje pajutau, kad balansuoju ties depresijos riba, gyvenimas bėga pro šalį, o aš nespėju, tad šį sausį jau sėdėjau psichologės kabinete ant foteliuko. „Tas buvimas never enough gali būti kildinamas iš vaikystės aplinkos modelių“ – basically, that’s my story, kaip galų gale išsiaiškinau. Tai dabar mokausi atleisti vadžias, neversti savęs daryti to, ko, iš tiesų giliai širdyje, nenoriu. Pamažu, bet vaduojuosi iš savo pačios susikurto tobulos moters paveikslo ir, dievaži, jausmas labai geras!

    reply
  • Avatar

    Ieva

    Dar prie šio mąstymo, kad esi never enough prisideda lyginimasis su kitais: štai jis/ji daro tai ir tai, o aš – ne, aš mažiau, galbūt prasčiau, lėčiau ar kartais patingiu. BET man padeda profilaktinis, kassavaitinis „apsižvalgymas“ to, ką nuveikiau ne tik per visą savaitę, bet ir praeityje. Pasižiūrėjus kiek ir ko darei anksčiau ir ko pasiekei bei darai dabar, tikrai pamatai, jog esi labai enough, darai tikrai tai, ką gali ir kiek gali ir viskas yra labai jėga! O patingėti, kažką atidėti irgi nėra blogai 🙂
    Tikiu, kad kažkas kitas žiūri į tave ir sako: oho, kiek daug tu veiki. Tai visada kažkam galbūt būsi way too enough kai sau tuo tarpu not enough. Nuo savęs vertinimo nepabėgsime, bet palaikyti pusiausvyrą reikia, mano subjektyvia nuomone 🙂

    reply
  • Avatar

    Ieva

    Tikrai pažįstamas jausmas! Pirmus savo studijų metus mokiausi, bet nedirbau. Pajutau tikrą studentavimo džiaugsmą, kaip vėliau supratau.. Nes metusi studijas turėjau padirbėt, o kai įstojau vėl, atrodo, kelio atgal net nebebuvo, reikėjo dirbti ir užsidirbti. Dabar dirbu šeimos versle, kur ir fizinėje parduotuvėje dirbu, ir fotosesijas rengiu, ir po to tas nuotraukas sukeliu į soc. tinklus, kuriu aprašymus ir dar krūva kitų idėjų generavimo, darbų ir darbelių.. sąrašo galo jau senai nesimato. Ir prie viso to, kaip ir straipsnyje pastebėta – noriu nerealiausių tarpusavio santykių, švarių namų, išauklėto augintinio ir dar visuomet nešiotis savo gamintą maistą! Ir niekada per tuos mėnesius, bandydama viską suderinti, nepasijaučiau enough, stipri ar daug daranti! Juk to do sąrašo pabaigos dar nesimato:))) Tik pastovus stresas kasdienas ir galiausiai nerimo ataka privertė susimąstyti, kad kažkas vis dėlto nėra gerai. Bet pirmas žingsnis jau padarytas – įsivardinti, kad viskas nėra gerai ir bandyti mažinti darbo krūvį. O jau toliau bus tik geriau! To linkiu ir visiems, kas jaučiasi not enough. Because we are.

    reply

Komentuok