Į viršų

Kuo blogi romantiniai filmai?

Teksto autorė: Guoda Zastarskytė

Iliustracija: Jurgita Avišansytė

Ji – kiek uždara, savaitgalius namuose leidžianti, knygas graužianti, nerūkanti ir nevartojanti, vakarėliais nesidominti, kukli mergina, žodžiu – visuomenės sudarytas „tobulos“ merginos prototipas. Atleiskite, praleidau svarbiausią – žinoma, dar ir skaisti. Tačiau ši tobulybė yra nesuprasta, mokyklos koridoriais sliūkinanti, šunyčio žvilgsniu žvelgianti, į populiariųjų gretas netinkanti būtybė. Ir visada, VISADA atsiranda visų geidžiamas gražuoliukas. Iš pažiūros jis visiška jos priešingybė – populiarus, vakarėliuose besitrinantis ir visiškai nekuklus blogiukas. O tada prasideda – ji visiškai nieko nedaro, kad atkreiptų jo dėmesį, bet jis stebuklingai atkreipia, ji jį atstumia, nes viduje mano, jog niekad net pasvajoti negalėtų, kad toks gražuolis susidomėtų ja, tokia nerūkančia nuobodybe (aišku, ignoruokime tą faktą, jog toji protagonistė yra absoliuti gražuolė, nes čia ne esmė), bet, o visi šventieji! Jis atkakliai siekia savo ir po truputį ji jį pamilsta, visi lieka susiėmę už galvų, o toji kalė Karen, kišusi pagalius į ratus, lieka ašarų baloje. Tai itin paplitęs romantinių komedijų (angl. trumpinys rom-com) scenarijus. Pažįstamas siužetas?

Romantiniai filmai mums tarsi siunčia žinutę – būk gera mergaitė, nes tokios mergaitės galų gale gauna viską.

Juk pagal daugumą romantinių filmų, mūsų svarbiausias gyvenimo tikslas yra susirasti antrąją pusę, ir tik tada būsim iš tiesų laimingi (kita vertus, juk tai rom-com, tad labai kabinėtis dėl to negaliu). Ir visai nesvarbu, kad tas tobulasis vaikinas yra problemiška, agresyvi asmenybė, kartais net ir nesveikai pavydintis kontrolės maniakas, bet juk, jei pavydi, reiškia jam rūpi. Romantika liejasi per kraštus. Vienas geriausių pavyzdžių (bet ne filmų) yra „Mano pirmasis bučinys“ (2018) (angl. The Kissing Booth): pagrindinė veikėja įsimyli savo geriausio draugo brolį blogiuką Noah, kuris nepraleido progos karts nuo karto numesti komentarų apie jos krūtis ar kūną (seksualinis priekabiavimas pateisinamas mintimi „boys will be boys“), dažnai rodė agresijos priepuolius, kaip antai nuolat vėlėsi į muštynes, o vienoje scenoje stipriai trenkė per automobilio kapotą, liepdamas jai sėsti į automobilį, kai ši nepakluso, o po to paaiškino, jog jis taip darė, nes dėl jos jaudinosi. Filmas kone pateisina neracionalų, toksišką elgesį, pareikšdamas – už visos šios agresijos slypi noras tave turėti ir apsaugoti, tai reiškia stiprią meilę. Kone svajonių vaikinas, ar ne? Filmas, deja, užkariavo daugelio pasaulio šalių kino teatrus, visiškai pateisindamas toksinius santykius ir įkaldamas klaidingą santykių suvokimą milijonams paauglių į galvas. Man tai perša išvadą, jog net iš pažiūros nekaltas filmas gali siųsti labai nekokią žinutę, tad, kad ir kaip keistai skambėtų, net ir žiūrėdami paprasčiausius filmus turime nepalikti nuošalėje kritinio mąstymo ir suvokti, jog filmas nuo realaus gyvenimo visgi skiriasi.

Kita opi problema, susijusi su filmuose vaizduojamais santykiais, – tai persekiojimo suromantinimas. Ji atsisako, jis atkakliai lenda, tarsi atradęs naują pašaukimą. Ji jam sako ne, o jis negirdi. Galiausiai viskas išsirutulioja į… na, žinot.

Persekiojimas realiame gyvenime romantiška? Tikrai ne. Šantažas, naudojamas norint pakviesti tave į pasimatymą romantiška? Tikrai ne. Tad kodėl varvinome seiles žiūrėdamos „Užrašų knygutę“ (2004) (angl., The Notebook), kai pagrindinis veikėjas kabojo ant velnio rato viena ranka, pareikšdamas, jog jei mergina nesutiks išeiti su juo į pasimatymą, jis pasileis ir liks suluošintas dėl jos kaltės? Ar pateisiname tokį poelgį tik todėl, jog jis gražuoliukas? Beveik lygiai tas pats vyko ir romantiniame filme „Užsispyrėlės sutramdymas“ (1999) (angl. 10 Things I Hate About You): persekiojantysis veikėjas sužino vietas, kuriose lankosi veikėja: muzikos plokštelių parduotuvė, mylimos grupės koncertas ir pan., nepaisant to, kad ji šiam rodo akivaizdų priešiškumą, viskas tarsi praleidžiama pro pirštus. Ar būtent dėl filmų įtakos mums atrodo romantiška, kai vaikinas nepaiso mūsų ištartų ne? Ar dėl jų mums atrodo normalu atstumti vaikiną, net jei jis mums ir simpatizuoja, o paskui tikėtis, jog jis bėgs iš paskos?

Filmas merginoms tarsi diktuoja: jeigu nori, kad vaikinas tavęs norėtų, tu turi vaidinti neprieinamą. Ir mes vaidinam.

Mus užkalbina patinkantis vaikinas, bet sakome ne, nes kaipgi atrodysim, juk nenorim pasirodyti pernelyg lengvai prieinamos. Pačios pirmos rašysime žinutę jam?! Jokių būdu! Tiesiog toliau nedrąsiai stoviniuosime prie baro, dviem pirštais sukdamos šiaudelį savo gėrimuose, ir stengsimės tarsi netyčia sugauti simpatijos žvilgsį, net nesusimąstydamos, jog galime nueiti ir pačios užkalbinti. Tarsi manome, jog tas „tikras“ ir „vienintelis“ pats kažkaip ims ir susivoks, o tada viskas vyks kaip romantiniame filme: mes pasakysime ne, tačiau jis nepasiduos. Deja, realus gyvenimas – tai ne filmas (iš kitos pusės, ačiū Dievui). Realiame gyvenime pasakius ne, normalus vaikinas atsitrauks ir nueis ieškoti to, kas iš tiesų su juo nori palaikyti pokalbį, o mes taip ir liksime stoviniuoti prie nelemto baro ir laukti savo išrinktojo.

Romantiniai filmai dažniausiai prasideda veikėjų pažintimi, toliau seka dramos, kuriose jie tarsi kyla ir vėl leidžiasi emocijų kalneliais, tada kulminacija ir boom, svarbiausias tikslas pasiektas – veikėjai tampa pora. O kas seka po to? Pasak filmų, tai ilgai ir laimingai. Filmai mūsų visiškai nemoko, kaip būti santykiuose, kas yra sveika partnerystė ar kaip bendrauti po to. Rom-com neparodo svarbiausio – sunkiausia kelionė yra ne iki partnerio susiradimo, o patys santykiai. Susiradus antrąją pusę nebūtinai reiškia, kad visas darbas jau nudirbtas – sunkiausia yra juos išlaikyti ir puoselėti.

Santykiai yra tarsi daug pastangų reikalaujantis ir niekad nesibaigiantis projektas, tačiau, jei jam skiri pakankamai laiko ir atkaklumo, gali pats sau susikurti ne blogesnį romantinį filmą, nei kino ekrane.

Filmai, kuriuos iš tiesų siūlyčiau pažiūrėti: „500 vasaros dienų“ (2009) (angl. 500 Days Of Summer) apie tai, kaip užkraudami kitam žmogui savo nerealius standartus galime skaudžiai nusivilti; „Liūdnasis valentintadienis“ (2010) (angl. Blue Valentine) filmas ne tik apie romantiškai prasidedančius santykius, bet ir realistišką jų baigtį; Adelės gyvenimas (2013) (angl. Blue Is The Warmest Color), filmas ne tik apie homoseksualios merginos gyvenimą, bet ir tai, kaip santykiuose gali jaustis vienišas.

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentuok