„Ar nori vaikų?“ – šį klausimą, tikėtina, kiekvienas žmogus, ypač moteris, išgirsta nors kartą gyvenime. Nacionalinio statistikos biuro duomenys rodo, kad vis mažiau moterų iki 30 metų susilaukia kūdikių. Vienintelė amžiaus grupė, kurioje gimstamumas didėja, yra vyresnės nei 40 metų moterys.

Savo socialiniuose tinkluose atlikome nedidelę sekėjų apklausą ir sužinojome, kad 25 % atsakiusiųjų dar nėra apsisprendę, ar nori vaikų, o 13 % tvirtai žino, kad jų nenori. Net 54 % sekėjų yra jautę spaudimą iš savo tėvų ar giminių susilaukti vaikų.

Yra daug priežasčių, kodėl moterys nusprendžia atidėti motinystę: darbo stabilumas, išsilavinimo ir pajamų lygis arba kita gana dažna priežastis – paprasčiausiai nežino, ar nori vaikų. Šis klausimas neramina ir mūsų sekėjus, dažnai jo sulaukiame savo socialiniuose tinkluose.

Tad šiandien šią temą nusprendėme pagvildenti kartu su psichologe, kognityvinės elgesio terapijos praktike, „Anima psichologija“ centro įkūrėja Viktorija Bartkute-Vyšniauskiene ir atsakyti į dažniausiai sekėjų užduodamus klausimus.

Jeigu pradedame dvejoti, ar norime vaikų, tai galbūt atsakymas jau aiškus – nenorime?

Man atrodo, kad vaikų tema visuomenėje kasdien tampa vis jautresnė. Galbūt taip yra todėl, kad pradėjome geriau suprasti save ir tai, ko norime iš gyvenimo. Suprantame, kad galime gyventi taip, kaip norime: galbūt ne visiškai standartiškai ir įprastai kaip daugelis. Kai gimsti, eini į darželį, mokyklą, tada studijuoji, susirandi partnerį (-ę) ir pradedi galvoti apie vaikus. Kai kuriems tai yra svajonių scenarijus. Bet yra žmonių, kuriems toks gyvenimas nėra priimtinas.

Jeigu noriu vaikų, tvirtai galiu sau pasakyti, kad noriu padėti užaugti naujam žmogui, noriu su juo dalytis tuo, ką turiu. Bet jeigu pagalvojęs apie vaikus imu svarstyti, „o ką pagalvos kiti, jeigu nenorėsiu vaikų? Kaip atrodysiu kitiems? O jeigu nuvilsiu savo tėvus, nes jie netaps seneliais?“, atsakymas yra aiškus – ne, vaikams aš dar tikrai nesu pasiruošęs.

Bet jei svarstote, ar norite, ar ne, bet išsigąstate, būkite ramūs, kad su baimes galima įveikti. Jas nugalime tik į jas eidami – apie tai kalbėdami.

Tikrai kviečiu visus į vaikų susilaukimą pažiūrėti atsakingai. Reikia suprasti, kad noras turėti vaikų yra labai egoistiškas reikalas, nes AŠ to noriu. Kai apsisprendžiame turėti vaikų, pirmiausia tenkiname būtent savo poreikį ir norą, dėl to vaikai mums niekada nėra nieko skolingi. Jų buvimas yra dovana, tai yra mūsų noro išpildymas. Susilaukus vaiko, atsiranda įsipareigojimas, turime suprasti, kad kūdikis negali užaugti pats, mes turime jam padėti užaugti. O kad galėtume padėti, turime turėti pakankamai vidinių resursų.

Normalu būti pavargus, kažko negalėti ir nenorėti – visi esame žmonės. Bet svarbiausia, kad būtų vidinis pamatas – taip, aš noriu suteikti gyvenimą kitam. O jeigu yra jausmas, kad nenoriu, kad mano gyvenimas yra apie kažką kita – žinokite, tai jūsų gyvenimas ir su juo galite daryti, ką norite. Niekam nesate skolingas. Tik sau.

Partneris (-ė) apie vaikus pakalba, o aš nežinau, ar esu pasiruošusi (-ęs). Kaip apie tai pradėti pokalbį?

Pirmiausia reikia susimąstyti apie poros santykį, kodėl man nedrąsu apie tai kalbėtis. Kiek mūsų santykis yra atviras? Kiek jis yra sveikas? Gal man tiesiog reikia pabandyti pasikalbėti, kad apskritai suprasčiau, kiek mane priima, kiek galiu jaustis laisva (-as) būdama (-as) kartu.

Jeigu jau dabar baisu kalbėtis ir pasakyti, tai galbūt ateityje bus dar kitų temų, kuriomis irgi bus baisu kalbėtis. Tokiu būdu tiesiog vienas nuo kito tolsite.

Pats svarbiausias dalykas yra suprasti, kad norint laimingų santykių ir šeimos, svarbiausia jausti vienas kitą, suprasti ir priimti. Tai apskritai meilės apibūdinimas, gerų santykių receptas, kada priimame vienas kitą besąlygiškai. 

Kviečiu nebijoti dalytis savo abejonėmis! Juk tik tai padarę galime iš kito išgirsti tai, kas mus nuramins. 

Viena mano klientė suabejojo, ar ji nori vaikų. Kai pradėjome šį klausimą spręsti, po keleto mėnesių ją paliko vyras. Tačiau klientė surado kitą žmogų, su kuriuo pradėjo jaustis saugiai, ramiai ir net pati sakė, kad dabar gal ir nėra 100 procentų tikra, ar tikrai nori vaikų, bet ji žino, kad su šiuo žmogumi jai nebūtų baisu jų turėti. 

Kartais nenorime vaikų tik todėl, kad su partneriu (-e) jaučiamės nesaugiai. Juk vaikas yra dviejų žmonių reikalas. Tad būtina apie tai kalbėtis.

Ar apskritai normalu nenorėti vaikų? Juk visą gyvenimą tik apie tai ir girdime: mokykla, darbas, o tuomet jau ir vaikai. Kodėl galime jų nenorėti?

Visiškai normalu. Vieniems vietoj vaikų norisi daugiau keliauti, kurti verslą, susikoncentruoti į karjerą ar pasukti gyvenimą kita linkme. Ir tai yra puiku. Tačiau daugeliui vis dėlto kyla klausimas: ar su manimi kažkas negerai, jeigu nenoriu vaikų? 

Spaudimas iš aplinkos irgi nepadeda. Žmonės nepagalvodami dažnai apie tokias poras sako: „Aha, matai, šitie tai jau tikrai nebegali susilaukti vaikų…“ Tokios kalbos virsta įvairiomis istorijomis, kurios dažnai gali labai skaudžiai įžeisti. Iš tikrųjų yra porų, kurios susiduria su šiomis problemomis ir net labai norėdamos vaikų susilaukti negali.

Taip pat yra žmonių, kurie tiesiog abejoja: nežino, nori ar nenori vaikų, ir dėl šio neapsisprendimo kiti žmonės juos skaudina, apkalba. O jeigu iš tikrųjų žinai, kad vaikų nenori, tada laikykis – didelis spaudimas privers pasijusti nepakankamu, juk visi normalūs žmonės nori vaikų!

Todėl labai svarbu suprasti, kad kiekvienas esame laisvas ir galime rinktis, kaip norime gyventi. Mums gyvenimą padovanojo, o ką darysiu su savo gyvenimu, yra tik mano pasirinkimas.

Kažkas turbūt pasakytų, aha, tai tau padovanojo gyvenimą, šią didelę dovaną, o tu esi savanaudis ir nori tą gyvenimą skirti tik sau. Kodėl kitam nepadovanoji gyvenimo? Atsakyčiau visiškai paprastai: ar kai man kažkas įteikia dovaną ar pakviečia į šventę, iš karto atsiranda toks pat įsipareigojimas man? 

Iš tiesų dažnai taip jaučiamės. Kai kažkas mane pakviečia į vestuves, galvodama apie savąsias prisimenu tą kvietimą ir jaučiu, kad turiu atsilyginti tuo pačiu. Bet ar tikrai to noriu? Tikriausiai tai darau dėl to, kad kitiems patiktų, kad atitikčiau kitų žmonių lūkesčius, normas, bet visiškai negalvoju – o kaip gyventi noriu aš? 

Todėl visada kviečiu sustoti ir kiekvienąkart pagalvoti apie tai, kaip iš tiesų noriu gyventi. Jautriai pagalvoti ir vaikų tema. Žmonės, kurie susilaukia vaikų dėl to, kad jų reikia susilaukti (bijo pavėluoti, jaudinasi, ką apie juos pagalvos kiti), susiduria su labai dideliais sunkumais paskui juos augindami.

Kaip atsilaikyti prieš šeimos spaudimą, baimę juos nuvilti, jeigu nuspręsiu vaikų neturėti?

Auginti vaikus apskritai nėra lengva. Jie iš mūsų reikalauja labai daug atsidavimo, meilės, laiko, pastangų – kitam žmogui beprotiškai daug atiduodi savęs, didelę savo gyvenimo dalį. Bet jeigu tai padariau vien dėl to, kad patikčiau kitiems, dėl patiriamo spaudimo? Ar tikrai turiu ką duoti savo vaikui? Ar tikrai esu tam pasiruošęs ir ar tikrai jausiu, kad noriu kažką duoti, ar galėsiu susitvarkyti su iššūkiais? O gal jausiu, kad aukojuosi ir nuolat dėl to pyksiu?

Jeigu pyksiu, nes pasiaukojau dėl to, kad užauginčiau vaiką, ką jam perduosiu, kokią emociją jam paliksiu? Man dažnai kyla klausimas, kokias vaikystės traumas sukursiu? 

Kai aukojamės, automatiškai tampame nelaimingi, pikti, irzlūs. Tada mūsų vaikas mumyse mato amžiną įtampą. Ar augdamas žmogus, būdamas šalia įsitempusių, nelaimingų tėvų, gali būti laimingas? Tikrai ne. Vaikui labiausiai reikia laimingų, mylinčių tėvų. 

Žinoma, tėvai lygiai taip pat turi savo gyvenimą, rūpesčių, iššūkių, jie lygiai taip pat pavargsta ir viskas su tuo yra gerai. Bet pats svarbiausias dalykas, kad jie iš tiesų yra laimingi dėl to, kaip gyvena, kas jų gyvenime vyksta, ką jie pasirinko turėti, ir vaikui tada yra visiškai ramu. Jam susiformuoja absoliutus saugumo jausmas, vaikas turi tvirtą pagrindą po kojomis ir užauga sveika asmenybe, kuri gali eiti ir kurti savo gyvenimą, jaučiasi saugiai, tiki savimi, kad viskas su juo yra gerai.

Būtent dėl to yra ypač svarbu suprasti, kad nuo mano apsisprendimo turėti vaikų ar ne, priklausys tolimesnis mano vaiko likimas. Jeigu iš tiesų jaučiu, kad atėjo tas laikas, noriu pasidalyti, duoti jam viską, ką galiu, ko nors išmokyti, turiu tam resursų ir suprantu, kad visko gali būti: kad būsiu ir pavargęs, ir be nuotaikos, bus sunku – gebėsiu su tuo susitvarkyti, nes noriu duoti. Tai ir yra atsakymas – jūs norite vaikų. Ir taip, jūs tikrai būsite nuostabūs tėvai, nes turite tą norą ir beprotiškai mylėsite šį į pasaulį atėjusį žmogų.

O ką patartumėte toms, kurios vaikų nori, tačiau labai bijo gimdymo ir tai jas stabdo labiausiai?

Šiuo metu yra labai daug nuostabių mokymų, kurie padeda pasiruošti gimdymui, jų metu išsiaiškinsite procesą, ką reikės daryti, kaip tai daryti, kas bus šalia jūsų ir panašiai. Savo klientėms visada tokiu atveju sakau – to jūs nebekontroliuosite. Jums reikia tik pasitikėti gydytoju ir personalu, kurie bus šalia jūsų. Ir tiesiog daryti viską, ką jums lieps. Jūs šioje situacijoje nebesate ta, kuri yra atsakinga ir viską kontroliuojate. Jūs tik ta „darbinininkė“ (sakau šį žodį su šypsena), kuri turi padaryti tai, ką sako kiti. Kai taip moteris nusiteikia, viskas praeina taip sklandžiai, kaip tik gali praeiti ir to nerimo būna daug mažiau.

Psichologę rasite: Facebook, Instagram, Linkedin, puslapis

Taip pat skaityk: Noriu skirtis: kaip pasiruošti pačiam ir paruošti kitą? Pataria psichologė