Karolina Gurskienė. Nežinau, ar tebemyliu. O ar yra už ką?

– Kartumes esam 5-erius metus ir ką mes turim? Vaikams pagal tave, Sauliau, dar ne laikas. Namams – tau nėra pinigų. Vestuvės… Kas? – net apsispjauni prunkšdamas, kad šių laikų žmonės tuokiasi tik tam, kad žioplesnis iš to pasipelnytų pasiimdamas pusę iš gudresnio. Man nusibodo visi šitie tavo paistalai iš serijos gerai, bet ne dabar. Aš noriu vestuvių, noriu vaikų ir noriu namų. Ir noriu dabar.
– Tau tuoj mėnesinės, ane? – visai rimtu veidu paklausia Saulius.
– Kad tu esi lepšis, mano mėnesinės tam įtakos neturi!
– Kad būčiau baravykas, turėčiau padaryti tai, ką tu ką tik išvardinai? – nepasiduoda Saulius.
– Seniai turėjai! – Rūta net dreba kaip žino tiesą.
– Bet jei dabar pasimylėtumėm ir nesisaugotumėm… ateik gi… (Saulius pamerkia akį ir ištiesia ranką). Liktų tik zaksas ir namas – ir aš – grybų karalius! (demonstratyviai parodo dešinės rankos bicepsą).
– Lepšis, visiškas tu lepšis, bliamba… – jau ramesnė, bet ne iki galo patenkinta užbaigia pokalbį Rūta ir atsigula šalia ant sofos.

Pokyčiai santykiuose – labai individualus dalykas. Kas vienai porai po 5-erių metų jau „seniai turėjo būti“, tas kitai, po to paties laiko, gali būti, dar tik nedrąsiai aptariama.

Į santykius įsivesti naują kintamąjį – tai ne tik subręsti pačiam, tai dar ir pribrandinti kitą, kad jis pasiryžtų ir norėtų toliau augti ir brandintis kartu. Ir jei jis nenukerta griežtai, kaip ir sutinka – tai jau informacija, ar ne? Gal jis nėra pagrindinis šių pokyčių iniciatorius, gal jam visai patogu ir taip, kaip yra, bet jam svarbi ji, todėl jis aiškiai parodo, kad sutinka žengti tolesnius santykių raidos žingsnius.

O jei nukerta ir nesutinka – nemalonu girdėti, bet labai naudinga žinoti. Žinoti nuogą atsakymą ir būtent tokio jo aiškias priežastis. Kai nesutinka ir ašarą braukia, kad labai norėtų, bet nesijaučia dar tam pasiruošęs – reiškia galiu svariai prie to prisidėti ir padėti pasiruošti.

Jei nesutinka, nukerta ir demonstratyviai pasigarsina filmą per „labai gerą“ susišaudymo vietą, kurią girdėti jam yra svarbiau nei mano paistalus apie jausmus. Tai jau, tikriausiai, faktai, kurie kalba patys už save, ar ne?

Jei net jam nemeluojant aš vis tiek meluoju sau, kad mes būsime didelė laiminga šeima ir gyvensime mediniame namelyje ant Neries kranto – gal man atėjo metas daryti pokyčius savo galvoje?..

Arba atėjo metas pasiaukoti ir atsisakyti viso to, ko noriu. Arba jam pasiaukoti ir, „gerai, jau gerai“, kurti su manim šeimą. Ir tai jau net iš tolo nekvepia tokiu tikru happy endingu

Individuali branda arba susitinkam prie jūros

– Mes susituokėm, po poros metų atsirado vaikas, dar po poros – dar vienas ir, nors kartais visa tai užknisa, man viskas labai tinka, – sutrumpintą savo gyvenimo versiją bendraamžiam draugui dėsto Laimis.
– Eik tu sau! Koks dar susituokėm, kokie dar vaikai, kai tau vos 28 metai?! Man norisi kaklaraištį atsilaisvinti ir pirmas dvi marškinių sagas atsisegti, vos tik man moteris užsimena apie rimtus ilgalaikius santykius – atšauna bičiulis.

Ir nė viena iš šių pozicijų nėra nei geresnė, nei saugesnė. Jos tiesiog yra, ir yra tokios. Jei aš labai noriu nuvažiuoti prie jūros ir žinau tik tai, kad ji driekiasi per Palangą ir Klaipėdą, tai aš stebiu kelio ženklus ir tiesiog važiuoju. Aš galiu koordinates įsivesti į navigaciją – bus greičiau. Galiu važiuoti Klaipėdos pušynais – bus maloniau. Galiu važiuoti prasukdamas pro šurmuliuojančią Basanavičiaus gatvę Palangos ašyje – bus negreit, bet labai smagu dar iki jūros. Ir nė vienas pasirinkimas nėra nei geras, nei blogas. Aš paprasčiausiai pasirenku kelią iki jūros – pagal tai, ko noriu iki savo siekiamybės ir kaip labai aš skubu.

Ar aš protingesnis už draugą, kad įsivedžiau į navigaciją tiesesnį kelią ir greitai atvykau, jei jis rinkosi ilgesnį kelią pušynais? Nei protingesnis, nei kvailesnis – abu rinkomės tai, kas tą akimirką džiugino labiau. Abu pasieksim jūrą, tik skirtingais keliais.

Romantiniai santykiai taip pat turi savo eigą, etapus, tempą ir tikslus. Jei mūsų tikslas tas pats – jūra dar šiąnakt – tai ir yra mūsų aptartas taškas, kurį mes nusprendžiam sutartu laiku pasiekti. Jei aš noriu prie jūros, o jis – prie Kuršių marių – mums pakeliui, bet ne ten pat, tiesa? Ar teisinga man ant jo pykti, kad jo tikslas – ne tas pats vanduo? Kuo tiksliau paaiškinu, kur link judėti noriu aš, tuo geriau suprantu, kur link juda jis. Ir jei jis tik lėčiau važiuoja, bet irgi nori prie jūros, – gal aš galiu nebespausti taip stipriai savo greičio pedalo ir kažkur stabtelti? Ne sustoti ir laukti, bet kažkur gražioje vietoje trumpam stabtelti ir įkūrus stovyklavietę pateikti jam aiškų žemėlapį. Su visais keliais, keliukais, posūkiais ir ženkliukais – kad važiuodamas prie jūros nebepasiklystų, kad pakelės ilgakojų tranzuotojų nebepavežtų, kad neužsuktų bokalo pas seną draugą žvejį ir kad tiesiog važiuotų nebesiblaškydamas ir nebedvejodamas. Mes juk abu nutarėm – susitinkam prie jūros.

Kai jausmai tikrai atšąla

Aš visiškai pasimetusi… Po kažkurios mūsų terapijos aš jam pasiūliau padaryti vienas kitam tuos asmenybinius žemėlapius. Gražiai paaiškinau, kad gyvenam tarsi iš inercijos ir dažnai dalykus darom nebesusimąstydami, todėl sudarytas sąrašas kiekvienam apie save, mums leis labiau suprasti vienas kito poreikius ir greičiausiai pagerins mūsų tarpusavio santykius. Aš jam surašiau 12 punktų, jis man – 2. Aš taip skrupulingai viską išdėsčiau, kad galiausiai man net pačiai atrodė, kad tai įveikiama galėtų būti tik Supermenui. Paminėjau ir mašinos durelių atidarymą, ir vakarienės gaminimą, ir didesnę iniciatyvą prisidedant prie savaitgalių organizavimo, ir gėles prie progos, ir dėmesį be progos…

Ir ką? Praėjo trys savaitės ir jis viską vis dar daro. Ir ką? Aš vis tiek nesijaučiu laiminga…

– Kas tave liūdina, Gerda?
– Liūdina?… Tikriausiai aš pati save… Aš neturiu jam priekaištų. Jis geras žmogus, tikrai. Bet viskas taip… ramu. Nei mes audringai pykstamės, kad lėkštės skraidytų, nei mes audringai mylimės, kad apatiniai lakstytų. Jaučiuosi… nespalvota? Viskas taip ramu ir vienodo tono pilka.
– O kokia spalva esi tu?
– Prie Mariaus? Pilka… Pilka, kaip ir jis pats, kaip ir mūsų laikas, kaip ir mūsų visas bendras gyvenimas.
– Su kuo tu būni kitokios spalvos?
– Su visais kitais. Rimtai. Nebūnu pilka daugiau su niekuo, bet vos tik pamatau Marių – supilkėju… Šiaip manau, kad esu oranžinė. Ne ryški – ne, bet tokia sodri, kaip rudeninės morkos ką tik iš lysvės. Darbe aš tai ryškiau, tai blankiau, bet oranžinė. Su draugėm – paryškėju iki tokios oranžinės, kad prieš tokią mane nublanksta net kelininkų uniformos. O jau repeticijose… o vaikyti! Įsivaizduok, tą ryškią kelininko liemenę apvyniotą tom geltonom kalėdinėm lemputėm, turbo greičiu mirksinčiom. Maždaug taip.
– Kas atsitinka būnant su Marium, kad ta sodri oranžinė spalva su visais atspalviais dingsta?
– Aš negaliu atsakyti… Nors ir žinau, kad viskas priklauso nuo manęs, ir kad turiu keistis pati, kad pasikeistų jis, ir kad dar visi tie bla bla bla, bet… Man atrodo, kad aš viską veikiu su gera muzika ir vos tik pareinu namo – bam – muzika išsijungia. Ir tarsi gaunu komandą: Gerda – nusimink. Ir viskas vniauuuuu žemyn ir nupilkėja…
– Tu paminėjai, kad Marius sureagavo į tavo sąrašą ir tikrai stengiasi.
– Taip, bet aš vis tiek nesijaučiu laiminga. Aš taip myliu save tokią, kokia esu per repeticijas. Aš taip gerai jaučiuosi darbe, kad net pati sau patinku. Draugės… na, su jomis juk irgi būna visko, bet aš… aš kalbu, jos kalba, mes dalinamės ir ten būna krūva jausmų. Jausmai apie tai, apie ką kalbam. Jausmai tuo metu, kai esam visos kartu. Gal aš nebejaučiu jokių jausmų būdama su Marium? O siaube! Taip! Girdi, ką aš kalbu?! Aš nebejaučiu nieko, kai esu su Marium… Kažkokia visiška apatija jam, o mintys būnant su juo – tik apie poilsį, vakarienę ir kitos dienos veiklas… O siaube, tikrai… kur mano jausmai?

Man gera su tavim, kai… man gera su savim

Mylėti partnerį – tai pirmiausia mylėti save tokį, koks esu su juo ir dėl to mylėti jį. Man gera su tavimi – tai tiksliausias stipraus tarpusavio ryšio apibūdinimas. Kai mano jausmas šalia tavęs yra toks geras, kad norėdama jį jausti dar ir dar kartą aš noriu su tavimi būti. Jei aš nuolat užsiimu detektyvu kur tu buvai, su kuo buvai, nuolat įtarinėju, vis kuo nors abejoju ir kažkur kažką vis gaudau – ar aš tikrai tokia sau patinku? Įsivertinimui susimąstau: kokia mane šie santykiai paverčia ir ar aš tuo džiaugiuosi?

Kokią save matau dar po metų, jei tapsiu dar labiau tokia, kokia su tuo žmogumi esu šiandien? Dar labiau paaugsiu ar dar daugiau pagausiu? Ir svarbiausia – ar viso šito aš tikrai noriu?

Jei myliu save tokią, kokia esu su tavimi, aš myliu tave tokį, koks tu esi su manimi. Net ir po 3 metų? Po 5? Po 12 ar 23? Santykiai turi savo etapus ir eigą, meilė – vis kintančią formą ir savitą raidą. Ar tai reiškia, kad aš krykštauju iš laimės vos tave pamačiusi? Po 10 metų… aš moku krykštauti kitaip ir matau, jei tu krykštauji kažkaip ne taip.

Aš krykštauju iš laimės tau pasakodama apie dalykus, su kuriais šiandien gyvenau. Krykštauju iš laimės, nes šalia tavęs juos galiu išgyventi dar kartą ir tu manęs su susidomėjimu klausaisi.

Aš užmiegu šalia ir vis dar krykštauju savo viduje. Man gera su tavimi, nes aš krykštauju sau. Tavo suteikta erdvė man krykštauti garsiai ir krykštauti tyliai priverčia mane džiaugtis viduje. Ir dar kartą įvertinti tave. Man gera su tavimi.

Tai kaip aš čia dabar jaučiuosi?

Meilė – tai jausmas, mylėjimas – procesas. Jei Sigutė iš pat pirmo žvilgsnio įsimylėjo Vytuką, o Vytukas pažintį su ja pradėjo nuo žodžių: „Pamatysi, tu būsi mano žmona“ – tai dar ne gerų santykių garantas. Jei jie gražiai draugauja jau 7 metus – tai dar ne „ilgai ir laimingai“. Geri faktai tiesiog savaime negarantuoja po jais gulinčių malonių procesų.

Pradžioje Vytukas ir kavą į lovą atnešdavo, ir iš darbo pagrobęs šampanui prie jūros nusiveždavo, o dabar dažni rytai prasideda nuo: „Greičiau, Siga! Aš per tave vėluosiu, vėžly tu!“ Sigitai nuoširdžiai nusibodo negatyvus Vytas, todėl kelis kartus pabandžiusi pasiūlyti jam daugiau ilsėtis, mažiau dirbti ir pagarbiau su ja kalbėtis – ji nusprendė nebesistengti dėl jo ir tiesiog gyventi. Po pusės metų bendravimo be pastangų, apie kavą į lovą Sigita skaito tik savo mėgstamiausiuose romanuose, o Vytas vis dažniau renkasi futbolą su draugais nei vakarienę su ja.

Ar aš tebemyliu? – klausia savęs moteris. O ar yra už ką? – į klausimą klausimu jai atsako savo pačios širdies balsas.

Meilė, kaip ir bet kuris kitas jausmas, yra nepastovi. Mylėjimas – tai procesas, kuris reikalauja ne tik mėgautis partnerio duodamomis gėrybėmis, bet ir įpareigoja duoti pačiam. Jei daug duodi – tai daug ir gauni. Jei daug duodi, bet negauni… kam duodi? O gal ne tam? O gal nereikia? Įsimylėjimas – aštrus, mylėjimas – ramesnis. Kaip ir bet kuris procesas, mylėjimas irgi turi savų kalnų ir nuokalnių. Tai – treniruotės. Kai kartais pavyksta puikiai, kartais labai tingėjau, bet gerai, kad padariau, o kartais – einu per kančią, nes reikia. Bet iš tikrųjų nėra reikia, nes daug efektyviau, kai noriu.

Jei imu kelti sau klausimą, ar mano jausmai atšalo – gali būti, kad taip ir yra. Bet tai – dar ne nuosprendis, tai – galimybė. Tada galiu pažaboti visas savo smegenų ląsteles, kad išjudinčiau savo jausmus ir išprovokuočiau aštresnius jo jausmus man.

Galiu bandyti organizuoti bendrą laiką vienaip, galiu kitaip ir viena akimi žiūrėti į jį, kita – į save: tai kaip aš čia dabar jaučiuosi?

Kuo aiškiau kalbėtis

Jei mano jausmai tik laikinai išėjo, bet dar ne visai atšalo – jaučiu, kad kartu būti labiau noriu, nei nenoriu. Tada tyliai, žinodama dvejones savo viduje, aš noriu daryti daugiau, kad santykiai klostytųsi geriau.

Arba ištraukiu visas kortas ir atverstas išdėlioju tiesiai jam prieš akis ant didžiojo stalo:
– Žinai, Vytai, jaučiu, kad mano jausmai tau atšalo. Bet aš nenoriu, kad taip būtų ir esu pasiruošusi padaryti viską, kad mudu vėl taptumėme artimi, kaip anksčiau.
Vytui išgirsti tai gali būti labai nemalonu, bet aiškiai suvokdamas padėtį jis gali svariai prisidėti prie Sigitos jausmų sušilimo arba atšalimo pastiprinimo.

– Žinai, miela mano Sigute, tą patį aš jaučiu jau gerus pusę metų. Metam viską, pasiimam kelias savaites atostogų ir skrendam į Tenerifę meilės žadinti? – intriguojančiu pasiūlymu nustebina Vytas.

Ar aš tebemyliu? Kažkurią akimirką sudvejojau, tačiau procesas pajudėjo ir aš vėl – į kalną. Ar aš jį nuvilsiu, jei nebemylėsiu? Nenuvilsiu, nes apie tai aiškiai kalbėsiu.

Ir tai nebus mano paslaptis apie tave, tai bus mūsų padėtis apie mus. Jei santykius kuriu su tavimi, tai ir šylu, ir šąlu bendrame burbule su tavimi kartu. Nes jau žinau: mylėti – tai procesas. Su visais kalnais ir nuokalnėmis.

Santykiai abejotini tampa tada, kai Sigutė graudžiai prašo Vytuko (arba atvirkščiai) pagalbos su tuo bendru akmeniu į kalną, o Vytukas tik ramiai pypkę papėdėse muša – nei jis kalną mato, nei jam jos akmuo sunkus. Tada gal nebe taip ir baisu tą partnerį nuvilti? Tada gal ne taip ir neaišku, ką aš čia su juo veikiu?

Ilgai ir laimingai didžioji paslaptis

Poros santykiai – kaip birus pajūrio smėlis saujoje. Jei laikysi delną visiškai atleidęs – smėlį išpūs ir išbarstys įvairūs vėjai. Jei saują laikysi per stipriai suspaudęs – smėlis kaip įmanydamas veršis pro pirštų tarpus ir byrės tol, kol saujoje likęs suspaustas gniužulėlis nebebus vertas taip stipriai jo laikyti. Nei per daug suspaudęs, nei visiškai atleidęs – kai išoriniam smėliui leidi natūraliai byrėti, bet jauti, kad vidinis smėlis yra saugiai įsitaisęs delno vidury. Ir nei jis byra, nei jis stingsta – jaukioje saujoje smėlis pavydėtinai laisvai kvėpuoja.

Komentarai (7)

  • Rugilė

    Kiekvieną kartą pamačius, kad tekstas yra šios autorės, iškart galima nusiteikt super geram skaitalui!! Visada tinkamas kiekis juoko ir jautrumo <3

    reply
    • Vida

      Pritariu, tikrai malonu ir įdomu išvysti naują straipsnį. Dažnai susimastome apie savo santykius su mylimuoju, kai saujoje jau tik kelios smiltelės…

      reply
  • Aušrinė

    “Ar teisinga man ant jo pykti, kad jo tikslas – ne tas pats vanduo?” Story of my life..

    reply
  • Lina

    Vienas geriausiu straipsniu so far! Nebegeda komanda, esate saunuoliai! aciu jums!

    reply
  • Staselė

    Kiekvienas šios autorės straipsnis maloniai nustebina parinktais epitetais ir sutuaciniais postringavimais. Linkiu sėkmės “Nebegedai” plečiant komandą.

    reply
  • Laura

    Labai geras, visom prasmėm, ir reikalingas tekstas! Ačiū. Nesustokit!

    reply

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.