Tekstas: psichologė Karolina Gurskienė
Iliustracija: Greta Cibulskaitė

Ar aš pakankamai žmogiškas, jei įsimyliu kitą asmenį, nors mano statusas – „in a relationship with Virgis for 10 years“? Ar aš pakankamai myliu save, jei sau nebekeliu klausimo „o kur mano šeiminė laimė ir skambus juokas susitikus?“ Atsakau: ai, aš pripratau. Pripratau prie situacijos, pripratau prie spengiančio fono – bzzzz… Kai kaip ir nevyksta nieko blogo, bet ir nevyksta nieko gero. Tik toks bzzzz… Vis tyliai paklausiu savęs: bet tai kam man tai? Ir greit sau atsakydama stengiuosi daugiau apie tai nebegalvoti. Ai… nėra man nei gerai, nei blogai, viskas čia normaliai…

Dar kartais pasikalbu su mama apie tai, kad aš kaip ir nelabai laiminga, kaip ir nelabai myliu, ir kaip ir vystu šiuose santykiuose. Bet į jos atakuojančius klausimus apie tai, kas man yra, juk Virgis nei geria, nei muša, nei pas mergas vaikšto, logiško paaiškinimo irgi kaip ir neturiu. Gal tikrai su manim kažkas negerai? Gal man susitaikyti su tuo bzzzz ir apsimesti, kad tai ne spengimas, o muzika? Bet šokti į šitą taktą irgi ne kažką… Bzzzz vis tiek lieka bzzzz, ir joks jis tam-ta-da-dam, kad ir kaip to norėčiau.

Kai nesinori laukti, kol mirtis mus išskirs

Kai mergina įsimyli būdama 16-os ir po to įsimyli būdama 30-ies, tai jau skirtinga meilė nei buvo 16-os, ar ne? Ta pati mergina, būdama 40-ies, turi dar kitokį paveikslą, ko ji nori iš gyvenimo ir partnerio. Meilė nėra pastovi, ji gali kisti pagal besikeičiančias mūsų vertybes.

Jeigu būdama 16-os mergina įsimylėjo vaikiną, kuris elgiasi laisvai ir laužo taisykles, tai buvo jos to meto pasirinkimas. Ir ji naudojosi pačiais geriausiais įrankiais, kuriuos tuo metu turėjo, kad išsirinktų sau tinkamiausią partnerį. Vėliau ji bręsta, keičiasi jos mąstymas, keičiasi vertybės ir norai. Būdama 20-ies ji supranta, kad ji pasikeitė, o jos vaikinas – ne, jie aptaria tai, tačiau jų požiūriai visiškai nebesutampa. Ir čia iš kažkur atsiranda kitas vaikinas, kuris atitinka jos naująją vertybių skalę, todėl ji išsiskiria su buvusiuoju ir pradeda santykius jau su kitu ir kitokiu. Vėliau nutinka tas pats – branda, asmenybės kaita, praturtėjęs mąstymas ir vėl kitoks požiūris į pasaulį – žmonės pasikeitė.

Todėl per daugelį bandymų ir pokalbių jiedu išsiaiškina: santykiai ėmė labiau varginti nei džiuginti, tad mums nebe pakeliui. Jai jau norisi šeimos, o jam dar norisi fiestos, jai nebepatinka tai, o jam būtent ir pradėjo patikti tai, todėl jie išsiskiria.

Ir galbūt būdama 25-erių, ji pradeda santykius su dar vienu vyriškiu, kuris tuo metu atitinka jos gyvenimo vertybes.

Ir tada ji prisiima atsakomybę už visą savo gyvenimą ir prisiekia sau ir jam, maždaug 65-iems metams į priekį, kad jiedu visą gyvenimą mylės ir gerbs vienas kitą. Ir jie myli ir gerbia abu vienas kitą.

Bet kas vyksta su tais, kurie gerbti nustoja? Arba nustoja keistis ir tampa sumedėjusio požiūrio „toks jau aš esu“ kategoriškais išpažintojais? Ar kita pusė vis tiek privalo gerbti ir mylėti, kol mirtis juos išskirs?

O gal geriau nelaukti mirties ir pačiam prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą? Ir jau dabar? Nelaukiant tyliai, kol kažkas nutiks ir tai kažkur kažkaip kada nors išsispręs.

Tad jeigu būdama nelaiminga ilgalaikiuose santykiuose ir būdama 35-erių mergina sutinka vyrą, kuris turi 40 savybių, kurios jai patinka, kai jos sutuoktinis turi tik 7 savybes, kurios jai patinka, ir jis nieko nežada keisti, nes „toks jis jau yra“? Ar ji turi tenkintis tokiu „vos šiltu“ gyvenimu? Iki kažkurio iš jų mirties? Ar statusas „šeima“ turi būti saugomas savaime, vien dėl skambesio, o su pūvančio vidaus kvapais ir skoniais reikia visam gyvenimui susitaikyti?

Etiketė „šeima“ neturėtų būti svarbiau nei iš tikrųjų būti laimingam. Tad, visiškai natūralu ir žmogiška, jei būdama 35 metų aš įsimyliu kitą vyrą ir jau nebenoriu būti „in a relationship with storžievis abejingas Virgis for dar dešimt years“. It’s life and it’s true.

Skyrybos vardan pyrago, arba ilgamečiai trupiniai

Skyrybų skausmas visada yra aštrus ir daužantis. Jei paliko mane – sudaužė staigiai, jei vis ruošiuosi santykius nutraukti aš – mėtau ir daužau save lėtai, kol pataikau ir… vis tiek sudūžtu. Abiem atvejais skausmingai, abiem atvejais laikinai, abiem atvejais – naujam gyvenimui. Skyrybos – ne nuosprendis, tai – galimybė.

„Kartais jaučiuosi kaip trapaus stiklo vaza. Kažkada buvusi graži, spindinti ir taip traukianti aplinkinių akis. Stiklas tada buvo švarus ir blizgėjo, o saulei pašvietus išsilaužydavo tokios spalvos, kad net pati vaivorykštė galėjo pavydėti. Bet juk vazos grožis labai priklauso nuo jos naudojimo – kur ji stovi, kiek šviežias vanduo jos viduje, kaip dažnai jis keičiamas ir kokios gėlės merkiamos. Ir ar išvis merkiamos… O ką džiugina nučiupinėta vaza, kuri pastatyta giliai spintoje prie ąsočių, atsarginių stiklinių ir kitų rakandų, kurie ištraukiami tik per šventes? Nei kitiems ji matoma ar graži, nei pati sau ten giliai užmiršta tamsoje. Ji ten liūdnai tūno ir laukia progos, kol ją prisimins arba reikalui esant pasirinks. Nei gerai jai, nei blogai. Ai, viskas jai normaliai“.

Kažkada supratau: nebenoriu būti pasirinkimu. Noriu pati spręsti, ko noriu, noriu rinktis tai, ką noriu, manęs nebetenkina gyvenimo trupiniai. Man reikia viso pyrago! Nebenoriu būti vaza tamsioje spintoje, kurią pamato tik tam tikromis progomis… Nusprendžiau skirtis.

Po tiek metų bendro gyvenimo kartu aš… nusprendžiau skirtis. Ir mano trapios stiklo vazos figūra sudužo į tokius šipulius, kad jau maniau niekada gyvenime „nebesusirinksiu“. Buvo labai sunku ir dar ilgai atakavau save klausimais, ar tikrai pasielgiau teisingai. Bet aš susirinkau. Šiandien mano trapios vazos figūra nebe tokia ir trapi. Viduje vanduo pakeistas ir jis vėl gyvas. O į nučiupinėjimus ant stiklo mano partneris reaguoja jautriau – ne įkišdamas vazą į tolimiausią kampą, kad įkyriai neskambėtų, bet pavalydamas ten, kur dėmės man užstoja saulę. Dabar man gerai, nes „viskas normaliai“ man buvo mažai. Aš noriu viso pyrago!

Ar investuoti vis dar apsimoka?

Dviejų žmonių santykiai – tai sąveika. Atsakomybę už jų kokybę neša abu partneriai. Kokybiškų santykių kūrimas – tai brangi investicija. Tam reikia skirti laiko – prioritetinio laiko, kai metu visus darbus dėl tavęs ir pasikalbam, o ne atvirkščiai – pasikalbėsim penktadienį vakare, nes aš dabar užsivertęs darbais. Tam reikia skirti nenutrūkstamo bendravimo – tik žinodama savo mylimojo dienas, galiu suprasti, kuo ir kaip jis gyvena. Tai jausmų investicija – kai matydama liūdnas jo akis ar nerimą, nepalieku jo susitvarkyti pačiam. Aš esu su juo, nes jis man reikalingas visoks ir su viskuo. Ir neatstoju net jei jis ir užsidaro. Aš brandžiai laukiu, kol „atsidarys“. Jam blogai ir aš investuoju savo laiką ir jėgas tam, kad jam padėčiau. Nes man iš tikrųjų rūpi, ne tik taip sakau. Jei susipurvina jo vazos stiklas, aš jį blizginu ir gaudau saulę tol, kol vanduo viduje sušyla ir jam ateina noras jį pakeisti.

Bet jeigu ne? Tai irgi informacija. Arba „Gerai, nuo rytojaus pradedu investuoti daugiau“, arba „Kodėl aš, pffff, tegul jis pirmas“. Kokia tokių santykių perspektyva 5 metų laikotarpyje? Arba pagaliau sužydau, arba galiausiai nuvytau. Viskas gerai tampa tada, kai mes to patys užsinorime.

P.S. Susikrauti daiktus ir pabėgti galima visada. Trys čimodanai (arba trys fūros) daiktų ir per duris į kitą būstą. Galiu tai padaryti šiandien, galiu palaukti, kol praeis Kalėdos, galiu tai padaryti po Valentino dienos. Tam galimybę turiu visada, nors kai pagalvoju – kartu ir niekada tam neatrodo tinkamas metas. Nutraukti santykius laikas tada, kai jaučiu, kad dėl geresnės jų kokybės padariau tikrai viską.

Laisvės kvapas, arba basa senamiesčiu

Skyrybos nėra pralaimėjimas, tai – tiesiog judesys. Kai nusidėvėjusius batus pakeičiu kitais, sakau „Turiu naujus“, bet ne „Pralaimėjau senus“. Jei atsisakau senųjų batų, nes jie suplyšo, yra nebesutaisomi ir tapo nebepatogūs avėti – kad ir kiek toli su jais nuėjau, kad ir kiek daug jais avėdama pamačiau – suvokiu, kad atėjo metas pasikeisti.

Galiu keisti naujais, galiu vaikščioti išvis be jų, bet vaikščioti su nepatogiais nebenoriu, nes kam? Juk suvaržyti batai spaudžia pėdas! Nors laikui bėgant ir gali pasirodyti, kad pasimuisčiau, lyg ir visai patogu, gal ir „Ai, dar bus gerai“… bet juk protu puikiai suvokiu, kad tik tiek darant, nebespaus labai trumpai – ir vėl tas pats jausmas, ir vėl tas pats skausmas. Prisirišimo jausmas dėl ilgalaikio keliavimo kartu išprovokuoja neadekvačių baimių mintį: „Tai kaip aš dabar be tų batų, kai tiek metų juos aviu“.

Bet metų skaičius čia nebūtinai teigiamai koreliuoja su maloniu keliavimu. Jei didėjant metų skaičiui mažėja pasitenkinimas patogumu – neturiu su tuo susitaikyti. Tai mano pėda, mano kelionė ir tai – tik batai!

O gal dabar tas metas, kai noriu kurį laiką pasivaikščioti išvis be batų? Kvepianti laisve ir basa praeiti šurmuliuojantį senamiestį, pakeliui atsisėsti ant suoliuko priešais saulę ir mataruodama murzinomis pėdomis valiūkiškai suvalgyti ledų? Niekas niekam nenutinka šiaip sau. Matyt, atėjo metas kaitai.

Kaip surinkti save po skyrybų?

Skyrybų skausmas turi daug spalvų. Tamsiausiais atspalviais nusispalvina tų žmonių dienos, kuriems partneris buvo visas jų gyvenimas. Jei aš aplink save turiu veiklų, kurios man svarbios, hobių, kurie mane džiugina, pažįstamų ar draugų ratą, su kuriais man gera, tada, išsiskirdama su Virgiu, aš prarandu Virgį.

Antraip, jei mano visas gyvenimas buvo Virgis, jo kruopščiai išlygintos kantuotos kelnės ir tinkamos temperatūros kotletai vos jam įžengus pro duris, išsiskiriu su Virgiu ir kartu su savimi jis išsineša visą mano pasaulį.

Kam man dabar čirškinti kotletus ir kieno kelnes lyginti, kai nieko kito be darbo ir jo, daugiau aš kaip ir neturiu? Arba aš prarandu partnerį, man skauda, bet turiu penkias veiklas, kuriomis užsiimdama esu priversta nukreipti savo mintis. Kai kelnės ir kotletai – priešingai – mintimis mane grąžina vėl atgal pas jį.

Nors iškart po skyrybų liūdesys ir melancholija yra visiškai natūralūs jausmai, juos galima sušvelninti, o tą visą nemalonų laikotarpį sutrumpinti. Labai sunkiai skyrybas išgyvenantiems žmonėms rekomenduojama kreiptis į psichologą. Mūsų psichika yra gana trapus dalykas, tad jei sunkumas ir liūdesys užsitęsia per ilgai ir jaučiate, kad nebesusitvarkote su tuo patys – lengvėkite su specialistu. Jei jaučiate, kad liūdna ir keista, tačiau turite motyvacijos veikti, taip ir padarykite.

Nauji batai – nauji tikslai

Visų pirma, nauji batai – naujas gyvenimas. Išsikelkite sau naujus gyvenimo tikslus. Galbūt kažką jau seniai norėjote padaryti, bet vis pritrūkdavo laiko? O gal norite kažko naujo išmokti? O gal kažkas labai erzina, bet vis nesiimate to keisti? Atsakingai prisėskite ir viską raštu ir papunkčiui išdėstykite sau ant balto popieriaus lapo. Juk dabar ir verčiamas naujas gyvenimo lapas, ar ne? Tai kaip be plano? Kai baigsite sąrašą, kad tikslai būtų ne tik eiliniai pezalai, prie kiekvieno iš jų prirašykite terminą – nuo kada pradėsite arba iki kada juos įvykdysite. Tai galėtų atrodyti maždaug taip:

1. Išmokti groti fortepijonu. [Pradedu nuo kito mėnesio 1 dienos]
2. Patobulinti rusų kalbą. [Parsisiųsti programėlę iki šios savaitės pabaigos]
3. Išmokti prancūzų kalbos. [Susirasti kursus ir užsirašyti iki šio mėnesio pabaigos]
4. Išsilaikyti motociklo teises. [Vasaros pradžioje jau turėti]
5. Pradėti šokti pramoginius šokius poroje arba argentinietišką tango. [Pradedu nuo kitos savaitės]
6. Pradėti ruoštis vasarai ir maudymkei – vakarais padaryti po 100 atsilenkimų ir 30 atsispaudimų. [Nuo šiandien (blin, kaip greit!!)]
7. Kūno masažas. [Kiekvieną paskutinį mėnesio penktadienį]
8. Įstoti į doktorantūrą? [Dar pagalvosiu. Bet gal dar ir per šią stojimų sesiją…]
9. Nubėgti maratoną. [Šią vasarą]

Ir viskas. Yra tikslai, yra planas – pradedu veikti. Nuo dabar, ne nuo ryt – nes liūdna jau šiandien, o linksmiau bus tik ryt. Kai mintis nukreipiu ne į savigailą ar į buvusio gyvenimo analizę (jau 47-ą kartą), pradedu jausti, kaip praeities šešėlis ima blukti.

Jei visą savo energiją ir laisvą laiką atiduodu savo tikslų siekimui ir kompetencijų didinimui, netrukus pajaučiu, kad motyvacija veikti yra akivaizdžiai stipresnė už norą pasėdėti ir dar kartą pagalvoti: kažin, ką šiuo metu veikia Virgis ir ar tik ne su Dalia jis dabar susirašinėja?

Ir jūs tik pagalvokit, jei per ateinančius metus įvykdau tuos visus devynis punktus, tai jau yra kuo didžiuotis, ar ne? Wow, aš motociklu atvarau į doktorantūros paskaitas ir per pertrauką ekspromtu užgroju fortepijonu, stovinčiu universiteto fojė. Vakare skubu į repeticiją – tobulinti argentinietiško tango judesių su naujuoju savo partneriu, mmm… ir šokis, ir jis kelia laaaabai malonius jausmus. Ir dar! Jau kitą savaitę su savo ryškėjančiu presu skrodžiu senamiestį maratonui pažymėtais keliais.

Atsigulu į lovą ir pagalvoju: „Eina sau! Šiandien gerai pavariau! Padariau viską, ką planavau – didžiuojuos savim!“

Aš didžiuojuos savim, nes tą jausmą kiekvieną vakarą pati sau pasidarau. Dėl visos, kiekvienos pilnos dienos. Nes jei pats savęs nepakutensi, tai… niekas taip gerai ir neprajuokins.

Tau taip pat gali patikti šis SULTYS epizodas: Kaip gyti po skyrybų