Krepšelyje nėra produktų.
Pylimo g. 5-4, LT-01117 Vilnius
Kai visai nebenori mylėtis
Nuotraukos autorius: Akvilė Bukauskaitė
Kurį laiką kamavau save klausimu: ar aš aseksuali? Šį terminą radau, kai labai reikėjo kažkaip pateisinti savo tuometiniam partneriui dingusį seksualinį potraukį.
Tokioje situacijoje atsidurti yra klaikiai nemalonu – jauti partnerio nebylų spaudimą, su klausimu: „kada mylėsimės?”, tuomet pradedi pamažu matyti, kaip krenta jo pasitikėjimas savimi ir jis visą problemą apipina aplink savo asmenį: „kažkas su manimi negerai, dėl to ji su manimi nesimyli.” Daug beprasmių ginčų, ašarų, bandymų mylėtis, sustojimų ir…
Atsiduri google, bandydama surasti sau diagnozę. Kartais mūsų gyvenimas palengvėja, kai galime savo būsenai prilipdyti etiketę. Taip aš sau priskyriau aseksualumą. Aseksualūs žmonės nejaučia jokio lytinio potraukio. Jie gali kurti romantinius santykius, mylėti, prisirišti, bet seksas jiems svetimas. O! Taigi čia visiškai apie mane, pagalvojau. Ir man palengvėjo.
Minutei.
Kartais mūsų gyvenimas palengvėja, kai galime savo būsenai prilipdyti etiketę. Taip aš sau priskyriau aseksualumą.
Ką daryti, jeigu būdamas poroje, supranti, kad esi aseksualus, o tavo partneriui vis dar reikia sekso? Atnaujinti ištikimybės sampratą? Atleisti vadeles? Kaip toliau gyventi pasaulyje, kur tiek daug visko yra apie seksą, aseksualiam žmogui? Tokie klausimai man nedavė ramybės.
Aš net nežinojau, kur kreiptis. Pas ginekologę? Kalbėjau apie tai su savo psichoterapeute, ji mane patikino, kad tikrai nesu aseksuali ir visa tai yra tik etapas. Bet šis etapas neketino baigtis.
Klausiau patarimo šia tema jogos mokytojos, ji man rekomendavo daryti daugiau meditacijų, kuriose aš susikoncentruočiau į savo seksualumo čiakrą. Dažniau save palepinti, netaip skubėti, nežiūrėti į dienas, kaip į varnelių dėliojimą dienyne, skaniai valgyti, mėėėėgautis. Ir tame tikrai yra tiesos! Kai pradėjau atsigręžti į save, pirkti sau mielų rūbų, valgyti godžiai, skaniai ir nejausti dėl to kaltės, judinti kūną, šokti, dainuoti, aš tikrai pradėjau jausti daugiau gyvenimo džiaugsmo, bet… potraukis negrįžo.
Potraukis negrįžo iki pat mūsų santykių pabaigos. Santykiai nutrūko ne dėl to, bet galbūt, ir tai galėjo prisidėti. Turbūt žinot, kad, kai nutrūksta santykiai, tai prisimeni ir visus nešvarius puodelius kaip svarią skyrybų priežastį.
Nutrūkus santykiams, mano potraukis grįžo. Aš turėjau nuostabių seksualinių patirčių ir supratau, kad nesu aseksuali. Mintyse viskuo apkaltinau buvusį partnerį ir gyvenau toliau.
Kai pradėjau kurti kitus ilgalaikius santykius, po tam tikro periodo jausmingo ir pasakiško mylėjimosi mane vėl ištiko aseksualumo fazė. Dvasinga draugė guodė: „Tavo sąmoningumas tiesiog auga, tau nebereikia tų žemiškų dalykų.”, kita draugė sakė: „Tai – tik etapas.”, partneris irgi nesinervino, bet virš mūsų pradėjo kyboti tas nebylus klausimas: „kas ne taip?”
Ir tuomet aš nustojau laukti, kad kažkas man duos teisingą atsakymą, kuris „pataisys” mane. Aš ėmiau pati ieškoti. Iš pradžių, perskaičiau danų seksologės–terapeutės Ann – Marlene Henning knygą „Meilės praktika”. Ten ji aprašo pas ją apsilankiusių porų seksualines problemas. Galima atrasti savo vieną ar kitą bruožą jos apibūdinamuose veikėjuose. Knygoje ji dalinasi sprendimo būdais ir
patarimais. Ši knyga mane įkvėpė ateiti pas savo partnerį ir pasakyti:
– Let’s talk about sex.
Mes aptarėme tai, apie ką niekada nesame kalbėję: ką reiškia seksas man ir jam, kas jam patinka, koks tempas, kokio pobūdžio lytėjimas, ką jis norėtų išbandyti, kaip jis jaučiasi mylėdamasis su manimi, kalbėjome apie tai, kas man patinka, ką norėčiau keisti ir panašiai.
To pokalbio metu sužinojau tokių dalykų, kurių nebuvau girdėjusi per visą mūsų draugystę! Kaip kvaila, kad dažnai santykiuose mes tikime telepatijos galia. Kartais tikimės iš partnerio, kad jis mums padarys kažką malonaus, bet ką ir kur, – nežinome net patys.
Aš supratau, kad moterų kūnas yra labai jautrus instrumentas, kurį prisijaukinti gali tik meistras. Visų pirma, pati moteris turi būti tas meistras – perprasti, pažinti savo kūną, išgirsti jo poreikius bei signalus (masturbacija – vienas iš esminių būdų), o ne brukti į save per prievartą tai, ko kūnas atsisako.
Jeigu sunku pradėti atvirą pokalbį apie seksą, visa tai galima daryti žaidimo forma. Būtent tam sukūrėme kortas poroms „Mudu“. Jos skirtos partneriams, norintiems daugiau sužinoti apie vienas kito intymų gyvenimą: slapčiausias erotines fantazijas, poreikius miegamajame ir kitas tokio pobūdžio temas. Kiekviena kortelė turi atskirą klausimą, kuris sukelia ilgas, bet labai svarbias diskusijas, padedančias pagerinti poros seksualinį gyvenimą.
Visų antra, ji turi apmokyti savo partnerį (-ę) to, ką pati pažino ar atrado. Na, arba galima visada žaisti aklą vištą… jeigu patinka.
Svarbiausias dalykas yra tai, kad, man atrodo, aš prisikasiau prie savo aseksualumo fazės priežasčių.
Santykių pradžioje, kai veikia visi tie hormonai, kai sukyla aistros, kai klesti pastangos vienam kitą pradžiuginti, nustebinti, sugundyti, – mylėtis nėra sunku. Bet, kai visa ši šviežumo vėtra aprimsta, įsivelia buitis, žmogus, dėl kurio tiek stengeisi, tampa savaime suprantamu objektu tavo kasdienybėje… Galiausiai, būsiu atvira, kai mintinai išmoksti jo galimus judesius sekso metu, išvis išnyksta spontaniškumas ir netikėtumas… vien mintis apie seksą kelia nuobodulį.
Tuomet aš atradau nuostabų žodžių junginį: seksualinis gyvenimas. Tai nėra vien lytinis aktas, tai nėra vien tik orgazmas, o tai yra visas gyvenimas – įvykių, veiksmų, aplinkybių kombinacijos, išsidėliojančios kasdienybėje.
Supratau, kad tokia situacija, kai ryte teištari vienas kitam pusę lūpų: „Labas rytas” ir nusisukus atskirai paskrolini telefonus, manęs negundo. Skubus pusryčiavimas, išsiskirstymas į darbus, diena, kupina rūpesčių, darbų, automobilių signalų, baimių ir džiaugsmų, tuomet nuovargis… lova ir partnerio viltingas žvilgsnis: „Mylėsimės?” Na, nelabai.
Skubus pusryčiavimas, išsiskirstymas į darbus, diena, kupina rūpesčių, darbų, automobilių signalų, baimių ir džiaugsmų, tuomet nuovargis… lova ir partnerio viltingas žvilgsnis: „Mylėsimės?” Na, nelabai.
Supratau, kad man reikia emocinio, fizinio kontakto dienos metu. Man reikia prisilietimų. Man reikia, kad mane glostytų ne dėl to, kad tikisi iš manęs paskui kažką gauti, o glostytų, nes tiesiog mane glosto. Man reikia kūrybos. Ir joje turime dalyvauti dviese.
Seksas, kuris turi vieną rezultatą ir tikslą – orgazmą man neįdomus. Seksas, kuris rodomas porno, man neįdomus. Tuomet ėmiau klausti savęs: o kas man įdomu?
Paklausk savęs – o kas tau įdomu?
Mano seksualinis gyvenimas atspindi mano santykį su savimi – ar aš esu savo svajonių moteris? Ar aš šiandien elgiuosi su savimi ir savo gyvenimu taip, kad imu save įsimylėti? Ar man gera savyje ir savo gyvenime?
Tuomet atsisuku į partnerį – kokia partnere noriu jam būti? Kodėl aš jį kontroliuoju? Kaip išmokti priimti jį tokį, koks jis yra? Mylėti ir mėgautis jo buvimu?
Atsisuku į mūsų santykius: ką šiandien galėtume dėl savo santykių padaryti tokio, kas leistų mums abiems juose jaustis geriau? Bent mažu trupinėliu? Galbūt atidėti telefonus į šalį dviems valandoms, šeštadienį praleisti tik dviese, pagaminti vakarienę kartu, paprašyti, kad partneris pravestų mankštą, nueiti į filmą, o vėliau ilgai diskutuoti, eiti kartu į žygį, išbandyti naują restoraną? Duokime vieni kitiems galimybę.
Be to, medicinos studentės Nina Brochmann ir Ellen Stokken Dahl savo knygoje „Žemiau kaklo” apie geismą rašo:
„Vokiečių tyrimas atskleidė keletą įdomių dalykų. Santykių pradžioje ir vyrai, ir moterys turi vienodą lytinį potraukį ir tokį patį intymumo ir artumo poreikį. Ir tada atsitinka šis tas keisto. Vyrai net ir po trejų metų vis dar nori tiek pat sekso, bet moterų lytinis potraukis dramatiškai sumažėja praėjus metams nuo santykių pradžios. Trys iš keturių moterų sutiko, kad pirmaisiais metais joms dažnai norėjosi sekso. Po trejų metų – tik vienai iš keturių.”
Taip pat jos priduria:
„Moterų geismas pirmiausia gyvena galvoje. Mums neužtenka pamatyti lovoje gražų asmenį tam, kad sudrėktume. Mums reikia daugiau. Reikia, kad būtų stimuliuojamos mūsų smegenys, o ne lytiniai organai. Štai kodėl Viagra retai kada veikia moteris. Jei moterų geismą bandysime paveikti tabletėmis, mums reikės sudėtingų stimuliuojančių gudrybių, o tai jau visai kitokio lygmens medicina.”
Tai, kaip matote, lengva nebus, bet net pats Jėzus teigė, kad jeigu belsime, mums bus atidaryta. Tai belskime – į savo smegenis, širdį, gražiąją vulvą ir į savo partnerį.
Jeigu jūsų santykiai šiandien kliba, neskubėkite bėgti. Pabėgę po kelių metų atsidursite panašioje situacijoje kituose santykiuose. Nebėkite ir emociškai – į darbus, pas draugus, į pomėgius. Eikite į partnerį. Klauskite, kalbėkitės, komunikuokite. Krizių sprendimas kartu jus augina kaip asmenis ir kaip porą.
Jeigu jūsų santykiai šiandien kliba, neskubėkite bėgti.
Seksologė Ann – Marlene Henning knygoje „Meilės praktika” apie savo asmeninę patirtį rašo:
„Priėmiau vieną svarbiausių sprendimų gyvenime – išsiskyriau su vyru. Po penkiolikos metų nuo mūsų pirmojo bučinio išsiskyriau su savo vaiko tėvu. Nesmagu sakyti, bet buvau jam neištikima ir jau buvau užmezgusi santykius su kitu partneriu.
Tų ilgai trukusių nuostabių – nepaisant visų sunkumų – meilės santykių pabaiga šiandien man yra puikus pavyzdys, kad daugybė porų ilgai nedaro to, ko reikia, – atvirai nesikalba vienas su kitu. Vietoje to vienas partneris – mūsų atveju tai buvau aš – pasuka trumpiausiu iš santykių vedančiu keliu: susiradau kitą ir įsimylėjau. Man gyvenime taip trūko artumo, šiltų pokalbių ir malonumų, kad ryžausi įskaudinti vis dar tebemylimą žmogų – savo vyrą. Mane galėjusius sulaikyti sąžinės priekaištus visiškai užgožė kito žmogaus įsimylėjimas.”
Taip, kad, pasirodo, gero seksualinio gyvenimo bei santykių svarbiausias įrankis yra liežuvis 🙂 (visom įmanomom prasmėm)
Ar jums būna nesimylėjimo fazės? Kaip tai sprendžiate?
Pasidalinkit savo patirtimi: man@nebegeda.lt
Pasidalinkit savo patirtimi: man@nebegeda.lt
Taip pat jums gali patikti šis tekstas: „Kaip poroje konstruktyviai kalbėtis apie blogą seksą“
Simona
Ačiū, kad rašote ir dalinatės! Labai to reikia <3
Lina
Wow. Atrodo skaitau apie save. Nes jaučiuos kartais taip,kad seksas tik iš reikalo. kad JIS būtų ramus, nes va jau eina antra savaite be TO. Aha, šiandien reikia pasimylėti, o tai jis vėl bus piktas ir nuolat lys. Tai bent pasimylėsim ir bus ramu kurį laiką. Nes kai jis pradeda lįsti, tai visada taip pat ir VISADA žinau, kad lenda nes nori sekso. Šiaip pasiglamonėjimu viskas nesibaigs. Bučiniai irgi tik veda prie sekso, o ne kad tik pasibučiuojam ir baigta. Atrodo ir šnekamės ir sakau kas man nepatinka, jis sako kas jam patinka- ir čia jau gaunasi deadend’as, nes jam patinka daugiau /dažniau sekso, o man- kai jis nepradeda nuo papų grabaliojimo, o norisi daugiau bučinių ir artumo ŠIAIP. Nusiteikimo reikia ne iškart, o vos ne visos dienos! Kartais pavyksta, o kartais nelabai.
Bet džiaugiuos, kad nesu vienintelė tokia.
Kotryna Bass
Sveika, Lina! Labai ačiū už atvirumą. Tikrai nesi tokia viena ir ateityje šiame puslapyje rasi dar daugiau artimų istorijų. Santykiuose svarbiausia šnėkėtis, šiandien ryte kaip tik klausiau Julliet Allen podcast’o, siūlau paklausyti ir tau, gal rasi daugiau atsakymų: https://soundcloud.com/julietallen/041-secrets-of-a-well-fucked <3
Kotryna,
nbgd
L.A.
As irgi Lina, ir situacija ta pati. “Suderejom” 3 kartus per savaite. Turim maza leliuka, 6 men, gal del zindymo, as nebejauciu aistros, ir orgazmo deja irgi, nebegaliu. Gal del kudikio, gal del ko kito… Seksas tapo prievole, zmonos pareiga. Help!… norisi pasikalbeti su kuo nors apie tai, bet neturiu kam…
Gabrielė
Ir man tas pats, googl’inau ir daug, bet taip nieko sau ir nepritaikydavau. Galvojau, kad tikrai kažkas su manim negerai. Ir kai draugas klausdavo kodėl, aš nežinodavau atsakymo. Kaip galiu atsakyt jam, jai pati nežinau atsakymo. Ir kalbėdavom apie seksą, bet tikriausiai per mažai. Perskaičius straipsnį palengvėjo. Ačiū, kad esat! 😉
_lorryn
Drąsiai ir be gėdos galiu sakyti, kad tai esu AŠ!
Nuo praeitų santykių bėgau, nes iš mano pusės nebebuvo jokio sexualinio potraukio savo buvusiam partneriui. Kaip rašoma čia, stengiuosi problema išspręsti bėgdama nuo problemos. Nors dabar nemažai laiko praėjus, viską savo galvoje išanalizavusi, suprantu, kad buvau neviltį ir nežinojau ką daryti. Tai buvo nuostabus žmogus kurį įskaudinau, nors visai to nenorėjau.. Bet nebeverskime lapų atgal. Knygos prasideda ne nuo galo.
Su Dabartiniais santykiais lygiai tas pats… aš galiu myleti, džiaugtis, gyventi, bet sexo atžvilgiu esu šalta. Labai šalta. Mano gyvenime sexo galetu išvis nebūti, bet partnerio atžvilgiu … jam to reikia ir jis to nori. Drąsiai galiu sakyti , kad aš visiškai aseksuali. Ir kuo toliau mane vėl vis traukia prie vienatvės. Norisi neskaudinti…nenuvilti…
Jūsų ( nebegeda.lt) forumas mane stipriai privertė susimąstyti ir ne bėgti, o belsti ir ieškoti savo tikrosios Aš. Tokios kuri pati nori ir mėgaujasi tuo. O ne dėl to, kad reikia… kad nebekibintu, kad ramus būtų. Nuoširdus AČIŪ – Nebegeda komandai! Ačiū , kad atvėrėte man akis. ❤️
Beata Tiškevič
Labai džiugu skaityti jūsų pasidalinimą. Po poros savaičių publikuosime tekstą apie orgazmus – ten bus irgi labai naudingos informacijos. Nemanau, kad reikia sau lipdyti etiketę, kol dar tiek daug neatrastų dalykų. Ir dar, turint minty, kad gyvename visuomenėje, kur šie dalykai labai užgniaužiami, kur tu turi slopinti savo seksualinius poreikius tam, kad būtum „gera”, „dora” mergaite. Tad, kartais mes viso labo gerai atliekame šią užduotį. Dėl to galime taip jaustis. Arba viskas yra kitaip 🙂 Tikiuosi, kad padėsime jums rasti atsakymų! Jei rasit – pasidalinkit, gal ir kitiems padės 🙂
Indrė
Labai puikus straipsnis! Galėtumėt parašyt straipsnį apie saugų seksą nuo A iki Z, nes tikrai ne vieną moterį pažįstu, kuri nori mylėtis, bet bijo pastoti. Gal duotumėt patarimų, kaip įveikt tą baimę
O.
Pritariu! 🙂
A
O aš galėčiau pasakyti visai kitaip iš savo pusės. Kaiptik esu toji “vyrų pusėje”, nes tai aš visada noriu sexo, noriu to kontakto, prisilietimų, bučinių, o mano antrąjai pusei jų nereikia. Sexas “vykdavo” tik savaitgaliais vieną arba du kartus, ir tik tam, kad aš būčiau ramesnė ir “neknisčiau proto” darbo dienomis galiu net neregzti minčių apie tai.. Tiek vakarų praverkta, tiek variantų “kodėl?” išgvildenta.. Net būdavo, kad tiesiog ateidavau ir prašydavau “Ar galėtum su manim pasimylėti?”.. Kalbėjom apie tai milijonus kartu, kaltinau save, graužiau save, as stora, negraži, nemoku suteikt malonumo ir daug visokiu kitokiu kaltinimų, aišku jis tai neigė ir sakydavo, kad su manim viskas gerai. Ir ramybė atejo tik tada kai jis suprato tai, jog man reikia to kūno kontakto, ne orgazmo, ne kažkokių porno nesąmonių, bet tiesiog kai jis pradejo kasdien prieiti, pabučiuoti, apsikabinti, tiesiog sėdėti ir glostyti man koją, be sexo, be jokių kitų minčių, mano širdyje stojo ramybė, aš pradėjau suprasti, tai ką jis man daug kartų bandė pasakyti – jis tiesiog nenori to sexo, ypač darbo dienomis, kai galva perkrauta kitais reikalais, kai pavargęs ir psichologiškai ir fiziškai, dar aš su savo spaudimu, ašaromis ir savęs baudimu visais įmanomais negražiais žodžiais (sunku ganėtinai suvokti, kai ne moteris nenori sexo o vyras).. Dabar tuo uzsiimame retai tačiau tikrai kokybiškai, nebėra tų variantu kur “pasiimk lubrikanto ir pasitepk, padarysim tau sexo”. Sexas mums tapo gražaus vakaro pabaiga, kažkokio tikrai gero įvykio “aplaistymu” ir tiesiog nustojom tai daryti eilinę dieną kada per visas dienos problemas nebegali susikoncentruoti į malonumą ir vienas kito dar gilesnį pažinimą.
Kiki
Aš tokioj pat situacijoj. O gal truputį kitaip, nes nėra taip, kad jis visiškai nenorėtų, bet kai jis nori jis viską daro labai švelniai ir lėtai, o aš neturiu kantrybės ir jeigu būnu pavargus tai tiesiog sakau einam miegot.. O kai nebūnu pavargus ir yra to noro, viskas baigiasi ginčais, nes piktinuosi, kad tik aš rodau iniciatyvą. Kalbėjom apie tai ir jis mano, kad problema tai kad galbūt jam dėl prezervatyvo nėra tiek malonumo, o kitų priemenių hormoninių ar varinės spiralės aš nevartoju. Ir jis manęs nespaudžia, tiesiog susitaiko su to sekso nebuvimu. Bučinių ir apkabinimų trūkumu negaliu skųstis, bet man norisi to spontaniško drabužių nuplėšimo kartais ir tiesiog tai ne jo stilius, daug kartų apie tai kalbėjom.
@a
Labai labai aciu uz Tavo komentara!! As beskaitydama šita straipsnį ir kitus komentarus vis norejau sužinoti ką kita puse galvoja gyvenant su “šaltu” partneriu.
Gal ir aš, jei saviškį tiesiog dažniau apkabinsiu ir pabučiuosiu, bus mažiau spaudimo “eiti iki galo”.
K
Taip pat ir maniškis šalto tipo. Ir ne tik sekso, bet ir prisilietimų, bučinių trūko, kol nepradėjom atvirai kalbėtis apie savo poreikius ir stengtis vienas kitą suprasti ir papildyti.
Daiva
Man šitas tekstas kaip šviesa tunelio gale. Perskaičiau ir ėmiau virpėti iš džiugaus jaudulio – pagaliau viskas tapo aišku, kodėl aš taip nenoriu sekso, kodėl dažniausiai darau tai tik tam, kad vyras būtu geros nuotaikos ir nebūtu įtampos. Net ėmiau lankytis pas psichologę dėl šios problemos. Su vyru atvirai kalbamės, bet abu nesuprantam, kas ir kodėl blogai, kad aš nebenoriu mylėtis. Aš jau pradėjau knistis po vaikystę, ieškoti ten atsakymu. O kas, jei būdama mažamete buvau tvirkinama, bet to neprisimenu ir pan. O paskaičius šį Beatos teksta viskas stojo į vietas. Negaliu apsakyt, kaip man palengvėjo! Su vyru aptarsim šį teksta ir būtinai pasinaudosim patarimais.
Kotryna
O kaip dėl moteriškos viagros ? Vyrai toki dalyka gali naudoti , o moterims draudžiama nors tojios tabletės yra. Po gimdymo dingo ir man noras mylėtis
Emilija
Nors dar esu visai jauna (22m.) ir mano kelionė savo mažinimo link dar labai ilga, bet tai nereiškia, kad šiame tekste aprašytos situacijos negali atsitikti ir man. Apie seksą ir savo kūną kalbu be tabu (tiek su partneriu, tiek su aplinkiniais), bet kalbėk kiek nori, jei žiuri į seksą tik kaip į pareigą ar orgazmo gavimo būdą, situacijas kaip ši bus sunku išspręsti. Su draugu kartu esame virš dviejų metų, dingus potraukiui seksui, maniau, kad gal tai kultūrų skirtumas (jis ne lietuvis), gal aš pasenau anksčiau laiko ar trukdo mano pačios sau susikurtos “geros mergaitės” įvaizdis, ar dar bala žino kas. Tačiau šis tekstas ir komentaruose aprašytos istorijos suteikia daug vilties ir vidinės ramybės, kiekvienai merginai norisi duoti “high five” ir sušukti “yass, gurllll” 🙂 Ačiū už motyvaciją nepasiduodi, dėl savęs, dėl jo, dėl mūsų santykių! Lietuvoje seniai reikėjo grupės žmonių, kurie(-ios!) griautų aplink šias temas sukurtas stigmas. Ačiū!
Moteris
Wow! Sito teksto ir tokios iniciatyvos apskritai labai labai reikejo! Aciu! ❤
Simona
Žinau, kad po gimdymo moterys (ne visos) praranda norą mylėtis. Pradžioje ir vyrui atrodė normalu, kad man nesinori, vis tik kūnas nelengvą darbą atliko. Bet jau net ir praėjus tam laikui, kai gydytojas uždegė žalią šviesą, man užsidegė raudona. Ir pradėjau kiekvieną kartą “laužytis”, kai vyras pradėdavo vilioti seksui. Ir jaučiau, kad čia ne gimdymas kaltas jau, kad čia aš nenoriu. Irgi ilgai su savim diskutavau kodėl? O tai paprasta, per daug aplink viskas buvo apie buitį ir vaiką, nesijaučiau moteriška visu pirma pati sau. Vieną vakarą išdrįsau apie tai pasikalbėti su vyru, kad jaučiuosi nuo jo nutolusi, kad nebesijaučiu moteriška ir pan. Mano nuostabai vyras puikiai mane suprato, pradėjo girdėti paprastas smulkmenas kaip ” noriu gerti” ir užmigdžius vaiką randu paruoštą stiklinę su vandeniu kaip aš labiausiai mėgstu, nors, kad noriu gerti, dar sakiau mašinoje pakeliui namo… Galiu pasakyti, kad pokalbis ir reakcija į tai apie ką kalbėta grąžino norą mėgautis kūniškais malonumais su savo vyru 🙂 nes prieš vaikelį laaaabai tai mėgau.
Labai smagu, kad apie tai rasite, labai vertinga ir naudinga. Dabar suprantu dar daugiau apie tai ką jaučiau
Jolanta
Grazus straipsnis, bet parasytas moters. O idomu ka apie santykius pasakytu vyriskiai. Mes tai galvojam, analizuojam, kas kodel… Begalvodamos prieinam tokius atsakymus… ir tas yra labai gerai ir pagirtina, tobulejam. Bet ka daryti, kad vyrai is esmes nelinke sneketis, analizuoti aiskintis emocines srities dalykus tiek, kiek mes? Net moksliskai suskaiciuota, kad vyrai per diena pasako daug maziau zodziu nei moterys.
As dziaugiuos, kad yra vyru, kurie nori sneketis ir megsta tai. Bet man rodos tikrai yra daugiau tokiu, kuriems tai neidomu.
Beata Tiškevič
Aš nepasitikėčiau tuo moksliniu tyrimu. Domėdamasi lyčių stereotipais, reikalavimais skirtais abiem lytim, supratau, kad dažnai mes esame tiesiog suformuojami aplinkos. Berniukai, augdami girdėjo, kad vyrai neverkia, jie negali būti emocingi, o kai kuriems iš jų buvo kartojama, kad vyras per dieną pasako tris žodžius. Aš manau, kad tai paveikė daugumą. Lygiai taip pat kaip mus paveikė moterims taikomi stereotipai.
Ugnė
O man pasidarė labai liūdna perskaičius. Atrodo, kad nesuvokiamai toli tokie santykiai man. Aš nemoku kalbėtis apie seksą ir savo jausmus, todėl kai partneriui sakau “man negerai, man nepakanka”, jis nesupranta. Aš irgi nesuprasčiau, bet vis dar tykiai tikiu telepatijos galiomis, kad tik man nereikėtų praverti burnos, bemaž koks panikos priepuolis ištiktų bebandant.
Agnė
Gali parašyti jam laišką (ranka ar e-mail) 😉
Indrė
Identiškai ir man 😔
Miglė
Džiaugiuosi, kad perskaičiau. Džiaugiuosi, kad apie tai kalbate. Dešimt metų, gyvendama su vyrų, turėjau labai aukštą libido. Visada norėjau sekso, visada buvau pasiruošusi artumui bei tuo mėgavausi. Buvau tikras džiaugsmelis savo vyrui 🙂 Mylėdavomės kelis kartus per dieną. Šito nepakeitė nei nėštumas (beje, nėštumo metu sekso man reikėjo dar daugiau), nei vaikelio auginimas, nei kiti buities ar finansų rūpesčiai, užgriūnantys jaunas šeimas. O tada, man priartėjus prie trisdešimties, nors visur teigiama, kad tai pats moters seksualumo pikas, seksas nustojo dominti. Visai. Atrodė, tarsi praeitas, išsemtas etapas. Erzino aplinkos brukamas seksualumas. Įsivaizduojate, koks šokas ištiko mane pačią, o koks šokas ištiko mano vyrą. Abejonės, pykčiai, menkstanti savivertė, įtarinėjimai. Pradžioje laukiau, o gal viskas savaime grįš į ankstesnį būvį? Paskui skaičiau, kalbėjau su savo ginekologe. Atsakymai būdavo šabloniški ir visai netinkantys mano situacijai: stresas, nuovargis, nemeilė savo kūnui ir pan. Galiausiai, pradėjau susitaikyti su tuo, kad mano seksualumas tiesiog pakito ir tiek. Reikėjo laiko priimti save kitokią. Per porą metų vyras apsiprato šalia savęs matyti tarsi visai kitą moterį, padėjo jumoras. Pagaliau, ir vyro libido su amžiumi pamažu ritasi į apačią 🙂 Artėjant prie keturiasdešimties, supratau, kad pasikeitė mano poreikiai, noriu kitokių dalykų, o kalbėtis apie tai su vyru man sudėtinga. Nepaisant to, kad mes labai artimi, sęksas išlieka ta tema, kuri lyg išsisprendžia savaime. Ilgiuosi ankstesnės savęs, nors praėjo nemažai metų, ir širdies gilumoje tikiu, kad tebesu ta seksuali moteris, visada trokštanti artumo 🙂 Manau, kad kalbėtis apie seksualines fantazijas bei poreikius būtina. Mano istorija rodo, kad noras mylėtis gali dingti bet kada, nebūtinai tada, kai prasideda rutina ar partneris tampa savaime suprantamu kasdienybės priedu, bei palyginus staiga. Mano atveju per vienerius, dvejus metus visiškai pakito santykis su seksu po dešimties, vienuolikos aistringų metų, kas rodo, kad mūsų poreikiai, troškimai gali pasikeisti greitai, net patiems iki galo nesusivokiant kas ir kur :).
Ačiū, Beata, jaučiu, kad labai norėjosi pasidalinti
Miglė
Miglė
Beje, dar norėjau pasidalinti tuo, kad labai nustebino kai kurių ginekologų požiūris: ” ką padarysi, natūralu, kad libido sumažėjo – amžius…” Tai buvo sakoma trisdešimties metų moteriai 🙂 o kai užsiminiau apie savo poreikius anksčiau, sulaukiau replikos, kad šitoks padidintas seksualumas irgi ties sutrikimo riba 🙂
Neringa
Tikrai tarsi skaityčiau apie save! Nors man dar tik 21 metai, lytinį gyvenimą pradėjau gan anksti. (Su vienu vieninteliu) jau turime ir vaiką. Aš visą dieną namuos su vaiku, jis darbe, kai jis grįžta iš darbo, man norisi kad padarytų masažą, kad pažiūrėtume filmą, atsigertume arbatos ar išeitume pasivaikščioti ir ramiai pasišnekučiuotume. O jis nori arba eiti miegoti arba mylėtis. Nu aš jam aiškinu, kad pas mane nėra mygtuko, kurį paspaudus užsinorėčiau sekso, man reik dėmesio, meilės, švelnumo, po visos varginančios ir įtemptos dienos. Kartais supranta, kartais taip ir nueina miegot, nieko nepešęs. Tikiuos greit pasikeis viskas…
Ieva
Šita tema man gerokai skaudi. Sunku, kai partneris myli ir nori, o aš myliu, bet nenoriu. Tada aišku baudžia save, kad gal negražus, gal šiaip nesugeba gerai mylėtis (whatever that may be). Tada baudžiu save, kad nesugebu norėti, kad kankinu mylimą vyrą ir t.t. Užtruko tokie baudimaisi kelis metus. Su ašaromis, savęs nekentimu, dėl to dar didesniu nenoru ir mėnesių pertraukomis. Dabar kaip ir susigyvenę su mintimi, kad man reikia kur kas mažiau. Jau suprantu, kad saviplaka nepadeda, labiau myliu save, dėl to natūraliai dažniau noriu mylėtis. Na, vis tiek retai, bet su geismu ir kokybiškai. Dar turiu mintį, kad daug kas kyla iš tėvų santykių. Iš mamos girdėjau apie seksą tik kaip apie pareigą, kad nori vyras, o moteriai tai pareiga, viso labo darbas, na kaip kojines skalbti. Tai ir mamos gaila, ir pačios seksualumo pamatai sugriuvę..
Meška
Vau… Tikrai, dievaži, atrodo, kad vyrai galvoja, kad jei jiem vien nuo minties apie seksą jau stovi, tai pas mus lygiai taip pat… Pamakalavai pirštu ir jau valio. Tikrai nuostabus sakinys parašytas – reikia kad glostytų, tam, kad glostytų. Reikia elementaraus švelnumo, prisiglaudimo, kad ir pasakymo “tu šiandien gerai atrodai/ skaniai kvepi” ar tiesiog “pasiilgau”. Reikia užvesti smegenis, tada užsives ir kūnas. Nes situacija, kai po dienos pavargus guli lovoj, ir vyras lenda taip pat, kai visada, iškart į triusikus “sujaudint”.. Noris šokt iš lovos ir bėgt kuo toliau. O po to nepatenkintas klausinėja “kodėl tu nenori mylėtis?” Nes, blemba, tu negirdi, neklausai, kai aš tai sakau, ko man reikia, kad sukelt norą! O ir šiaip, mylėtis, tik tam kad mylėtis, del orgazmo, ar kad atstotų kuriam laikui – ne geriausias variantas.
Žydrūnė
Perskaičiusi tekstą jame tikrai atradau daug “savęs”, tačiau ta mintis, kad kalbėjimas viską pakeis man vis dar liko tolima… Noriu mylėtis, noriu mylėt, noriu patirt aistrą tačiau aš to nenoriu su dabartiniu partneriu, tiesiog to nėra būnant su juo. Bando jis visaip prie manęs prieit: ir švelniai ir einant tiesiai prie reikalo ir kalbėtis bandyta daugybę kartų tačiau manyje niekas nesikeičia. Ne kartą bendraujant su kitais vaikinais užplūsdavo geismo banga ir jausdavau kad “noriu” to žmogaus, tačiau mano įsitikinimai, kad neištikimybė yra žemas lygis, per daug gilūs ir tai jog esu pakankamai jauna (23 metai) tyrinėjimui ir ieškojimams – yra tik savęs pateisinimas. Šis jūsų tekstas tarsi sako, kad kalbėjimas viską išspręs, tačiau juk visada išlieka tikimybė kad tai ne tas žmogus su kuriuo vis gi lemta būti kartu ir nederėtų būti su juo tik tam, kad neskaudintum jo? Ar tai tik dar vienas apgailėtinas bandymas pateisinti save dėl to, kokia esi ir kaip skaudini kitą žmogų?
Lina
Kaip aš tave suprantu, man lygiai taip pat… kitas vyras net drebi kaip jaudina… ir tikrai man įdomu ar jis man lemtas ar ne, ar čia tik pačios mano bėgimas nuo realybės ir kodėl taip yra, esame santykiuose 5metus, bet mane net erzina kai jis nori, kai darai tai iš reikalo nes vyras nori bėga ašaros, bet nesuprantu kodėl kitas sukelia viduj tikrus uraganus…
Klaudija
Hm,visos rašo,kad buvo tas potraukis,bet dingo,o ką daryti man,kai tas potraukis niekada ir nebuvo atsiradęs?
Draugaujam su vaikinu 6 metus(kai pradėjome draugauti man buvo 16,jam 17 metų) ir iki šiol nesam mylėjęsi. Turiu omeny,kad still virgin abu. Aš kai pati rašau ir perskaitau,tai apima siaubas,nes mano galvoje sukasi tik viena mintis,kad tai yra super didelė gėda,nes čia kaip ir nenormalūs santykiai. Ir žinau,kad vaikinas nori,bet niekada nėra spaudęs. Esam verkę dėl to keletą kartų,bet per daug problemų kilę ir nebuvo. Bet aš žinau,kad jis nori ir net labai,o aš nenoriu visiškai. Bet mane baigia užmušti ta mintis,kad jam to reikia ir šiaip aš nenormali,nes man tai to nereikia visai. Todėl čia iš viso,ko gero,kitos bėdos,nei kad aprašyta šitame Beatos straipsnyje. Ką daryti tokiu atveju? Ko gero bus kaltas amžius,kad pradėjome draugauti būdami vaikais ir apie tai net minties nebuvo,o kada pradėjo rūpėti(jam),tai jau buvome panirę į buitį(kadangi kartu apsigyvenome labai greitai) ir galbūt tiesiog tas potraukis taip ir neatsirado. Plius,gąsdina mirtinai pirmas kartas. Kartais galvoju,kad aš nenormali,nes net nesuvokiu kaip “ten” kažkas gali tilpti. Skaičiau straisnį apie menstruacinę taurelę,jau ten kosmosas,kaip ją ten įdėti atrodo,o apie penį net galvoti bijau.. Ir žinot ką? Skaičiau keletą temų forumuose,esu skaičiusi,kad kažkam irgi panaši problema(merginai),tai kitos merginos užsipuolė “omg,kaip gaila,vargšas vaikinas,kad negauna sekso..” nu tai cmon,man varo vėžį.
Aiste
Man vos 22, atrodytų, kokios dar problemos šia tema kiltų…. tačiau visgi jų yra. Nežinau, kaip, kada bet tiesiog praėjo noras mylėtis (aišku, jis ir ankščiau didelis nebuvo, bet visgi atsirasdavo). Pati savęs klausiu, kas atsitiko, kas man yra, rimtai ketinau kreiptis į specialiatus, nes tiesiog nesupratau, kas su manimi blogai. Kodėl mylimas žmogus klausia:,, kas atsitiko? kas blogai? aš tavęs netraukiu? nebemyli manęs?” O aš pati tikrai nieko nesuprasdama tik pagūžčioju pečiais ir pro ašaras sugebu teištart ,, nežinau…. ”. Buvau tikra vienu dalyku – jį tikrai myliu ir noriu, kad jis būtų laimingas, bet nenoriu daryti tai, ko tiesiog nebegaliu, kūnas lyg pats atsisako priimti kito žmogaus kūną ir jokios ,, pagalbinė priemonės” nebepadėjo. Kaltinau stresą, dėl mokslų ir darbo, pervargimą, blogą nuotaiką ir kitus dažniausiai kaltinamus dalykus (tikrai žinau, kad šie aspektai daro ne mažą įtaką, bet kad visiškai panaikintų libido? tikrai ne).
Atradusi šį puslapį, ŠĮ IŠSIGELBĖJIMO RATĄ, supratau, kad nesu viena! Skaičiau tekstą ir komentarus su ašaromis akyse, nes pagaliau kitų žmonių žodžiuose radau ir savęs, negalėjau tuo patikėti. Maniau esu viena iš tų keistuolių, nes iš aplinkinių merginų vis išgirsdavau,, oi greičiau namo, kad galėčiau malinumų gauti” arba ,, mes taip retai mylimės – tik 3 kartus per savaitę) – o tai, mano atveju, yra visais trim kartais daugiau nei aš su savo draugu.
Perskaičius visų šių merginų istorijas pagaliau galiu nebemanyti, kad esu nenormali. Turbūt žodyne nerasčiau tokio žodžio, kuris apibūdintų dėkingumą Jums, šio nuostabaus puslapio įkūrėjos! Be galo laukiu ir kitų temų, bet ši buvo tai, dėl ko labiausiai džiaugiuosi. Myliu!
Aistė
Pamiršau pridurti!
Antrą kartą skaičiau savo draugui garsiai, norėjau, kad jis išgirstų, norėjau, kad suprastų ir manau pavyko. Skaičiau ne tik patį tekstą, bet ir komentarus, nes ši problema, pasirodo, yra ŽMOGIŠKA.
O vėliau skaičiau garsiai ir kitus tekstus, kitas temas. Manau, atradom dar vieną užsiemimą drauge 😊
Miglė
Geras tekstas 😉👍 įdomu jei vyrui nusiųsčiau ar perskaitytų 🤔 jis pas mane drąsesnis pradėti pokalbį aš tyliu, bet ta įžanga prieš seksą!!! Pradedi nekęsti net kaip jis kvėpuoja. Nors anksčiau galvojau, kad dar taip nebuvo gerai, kaip su juo.☹️ Skirtis pati žinau, kad neišeitis turim vaiką ir šiaip, kaip bus jei taip atsitiks? Žodžiu gyveni ir “džiaugiesi”. P.s. vyras nėra blogas. Visa aplinka tik giria jį, koks jis stebuklas.
Sutrikusi
O ką daryti jeigu yra atvirkščiai? Jeigu aš be galo noriu sekso? Su partneriu jau 6 metus, o vis dar jaučiu stiprų geismą ir dažnai reikalauju iš jo sekso, jis jau netvengia to.. Ar aš nenormali?
Beata Tiškevič
Sveiki,
man atrodo, kad sekso troškimas/nenoras nepriklauso nuo lyties. Tai gali nutikti ir vyrams, ir moterims. Visi turime skirtingą lytinį aktyvumą. Jeigu jūsų problema jus kamuoja ilgai ir kelia nerimą, galima apie tai pasikalbėti su partneriu. Galima pasikonsultuoti su mūsų seksologe skyrelyje „konsultacijos” arba galima abiems nueiti pas seksologą.
Andrius
Būna moterų, su ypatingai dideliu nepasotinamu libido – jos vadinamos nimfomanėmis… Tekste nepaminėjai mylėjimosi poreikio dažnumo, todėl neįmanoma spręsti, ar tu nimfomanė. Bet patikėk, daugumai vaikinų moteris su aukštu libido – tiesiog svajonių moteris :-).
Brigita
Puikus straipsnis. Atitinka musi gyvenima ypac dabar po gimdymo, kai vyras nori ir daznai o as ne.. kazkaip niekada nebuvo net pokalbio tarp musu apie tai. Reikes manau pabandyti pasisneketi. Nors kiek sakydavau , kad as pavargusi ar miego noriu, jis vis pykdavo arba ikyriai lysdavo , kad Nu davai gi.. kazkaip man net geda apie tai sneketi. Kazkoks barjeras stovi ir sunku issisneketi. Nes tik prabildavau as , kad va padetu su vaiku, pamaitintu bet va vis i tel.inikes budavo aisku pradeda rekt kad cia as kaip visada kabinejuos. Ir gal tai manau atstumia. Nes na nesupras gi..
M.
Super straipsnis ir super diskusija.
Man 26, santykiuose esu 4 metai. Dažnai save pagaunu mąstant apie seksą, bet perskaičius šį straipsnį, supratau tik vieną dalyką – ne apie jį aš galvoju, o apie “vidinį pasitenkimą”. Prisilietimai, bučiniai, glamonės ir vidinio “mes” patenkinimas. Kaip ir daugumai, mano vyriškis kaip užvestas, o aš “prigesinta”. Prisimenu mūsų pirmą kartą ir kyla šypsena, nes buvo kažkas wow. Iškyla klausimas kodėl dabar taip nėra? – turiu sau atsakymą. Susitikinėjom kasdien, bendraudavom iki paryčių, tie netyčiniai prisilietimai, pirmas bučinys po ilgo vakaro kartu, kurio metu tiesiog išdalinom save..
To man reikia ir dabar. Suprantu, kad nebebus taip kaip pradžioje, nes abu buvome viens kitam neatrasti toliai ir neužkariautos tvirtovės. Dabar mūsų kartu buvimas, kaip ir buvo minėta straipsnį – savaime suprantamas dalykas. Susitinkame tik savaitgaliais, nes dirbama skirtinguose miestuose. Ir aš jau važiuodama pas jį praleisti savaitgalio gvildenu savo galvoj ką nuveiksim ir kuo viskas užsibaigs. O užsibaigia žinot kuo? O gi mano nugaros atsukimu ir burbtelėjimu “sunki savaitė buvo”. Vat kaip šitą dalyką iš savęs išmušt? Ir noriu, ir reikia, ir būtent jo noriu, ir būtent jo man reikia – bet kažkas negerai su manim pasidaro tik atsigulus į lovą. Taip, pavargstu ir jis pavargsta, bet kaip jis kažkada man yra sakęs “Man užtenka apie tave pagalvot – ir varikliukas įsijungia” ir jau šimtus kartų tą pati įsitikinau. Susitinka žvilgsniai, man jokių emocijų, o jis net drebėt iš noro pradeda.
Sunku gal labiau psichologiškai pernešt jo liūdną žvilgsnį, gilų atodusy ar “einu į dušą” – ir puikiai supranti, kad jis ten eina ne dėl to, kad baisiai purvinas dabar pasijautė.
Bandžiau konsultuotis su savo psichologe apie tai, konkrečių atsakymų taip ir negavau..
Beata Tiškevič
Sveiki!
Labai ačiū už nuoširdų komentarą. Visų pirma, nieko iš savęs „išmušti” nereikia. Kaip tik – pažvelkit į save su meile. Nu nenorit, tai ir nenorit. Jūs niekam nieko neskolinga. Po priėmimo savęs tokios, kokia esate šią akimirką, galbūt ateis kiti etapai. Kviečiu paklausyti mūsų naujo podcasto apie vaginizmą ir išblėsusią aistrą. Gal ten irgi kažką atrasit, ateis atsakymai 🙂
M.
Išties pirmiausia perklausiau tą podcast’ą, o tik vėliau perskaičiau šitą straipsnį! 🙂
Ačiū, kad likau išklausytą ir galiu lengviau atsikvėpti.
Barbora
Pagaliau supratau “kame šaknys”. Su vaikinu kartu esame vienerius metus. Jam aš buvau “pirmas kartas”, tačiau jis man – 4. Tačiau su prieš tai buvusiais partneriais jausdavau tikras aistrų bangas, net laikiau save “nimfomane”, nes maniau,kad seksas man yra būtina “kasdienė duona”. TAČIAU sutikau jį. Mūsų pirmas kartas kartu buvo ir mūsų santykių pradžia, kuri buvo labai romantiška ir jaudinanti. Tačiau esame keliautojai, keliaujame po pasaulį ir kad užsidirbtume kelionėms dirbame tose šalyse po kurias keliaujame ir visada esame amžini bendradarbiai. Manasis labai santūrus viešumoje: jam nepriimtini prisilietimai, rodymasis,kad esame pora darbo vietoje ir man jis tai primena kaskart jį palietus darbe. Jokio laikymosi už rankų, jokių apsikabinimų,o bučinys prilygtų atleidimui iš darbo.. Ir po visos tokios dienos jis grįžęs namo tikisi,kad aš persikūnysiu į sekso deivę ir pulsiu jam ant kaklo,vos tik nusimetusi darbinius rūbus. Jis galėtų. Tačiau ta mintis,jog per dienas nepatiriu to kaip aš vadinu EMOCINIO PASIMYLĖJIMO-emocinio sekso tarp mūsų pastato celibato sieną. Kartais teisiu save, jog anksčiau teisdavau moteris,kurios “baudžia” savo vyrus jiems “neduodamos”, tačiau dabar suvokiu,jog seksas prasideda ne nuo to,kai nusimetam rūbus ir pradedame glamonėtis,o nuo tada,kai mus emociškai pamalonina ir pripildo mūsų meilės rezervuarą,tada mes galime atidaryti kitus vartus ir leistis į seksualinius nuotykius,nes jaučiamės saugios ir mylimos. Supratau, jog su ankstesniais partneriais seksas buvo intriguojantis ir nuostabus,nes jie tiesiog nenustodavo kalbėti, sakyti komplimentus. Kolkas sunku su dabartiniu vaikinu apie tai kalbėtis, nenoriu jo įžeisti,o galbūt tiesiog niekaip tam neprisiruošiu, nes tada jaučiuosi,lyg būčiau mama, kuri mokytų gyvenimo su mergina.. Ačiū,kad esate ir ačiū kitoms komentavusioms, dabar jaučiuosi ne viena ir pagaliau supratau kas ne taip..
Karezza
Visiškai sutinku su daugeliu straipsnyje išsakytų minčių ir dalinuosi panašiomis patirtimis.
Mano asmeninis perversmas įvyko praėjusį pavasarį, kai atradau knygą “Cupid’s poisoned arrow”. Ten, kaip ir šiam straipsny, labai teisingai rašoma, kad prisilietimai, švelnus fizinis kontaktas bei nuolatinis (netgi kasdienis) dėmesio ir pastangų investavimas į santykius – tai tiesiog bendražmogiškas poreikis. Ir tai yra visiška tiesa. Nuo to laiko stebinu tiek save, tiek savo partnerį visiškai kitokiu, atsinaujinusiu ir atbudusiu libido ir požiūriu į save, jį patį ir mūsų santykį.
Esame kartu jau gerokai virš penkmečio ir tas “medaus mėnesio” dviejų metų fazės apkvaitimas jau senokai praėjęs. Tačiau, skirtingai nei mano ankstesniuose santykiuose, abu esame gan brandūs kaip asmenybės, gebame savi-reflektuoti ir kritiškai pažiūrėti tiek į savo elgesį, tiek į mąstymą ir esame pasiruošę investuoti į šitą santykį, nes gerbiam duotą įsipareigojimą išlikti jame kiek būsim gyvi.
Todėl mane labai trikdė tai, kad nors objektyviai vertindama situaciją neturėjau dėl ko savo partneriui priekaištauti, pagauta bendro, sunkiai apčiuopiamo nepatenkintumo savimi ar bendrai gyvenimu, įtraukdavau ir jį tarp kaltininkų. Vis atrodydavo, kad kažko negana, nors abu dėjom nemažas pastangas komunikuojant ir gerinant mudviejų bendrą gyvenimą, o pats seksas, pagal standartinius kriterijus, buvo tikrai puikus.
Tačiau jaučiau kaltę dėl to, kad labai aiškiai mačiau blėstant savo libido ir netgi augant tokį nepaaiškinamą tarsi ir priešiškumą savo partneriui, kuris niekuo tokios mano reakcijos nenusipelnė. Jaučiau tikrą sumaištį viduje, nes buvo sunku suprasti tiek savo pačios nuotaikų ir pasitikėjimo savim svyravimo priežastis, tiek savo požiūrio į partnerį ir tarpusavio santykius amplitudę nuo kone bodėjimosi iki visiškos, neviltį keliančios kaltės prieš jį jausmo.
Labai ilgą laiką (praktiškai kažkur nuo antrųjų mūsų draugystės metinių) ilgėjausi savęs – tokios, kokia maniau, kad galėčiau būti. Ilgėjausi to spontaniško, kone ever-present noro mylėtis, glamonėtis, jį liesti ir bučiuoti, kokį jaučiau būdama paauglė ar mūsų draugystės pradžioje ir jaučiausi taip, tarsi būčiau jį nenorėdama, tačiau apgavusi, nes po tų pirmųjų kelių metų tas noras jei ne išnyko, tai akivaizdžiai sumažėjo.
Be to, kaip jau minėjau, mano pasitikėjimas savim labai svyravo – ir jau vien tas svyravimas įnešė labai daug neužtikrintumo į mano gyvenimą. Aktyviai vengiau įvairių man svarbių įsipareigojimų, nes nežinojau, kiek motyvuota ir aktyvi jausiuosi po savaitės ar mėnesio. Galiausiai pati save izoliavau nuo didžiosios dalies pasaulio, nuo ko tikrai netapau labiau savim pasitikinti ir laiminga.
Ypač todėl, kad maniau, jog su tokiomis problemomis susiduriu viena pati, arba jos yra kažkokios didesnės problemos pradžia. Todėl vengiau apie tai kalbėti ar ieškoti informacijos, nes bijojau išgirsti ką nors, kas mane padarytų dar nestabilesne.
Ir visgi, po gero pusmečio aktyvių savęs mylėjimo pastangų ir taip, terapijos taip pat (daugiausia dėl kitų priežasčių), iš naujo išgirdusi apie šitą knygą ją “prarijau” beveik neatsitraukdama. Pagaliau radau paaiškinimą tam, kas su manim darėsi. Ir jis skambėjo visiškai logiškai ir protingai. Tai mano animalistinė, iki tol tinkamai nesuprasta, ir vien efektyvia mano genų sklaida suinteresuota dalis vis kišo pagalius į ratus mano ilgalaikiuose santykiuose. Ir ne pirmuose! Perskaičiusi visą knygą, aptarusi ją su savo partneriu ir pradėjus taikyti jos principus mūsų kasdieniam gyvenime pajutau kaip atsigaunu – tiek protu, tiek kūnu. Ir sprendimas buvo labai nesudėtingas – susitelkti į dosnų, mylintį prisilietimą, į nuoširdų bendravimą ir pirmiausia – duoti (suprantama, tai galioja tik tada, kai abu partneriai sutinka elgtis taip pat – ir man nepaprastai pasisekė, kad mano partneris toks dosnus, supratingas ir mylintis).
Knygoje labai moksliškai (t.y. be išankstinės teigiamos ar neigiamos nuostatos, ir, kiek įmanoma, remiantis mokslinių tyrimų duomenimis) paaiškinamas ilgalaikis orgazmo ir kitų, itin didelę stimuliaciją sukeliančių faktorių poveikis didelei daliai žmonių ir tarsi paliekama pačiam skaitytojui pasidaryti išvadas.
Mano asmeninė išvada – nors nuo vidurinės laikų buvau tikra, kad orgazmas – tai būtinas pilnaverčio gyvenimo atributas, būtent šitas įprotis – orgazmo siekis masturbuojantis, o vėliau – ir mylintis – man sukėlė kur kas daugiau kančių, nei atnešė naudos. Ir kadangi masturbavausi nuo tada, kiek save pamenu, nenuostabu, kad tokias nuotaikų ir pasitikėjimo savim bangas buvau pradėjusi sieti su savo pačios identitetu, kas buvo labai skaudu, nes maniau, kad turėsiu su visu tuo taikytis iki gyvenimo pabaigos. Tačiau dabar, po pusmečio eksperimentavimo su neorgazminiu, karezza stiliaus mylėjimusi, reguliariu dėmesingumu savo partneriui ir sau pačiai ir kiek įmanoma, vengiant orgazmo, matau, kaip glaudžiai bent jau mano gyvenime tie du dalykai – orgazmas ir po jo sekanti prasta savijauta, savivertė, sumenkęs potraukis ir netgi fizinė sveikata – yra susiję. Ir nors dar negaliu 100% kontroliuoti, patirsiu orgazmą ar ne (pvz.sapnuose ar netyčia pernelyg įkaitus mylėjimosi metu), dabar nebekankinu savęs mintimis, kad tai mano asmeninė yda, kad esu tokia nepastovi, emocionali ar šalta savo tikrai nuostabiam partneriui. Žinau to priežastį, ir netgi kaip sau padėti palengvinti šiuos reiškinius, kol jie praeis. Pirmiausia tai – fizinis kontaktas su partneriu (be jokios, netgi jei vien savo galvoj laikomos, prievolės mylėtis), bendravimas, atidus partnerio klausymasis ir jo pastangų pastebėjimas.
Ir svarbiausia – tai kad per paskutinį pusmetį jaučiuosi geriau nei bet kada. Jaučiu potraukį savo partneriui, esu jam švelnesnė ir dėmesingesnė, pati su mielu noru inicijuoju mylėjimąsi, esu bendrai labiau patenkinta (kad ir kaip paradoksaliai skambėtų :)) savim ir savo gyvenimu, noriau bendrauju, įsitraukiu į naują veiklą ir imuosi atsakomybės. Esu tiesiog laimingesnė, geriau suprantu savo nuotaiką ir jos pokyčių priežastis, netgi mėnesinės tapo kur kas lengvesnės (ypač kai keletą savaičių prieš jas skiriu pakankamai laiko fiziniam artumui ir vengiu pernelyg didelių dirgiklių).
Šia tema reikia kur kas daugiau kalbėti, nes svarbu pabrėžti, jog negalėti patirti orgazmo (dėl anorgazmijos, impotencijos ar kitų problemų) taip pat gali sukelti daug psichologinių kančių. Ypač, jei tai lemia pernelyg griežtas ir autoritarinio stiliaus auklėjimas ar visuomenėje paplitusios religijos ar tiesiog nuomonės spaudimas atsisakyti savęs, kaip seksualios būtybės, vaizdinio apskritai. Tačiau ne mažiau skausminga ir sunku gali būti gyventi ir mūsų pernelyg “pornifikuotam” ir į orgazmą, kaip aukščiausią vertybę, orientuotam pasauly. Ypač todėl, kad sekant tokia ideologija ne vienas jau susidūrė su sumažėjusiu ar net visiškai išnykusiu libido, impotencija ir kitais sunkumais tiek seksualiniame, tiek psichologiniame gyvenime ir dažnai net nenutuokia apie tikrąją šių pasekmių priežastį. Nes kalbančių apie tai dar labai nedaug ir jų balsai neretai suplakami su bendrai prieš seksualumą nusiteikusiųjų.
Ačiū nebegėda.lt kūrėja/oms už šitą naują erdvę, kur galima ne tik skaityti panašias kitų patirtis, bet ir pasidalinti savosiomis. Normalizacijos poreikis – irgi vienas bendražmogiškų dalykų 🙂
Vyras
Apėmė įdomus jausmas skaitant moters mintis ir pritaikius jas sau, vyrui. Bet gal tai daugiau stereotipų paveiktas mąstymas kai vyrai nori visada, o moterys atsisakinėja.
Mano santykiuose vyksta atvirkščiai lyčių atžvilgiu, seksas su partnere tapo tarsi iš reikalo, vien tam, kad nebūtų priekaištų.
Skaičiau kelis straipsnius jog pornografijos žiūrėjimas pakeičia savo partnerės matymą, tad atsisakiau visiškai pornografijos žiūrėjimo. Tai išėjo į naudą, tiek seksualiniame gyvenime, tiek asmeniniame. Ėmiau kitaip, ne kaip į sekso objektą, matyti moteris, buvau lengviau bendrauti su kitos lyties atstovėmis.
Tačiau po kurio laiko, situacija sugrįžo į tas pačias “be sekso” vėžias.
Esame kartu 8+ metų, laikui bėgant išsiskyrė bendri interesai, pokalbių temos irgi pasikeitė į tas buitines apie maistą ir TV programą.
Pradėdamas komentarą norėjau kažko paklausti, bet gal tiesiog užteko išsakyti raštu savo mintis.
Nes bendrauti su draugėmis tai tarsi tabu, o su draugais “niekam neįdomūs faktai”.
Lime
Skaitau ir norisi verkti nes atpazystu save. Taciau tai jau 2 santykiai kur po kurio laiko visksmak nebenoriu sekso. Nors regis sekso ir noreciau, gal net ir su juo, bet atejus laikui nuo to bandau issisukti, “netycia” uzsnusti ir panasiai.. Buvom kalbeje apie tai, mano vyras tikrai geras zmogus ir nusprende manes “nebespausti”.. Nuo tada palaipsniuj baigesi visi prisilietimai, buciniao, apsikabinimai.. Dabar tik labai retai ir labai tragiskas seksas, “su lubrikantu ir greitai” (kazkaip taip issireiske anksciau komentavusi mergina). Nors pradzioj as dziaugiausi kad vyras “atstojo”, taciau pradejau apie seksa galvoti NUOLATOS, taciau galvoti apie tai kokia as begede, kad taip elgiuos, kaip jauciasi jis, jei padarysiu ta ar ana ar jis nesupras to kaip “kvietimo” ir panasiai. Tos mintys apie “seksa” tampa nebepakeliamos.. Man atrodo jog vienintele iseitis tiesiog baigti ir siuos santykius
Jolita
Sveiki, Atklydau į šį straipsnį būtent googlindama jau ilgą laiką dingusio noro mylėtis su partneriu priežastis, ir kaaaip palengvėjo, kad supratau esanti tokia ne viena. Mano draugių rate merginos dingusiu noru nesiskundžia, anaiptol, teigia, kad noras mylėtis net po kelių metų draugystės joms išliko toks pat, tik sunkiau būna surasti tam laiko ir tinkamas aplinkybes (trukdo vaikai, daugiau atsakomybių ir pan), tad ilgą laiką jausdavausi tokia viena, ir draugės tuo stebėdavosi, o tai tik dar labiau kėlė nerimą, kad kažkas su manimi negerai. Partneriui noras taip pat sumažėjęs, tačiau per pastąrajį pusmetį man jis apskritai išnykęs. Bandžiau ne kartą prie šios temos prieiti, kadangi partneris vengia apie tai kalbėti, jaučiasi nejaukiai, jis išklausydavo, tačiau santykiuose nieko nepasikeisdavo, sakyčiau po tokio pokalbio bandymo ši tema tik dar labiau tapdavo tabu ir dar labiau paretindavo sekso inicijavimą iš jo pusės. Kolegė pasakojo savo sėkmės istoriją, kad seksas jos poroje atgijo, kai jie įsigijo daugiau žaisliukų ir paįvairino aplinką, grįžus tai papasakojau ir savo partneriui, tačiau jam tai buvo vėlgi nejauku klausyti, ir tiesiog paminėjo, kad jei tau reikia ir manai kad tau tai padės, tai užsakinėk. Aš ir užsisakiau, bet planuoju vibratorių naudoti viena, kai jo nėra šalia, kadangi man trūko pastangų mane bandyti suprasti ir kalbėtis sekso tema iš jo pusės, jaučiuosi tarsi aš viena apie tai noriu kalbėtis, o jam tai kelia tik nuovargį. Labai svarbu apie tai kalbėtis, ir tikiu, kad tik toks būdas pagelbėtų, kai abu partneriai sugeba apie tai kalbėtis, bei daryti veiksmus abu, siekiant pagerinti seksualinį gyvenimą. Mano atveju aš labiau kaltinu partnerį, jog jis apsimeta, kad viskas gerai, nors ir kalbame apie vaikų planavimą, ir tie pokalbiai atrodo keistai kai žmonės jau pusmetį apskritai nesimyli, ir aš jo ne kartą klausiau, kaip jis įsivaizduoja vaikų gimdymą, jei sekso nebėra, ar mes tai darysim mašinaliai, ir ar jam tai atrodo normalu, jis atsakę kad jam tai atrodo normalu, tačiau eilinį kartą pasirodę, kad labiau tiesiog vengia gvildenti šią temą ir nori ją uždaryti. Po to kaltindavau save, kad gal aš kažkaip ne taip klausiu, gal reiktų kitaip, tačiau pradėjau ir save stabdyti, nes aš tikrai daviau ne vieną signalą, kad man šie santykiai neatrodo normaliai, reikėtų kažką daryti, ir kai antroji pusė nesiima jokios iniciatyvos pratęsti šį pokalbį ar kažką bandyti keisti – daugiau nebebandžiau, kol galiausiai šie santykiai priėjo prie krizės, šiuo metu nusimato skyrybos. Nors ir myliu šį žmogų, tačiau seksualinės traukos jam neturiu jokios, ir net sakyčiau ją tikrai dar labiau numuša partnerio nenorėjimas kalbėti apie dramblį kambaryje, laukiant kol jis pats išeis ir viskas bus gerai. Santykius privalu spręsti ir kalbėtis, domėtis vienas kitu, nes to nedarant bent vienai iš pusių telieka viena išeitis – laukti, kol jie subyrės. Kaip nutiko deja ir mūsų atveju…
Beje, kalbant apie seksualinio potraukio dingimą, mūsų santykiuose jis labiausiai prasidėjo nuo to, kad mes labai anksti nustojome bučiuotis, nors santykių pradžioje galėdavome tai daryti valandas. Tai nutiko savaime ir santykiams įsibėgejus peraugo į šleikštulį. Sekso metu partneriui grįždavo stiprus noras bučiuotis, o man deja ne, aš pradėjau jausti jo seilių kvapą ir kuo toliau tuo šlykštesnis man jis (seilių kvapas) darėsi, tad vis bandydavau nustumti. O jeigu jausdavausi jo seilių kvapą ant kūno – bėgdavau jo nusiplauti po sekso. Taip man nutiko pirmą kartą gyvenime ir iki šiol tiksliai neidentifikavau kas su manimi vyksta šių, jau esančių pabaigos stadijoje, santykių metu, kuriuose partneris su kiekviena diena tampa vis artimesnis, aš jo kasdien vis labiau pasiilgstu, bet kasdien vis mažiau noriu seksualiai, juo labiau – šlykščiuosi su juo bučiuotis (nebent tai bučkis be liežuvio). Mano tėvai mylėdavosi labai dažnai ir labai aistringai, tai girdėdavau visą vaikystę, bei draugų tėvai taip pat, vaikystėj pasidalindavom, tad neturėjau pavyzdžio, kad šeimoje moterys jaustų prievolę mylėtis, anaiptol, tiek šeimoje, tiek draugių tarpe mane supa vien labai aistringos moterys, kurios taip ir laukia pasidalinti sekso patirtim galimybės, tad visąlaik jaučiuosi vienintelė kitokia, kuriai daug didesnį malonumą teikia tiesiog gulėjimas nuogiems apsikabinus, nei pats seksas ar bučiniai. Džiaugiuosi atradusi daugiau į save panašių moterų, ir perskaičius komentarus gavau motyvacijos labiau įsigilinti į save bei paskaityti išvardytą literatūrą šia tema. Labai ačiū, kad esant <3
KITAS VYRAS
Mums su žmona ~35, abu dirbantys ir auginantys du mažamečius, kurie iš tikrųjų atima daug fizinių ir emocinių jėgų. Santykių pradžioje ~ 3 metus ir dar kelis metus po vestuvių mūsų seksualinis gyvenimas buvo puikus, tačiau po antro vaiko gimimo žmonai sumažėjo (arba praėjo) noras mylėtis. Pastebėjau, kad iš jos pusės nėra jokios iniciatyvos, o pačiam visada prašyti ir lįsti prie žmonos nesinori, nes tai žemina mane ir kelia įtampą jai. Nežinau kuo jai (mums) galiu padėti.
Mano iniciatyva apie tai atvirai, civilizuotai kalbėjomės kelis kartus, ji sako, kad mane myli ir jai viskas gerai, mylėjimasis ją tenkina, jai viskas patinka, aš jai esu patrauklus, tik ji nebenori mylėtis taip dažnai, nes yra pavargusi.
Kaip ir viskas suprantama, sutarėm, kad aš perimsiu vaikų ruošimą / vežiojimą rytais (dažniausiai ir paėmimą iš ugdymo įstaigos), o ji daugiau ilsėsis, eisim anksčiau miegoti, namų ruošos rutiną dalinamės tikrai vienodai, nes mūsų šeimoje nėra stereotipų “aš dirbu – tu augini vaikus ir rūpiniesi namais”.
Aš jai sakau komplimentus, kartais be progos dovanoju gėles, išsiaiškinom, kad jai nuolatinių prisilietimų (t.y. intymumo stimuliacijos) nereikia, jai būti su manimi patinka, jos žodžiais aš esu pats geriausias draugas ir vyras.
Bėda ta, kad lovos reikaluose niekas nepasikeitė, žmona vietoj to, kad eitų ilsėtis, browsina telefoną ar krapštosi vonioj, o atėjusi krenta į lovą kaip malka ir labanakt.
Kiekvienas bandymas kalbėtis toliau apie nesimylėjimo priežastis iššaukia įtampą santykiuose, jai tai atrodo kaip spaudimas, ji kažkodėl pyksta, o tai, kaip žinia, noro mylėtis tikrai neprideda ir čia viskas kaip užburtam rate. Jai mylėtis kartą ar du per mėnesį yra ok, todėl ji nemato problemos ir poreikio kalbėtis ar kažką daryti, o man negerai, aš jai tai pasakiau, bet daugiau sakyti ir didinti įtampą nenoriu.
Gal turit kokių protingų minčių / patarimų kaip subtiliai pakeisti situaciją? Ačiū.
Amelija
Na Jus stengiates, priesingai nei mano vyras. Maniskis kaip tik tik dirba na ir savaitgali pusrycius paruosia, o as visa savaite darbo su vaikais ir su buitim pilnai…
Galbut zmonai neuzsiminkit apue seksa, tiesiog kai vaikai miega, o ji lovoje pabuciuokit, paglostykit jos ranka, pabuciuokit kakla, ir ziurekit kaip ji reaguos… O apue seksa jokios kalbos
Dar vienas kitas vyras
Situacija visiškai identiška. Kad ir kas būtų daroma niekas nesikeičia. Pascrolina ir griūna. Atsakymas jog myliu ir t.t. prisilietimai ir romantika nepadeda, atsakymas buna, kad nepatinka ir kategoriškai nepatinka. Tylos siena irgi nepadeda. Pyktis tik viską apsunkina. Kiekvienas bandymas kalbėtis baigiasi ginču ir santykiams tvirtumo neprideda. Siūlymas kreiptis pas specialistus baigiasi ginču. Variantu kaip ir nebelieka ką rinktis. Sukimas i šoną? Gal visgi kaipnors pabandyt pas specialistus nueit? Ar spjaut į viską t.y. du vaikus, į prisiminimus, į meilę ir pasileist plaukus bei ieškot gersenio rytojaus kuris turi tikimybę po metų kitų bus lygiai toks pats?
Skaidra
Ar žinote, kad kartais noras mylėtis dingsta paprasčiausiai dėl vitamino E trūkumo. Ne veltui jo pilnas pavadinimas Erotinas. Pabandykit menesį pagerti A+E aliejines kapsulytes- o gal padės.
kažkas
O jei vyras nenori? Jam irgi padės?
Astaa
Po metų, pusantrų buvimo kartu – sekso troškimas smarkiai sumažėjo. Kartojau sau, savo draugui, kad galbūt tai pasikeitusios gyvenimo sąlygos (naujas miestas, studijos, darbas), stresas neduoda man ramybės ir visus troškimus nustumia į šalį. Jau daugiau nei metai jis bando susitaikyti su mano šaltumu, dažnai liūdinu jį su atsisakymu, kad ir kaip subtiliai jis bando prie manęs prieiti… bandau pati su savimi šnekėtis. Kodėl? Man niekada nebuvo problemų patirti orgazmą.. Atsirinkom tokias pozas, kokios mums mėgiamiausios. Kalbamės apie seksą, tačiau skaudu žiūrėt, kaip jis staiga save nuvertina. Bandau paaiškinti, kad ne jame esmė, o manyje, kad aš nenoriu, nes jis lovoje tikrai geras.
Šiuo metu, po beveik 4 metų kartu – aš svarstau sukti skirtingais keliais, nors myliu žmogų, bet nebenoriu jo skaudinti, žiūrėti kaip jis save nuvertina. Jis rūpestingas, geraširdis, padedantis visais klausimais, nors ir nėra labai išklausantis, bet juk ne visi mes tokie 🙂
Noriu beribės laisvės, daug daugiau laiko praleisti su savimi.
Kaip visą tai sutalpinti galvoje ir neišprotėti – didžiausias iššūkis.
Vaidute
Situacija identiska jau dalinemes daiktus nusprendem gyventi kaip kambariokai . Tiksliau as nusprendziau myliu ir lb gerbiu zmogu kury turiu salia saves bet sexas ! As tiesiog uzsirakinu ,gaila ir Jo ir saves nes viska darau per prievarta
Pingback: Kaip poroje konstruktyviai kalbėtis apie blogą seksą Nebegėda.lt
Pingback: 5 mūsų parduotuvės produktai, kurie pagerins jūsų poros intymų gyvenimą Nebegėda.lt
Pingback: Nėra nuotaikos seksui. Ką daryti? Atsako seksologė Nebegėda.lt
Pingback: Kaip išsaugoti lytinį gyvenimą, kai turi vaikų? Psichologės patarimai Nebegėda.lt
Pingback: Kaip atsirado Nebegėda, apie kompleksus ir kaip nebijoti mylėtis Nebegėda.lt
Pingback: Nejaučiu aistros partneriui. Kaip į santykius sugrąžinti geismą? Nebegėda.lt
Lina
Noriu pradet, kaip perskaiciau vienam komentare:
“as irgi Lina”. Kas rasoma straipsnyje – viskas isbandyta. Jokio rezultato. Cia moterys raso, kad sekso nebuna po dvi savaites . Hm … Mano atveju – 5 metai. Ir jokio, visiskai jokio noro. Vyras salia. Jam gyvam paminkla reikia pastatyt. Nes tiesiog susitaike su mano “liga”. Jauciu sazines grauzati klaikia, bet NIEKO negaliu su savim padaryt. Buvau pas psichologe. Viska isklausius paklause “gal vyras ne tas ?”. TAS! Nes visi kiti tuomet irgi buvo “ne tie”. Ir zinot ka ? Rodos pamazu atrandu priezastis “ligos”. Netinkamas auklejimas paauglysteje. Tiek isiede i smegenis, kad isstumti jau niekaip neimanoma. O, ne ! Tai nera kasdienis galvojimas ir jutimas to auklejimo. Tai sedi giliai pasamoneje. Susitaikiau su liga. Ir esu begaliniai dekinga savo zmogui uz pakantuma. Santykiai musu visose kitose gyvenimo sferose – puikus. Gal, velniai rautu, yra kokiu vaistu ???!!!
Amelija
Man taip pat visiskai nera noro myletis. Turime vaiku, vyras atleido vadzias, nes va jau pasikeite juk statusas, tai kam cia vel reik kad butu medaus menuo…. Aisku pyksta, kad as nusisuku ir einu miegot, bet atsibodo jau per nenora myletis.
Man tik baisu vyru neistikimybes, kad tas i tai neperaugtu…nes dazniausiai ir buna taip, kai atsala santykiai…
Laisvė
Perskaičiau straipsnį, komentarus ir … manau, kad didžioji dalis mūsų problemų slepiasi pačiame tarpusavio santykiuose, emociniame lygyje. Ar ten „pasinaršome” dažniau nei internete? Manau, kad rečiau, kai kurie niekad… Asmeniškai aš buvau ir pamiršusi knygą, kuri tuo klausimu atvėrė akis. Rekomenduoju paskaityti Barbara de Angelis knygą TEGUL MEILĖ TĘSIASI AMŽINAI. Jei ir nepateisins lūkesčių, tai tikrai nepakenks savišvietai ir platesniam problemų matymui.
Pingback: Aseksualumas – kai tavęs netraukia niekas Nebegėda.lt - modernios sekso prekės tavo malonumui
Anilo
Aciu uz puiku straipsni. Po
sio ryto “ir vel nesekmingo sekso”, perskaicius jusu pasidalinima, pasidare siek tiek geriau ir jau beveik nebegeda 🙂
Ilona
Labai įdomus ir atviras pasakojimas. Manau ne viena rado bent dalelę savęs. Tikrai labai svarbu kalbėtis apie intymumą, rasti tai, kas jaudina. Galbūt svajojate būti prirakinti ar išbandyti kažkokius žaisliukus. Juk tai nėra gėdinga, gyvename 21 ame amžiuje. Kalbėjimasis apie viską ir atvirai, be nutylėjimų ir nuoskaudų, yra santykių pagrindas
Skaitytoja
Aciu labai uz straipsni ir komentarus. Labai naudinga.
Veronika
Laba, ačiū, buvo įdomu skaityti straipsnį ir komentarus (vyrų ypač).
Man atrodo, jei kelerius metus moteris sueities metu 1) jaučia bent kažkokį skausmą ir 2) nejaučia orgazmo, tai irgi gali būti nenoro mylėtis priežastis. Nors skausmas, manau, gali būti ir psichologinis.
Savy jaučiu be galo daug kultūros įskiepių – “Seksas – gėda”, “Moteris negai rodyti iniciaryvos”. Jau 40 metų ant nosies, keli vaikai, fainas vyras, o dirbam su kultūrinėm normom, kurios kiša koją. Padeda ir paichoterapija.
Ačiū, kad esate.
GEDIMINAS
Na ir komentarų gausa. Kaip pasiskaitčiau tai tikrai atrodo, kad vyrai nesupranta moterų, moterys nesupranta pačios savęs, pas mane situacija tokia ” visi giria žmona keikia” dasilieti šoka kaip kulka nuo manes, apsikabini vėl bėga kažkur 100 priežasčiu, gyvenam kartu 12 m. Iš pradžiu sexo buvo daug į diena po pora kartu paskui savaite karta, mėnesį karta….. ir ko tik nebandžiau pirkau lubrikantus kažka išbandinėjau naujo, kad sužadinti aistra ir portaukį, sex žaisliukai ir pan, bet niekas nepadeda. Stengiesi padėti buityje, neapversti namų, bet jei ne vienas dalykas erzina tada erzina kitas. Daug galima plėstis apie ta sexa taip kaip vyrui jo reikia nesakau, mano žmonai jo nebereikia. Kaip su ja šoki ji net nežiuri į mane, o žiuri į kitus vyrus (galimai) kaip paklausi kodėl nenori užmegsti su manim akių kontakti ji tiesiog sako, kad žiuri , kaip kiti šoka ….. nu žodžiu manau stengtis abiem reikia ir moterim ir vyram reiki pamiršti visus rupesčius ir bamdyti tobulinti sexa nes tas pats per ta pati tikrai nužudo viska. Reikia bandyti kažka naujo ir perlipti per savo principus kaip pvz aš moteris ir vyrui dėmesio nerodysiu nes mano dėmesys sudėti kiones į skalbimo mašina ir jas ištraukti. Parelaksuokit moterys pasedėkit pamedituokit pasiimkite diena ir nieko neveikite leiskite savo kūnui sielai ir protui neperkaisti.