Visiems užsakymams virš 100eur gaukite papildomą 15% nuolaidą su kodu KARTU. Kilo klausimų? Susisiek: pardavimai@nebegeda.lt

Viktorija Petkevičiūtė. Kas man trukdė (ir kartais vis dar trukdo) gyventi savo gyvenimą?

Prieš gerą mėnesį man suėjo 30. Kiek simboliškai sutapo, kad ketvirtąjį savo gyvenimo dešimtmetį pasitikau gyvenimo aplinkybių sūkuryje: dirbdama pusantro etato, išgyvendama nelengvas skyrybas, mintyse nuolat sukdama įvairius galimus gyvenimo scenarijus. Vėliau pasitempiau čiurnos raiščius, tad šventiniu laikotarpiu gulėdama lovoje su Netflixu tiesiog filosofiškai svarsčiau apie gyvenimą: ne veltui čia jis mane pristabdė…
Gerokai mane pristabdė ir prieš trejus metus pradėta lankyti psichoterapija. Čia gi neužteko pagulėti. Ilgainiui ėmiau po vieną išsiryškinti kelis svarbius dalykus, kurie, kaip paaiškėjo, man trukdė gyventi savo gyvenimą.

Baimė jausti tai, ką jauti

Su viena brangia bičiule pastaraisiais metais patyrėme panašių iššūkių ir šventiniu laikotarpiu ilgas valandas kalbėjom telefonu. Taip kartą mums kalbantis ir draugei paklausus apie esmę, kiek susikuklinus tariau: „Žinai, gal pakalbėsim gyvai, kai susitiksim, viską…“ Draugė atsakė: „O gal pakalbam, kaip yra iš tikrųjų, čia ir dabar?“ Sutikau ir mudvi ilgai ir nuoširdžiai pasikalbėjome. Pokalbio pabaigoje aptarėme tai, kad šiemet abi nepuošėme namų ir eglučių, nes visiškai nesijautėm šventiškai. Aš pasidalinau mintimi, kad kaip gerai yra, kad galim būti tokios sąžiningos su savimi ir viena su kita. „Tai, turbūt, ir yra didžiausios Kalėdos,“ – atsakė bičiulė ir aš pajutau didelį palengvėjimą. Man ne vienai ne Kalėdos! It’s okay! Tačiau anksčiau tokios atvirumo akimirkos man būdavo tikras iššūkis. Jos mane gąsdindavo.

Buvau įsitikinus, kad egzistuoja kažkoks mano vidinio pasaulio slenkstis, kurį peržengus gali nutikti kažkas baisaus ir nepakeliamo. Slenkstis, prie kurio saugiai galiu prisileisti tikrai nedaugelį ir kartais neprisileidžiu net pati savęs.

Užaugome tokioje visuomenėje, kurioje tam tikri jausmai laikomi ne tokiais visateisiais, kaip kiti. Nuo mažens (nors kiekvienas turėjome geriausius tėvus, kokie jie mums galėjo būti) buvome drausminami, tildomi, pajuokiami, dažnai į mūsų emocijas buvo numojama ranka ar kaip nors kitaip jos buvo ignoruojamos, slopinamos.
Kiek prisimenu save, visados stipriai bijodavau prie kitų reikšti neigiamomis įprastai laikomas emocijas – bijodavau pravirkti, reikšti pyktį, liūdesį, sielvartą.

Bijodavau jausti nepasitenkinimą, nes kažkur giliai viduje tikėjau, kad jei būsiu gera (o geri žmonės nepyksta, nevaidina aukų ir neapkrauna kitų savo problemomis – man taip atrodydavo), mane priims, pripažins, supras ir mylės. Cha, ir daryti nieko nereikia. Tik to kaina dažniausiai per didelė.

Pradėjus lankyti psichoterapiją man pamažu pavyko pažvelgti į save kitoje šviesoje. Sugrįžti į vaikystės patirtis, jas iš naujo išjausti ir išgyventi, kad galėčiau jas paleisti. Mano psichoterapeutas mane kantriai lydėjo į suvokimą, kad gyvenimas yra visoks – nei juodas, nei baltas ir kad visas jo žavesys tame ir yra. Kad visi mūsų jausmai yra legalūs ir natūralūs. Kad gyvenime nutinka ir teisingų, ir ne visai teisingų dalykų. Pamažu radosi supratimas, kad galiu jausti viską, ką jaučiu, ir už tai savęs neteisti ir nekvestionuoti.

Šiandien man nebėra taip sudėtinga kalbėti apie savo gyvenimą jautriomis temomis, bet jei tai darau, kalbu atvirai, kaip galiu. Kai jautiesi galinti aiškiai įvardyti, ką jauti ir kas vyksta, žymiai lengviau su ta patirtimi susigyventi.

Dažnai prisimenu Harriet Lerner knygą „Pykčio šokis“ ir vieną jos ištrauką: „Ypač sunku patikėti, ne tik protu, bet ir širdimi, kad mes turime teisę galvoti ir jausti viską, ką galvojame ir jaučiame, – ir kad tą pačią teisę turi kiti. Mūsų darbas yra aiškiai išsakyti savo mintis bei jausmus ir daryti sprendimus, atitinkančius mūsų vertybes ir įsitikinimus.“ Jausti tai, ką jauti, atrodytų, savaime suprantamas dalykas. Tačiau man buvo kitaip ir aš didžiąją savo gyvenimo dalį ne tiesiog jausdavausi, o galvodavau, kaip turėčiau jaustis – ar teisinga, kad manyje daugybė neaiškių, kartais tiesiog vieni kitiems prieštaraujančių jausmų, ar aš turiu teisę juos jausti?

Bėgant laikui ir dirbant su savimi visus tuos jausmus pavyksta įteisinti. Ir tada atsiveria visiškai kitokia gyvenimo patirtis.

Savivertės trūkumas

Didžiąją gyvenimo dalį jausdavausi nepakankama. Nepakankamai graži, nepakankamai protinga, nepakankamai apsiskaičiusi. Bijodavau pasakyti žmonėms, ką iš tikrųjų galvoju viena ar kita tema, kuriai man greičiausiai būtų pritrūkę argumentų arba pasąmoningai tiesiog bijodavau neigiamos kitų reakcijos, pajuokos, atstūmimo. Jei šalia virdavo diskusijos apie žinomus režisierius, bestselerius, politinio pasaulio įvykius, aš bijodavau pasirodyti kvaila, mintyse grauždavau save, kad ir šito nesu girdėjus, ir čia nežinau, apie ką kalba (ką, po galais, aš veikiu gyvenime?!) – gal geriau pakreipsiu temą ar tiesiog pralauksiu, kol šioji baigsis.

Man būdavo baisu, kad nežinau, kelintais prasidėjo koks nors ten karas (dievaži, dar ir studijavau istoriją) ar dėl ko ten vėl bombarduoja Siriją. Nežinoti man buvo tiesiog gėda – kaip aš, ta mergaitė, kuriai mama nuo mažens sakė, kad ji moka ir sugeba viską, galiu kažko nežinoti?

Esu rengusi interviu apie žmogaus savastį, kuriame kalbinau psichologę Eglę Sabaitytę. Ji akcentavo, kad susiklosčius tam tikroms gyvenimo aplinkybėms, mes atsisakome savasties idant pasijaustume įvertinti kitų. Psichologė interviu pasakojo: „Būna taip, kad žmogus, dažnai dar būdamas vaikas, pasijunta turintis kokią nors ydą ar trūkumą, nes nėra visų mylimas ir visiems priimtinas. Jis priverčiamas nuslėpti tai, kas kitiems gali atrodyti nepriimtina. Dėl to jis gali būti sugėdytas ar atstumtas. Tuomet žmogus pradeda kurti pats save tokį, kuris įtiktų kitiems ir pelnytų jų meilę bei pritarimą. Tačiau šitaip jis dar labiau tolsta nuo savęs paties.“ Tokiu atveju kinta ir savivertė bei savęs suvokimas: vertinga yra tai, kas priimtina ne man, o kitiems. Atrodo, kad to ir verta siekti.

Tikėdamasi, kad kiti mane priims ir mylės, ir aš turėjau įtilpti į kažkokį įsivaizduojamą, stebint aplinkinius ir jų reakcijas į mane susikurtą, šabloną. Atsisakyti savo „trūkumų“, pateisinti kažkokį savo vaidmenį kitų gyvenime, pasiekti gerų rezultatų – mano galvoje buvo toks vaizdinys, reiškiantis, kad tik tada iš tiesų vyksta mano gyvenimas.

Tikrasis gyvenimas visų pirma vyksta mumyse, jis priklauso pirmiausiai nuo mūsų santykio su savimi. Jei mano savivertė menka, bandysiu gyventi kažkokį kitokį gyvenimą, kad sulaukčiau patvirtinimo iš kitų ir jausčiausi normalesnis nei esu.

Bet juk pats normaliausias ir tikriausias esu tada, kai nusiimu visas kaukes, leidžiu sau jausti, būti taip, kaip būnasi, daryti tai, ko tikrai norisi.

Atsakomybė už kitų jausmus

Už ką esame atsakingi šiame pasaulyje pirmiausia – tai mūsų pačių jausmai. Turbūt kiekvienas esame buvęs situacijoje, kai ką nors nuslėpėme, neišsakėme savo nuomonės arba pasakėme tai, ką įsivaizdavome, kad nori girdėti mūsų pašnekovas. Ir viskas vien tam, kad nuo nežinia ko apsaugotume kitą, jam įtiktume ar patiktume.

Mums dažnai gali atrodyti, kad būsime palaikyti grubiais, nedėkingais, piktais ar kokias nors „prastais“, jei išsakysime tai, ką galvojame. Mes dažnai tiesiog bijome kitų reakcijų į mūsų ištransliuojamą žinią.

Taip yra todėl, kad prisiimame atsakomybę už tas kitų reakcijas. Štai, geriau tikrai nesakysiu mamai, kad su partneriu nusprendėme skirtis – juk ji jaudinsis ir nemiegos, galbūt, sielvartaus ir blogai pasijus. Reikėjo laiko, kad suprasčiau, kad nesu atsakinga už tai, kaip jausis mano mama. Kad nesu atsakinga už tai, kaip reaguos mano kolega, kai pasakysiu, kad man nesmagu, kaip su manimi kalbama. Na, bet dažniausiai būdavo taip: nejaudinsiu dėl kokių nors reikalų jautriai į problemas ir nesklandumus reaguojančios tetos, nes ji ir taip turi ką veikti – augina vaikus, turi finansinių problemų ir dar neseniai palaidojo katiną. Aš galvodavau, kad jos savijauta yra svarbesnė ir vertesnė atjautos nei mano pačios. Tad labai daug ką nutylėdavau ar išsakydavau tik tada, kai jau viskas sprogte sprogdavo iš pykčio. Atėjusi į psichoterapiją įsisąmoninau, kad nemoku atstovauti ir stipriai atstovėti savo pozicijos. Bijau tai daryti, noriu patenkinti kitų lūkesčius apie mane. Per dažnai galvoju, kaip jausis kiti, pamindama savuosius jausmus, jais nesivadovaudama. Suvokti visa tai nebuvo lengva.

Bet suvokus pasidarė vienareikšmiškai lengviau: niekam neprivalau teisintis dėl to, kas vyksta mano realybėje, kaip jaučiuosi, ką galvoju tik tam, kad kitas neįsižeistų ar ko nors ten neprisigalvotų. Jei aiškiai iškomunikuoju, kaip esu, didelė tikimybė, kad mano pozicija bus priimta ir suprasta.

Perfekcionizmas

Štai rašydama ir šitą tekstą vieną rytą prigavau save apsikrovusią visokiomis knygomis ir desperatiškai ieškančią minčių įkvėpimui. Norinčią parašyti kažką, kas išties nustebintų ir būtų ypatinga. Eilinį kartą sau priminiau: Viktorija, tu niekada nebūsi patenkinta savo straipsniu, einam toliau, visada padarai.

Visada turėjau stiprų vidinį norą padaryti kažką „didesnio“, „geresnio“, išspausti iš savęs daugiau nei iš tiesų sugebu, nei iš tikrųjų nuoširdžiai noriu. Čia man dažnai vis dar koją kiša stiprus mano tobulumo siekimas.

Jei suprantu, kad kokia nors užduotis man bus per sunki įveikti, ją automatiškai atstumiu; jei vis tik prisiimu ją atlikti, tai turiu padaryti kažkaip ypač gerai, ypatingai ir tai mane nuolat įsuka į užburtą ratą: darai, darai, darai – ir vis tiek negerai. Bet juk kažkaip pavyksta, kažkaip tie tekstai juk išvysta dienos šviesą ir nemažai jų būna įvertinami.

Esu pastebėjusi: kai atsipalaiduoju ir leidžiu sau nevykdyti kosminės misijos („turiu padaryti geriausiai kaip įmanoma!“), man ir pavyksta geriausiai. Kai leidi sau būti taip, kaip esi, be didelių lūkesčių ir pasitelkus savo gebėjimus, rezultatas tik stebina ir džiugina.

Nebegėdos komandoje perfekcionizmo problemą aptariame gana dažnai, nemažai čia mūsų tokių susirinkę (:D). Vienos su kitom pasidaliname, ką išgyvename, kas nesiseka, apsitariame, ką galime daryti geriau, o kur visai neverta investuoti savo laiko, ir pasidaro ramiau. Vienos kitas palaikome ir leidžiame būti netobulomis, nes tikrasis mūsų gerumas tame ir slypi. Dar supratau vieną reikšmingą dalyką: labai svarbu dalintis apie tai, kaip jautiesi, kur feilini ir dėl ko išgyveni su žmonėmis, su kuriais dirbi – taip susikuri saugią erdvę, kurioje neprivalai būti tobulas, visada nuostabus ir geriausias, o dar, pasirodo, tau tiesiog atrodo, kad tu feilini.

Nekvestionuojami autoritetai

Didelę savo gyvenimo dalį praleidau dairydamasi į tuos, kurie, mano supratimu, visada viską už mane žinodavo geriau. Žinoma, iš pradžių šie žmonės buvo mano tėvai. Tiek mama, tiek tėtis, nors su tėčiu bendravome mažiau, visada žinojo ir išreiškė, kaip turi klostytis normalus gyvenimas. Bėda ta, kad jųdviejų vizijos mano akimis ganėtinai skyrėsi ir kėlė sumaištį mano viduje. Tačiau dirbdama terapijoje ir į tą sumaištį pažvelgusi iš šalies, suvokiau, kad tėvų lūkesčiai man – nėra mano lūkesčiai. Ir mano tikslas nėra juos pateisinti.

Man dažnai atrodydavo, kad kažkas visada viską žinojo geriau nei aš. Dairydavaus į tuos sėkmingiausius ir nejučia mėgindavau savo gyvenimą įvilkti į jų scenarijus. Tačiau kaip rodo patirtis, gali būti, kad net patys sėkmingiausi scenarijai mums tiesiog netinka.

Tikėjausi, kad stebėdama tuos sėkminguosius ir laiminguosius, vidinę ramybę ir amžiną laimę atrasiu ir pati. Tačiau ne kartą įsitikinau, kad mėgindama ką nors atkartoti, mėgdžioti, prasilenkiu su tikraisiais savo poreikiais.

Suvokiau, kad toji tikroji laimė nėra nežinia kur atrandamas reikalas. Tikroji laimė yra ir visada buvo manyje ir už jos puoselėjimą atsakinga esu tik pati.

Nesinori pamokslauti ir sakyti, ką reikėtų suprasti kiekvienam, kokios turėtų būti mūsų visų vertybės ir kuo kiekvienas turėtume šiame gyvenime kliautis. Viskam reikia laiko ir kiekvienas eina savo augimo keliu. Man padėjo psichoterapija. Kitiems padeda meditacija, saviugda, knygos, kelionės, galbūt ir meilė ar bažnyčia. Svarbu tik suvokti: mūsų gyvenimas vyksta tada, kai mes patys visavertiškai jame dalyvaujame ir prisiimame atsakomybę už tai, kas jame vyksta. Nors mums gali atrodyti, kad kas nors turi ateiti ir mus išgelbėti, nubrėžti kryptį ar už mus priimti sprendimus, vienintelis žmogus, galintis tai padaryti, esame mes patys. Taigi, linkiu visiems išlaikyti gyvenimą savo rankose ir tikėti, kad esate patys tikriausi jo šeimininkai.

 

Tau taip pat gali patikti šis Beatos tekstas: Kada pagaliau būsiu tobula?

Viktorija yra Nebegėdos tekstų skilties redaktorė ir tekstų autorė. Ji daro viską, kad jus pasiektų kokybiškas bei intriguojantis turinys, rašo ir bendrauja su jumis el. laiškais.

Komentarai (12)

  • Avatar

    Jolanta

    Viktorija, ačiū už nuoširdų tekstą! Atradau sau itin pažįstamų ,,probleminių vietų“ ir naudingų įkvepiančių minčių, kaip bandyti su jomis susitvarkyti. Kaip gi svarbu dalintis ir žinoti, kad ne vienos mes einame su tais pačiais dalykais ir, kad it`s ok būti netobuloms.

    reply
  • Avatar

    Aušra

    Nuostabus tekstas, kuriame atradau daug savęs, kas jį padarė dar artimesnį širdžiai ir įkvepia labiau mylėti save tokią, kokia esi ir kelti sau mažesnius reikalavius, nebandat savęs „pritempinėti“ prie kitų, atrdytų, sėkmingesnių. Ačiū, kad dalinatės!!

    reply
  • Avatar

    Birutė

    Ačiū už tekstą! <3 Gal jau seniai jutau visas šias problemas savyje, bet kaip ir rašoma, neleidau sau jausti ir jų pripažinti. Tik dabar pradedu pažinti ir pripažinti save su psichoterapijos pagalba ir tokie tekstai veikia kaip patvirtinimas, kad viskas pamažu gali būti geriau.

    reply
  • Avatar

    Lina

    Ačiū tau labai už tokį gražų tekstą,skaičiau ir galvojau- tarsi kalba apie mane. Ačiū kad nebijau dalintis ir taip sklandžiai dėstyti mintis. Kuo geresnės kloties tau!

    reply
  • Avatar

    Agnieta

    Labai artima ir nuoširdu. Ačiū, Viktorija! Atliepė ir tikrai skaniai susiskaitė. Vėl ir vėl prisimenu kaip svarbu yra tiesiog leisti sau būti savimi. Tokiu, koks esi. Taip, kaip esi. Tada, kada esi. Nes o kaip kitaip? Ir kam kitaip? 🙂 Džiugu, kad atradai ir išjautei tiek svarbių dalykų apie save ir pasaulį. Sėkmės ir toliau atrandant esmes! Ieškom kartu 💜

    reply
  • Avatar

    K.

    Skaitau tekstą ir matau viskas tinka man, norėčiau pradėti gyventi sau, dėkoju už puikų tekstą

    reply
  • Avatar

    Rasa

    Rytoj einu į antrąjį susitikimą su savo psichologe. Ji buvo prašiusi pagalvoti, kokie mano susitikimų tikslai. Skaitydama šį tekstą beveik visą laiką galvojau- juk čia apie mane! Ačiū, kad daliniesi ir padedi suprasti, kad viskas, ką jaučiame yra NORMALU, ir kad visu tuo galima ir net reikėtų pasidalinti (su psichologe, drauge, šeima). Dėkui už puikų tekstą, įkvepiantį keistis 🙂

    reply
  • Avatar

    Vitalija

    Ačiū! Puikus tekstas. Net ašarą išspaudė, nes pamačiau dalį savęs…

    reply
  • Avatar

    Simona

    Prisidėsiu prie anksčiau pasisakiusių ir padėkosiu, AČIŪ! Viskas kas aprašyta labai artima, visi jausmai, mintys, išgyvenimai. Ir taip sklandžiai, aiškiai, smulkiai aprašyta viskas. Kaip ir minėjai, kiekvienas atranda savo būdą ieškoti savęs, džiaugiuosi, kad savąjį radau. O tekstas nuostabus ir tobulas.

    reply
  • Avatar

    Gabija

    Labai artimos ir pažįstamos mintys ir jausmai… Gera žinoti, jog tai nėra mano vienos sunkumai. Ačiū!

    reply
  • Avatar

    TĖTIS

    Nelengva Tau (tikiuosi buvo). Netikėtai sužinojai tiek naujo apie viską. O mes pagaliau sužinojom viską apie save. Žmonės, o ypač tėvai, yra per daug nuodėmingi, kad būti pavyzdžiu bet kam. Tačiau neabejotinai, jie džiaugtųsi, jei būtum laiminga. Ir nesvarbu, kad per skraistę nebuvo galima įžiūrėti, kad žmogui reikia pagalbos. Bent jau psichologo.
    Deja, mes visai nesikeičiam. Ir toliau būsim tokie, kokie esame. Ir vėl mylėsime pačius artimiausius, jeigu jie tikrai tokie yra.
    Keistas pasaulis ir žmonės, kurie visą laiką vertina Tave ir yra laimingi vien dėl to, kad Viktorija esi.

    reply
  • Avatar

    Audronė

    Viktorija!!! Nuostabus straipsnis, skaitau tarytum parašytą tekstą apie save!!! Ačiū labai!pati lankau psichoterapiją puikiai suprantu kuriuo keliu Jūs ėjote, dabar ir aš ten esu! Labai tikiuosi pajausti laisvę savo vidinę kuo greičiau!

    reply

Komentuok