Į viršų

Kam knistis toje vaikystėje suaugus, arba ką mes veikiame psichoterapijoje?

Iliustracija: Justina Česnauskaitė

Lankydami ilgalaikę psichoterapiją, neišvengiame didesnio ar mažesnio gilinimosi į vaikystę ir jos patirtis. Pasak psichoterapeutų, ši terapijos dalis yra nepaprastai svarbi. Kodėl ir kaip vyksta terapinis procesas? Kodėl jame turime sugrįžti į savo vaikystės prisiminimus bei patirtis? Kaip jos veikia mūsų, suaugusiųjų, kasdienybę? Apie visa tai kalbuosi su psichoterapeute Ugne Juodyte.

Ugne, kodėl eidami į psichoterapiją esame priversti sugrįžti į vaikystę ir po ją pasiknaisioti?

Ne visose terapijos kryptyse stipriai gilinamasi į vaikystę, tačiau dažniausiai vienaip ar kitaip tos temos paliečiamos. Terapijos procese savaime iškyla įvairios nuoskaudos, taip pat psichoterapeutas kliento klausia apie jo „priešistorę“ tam, kad geriau suprastų, kodėl žmogus atsidūrė vienoje ar kitoje situacijoje, dėl kurios atėjo į terapiją, kodėl jis jaučiasi taip, kaip jaučiasi. Žmonės čia visų pirma pasakoja apie savo praeitį ir vaikystę todėl, kad būtų galima geriau suprasti, su kokia istorija jis atėjo, kaip susiformavo jo įsitikinimai, vertybės, elgesys. Kalbant apie vaikystę visa tai galima „pačiupinėti“. Nėra temos, kurios nebūtų galima liesti psichoterapiniame procese, kurios nagrinėjimas neduotų nors kokios naudos.

Aiškinamės, kokius modelius, perimtus iš vaikystės, naudojame šiandien, aiškinamės, kiek jau suaugome, ar dar esame užstrigę vaiko vaidmenyje, ar jau galime suaugusiojo žvilgsniu pažiūrėti į savo praeitį ir patirtį bei pasisemti iš to išminties.

Dažnai mano klientai, jau patys būdami tėvai, nagrinėja savo santykį su savo vaikais: nesupranta, kas vyksta, kodėl niekaip nesukuria artimo ryšio su jais. Tada labai dažnai tenka grįžti prie santykio, kokį su savo tėvais turėjo pats klientas. Ir tas santykis jau turint savo vaikų, dažnai išryškėja. Taip pat viena dažniausių problemų yra tai, kad žmonės negeba atrasti harmoningo ryšio su savo partneriais ar apskritai santykių nesugeba užmegzti, sukurti.

Kokios būtent problemos, kurias patiriame šiandien, gali būti susijusios su vaikystės patirtimis?

Vaikystės patirtys visada išlenda viename ar kitame kontekste. Jų gali būti įvairiausių, baigtinio sąrašo negalėčiau pateikti. Bet su kuo dažniausiai tenka susidurti, tai – žmogaus nepasitikėjimas savimi. Pavyzdžiui, ateina jis ir sako: Bandau imtis naujų veiklų ar darbe jaučiuosi žemesnis nei kiti ir tai jaučiu nuolatos. Tada kyla klausimas – kokiais žodžiais pats su savimi kalbiesi? Kokia tavo praeitis, kaip su tavimi kalbėdavo tavo tėvai – ar pagirdavo, ar palaikydavo? Gal kaip tik sakydavo, kad nieko nesugebi ir t.t.?
Taip pat klientai dažnai kalba apie stresą, sako, kad nuolat jaučia įtampą, nežino, kaip su visu tuo tvarkytis.

Tuomet aiškinamės, kokius įgūdžius žmogus dabar turi, kaip jis tai darydavo vaikystėje, kokius pavyzdžius matė augdamas aplinkoje, kaip su stresu tvarkydavosi jo tėvai ir kiti artimi žmonės, kokias frazes, žodžius, susijusius su įtampa vartodavo.

Ar sakydavo „Susiimk, tu nieko nebijai, nekreipk dėmesio“, ar klausdavo, domėdavosi jo savijauta, drauge aiškindavosi, kaip galima tose situacijose susitvarkyti.
Tiesa, psichoterapijoje kalbame ne tik apie tai, kas žmogaus gyvenime buvo blogai ar kur čia jis stringa. Būna, kad klientas ir džiaugiasi savo patirtimis, tada mes tyrinėjame ir geras emocijas. Noriu paneigti tokį mitą: terapijoje mes nekalbame vien apie traumas. Per kokius 3-5 metus terapijos nagrinėjamos įvairios – tiek šviesios, tiek tamsios gyvenimo patirtys.

Kaip tas tėvų nepalaikantis, nepaskatinantis, neatliepiantis santykis, apie kurį užsiminei, veikia mus jau suaugus?

Tokios visiškos paralelės nedrįsčiau vesti. Jei tėvai, pavyzdžiui, sakydavo: „Neverk, nesijaudink, turi būti tvirtas, į tave turi atsiremti“ ir tiek žinių, gali būti, kad tu šiandien nežinai, kaip savo moteriai pasakyti, kad ją myli.

Tačiau čia nepulčiau kaltinti tėvų, nes tu dabar esi suaugęs žmogus ir pats gali priimti sprendimus, galų gale, turėjai ir kitus gyvenimo etapus, kitas patirtis, kurios įprastai mus moko kitokių santykių, kitokių veikimo būdų.

Tačiau, be abejo, vaikystėje tėvai ar kiti artimiausi žmonės (seneliai, globėjai, įtėviai) mums yra labai didelis autoritetas ir jei su jais praleidžiame daug laiko, jie stipriai formuoja mus kaip asmenybes. Ir terapijoje kartais atsiskleidžia tokie niuansai: žmogus sako, kad tėvai su juo gražiai elgėsi, kad viskas buvo tvarkoje, bet juos, tėvus, pavyzdžiui, matydavo tik savaitgaliais. Na ir tada su šia informacija dirbame.

Jei artima aplinka ir tai, kas joje vyksta, žmogui buvo labai svarbi, jam darė įtaką, tai ir suaugusiojo gyvenime ir terapijoje tam tikrais atspindžiais, momentais išlenda kaip pamatiniai dalykai.

Bet nebūtinai, nes, kaip jau ir sakiau, yra ir kiti raidos etapai, kurie gali padaryti tam tikrus pokyčius. Tačiau žinoma, vaikystės patirtys yra mūsų pamatas, pirmosios mūsų patirtys mumyse tiesiog įsirašo.
Pati šiuo metu auginu vienerių metų sūnelį. Visas jo pagrindas formuojasi jau dabar ir tai vyks iki kokių ketverių metų – vystysis meilės supratimas (ar jis jaučiasi mylimas, ar ne); jis mokysis, kur yra jo ribos (ir kokias jas jam nubrėžiu aš); aiškinsis, ką daro gerai, ką ne ir kaip jis gali sau leisti į viską reaguoti ir t.t.

Štai mūsų namuose yra laiptai ir mano pasirinkimai yra keli. Galiu sakyti: „Jokūbai, tau negalima lipti, čia yra grėsmė, tu nukrisi“ ir t.t. Jam su šiais žodžiais formuosis vienokia patirtis. Tačiau galiu paimti jį už rankyčių ir laipioti su juo dešimt kartų aukštyn žemyn laiptais, o kai pavargsiu, pasakyti jam apie tai, atliepti jo susierzinimą, pasiūlyti paieškoti kitų veiklų. O galiu kaip tik pliaukštelt per užpakalį ir nusiųsti jį ką nors sau veikti vieną.

Vieni ar kiti mano veiksmai formuos ir lems skirtingą vaiko santykį su pasauliu, skirtingus jo atsakus, sprendimus, jausmus. Nuo to ateityje gali priklausyti, ko vaikas tikėsis iš aplinkos, kokius sprendimus jis gyvenime priims.

Na, o jei nutiko taip, kad mano santykis su tėvais nebuvo džiuginantis. Na, tas pliaukšelėjimas per užpakalį… Ar galima terapijoje išmokti nekaltinti savo tėvų, priimti juos tokius, kokie jie yra?

Terapijos užduotis nėra išmokti priimti savo tėvus, bet gerai, jei tai įvyksta.

Vienas šiame kontekste svarbesnių uždavinių klientui – suvokti, įsisąmoninti ir priimti tai, kad tėvai (nepaisant, kokie jie buvo), suteikė mums tokį santykį, kokį galėjo tuo metu geriausią.

Tad terapijoje žmogus gali praeiti kelis etapus – iš pradžių prisimenama vaikystė, po to gali kilti neapykanta tėvams, galiausiai pavyksta tuos savo tėvus pamilti ar bent jau toleruoti tokius, kokie jie yra. Tai tokia terapinė raida, per kurią dažniausiai su kiekvienu klientu drauge ir einame. Žinoma, būna visaip, gali nepasisekti, bet iš esmės – gali pavykti to pasiekti. Labai daug kas priklauso nuo kliento – gali ir ketverius metus dirbti, bet jei kalbame apie sudėtingesnius atvejus, ne tiesiog, kad tėvai buvo šalti ar nedėmesingi, bet, tarkime, apie seksualines traumas, tada gali reikėti ir daugiau laiko, terapija gali žmogui ir nepadėti.

Sugrįžti į skausmingas vaikystės patirtis psichoterapijoje tikrai gali būti sunku. Kaip išdrįsti prisiminti tuos vaikystės jausmus, tą būseną, tą mažą vidinį vaiką? Tai gali būti labai baisu.

Svarbu savęs neforsuoti, leisti sau eiti tempu, kuris yra priimtinas. Grįžti į tai, kas yra ar buvo skausminga, į tai, ką mūsų atmintis, kūnas neretai nustumia į tolimiausias mūsų kerteles, yra labai didelis darbas.

Mylint save svarbu neskubėti to daryti, nebūtina iškart sugrįžt į vieną ar kitą situaciją, gal galima etapėliais ar per kokias nors istorijas, kitų lūpomis apie tai papasakoti – tam yra įvairių terapinių metodų. Svarbiausia neskubėti to daryti, savęs nespausti.

Mes turbūt bijome savo pažeidžiamumo, kuris terapijoje paprastai turi pasireikšti, kad vyktų gijimo procesas… Ką verta žinoti norint išdrįsti pažvelgti akis į akį tam savo silpnumui, pažeidžiamumui?

Terapinė aplinka gera tuo, kad joje gali reikštis mūsų pažeidžiamumas. Kai turime gerą santykį su terapeutu, tas pažeidžiamumas gali būti lengviau išgyvenamas, lengviau priimamas. Tai gali saugiai vykti būtent terapiniame, o ne tame santykyje, dėl kurio mums stipriai skauda, kuriame turime probleminę situaciją. Todėl savo pažeidžiamumą jaukintis terapijoje daug saugiau, paprasčiau.

Psichoterapeuto santykis su klientu ir yra tuo ypatingas, kad jis yra visiškai konfidencialus bei saugus. Į terapiją ir einame kalbėtis apie tai, kas labiausiai trukdo gyventi, skaudina.

Pavyzdžiui, terapijoje kalbamės apie sudėtingus kliento santykius su jo mama. Kalbėdamas su terapeutu gali pasidaryti tokių pokalbių generalines repeticijas, pasižiūrėti, kokie jausmai čia iškyla, ką iš tikrųjų norėtum mamai pasakyti…

Kaip veikia tas gydantis savo ankstyvų patirčių įsisąmoninimo mechanizmas?

Visų pirma, terapija leidžia pasižiūrėti į savo skausmingas gyvenimo situacijas suaugusiojo akimis. Ką tada tas vaikas, kuriuo buvau, išgyveno: ką jis jautė, kokios mintys jam kilo, kokius poreikius jis tada turėjo ir kurie jų nebuvo patenkinti. Pavyzdžiui, žmogus pasakoja, kad būdamas vaikas matydavo ir girdėdavo tėvų konfliktus ir jų metu išsigandęs sėdėdavo po stalu. Su juo kalbamės apie tai, ką jis tuo metu jausdavo. – Baimę, – atsako. Ko jam tada reikėjo? Sako, kad saugumo. Tada klausiu, kaip tą saugumą norėtumei turėti, susikurti? Saugiau jausčiausi, jei kas nors mane apkabintų, palaikytų.

Terapijoje galima tą saugumą žmogui suteikti. Šią akimirką, vykstant terapiniam procesui, gali saugiai reikštis tos žmogaus emocijos, kurias jis išgyveno tada, tose skaudžiose vaikystės patirtyse.

Jis gali verkti, jausti liūdesį, išgyventi stresą. Žmogus gali norėti būti apkabintas, paguostas, to paprašyti. Terapijoje sukuriamos sąlygos šiems visiems jausmams saugiai reikštis ir taip įvyksta toks emocinis tų jausmų išgyvenimas ir tai yra gijimo proceso dalis. Geštalto terapijoje tai vadiname „situacijos uždarymu“.

Tai terapeutas gali, pavyzdžiui, apkabinti žmogų?

Aš to nepraktikuoju, bet tai nėra draudžiama. Tu, būdamas psichoterapeutu, gali dėl to atsiklausti – neretai patys klientai sako, kad jiems norėtųsi apkabinimo. Arba, pavyzdžiui, žmogui patyrus netektį ir po poros dienų atėjus į terapiją, galiu paklausti, ar galiu išreikšti jam užuojautą, pasakydama, kad matau, kaip jam sunku. Bet tai gana slidus dalykas…

Slidus, nes galima įsimylėti terapeutą, imti laikyti jį tėvu ar mama? Kas tada?

Tokių atvejų labai daug ir čia nieko keisto. Pavyzdžiui, toks šabloniškas pavyzdys: moteris išgyvena skyrybas, ateina pas terapeutą ir pasakoja jam, kaip jos vyras jai nesuteikia šilumos, dėmesio, neišklauso… O ką daro psichoterapeutas? Išklauso, suteikia dėmesio, supranta. (juokiasi)

Žinoma, moteris gali pradėti jausti prieraišumą ir panašius jausmus. Tai natūralu. Svarbiausia apie visa tai kalbėti terapijoje.

Kiek gali trukti terapija?

Tai priklauso ne tik nuo žmogaus individualių poreikių, bet ir nuo terapinės krypties. Tai gali būti laikotarpis nuo metų iki… ribos nėra. Mano supervizorė senučiukė prancūzė sakė, kad tik neseniai pabaigė terapiją. Pradėjo dar studijų metais – įsivaizduok, penkiasdešimt metų terapijos, gal ir su pertraukom, bet žinau, kad tokių atvejų yra. Ypač tarp psichoterapeutų. Bet nenoriu išgąsdinti skaitytojų, tad sakyčiau, kad kokie penkeri metai yra tikrai normalu ir čia ne riba. Į terapiją galima žvelgti kaip į psichologinę higieną, bet čia požiūrio klausimas, nes kita mano mokytoja yra sakiusi: „Kol tau neskauda, ką ten toje terapijoje veikti?“ (juokiasi)

Kaip mūsų vaikystės patirtys reiškiasi kuriant romantinius ryšius? Kaip juos megzdami reiškiamės ir kaip vaikai?

Mes į savo kuriamus intymius ryšius daug ką perkeliame iš savo vaikystės patirčių. Jei mačiau, kaip bendravo mano tėtis ir mama, suaugęs tą šeimos patirtį perkeliu į savo dabartinius santykius. Jei buvo normalu, kad tėtis dirba iki vėlumos, o mama tik prižiūri mane, gali būti, kad toks modelis persidavęs ir į mano kuriamus santykius su partneriu. Toks modelis man atspindi, kaip „turi atrodyti gera šeima“.

Šioje vietoje terapija padeda sustoti ir pažvelgti į savo situaciją iš šalies: ar man tinka mano santykiai, kodėl aš taip elgiuosi ir kodėl tokius santykius renkuosi?

Gali būti, kad mano pasirinktas modelis man tikra tinka, o gal ir vyrą suradau, kuriam tokie santykiai priimtini. Bet jei nuolatos kyla konfliktai, svarbu savęs paklausti, kodėl man tai yra komfortiška, ar tai yra man geriausi galimi santykiai, o gal tai – šeimos modelio primestas mano veikimo būdas? Ar aš noriu iš jo išeiti, ar nenoriu? Svarbu daryti sąmoningus pasirinkimus. Terapijoje galima pažiūrėti, kokie tie šeimų modeliai egzistuoja…

O jei to modelio aš nemačiau, nes mano tėvai išsiskyrė anksti? Kaip tada?

Eiti ir ieškoti. Kalbėtis su šeimomis, kurios tau atrodo kaip autoritetai. Bet visų svarbiausia suvokti, kaip AŠ norėčiau, kad būtų, kokia šeima man atrodo laiminga? Kokie santykiai yra siektini, norimi? Ir pabaigai, vis tik grįžčiau prie terapijos.

Terapija skirta geriau suvokti save: savo emocijas, mintis, veiksmus, kuriuos darau. Jei sugebu tai įsisąmoninti, suprasti, žinau, ko noriu, kokie mano poreikiai, tuomet nešu tai ir į savo kuriamus santykius.

Tada ir šalia esančiam žmogui su manimi yra paprasčiau – aš jo niekuo nekaltinu, nekeliu lūkesčių, o priimu jį tokį, koks yra. Kaip ir pasaulį.

Daugiau pie psichoterapiją ir jos užkulisius gali išgirsti Rasos Jasionytės pokalbyje su psichoterapeute Agne Matulaite:

Viktorija yra Nebegėdos tekstų skilties redaktorė ir tekstų autorė. Ji daro viską, kad jus pasiektų kokybiškas bei intriguojantis turinys, rašo ir bendrauja su jumis el. laiškais.

Komentarai (2)

Komentuok