Kaip išgyventi skyrybas?

Teksto autorė Sandra Galdikaitė
Iliustracija Agnė Gaižauskaitė

„Atrodo, suradau antrą savo obuolio puselę, o ji ėmė ir dingo iš mano gyvenimo! Kaip aš dabar gyvensiu? Man per daug skaudu“ – dažnai pokalbį pradeda skyrybas išgyvenantys žmonės. Šia tema pakalbinau psichologę Justiną Zelionkaitę-Dambrauskienę.

Psichologe, tai kaip išgyventi tas skyrybas?

Skiriantis visi išgyvena 5 pagrindines psichologinės būsenos stadijas. Galiu patikinti, kad supratus, jog taip būna visiems, visas blogas emocijas išgyventi bus lengviau.

1. NEIGIMAS: taip negali įvykti!

• Visų pirma, reikia pradėti galvoti, kad tai kada nors pasibaigs. Palyginimas su stichine nelaime – „tai ne pasaulio pabaiga, o praeisiantis žemės drebėjimas“ – padeda lengviau suvokti esmę. Skyrybos padrebins, bet visada turėkite galvoje, kad tos skaudinančios emocijos anksčiau ar vėliau praeis. Jeigu su šia viltimi gyvensite nuo pat pradžių – ji tikrai padės.

• Jums skaudu, norisi verkti, išsipasakoti? Taip ir padarykite! Bet koks racionaliau mąstantis žmogus šalia padės adekvačiau priimti skyrybų išgyvenimus. Tai gali būti psichologas, draugas, mama, sesė, brolis – bet kas.

Patarimas tam, kuris guodžia: niekada nemenkinkite antros pusės, kad jis (ji) – niekšas (-ė), nieko vertas (-a) ir pan. Liūdintis žmogus gali pradėti ginti antrą pusę vien dėl to, kad pradedama lipti ant jo savimeilės. Juk kažkada jis (ji) pats ar pati pasirinko būti su tuo žmogumi ir jiems buvo gerai. Tiesiog išklausykite ir padėkite žmogui suvokti situaciją, nemenkindami kitų.

2. PYKTIS: kaip jis (ji) galėjo taip su manimi pasielgti?
Skausmą pakeičia pyktis ir dažniausiai tai pasireiškia kito kaltinimu.

• Auksinė taisyklė: kai esate pačioje išsiskyrimo emocijų duobėje, venkite veiksmų, nukreiptų į buvusią antrąją pusę. Jokių žinučių, skambučių, persekiojimo ir pan. Susilaikykite. Veiksmai bus neadekvatūs ir galite prikalbėti dalykų, dėl kurių paskui tikrai gailėsitės. Bent kelias dienas leiskite emocijoms nurimti. Per jas požiūris pasikeičia ir veiksmai būna daug racionaliau apgalvoti nei pradžioje.

• Atsiminkite, kad ne jūs vienas (-a), o abu prisiimate atsakomybę už išsiskyrimą.

• Atleiskite sau už bet kokius trūkumus, juk niekas nėra tobulas!

• Nors dabar ir pykstate, kaltinate kitus dėl jūsų patiriamo skausmo, atsiminkite – jūs ne vienintelis šiame pasaulyje, kuris patiria šį skausmą. Kasdien tai išgyvena milijonai žmonių.

Bet, psichologe, kai sielvarto, pykčio, skausmo emocijos šiek tiek aprimsta, žmonės pradeda galvoti apie susitaikymą. Kokiais atvejais dar bandyti, o kada jau nebeverta?

Pereikime į trečiąją skyrybų stadiją. Nes būtent joje pradedama galvoti apie partnerio susigrąžinimą.

3. DERYBOS: gal dar galime pabandyti?

• Atsakykite sau į 2 klausimus:

a) Man skaudu, nes aš praradau gerą žmogų, kuris man tikrai svarbus?
b) Ar man gaila to žmogaus, nes pasikeis mano statusas, liksiu vienas (-a), ką žmonės pasakys, ar man gėda prieš aplinkinius?
Kitaip sakant, ar jums jo (jos) nuoširdžiai gaila, ar skaudu, nes paminta jūsų savimeilė?

Kita taisyklė derybų stadijoje: santykiuose visada turi būti motyvuotos abi pusės. Jeigu motyvuota tik viena pusė – gerbkite save ir savo orumą. Kam bandyti susigrąžinti žmogų, kuris neberodo noro būti su jumis? Šioje situacijoje jums pagelbėtų atsakymai į šiuos klausimus:

Kokiu būdu išsiskyrėte? Ar buvo pagarba išsiskyrimu metu?
Kaip skyrybos buvo argumentuotos ir kokiais būdais tai ištransliuota?
Įvertinkite visą draugystės su tuo asmeniu laiką ir atsakykite sau: kas buvo gera su tuo žmogumi, kodėl su juo buvau, ką jis man davė, ar gerbėme vienas kitą, ar turėjome bendrų interesų, ar tai buvo tik aistra, ar buvote ir tikri draugai? Jeigu į visus šiuos klausimus randate logiškus ir jums teigiamus atsakymus – bandykite susigrąžinti.

Pasakėte, kada bandyti susigrąžinti. O kada neverta?

Noriu pateikti porą pavyzdžių iš praktikos.
Pas mane į konsultacijas ateina vyras po skyrybų. Šiame etape pradedame analizuoti jo moterį, klausiu:
– Kodėl jūs buvote su ja?
– Nes ji gera moteris.
– O kuo ji gera? Papasakokite plačiau.
– Na, gera mama, gera šeimininkė…

O kai ateina laikas pasakyti, kuo ji vyrui buvo gera – atsakymai išgaruoja.

Paanalizuokime ir atvirkštinį variantą:
– Kodėl draugavote su savo vaikinu?
– Nes jis geras: nesimuša, negeria, sutaiso ką reikia namuose.

Vėlgi viskas sukasi apie aplinką, o ne apie moterį. Bet juk „negeria“, „nesimuša“ ir taip savaime suprantamai dalykai. O kuo vyras geras moteriai, ką JAI duoda, kuo papildo – atsakymo nėra.

Dažniausiai su psichologu ar artimu žmogumi (kuris gali padėti atsakyti į šiuos klausimus) paanalizavus buvimo poroje priežastis motyvacija susigrąžinti žmogų sumažėja.

Na, dažnai pasitaiko ir kitokių atvejų, pavyzdžiui, aistros užvaldyti santykiai. Partneriai įvardina nuostabius intymius santykius, stiprų cheminį potraukį. Bet kai pradedame analizuoti, kiek žmonės praleidžia laiko užsiimdami kasdieniais dalykais (laisvalaikis, susitikimai su draugais, lankymasis viešose vietose, iškylos, buitis ir t.t), paaiškėja, kad tie žmonės yra visiškai skirtingi. Ir santykiai laikosi vien tik dėl užvaldžiusios aistros.

Pateiksiu paprastą pavyzdį. Silkė ir braškė – atskirai jie nuostabūs maisto produktai, tiesa? Iš jų galima padaryti daug nuostabių, gurmaniškų šedevrų, taip? Bet jeigu juos sudėsime kartu – derinys nekoks. Poros turi derėti.

Einame prie ketvirtos stadijos. Normalu, kad po derybų dėl santykių susigrąžinimo norisi dar paliūdėti.

4. DEPRESIJA: viskas baigta…

Tai būsena, kai jaučiatės pavargę, nieko nenorite daryti, norite atsiriboti nuo kitų žmonių. Kartais net ir būdami su jais jaučiatės lyg vieniši. Kankina nemiga, arba miegate kiek įmanoma ilgiau, norisi išgerti alkoholio ar permiegoti su pirmą kartą sutiktais žmonėmis, nėra apetito, arba priešingai – persivalgote. Užvaldo beviltiškumas.
Ko imtis? Atrodo, paprasti dalykai, bet, patikėkite, jie tikrai veiksmingi:
• Apsupkite save pozityviais žmonėmis.
• Jeigu yra galimybė, pasiimkite atostogas ir kur nors išvažiuokite.
• Nuolat kalbėkitės su žmonėmis, kurie jus išklauso
• Buvimas gamtoje ir šviežio oro gūsis įkvepia ir padeda atsirasti geroms emocijoms.

5. PRIPAŽINIMAS: gerai, baigta tai baigta – gyvename toliau.

Pakelkite savo laimės hormono kiekį svajodami. Dabar esate vienas (-a) ir turite daugiau laiko sau – kurkite planus, ką nuveiksite, kuo pasimėgausite. Galbūt apie kažką seniai svajojote, bet niekaip neprisiruošėte? Dabar tam laikas!
Skirkite laiko svajonių įgyvendinimui!

Justina, kokį duotumėte patarimą būsimoms, esamoms ir buvusioms poroms?

Pirmiausia užpildykite visą save, siekite būti pilnavertiški. Pora turi būti ne 2 žmonės kaip 1, bet 2 žmonės kaip 3. Žmonės turi būti unikalūs, pilnaverčiai pirmiausia po vieną. O kai susijungia kartu – sukuria ir trečią unikalumą – bendrą porą.

Jūs turite surasti ne savo antrąją obuolio puselę, o kitą pilną obuolį. Tik tada galėsite puoselėti skanaus pyrago santykius.

Taip pat klausykis ir SULČIŲ epizodo: Skyrybos: tragedija ar galimybė?

Komentarai (26)

  • Korne

    Jau daugiau nei pusmetis po skirybų, atrodo nebuvo ilgi santykiai bet baigėsi jie tuo metu kai tik atrodo kad viską turiu ir pradėjau pasitikėti. Vos tik pasakius kad va pagaliau mano žmogus viskas sugriuvo, daug pykomės dėl elementarių dalykų… Kaip ir rade buvom išeiti žmogus pradėjo neberodyt dėmesio ir nebenorėjo leisti laiko kartu… Kiekvieną kartą kai siulydavau kažką nuveikti gaudavau juokingus pasiteisinimus.. Nuo to laiko pradėjau galvoti ar man verta būti su juo, norėdavau skirtis nes matydavau, kad žmogui neberūpi nors niekaip nesugebėdavau. Bet jis padėjo tašką pats, pagalvoju kad kvaila dabar ir oh kad būčiau žinojus būčiau turejus jėgų pati tai padaryt . Nuo to laiko tiesiog paleidau žmogų ir gyvenau savo gyvenimą toliau stengiausi.nors pasitikėjimą tikrai reikia pastangų atgauti.. Jau kaip ir viskas buvo aprime iš to žmogaus nieko negirdėjau visą tą laiką. Bet vieną dieną jis man parašė po mėnesių sumąstė paklausti kaip sekasi . Na ir viskas gryžo, vėl tas skausmas ir praradimas. supranti kad kitą puse visai nesuvokė ką daro. Patarimas nesivelti į konfliktą geriausia ištrynit ir nieko neatsakyt arba pasakyt kad sori nenoriu kalbėti su tavim nes negražiai pasielgei . Jei žmogus su jumis elgėsi negražiai ir nepagarbiai tai pasirūpinkite kad niekaip jis su jumis nesusisiektu, apskirtai patarimas neturėkite jokių socialiniuose tinkluose kontaktų jų , blokuokite kontaktus. Kad vis tik pasijautusi gerai ir padariusios daug darbo su savimi, niekas to nesugadintų ir nereiktų vėl pradėti viską nuo pradžių. Nes yra vyrų kurie nesuvokia ką daro kokia žalą ir nemato užkulisių. Jei turite kokių dalykų kurių neišsakėte tam žmogui ar negalėjote pasakyt dalykų kokie jus įskaudino parašykite laišką telefone į užrašų knygute labai gerai nuleidžia garą.. Poto galite ištrynti . Vis dar pati mokinuosi ir išgyvenu turiu drauge kuri išklauso ir supranta, visada prisimenu kad esu verta daugiau ir mano tikslas turėti vyrą kuris papildys mano gyvenimą ir jo veiksmai atitiks jo žodžius. Nebus jokių dvejonių. Ir jeigu vyras nesielge taip kaip turėtų elgtis reiškia reikia pasitraukti, atsiras geresnis , visalaika iš santykių mes mokomės. Žiūriu filmus, bendrauju, gražiai apsirengiu, pasidažau, namų spa, sportas super, namų remontai žodžiu reikia mokėt gyvent ir su savimi ir jaustis gerai sau. Ir jei žmogus nenori būti veikti kažką su tavim ‘fuckit’ aš galiu tai daryt viena( man nereikia jo) turiu žmonių kurie nori ir gera leisti laiką su manimi.

    reply
  • Anonime

    Aš taip pat esu skyrybu procese… begalinis skausmas drasko krutinę, noriu pasisneketi, kazkam pasiguosti, taciau skaudziausia, kad neturiu kam, jauciuosi labai vienisa… kartu praleidome 6 metus… esme ta, kad didziausia klaidą santykių pradzioje padariau as… buvo laikotarpis santykiu pradzioje, kai mus skyre atstumas. As nesitikejau is musu santykiu nieko rimto, nors jis mane ir suzavejo… tuo pat laikotarpiu salia manes buvo kitas vyras, kuris daug metu man buvo kaip geriausias draugas, kaip brolis… bet uzvaldzius jausmams atsitiko tai, ko tikriausiai gailesiuos visa likusi gyvenima… daug laiko slepiau visa ta situacija nuo dabar jau buvusiojo, bet viena diena jis tiesiog gudriai istrauke is manes viska, ka slepiau… po viso to as labai gailejausi del to ka padariau ir zinoma iskentejau daug zodziu nutaikytu i mane… po viso perskeliau gyventi pas ji i uzsieni. Buvo be galo sunku, nes kiekvienas buitinis gincas baigdavosi mano klaidu priminimu ir paciais bjauriausiais zodziais i mano puse… po kiekvieno tokio ginco galvojau kad as to nusipelniau, as kalta…
    Po keliu metu uzsienyje nusprendeme grizti i lietuva ir pradeti nauja gyvenima. Sakyciau daug kas pasikeite, maziau pykomes, susizadejome, buvau labai laiminga ir maniau, kad pagaliau visas tas pragaras baigesi. Deja… begant metams as pastebejau kaip zmogus pradejo mane valdyti – as negaliu buti be nuotaikos, negaliu issakyti kas man nepatinka, negaliu pasakyti jokios kritikos, dirbome kartu, todel namuose susipykus, zinodavau kad artimiausia savaite darbe as nelaukiama… jauciausi nestabiliai… be viso to po suzadetuviu buvome kalbeje kaip abu noretume vaikelio, labai! Bet… santykiai tarp musu budavo geriausiu atveju 2 kartus per menesi, kartais ir isvis ju nebudavo… taip tesesi daugiau nei 2 metus… man be galo truko to, jauciausi nepilnaverte moteris, budavau del to pikta, liudna, nes suvokdavai tai, kad as jo tiesiog netraukiu… bet sia tema paliesdavome itin retai, nes man tai per daug skaudu… to pasekoje, as budavau liudna, irzli, be nuotaikos, nors ir labai stengdavausi to neparodyti – jis del to iskeldavo konflikta, mat jeigu man bloga nuotaika, kodel as ir jam nuotaika gadinu?… tokia istorija viskas baigesi ir paskutini karta- as supratau kad turiu islipti is sio uzburto rato, kuriame mylimas zmogus visa laika tik bando atstumti ir tik progai pasitaikius kartoja kaip jis nenori su manimi toliau buti, kaip as jo netraukiu ir kokia as bloga, zinoma ir mano klaidu negali pamirsti, o as del ju gailesiuos visa gyvenima….
    Pasimetusi esu ir nebezinau kas tikra, nemoku gyventi be sio zmogaus, bet tikiuosi, kad viskas kuo greiciau baigsis ir artimiausiu metu gyvensime geriau….

    reply
  • Tomas

    Gyvenome 7 metus santuoka gavosi metai. Po metų aš kaip vyras pasikeičia i bloga pusę. Pradėjau namuose rodyti agresija ant vaiku pradėjau rekt įsigijimo šunį ir šuo kaltas pasidarė.
    Pradėjau daugiau dirbti kad šeima daugiau galėčiau palepinti manau iš to atsirado pyktis ignoravimas žmonos nebeskirimas vaikams dėmesio.
    Kai prašau savo žmonos atleidimo ji sako jau pavargus ir priekaištauja visais dalykais kuriais buvai pridirbes su savo pykčiu. Nebuvau nei rankos pakels tik va nevalingas pyktis ir žmonos negirdejimas. Ar dar kaip nors būtų galimybė susigrąžinti savo nuostabia ir mylima šeima?

    reply
  • Lina

    Greit bus metai kaip išsiskyrėm, po 4 metų kartu, bet vis dar skauda. Pradžioj pykau, labai, maniau sugrįš, susipras, įvertins kai neteks. Ne, negrįžo ir net nebandė. Jau po primo mėnesio po skyrybų pradėjo vaikščiot po pasimatymus su kitom. O tai drąske man širdį. Dabar mažiau pykstu, bet tebe skauda. Galvoju ką jis veikia, ar jau turi kitus santykius, ar galvoja apie mane, jei taip tai ką? Prisiminimai, lankytinos vietos, užsiėmiai kartu, tiek daug visko atrodo, ir kaip tai pamiršti? O kur dar ateities planai, svajonė sukurti šeimą kartu. Esu 32 metų, niekad netekėjus (nors svajojau nuo paauglystės) neturiu vaikų (nors norėjau trejų ar keturių). Jaučiu spaudimą, ne ne iš aplinkinių, tik iš savęs. Ar surasiu tą kitą? Kada? Nejau taip ir liksiu be baltos suknelės (visada buvau populiariųjų merginų tarpe, bendraklasiai galvojo, kad būsiu viena iš tų kurios tik ką po mokyklos baigimo, ištekės.) Ką jau kalbėti apie vaikų gimdymą, apie didelę šeimą, kai tu jau perkopus 30. Gydytojai visais varpais skambina, o tu? Ką tau padaryti? Iš kur tą vaiką pasidaryti iki 35?
    Po skyrybų vėl reikia susirinkt save. Nebežinojau kas esu, kas man patika, ko noriu aš, bet ne mes. Net reikia prisiminti kaip bendrauti su žmonėmis. Na, nes visada buvo už ko pasislėpti. Jam tai geriau sekės. Mėgau palinksėti galva, o dabar turiu užvesti pokalbį pati, turi būti įdomi kitam pašnekovui. Tad dabar toks atradimų laikas. Pradėjau jogos užsiėmimus, meditacijas, bėgioti, mokytis kalbų. Viskas sekas puikiai. Ir visos šios veiklos gydo mane. Ir po truptį ateina supratimas, jog skyrybos kartais reikalingos tam, kad užaugtum, kad padarytum, tai, ko pati netikėjai galinti. Iš lėto ateina susitaikymas.

    reply
  • Jurate

    As irgi esu dabar toj pacioj duobej… Tikrai jauciu kaip tas skausmas krutine drasko. Verkiu rekdama… Taip skauda… Ta nezinomybe, tas apmaudas ir baime.
    Speju cia yra viena is stadiju, kai moterys iesko paguodos kitose istorijose. Gaila, kad nepasiraso moterys, kurios jau kuris laikas po skyrybu. Tikrai truksta kokiu pozityviu istoriju, o ne skausmo rasliavos, kuria gi pati dabar ir rasau…
    O istorija mano tokia. As netekejusi, bet su savo buvusiuoju buvome virs 14 metu. Susiporavome gana anksti, nei vienas, nei kitas daug patirties meiles ir santykiu fronte neturejome. Viskas buvo grazu. Susilaukeme dukrytes po 2 metu. Tikrai turejome labai graziu akimirku per visa si laika. Turejome ir nelabai graziu. Visko buvo, speju kaip ir kiekvienuose santykiuose.
    Metams begant, buvo gana lemtingas ivykis mano gyvenime.Kadangi dirbome skirtingais grafikais, matydavomes tik savaitgaliais. Vel gi rutina ir kivircai del tos pacios rutinos musu santykius atsalde. Darbe man pradejo rodyti labai stipru demesi vyriskis. Isimylejau. Nors zinojau kad santykiu kartu negalime tureti. Su ta meile pirmyn atgal tampiausi gana ilga laika ir netgi svarsciau ar palikti santykius su vyru, ar vis del to bandyti sutaisyti. Vyras suzinojo. Pirma reakcija jo buvo kad skiriames, bet poto pasikalbejome, tiksliau as jam laiska parasiau, kad gailiuos ir noriu pabandyti atstatyti santykius. Nusprendeme kad verta. Visus metus as kankinausi del meiles tam kitam vyrui. Budavo akimirku kad niekinau savaji. Bet praejo. Praejo ir ta meile kitam vyrui, ir vel jausmai atsirado savajam. Taciau elgiausi neteisingai, atgailavau mazai. Geda buvo tikrai… As, manydama kad viskas grazu ir gerai, galvojau tikrai noriu sulaukti senatves su savuoju. Suplanavome antraja dukrele. Nestumo metu santykiai atsalo musu, na maniau intymumo mazai ir panasiai. Pagimdzius buvo tikrai sunku. Bemieges naktys mane sekino, laiko savajam vyrui visiskai neskyriau. O jis ir neprase. Priezastis buvo ne nuovargis, o tai, kad jo akiratyje atsirado kita moteris. Viskas jau prasidejo kai as laukiausi, speju. Mano buves vyras atsakingas ir labai vertino lojaluma, bet poto, ka as padariau, uzsidege jam zalia sviesa pabandyti kaip ten gi buna. Pabande ir isimylejo. Isimylejo taip stipriai, kad bet kokie jausmai man tiesiog isnyko. As irgi taip elgiausi kai buvau neistikima. Cia turbut zmones panasus ir panaisiai elgiaisi panasiose situacijose. Bet dabar esme tame, kad mes turim mazyle. Jai buvo 3 menesiai, kai jis sau leido pabandyti su kita. Ir aisku jam patiko. Patiko iki tokio lygio, kad dabar jis mus palieka. Bandziau ikalbeti kad liktu, sakiau kad pabandom vis del to. Zinau kad mano indelis visoje sitoje nesamoneje irgi labai didelis yra, bet zinojau, kad jei abu susitelksim i santykiu atkurima, tikrai pavyktu. Nes nei as, nei jis, nesam blogi zmones. Pabandem, bet isaiskejo kad jis negali saves kontorliuoti ir taip isbraukti is savo gyvenimo tos moters. Sakiau kad praeis, laiko reikia, is patirties visgi galiu spresti, bet jis nenori manes kankinti. Nori pabandyti pats ir paziureti ar “zole zalesne kitame kieme”. Gaila, nes potancialas tikrai yra…

    Ko labiausiai gaila man visoje sitoje istorijoje, tai musu dukryciu. Mazoji net neparagaus kas yra augti su teveliu. Vyresne dukra zengia i paauglyste, tecio irgi labai reikes. Bet jis nenori… Noriu kaltinti, noriu reikti. Koks jis savanaudis. Bet ir suprantu kad vis del to as didele kaltininke visoje sitoje istorijoje. O kad as galeciau sugrazinti laika atgal… Bet negaliu. Vat ir likau as prie suskilusios geldos su savo vaikuciais…

    Kas man padeda, tai planavimas i ateiti. Dabar gyvename uzsienyje, bet as su mergaitem kelsiuos i Lietuva. Didzioji jau ne uz ilgo kelsis, nes reikia adaptuotis, o as su mazaja turbut po metu, nes Lietuvoje dirbti negalesiu pradeti kol jos i darzeli neitaisysiu.
    Gaila man ir buvusiojo. Jis labai myli mazyle ir verkia. Bet verkia del jos, ne del manes. Galeciau paaukoti savo laime ir likti svetur su mergaitem, kur tetis bus, bet ar mergaites bus mano laimingos, kai mama tures kapanotis is savojo skausmo viena, svetur. As visada norejau grizti i Lietuva, dabar puiki proga bus. Kibsiu i darba, uzsiimsiu savo hobiu, kuris tiapogi iplauku teiks ir gyvensiu del savo mergaiciu. I joki kita vyra turbut 4 metus negalesiu pazvelgti. Gal ir ilgiau… Vis del to myliu savo buvusiji, bet jei jis su manim nelaimingas, turbut visi to pasekoje busim nelaimingi visi seimoje…

    reply
  • Sandra

    O ka man daryti?…. 15 m. Kartu, du grazus berniukai. Berotiskai myliu savo vyra. O yra kaip yra, pasiektas santykiy dugnas. Vienas sedime duobeje kitas kitoje. Jo atsalimo priezastis rutina. Taciau as matau visai ka kita. Jis turi drauge, su kuria kaip jis sako apart draugystes nieko daugiau nera. Bet ji issiskyrusi, ji nuolat jam rasineja, net savaitgaliais nepalieka ramybeje. As zinau moteris, as manau ji jaucia jam daugiau, jie augina draugyste. Paprasius nutraukti santykius su ja, jis to padaryti negali. Ne jau musu seimai galas? Nenoriu skirtis, bet nenoriu matyti kaip uzauga ir ju santykiai. Nevalgau, nemiegau, vidinis drebulys…..bandymai kalbetis, bandymai keistis, bandymai daugiau laiko praleisti kartu. Nei vienas nenorime trenkti durimis ir iseiti.
    Bet kaip man istverti ta skausma, ta juntama isdavyste. Jei jus sakot kad kenciat metus laiko po skyrybu ar as istversiu? Skausmas drasko krutine. Gal jis sugrys pas mane, gal nepasiklys jausmuose….

    reply
    • Lina

      Savo darbe (rubų parduotuvėje) dažnai sakau ir pamokau kolegas> iš toliau geriau matos, atisistok vienu žingsniu toliau ir matysi visa vaizda. Taip ir čia, po beveik metų išsiskyrimo, matau savo klaidas. Ir mes, moterys beveik visos ją darom. Ypač, tos ‘gerietės’ visą dėmesį sutelkiam į vyrą. Ypatingai kai matome, kad viskas eina ne ta linkme. Ir uždusinam jį savo dėmesiu.
      Patarčiau Jums, Sandra, atsistoti vienu žingsniu toliau nuo savo vyro. Susikoncentruot į save. Darykit viską kas jus daro laiminga, užsiimkit nauja veikla, atraskit naujų hobiu, kad ir nedidelių, bet kurie jus pakylėtų. Kiekvieną dieną padarykit kažką dėl ko didžiuotumeisi savimi. Meskite sau iššūkius, nedidelius. Gražinkitės, bet ne dėl vyro, o dėl saves. Darykite viską nuoširdžiai, dėl saves. Kad ir kaip keista, bet tik Tokio būdu jūs ir vėl būsite įdomi savo vyrui. Tik tokiu būdu sužadinsite jo smalsumą vėl iš naujo pažinti jus.

      reply
  • Zydre

    Šiuo metu skiriuosi. Man 33m dvi dukros, 16 metų draugystės iš jų 12 metų santuokos. Vyras periodiškai kas 5-6 metus nuvarydavo šeima į bankrota, lošėjas, kazino, pinigai. Šis kartas trečias mano gyvenime ir paskutinis. Kai pirmą kartą prasilošė iki 0 ir likau apvogta tai mylėjau savo vyrą, atleidau globojau, buvau šalia, stengiausi suprasti, išbridom iš to liūno vaikučių dar neturėjom. Širdis jautė kad rizikuoju gyvenima testi su tokiu žmogum bet tikėjau kad patemsiu, kai tai nutiko antrą kartą jau turėjom dukryte, supykau iki negaliu, aplink melas visur buvo, pavogti pinigai, kaip dabar pamenu stoviu prie bankomato noriu nusiimti pinigų grižus į Lietuva atosogų o bankomatas neduoda. Skambinu vyrui sakau neduoda pinigų o jis man sako eik į kita banką pabandyk ten aš nulekiu į kitą bandau ir vėl neduoda taip kokius tris bankus aplėkiau kol į galva šmėstelėjo mintis kad jis pralošė!!! Atsisėdau banke ir šoko būsenoj negaliu pajudėt. Skambinu vyrui sakau kur pinigai? Jis tyli sakau pralošiai….. ir jis sako Taip. Va tada baigėsi mano meilė tam vyrui. Bet kad meilė baigėsi tai nereiškia kad buvau pasiruošus skirtis. Po daug ašarų ir atsiprašymų atleidau jam juk dukra pagalvojau kaip nors išbrisim. Ir dar 5 metus gyvenau, bet jau be meilės, prisiršimas prie žmogaus, baimė likti vienai, finansinė priklausomybė. Tokie jausmai lydėjo mane. Susilaukėm antros dukrytės. Gyvenau bet nemylėjau. Pradėjau uždirbti pinigus, prasidėjo bardakas, vyras pradėjo nebemokėt mokesčių, miegot atskirai, tarp mūsų nebeliko jokios veiklos kartu, ta mano nemeilę jis žinoma kad jautė. Jautėsi nemylimas pradėjo lošti. Na ir viskas šis kartas kitoks. Nutariau skirtis, pasakiau jam, sutiko skirtis bet jautėsi įžeistas nes jis nori kad visi žinotų kad neper jį viena santuoka griūna o ir aš kalta taip pat. Aš sutinku ir net neslepiu kad nemyliu. Kalti abu. Bėda tame kad emociškai viską ta jaučiu, ir baime likti vienai, ir nežinau kaip seksis man tvarkytis, bet žinau tik viena, kad aš jo nebemyliu. Kaip viskas išsispres neaišku dar, bet nieks už mane nenugyvens mano gyvenimo nei aš pati jį nugyvensiu. Todėl net nesiruošiu daugiau nieko daryti ko nebenoriu.
    Esu atsakinga, visada vaikai apžiūrėti, namai sutvarkti, šiltas maitas garuodavo ant stalo, esu talentinga, meniška, draugiška, kompanijos žmogus. Man Gaila savo vyro, kad jis nesugebėjo išsaugoti mano meilės ir neįvertino tai ka turėjo. Mano giminės kai pasakiau kad skiriuosi su vyru jie atsakė man kad jiems gaila Mariaus (Vyro) jiems nebuvo gaila manes bet jiems gaila jo kad jis šitaip prarado. Na ir žinoma mergaičių gaila. Vyras turi nuoskaudų, įtarinėja mane neištikimybe todėl visaip bando mane apkaltint. Mano sąžinė rami, o tas vėjo gaudymas laukuose tai tik jo norėjimas nuraminti savo sąžine už tai kaip sužalojo mane per visus tuos 16 metų. Yra glaudūs santykiai su jo šeima, todėl šitos skyrybos žaloja mane dar labiau, nes skiriuosi netik su juo o ir su jo šeimyna. Ji iš didelės šeimynos, seserys,broliai visi artimai bendrauvom, o dabar še kad nori. Neina persiplėšt jiems brolis o aš ir kaip sesuo. Žiauru tiek žalos visiems ir skausmo sukelia mano sprendimas. Bet gyvenimas mano irgyvensiu taip kad jauščiausi gerai ir pilnavertiškai. Kas liečia jo šeimyna, manau kas norės liks mano draugai o kas nenorės turėsiu atsisveikinti ir suteiki galimybe naujiems žmonėms mano gyvenime.

    reply
  • Diana

    Pragyvenome 3 metus, 7 mėnesį nėštumo paliko mane, itardavau kad domisi kitomis moterimis, moteriška nuojauta manes neapgavo,susitikinedavo su kitomis moterimis, praėjus dviem metam kaltino ir visaip izeudinedavo mane, prasidėjo nepilnavertiškumo jausmas ir nepasitikėjimas savimi. Bet blogiausia tai kad turiu ir toliau matytis su juo dėl vaiko. Blogiausia tai kad vis susitinkant nepraleidžia progos mane įžeisti,aisku aš taip pat jam atkertu į jo įžeidimus, nebegaliu jo pakęsti ir matyti jo daugiau akyse labai gaila vaikas dar visiškai mažiukas, kad teks su juo matytis likusi laiko tarpą, kol vaikas paaugs.

    reply
  • Žmona

    Čia visos rašo 5, 6 metai… O kaip išgyventi po 30 metų kartu? Kaip susitaikyti, kad liksi viena senatvėje?

    reply
    • Sveiki, ačiū, kad pasidalinote savo patirtimi. Labai apgailestauju, kad taip nutiko. Tikiu, kad yra daugiau žmonių, išgyvenančių panašias patirtis. Jeigu galite, pasidalinkite savo jausmais ir klausimais plačiau laiške mums ir nusiųskite į man@nebegeda.lt, mes mielai šią temą panagrinėtume su psichologais ir parašytume straipsnį. Anonimiškai viskas, žinoma.

      reply
    • Lėja

      Mano manymu, reikia iš gyvenimo pasiimti viską ir nežiūrėti atgal. Visgi čia tavo gyvenimas ir kolkas jis yra vienas, daryk tai ką nori daryti, išbandyk naujus dalykus ir nebeduok savo mintims suktis tik apie kitą žmogų, kuris kitur laimingai gyvena.

      reply
    • Jurate

      Man taip pat baisi vienatvė ir senatvės artėjimas.

      reply
  • Vilija

    Siuo metu isgyvenu skyrybas, tik viskas labai komplikuota – dar pries pora savaiciu viskas buvo gerai, kalbejo apie suzadetuves. Gyvename kartu jau beveik 5 metai. Turejome pirma rimta konflikta ir jis isejo, nepalikdamas vietos antrai progai, be galimybes pasitaisyti, nors nuolat prisiekinejo meile ir ji labai jautes is energijos, zvilgsnio, veiksmu. Iskart puole i kitos moters paguoda – pradejo susitikinet , bet kai suzinojau, is jos issityciojo ir pasake, kad santykiu tikrai su ja nenori ir myli mane. Elgiasi visiskai ne taip kaip iprastai, atsiribojo nuo seimos , kalba tik su ja – kaip apkeretas. Nejauciu jam pykcio – atleidziu, nes aiskiai matau kur pati suklydau ir kaip stipriai nieko nemaciau savy. Pripazistu ir gerbiu jo pasirinkima, taciau kadangi katik isigijome buta, esame priversti gyventi kartu kuri laika, todel pasistengsiu elgtis kuo moteriskiau, jausmingiau, tobulesiu ir uzsiimsiu tinkama veikla. Paskutine savaite buvo nepakeliama, bet tikrai matau vilti, jauciu ji per atstuma , jo jausmus. Ispudis , kad jis aptemdytas ar uzhipnotizuotas. Siunciu jam dekinguma uz ismoktas pamokas ir dabar susitelksiu i save, savo teigiamus isgyvenimus, kad tikrai butu uz ka pakovot ir galeciau judet i prieki 🙂

    reply
    • Aiste

      Labas, Vilija, išgyvenu panašią situaciją, norėjau pasiteirauti, kaip tu laikaisi šiandien, ir kaip viskas tau susiklostė? Turbūt mažai vilties, kad atrašysi 🙂

      reply
  • Renata

    As irgi tika isgyvenu skyrybas. Jau antras mano gyvenime. Pirmos buvo labai skaudzios draugavom 6 metus o apsivede buvom 4 metai. Tai reikejo istrinti 10 metu prisiminimu is savo atminties kuriu aisku neiimanoma. As buvau skyrybu pradininke nes niekaip nesikloste. Atrode kad as degraduoju tuose santykiouse o ne tobuleju. Tai uztruko labai daug darbo su savimi net du metus pakol galejau atsigauti. Vaikstinejau kaip zombis I darba ir daugiau nieko nemaciau. Nors as Tai pradejau vis tiek ta zmogu mylejau ir zinojau kad jis irgi nera toks laimingas su manimi bet jis niekada pats to nepadarys. Antros skyrybos ivyko tika po 3 menesiu bendravimo ir draugystes. Vel patikejau meile. Prisirisau labai greitai ir nenorejau paleisti. Gal tai atbaide JI? Pati nezinau, tik viena diena dingo zmogus ir jau neberase. Kaip sakoma buvau ”Ghosted”. Kas blogiausia kad, kaip nera tasko ir palieka tave nezinioje tu pradedi galvoti kas su tavimi yra blogai? Pradedi visiskai nepasitiketi savimi abejoji savo sprendimais. Zinau kad zmones kuri laika galvoja apie skyrybas pries tai padarant is savo patirties tai nebuvo spontaniskas sprendimas. Tas ir mane glumina daugiausiai. Nes jauciuosiu isnaudota ir apgauta. Tai tikrai sunku patiketi net savimi ir kitais vyrais. Nezinau kokioje stadijoje as esu bet lyg ir susitaikiau bet noriu viska keisti is esmes. Suprantu kad ir liksiu be vyro ar seimos man bus viskas gerai. Noriu pasakyti kitoms kurios tai patiria sia minute kad bukite stiprios. Laikas gydo ir islikite orios neprasykite kad grystu atgal. Jeigu isejo tai reiskia kad nenorejo buti kartu. Vyras kuris noretu butu kartu ir neleistu patirti tokio skausmo.
    Atsiprasau uz klaidas uzaugau ne Lietuvoje 🙂

    reply
  • Goda

    Siuo metu kaip tik bandau padeti taska savo ir vyro istorijoje, kartu buvom 9m, turim 2 dukras, bet santykiai jau seniai ne tokie, kokie turetu buti…ilgai, labai ilgai atideliojau sita zingsni, visgi esu atsakinga ne tik uz save, bet ir uz dvi mazas mergaites, kiekviena karta kai megindavau nutraukti, santykius, kurie jauciu kaip kasdien mane tiesiog “ėda” is vidaus, gaudavau doze pykcio, uzgauliojimu is vyro, po kuriu sekdavo asaros ir maldavimai neiseit. Daug metu tas pats, daug kartu as isejau ir grizau, nes tik uzdarius duris atsiveria kazkokia juoda skyle. Nebegaliu miegoti, jokio kasnio i burna isideti, nuolat kuna krato kazkoks vidinis drebulys, gyvenimas pasidaro pilkas, 100 kartu galvoje apmastyti argumentai kodel reik padet taska, kazkur dingsta ir as vel vienintelio ko noriu, kad si busena baigtus…o greiciausiai tai uzbaigti yra vel grizti ten is kur isejau, ir gyvent iki sekancio luzio tasko. Jauciuosi lyg uzburtam rate, niekaip negaliu issikapanot is santykiu, kurie nieko verti, puikiai suprantu,kad grizusi vel noresiu iseit, bet kiekviena karta isejus vienintele mintis galvoje kaip greiciau grizt, ne tam kad myliu, tam,kad baigtusi tas vidinis skausmas, ta migla aplink… jau pradedu galvot, kad cia kazkoks Stokholmo sindromas, kaip normalus zmogus gali noreti santykiu, kurie taip ji kankina, kaip gali reiketi zmogaus, kuris taip skaudina. Manau, kad si kart viena,be profesionalios pagalbos neisplauksiu, o atgal grizti tiesiog nebegaliu…

    reply
    • Kristina

      Labas, jauciuosi taip pat..🙂:(

      reply
    • Jurate

      Goda, mano situacija panaši kaip jūsų. Man su mano žmogumi nėra gerai… Kai esame kartu noriu vienumos, o dabar kai sužinojau, kad jis turi kitą moterį man skaudu ir sunku jį paleisti. Isgyvenu sunku laikotarpi. Mano žmogus priklausomas nuo alkoholio labai daug metų… Klausiu pati savęs kas negerai su manimi… Manau, kad bijau vienatvės…

      reply
  • Jurga

    O ka daryti, jeigu isoki is karto i ketvirta stadija ir is jos niekaip neislipi? 😀 Pritariu, kad reiktu zmoniu patirciu apie tai, kaip isgyveno skyrybas, ir butent tu, kuriu jausmai buvo tikrai sunkus ir ilgalaikiai. Asjau sukuriau seima, bet, kai prisimenu, kokia trauma patyriau isgyvenusi praeitas skyrybas, man norisi i vyra isikibt visam laikui ir bet kokiu atveju, nes to pakartoti, o tai nera gerai…

    reply
  • Autarė

    Skyrybos įvyko prieš 4 metus. Kartu pragyvenome beveik 7, paskutinius metus užsienyje.
    Viskas įvyko taip keistai, kad po tų ilgalaikių santykių iškarto įšokau į kitus (labai blogos patirties santykius), likau viena kitoje šalyje, be artimiausių draugų ir be šeimos ir dar netekusi gero draugo, bei pagalbininko, tad kažkas šalia pasirodė geriau, nei likti visai vienai.
    Pirmas skyrybas pilnai išgyvenau tik po antrųjų. Kas ir juokinga, ir keista tuo pačiu. Perėjau visus 5 skyrybų etapus su psichologe kuri man labai padėjo. Gal tik sakyčiau derybų nebuvo.
    Man tai užtruko ne kelis mėnesius, ir ne vienus metus. Kad ir kaip banaliai tai skamba – viskas praeina, tiesiog viską reikia išgyventi. Neprievartauti savęs, neversti daryti kažko ko nesinori. Man dar labai padėjo aplinkos pakeitimas, turėjau puikią galimybę išvykti ir ‘išsigydyti’ ja ir pasinaudojau.
    Dabar galiu pasakyti, kad išgyvenau, esu visiškai savarankiška, atradau daug naujo savyje, išmokau gyventi viena. Tačiau nesijaučiu vieniša, džiaugiuosi gyvenimu, neturiu baimės likti viena. Ir kas įdomu kažkiek pasikeitė požiūris į santykius tarp vyro ir moters.

    reply
  • Giedrė

    Mam prireikė vienerių metų išgyti po skyrybų. Tačiau skirtis pasiryžau aš, tam ruošiausi. Nes norėjau daug anksčiau nutraukti nevykusius santykius. (Manau tai turi įtakos gijimui). Praėjau visus šiuos aprašytus etapus, tačiau šalia manęs buvo mano artimiausia draugė. Ji man labai padėjo, pakreipė reikiama linkme. Pasakė kad taip turi būt, kad aš nesu viena, ir davė begalę patarimų. Labai daug žmonių išsipasakojau. Ir visi kaip vienas sakė -praeis. Dėl viso to, užaugau kaip asmenybė. Buvusių santykių analizavimas privedė iki supratimo ko norėsiu iš savo kito partnerio ir kokie santykiai man yra priimtini. Nes kartoti klaidų nebesinorėjo.
    Merginos rašo apie atsiradusias baimes. Aš asmeniškai turėjau baimę – mirti vienai ir kad mano kūno dar ilgai niekas neieškos.
    Visgi susidūriau su mirties akistata. Vėlyvą vakarą išgėriau espres kavos. Naktį ramiai užmigus pabudau nuo širdies daužymosi. Maniau kad mirsiu. Apsvarsčiau, kad niekas manęs dar ilgai neras ir t.t. bet išgyvenau naktį. Ryte atsibudau visiškai naujas žmogus. Nebebijojau mirti. Nes gyvenau tokį gyvenimą kokio norėjau.
    Taip kad linkiu ir jums susitikti su ta baime akis į akį. Ir nusiraminti, nes jūs jau geresnė nei buvote vakar ir drąsiai galite žengti į rytojų!🙂

    reply
  • M

    Atrodo esu užstrigus tarp 4-5 būsenos. Ir depresija ir susitaikymas viename, nebejaučiu meilės tam žmogui, bet negaliu pamiršti jo ligi šiol. Buvau išduota, vienu metu vaikinas draugavo ir su manim ir su kita,
    aplamai, tai labai komplikuota. Bet vis dar sapnuoju, vis dar netikėtai į galvą grįžta mintys.. Bet mintys sukasi apie tai kokia aš kvailė ir akivaizdžiai nepastebėjau kad mane apgaudinėja, nors labai nenoriu, bet giliai viduje noriu tam žmogui blogo, pikto. Jaučiu neapykantą ir jaučiu tokį jausmą, lyg turėčiau tam žmogui įrodyti, kad dabar gyvenu geriau už jį ir esu laimingesnė. Keista reakcija po išsiskyrimo, nes niekada nesu jautusi tokių jausmų ir taip ilgai.

    reply
  • Kristina

    Agne, negaliu patikėti. Jūs viską parašėte, kaip vyksta su manimi,viskas tas pats: prieš du metus skyrybos, trauma, bandymas daryti viską viena, atsiradusi baimė skristi ir visi kiti panašūs išgyvenimai. Ar taip būna visiems besiskirentiems?

    reply
  • Agne

    Butu idomu isgirsti zmoniu asmenines patirtis, kaip jie isgyveno skyrybas. Mano skyrybos ivyko pries du metus ir manau, kad as vis dar mokausi gyventi po ju. Tai buvo traumine patirtis, po kurios buti vienai ir dalyti dalykus vienai reikejo daug pastangu. Kai baigesi tai, kas galvojau, jog niekada nesibaigs, pradejau galvoti apie apskritai dalykus, kurie baigiasi, tai yra – gyvenima. Pradejau bijoti mirties ir apskritai gyventi. Anksciau labai megau keliauti, bet mano issiskyrimo trauma manifestavo i paniska baime skristi. Pradejau jausti nerima salyciuose su mechaniniais dalykais, kuriuose neturiu kontroles – lifte, autobuse, metro ir pan. Idomu tai, kad visa tai egzistuoja paraleliai su mano naujais santykiais, kuriuose esu laiminga. Man isgyventi skryrybas reikia laiko. Reikia pripazinti sau, kad esu pazeidziama ir mokytis is naujo pasijusti saugiai.

    reply

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.