Į viršų

Kaip išgyventi skyrybas?

Teksto autorė Sandra Galdikaitė
Iliustracija Agnė Gaižauskaitė

„Atrodo, suradau antrą savo obuolio puselę, o ji ėmė ir dingo iš mano gyvenimo! Kaip aš dabar gyvensiu? Man per daug skaudu“ – dažnai pokalbį pradeda skyrybas išgyvenantys žmonės. Šia tema pakalbinau psichologę Justiną Zelionkaitę-Dambrauskienę.

Psichologe, tai kaip išgyventi tas skyrybas?

Skiriantis visi išgyvena 5 pagrindines psichologinės būsenos stadijas. Galiu patikinti, kad supratus, jog taip būna visiems, visas blogas emocijas išgyventi bus lengviau.

1. NEIGIMAS: taip negali įvykti!

• Visų pirma, reikia pradėti galvoti, kad tai kada nors pasibaigs. Palyginimas su stichine nelaime – „tai ne pasaulio pabaiga, o praeisiantis žemės drebėjimas“ – padeda lengviau suvokti esmę. Skyrybos padrebins, bet visada turėkite galvoje, kad tos skaudinančios emocijos anksčiau ar vėliau praeis. Jeigu su šia viltimi gyvensite nuo pat pradžių – ji tikrai padės.

• Jums skaudu, norisi verkti, išsipasakoti? Taip ir padarykite! Bet koks racionaliau mąstantis žmogus šalia padės adekvačiau priimti skyrybų išgyvenimus. Tai gali būti psichologas, draugas, mama, sesė, brolis – bet kas.

Patarimas tam, kuris guodžia: niekada nemenkinkite antros pusės, kad jis (ji) – niekšas (-ė), nieko vertas (-a) ir pan. Liūdintis žmogus gali pradėti ginti antrą pusę vien dėl to, kad pradedama lipti ant jo savimeilės. Juk kažkada jis (ji) pats ar pati pasirinko būti su tuo žmogumi ir jiems buvo gerai. Tiesiog išklausykite ir padėkite žmogui suvokti situaciją, nemenkindami kitų.

2. PYKTIS: kaip jis (ji) galėjo taip su manimi pasielgti?
Skausmą pakeičia pyktis ir dažniausiai tai pasireiškia kito kaltinimu.

• Auksinė taisyklė: kai esate pačioje išsiskyrimo emocijų duobėje, venkite veiksmų, nukreiptų į buvusią antrąją pusę. Jokių žinučių, skambučių, persekiojimo ir pan. Susilaikykite. Veiksmai bus neadekvatūs ir galite prikalbėti dalykų, dėl kurių paskui tikrai gailėsitės. Bent kelias dienas leiskite emocijoms nurimti. Per jas požiūris pasikeičia ir veiksmai būna daug racionaliau apgalvoti nei pradžioje.

• Atsiminkite, kad ne jūs vienas (-a), o abu prisiimate atsakomybę už išsiskyrimą.

• Atleiskite sau už bet kokius trūkumus, juk niekas nėra tobulas!

• Nors dabar ir pykstate, kaltinate kitus dėl jūsų patiriamo skausmo, atsiminkite – jūs ne vienintelis šiame pasaulyje, kuris patiria šį skausmą. Kasdien tai išgyvena milijonai žmonių.

Bet, psichologe, kai sielvarto, pykčio, skausmo emocijos šiek tiek aprimsta, žmonės pradeda galvoti apie susitaikymą. Kokiais atvejais dar bandyti, o kada jau nebeverta?

Pereikime į trečiąją skyrybų stadiją. Nes būtent joje pradedama galvoti apie partnerio susigrąžinimą.

3. DERYBOS: gal dar galime pabandyti?

• Atsakykite sau į 2 klausimus:

a) Man skaudu, nes aš praradau gerą žmogų, kuris man tikrai svarbus?
b) Ar man gaila to žmogaus, nes pasikeis mano statusas, liksiu vienas (-a), ką žmonės pasakys, ar man gėda prieš aplinkinius?
Kitaip sakant, ar jums jo (jos) nuoširdžiai gaila, ar skaudu, nes paminta jūsų savimeilė?

Kita taisyklė derybų stadijoje: santykiuose visada turi būti motyvuotos abi pusės. Jeigu motyvuota tik viena pusė – gerbkite save ir savo orumą. Kam bandyti susigrąžinti žmogų, kuris neberodo noro būti su jumis? Šioje situacijoje jums pagelbėtų atsakymai į šiuos klausimus:

Kokiu būdu išsiskyrėte? Ar buvo pagarba išsiskyrimu metu?
Kaip skyrybos buvo argumentuotos ir kokiais būdais tai ištransliuota?
Įvertinkite visą draugystės su tuo asmeniu laiką ir atsakykite sau: kas buvo gera su tuo žmogumi, kodėl su juo buvau, ką jis man davė, ar gerbėme vienas kitą, ar turėjome bendrų interesų, ar tai buvo tik aistra, ar buvote ir tikri draugai? Jeigu į visus šiuos klausimus randate logiškus ir jums teigiamus atsakymus – bandykite susigrąžinti.

Pasakėte, kada bandyti susigrąžinti. O kada neverta?

Noriu pateikti porą pavyzdžių iš praktikos.
Pas mane į konsultacijas ateina vyras po skyrybų. Šiame etape pradedame analizuoti jo moterį, klausiu:
– Kodėl jūs buvote su ja?
– Nes ji gera moteris.
– O kuo ji gera? Papasakokite plačiau.
– Na, gera mama, gera šeimininkė…

O kai ateina laikas pasakyti, kuo ji vyrui buvo gera – atsakymai išgaruoja.

Paanalizuokime ir atvirkštinį variantą:
– Kodėl draugavote su savo vaikinu?
– Nes jis geras: nesimuša, negeria, sutaiso ką reikia namuose.

Vėlgi viskas sukasi apie aplinką, o ne apie moterį. Bet juk „negeria“, „nesimuša“ ir taip savaime suprantamai dalykai. O kuo vyras geras moteriai, ką JAI duoda, kuo papildo – atsakymo nėra.

Dažniausiai su psichologu ar artimu žmogumi (kuris gali padėti atsakyti į šiuos klausimus) paanalizavus buvimo poroje priežastis motyvacija susigrąžinti žmogų sumažėja.

Na, dažnai pasitaiko ir kitokių atvejų, pavyzdžiui, aistros užvaldyti santykiai. Partneriai įvardina nuostabius intymius santykius, stiprų cheminį potraukį. Bet kai pradedame analizuoti, kiek žmonės praleidžia laiko užsiimdami kasdieniais dalykais (laisvalaikis, susitikimai su draugais, lankymasis viešose vietose, iškylos, buitis ir t.t), paaiškėja, kad tie žmonės yra visiškai skirtingi. Ir santykiai laikosi vien tik dėl užvaldžiusios aistros.

Pateiksiu paprastą pavyzdį. Silkė ir braškė – atskirai jie nuostabūs maisto produktai, tiesa? Iš jų galima padaryti daug nuostabių, gurmaniškų šedevrų, taip? Bet jeigu juos sudėsime kartu – derinys nekoks. Poros turi derėti.

Einame prie ketvirtos stadijos. Normalu, kad po derybų dėl santykių susigrąžinimo norisi dar paliūdėti.

4. DEPRESIJA: viskas baigta…

Tai būsena, kai jaučiatės pavargę, nieko nenorite daryti, norite atsiriboti nuo kitų žmonių. Kartais net ir būdami su jais jaučiatės lyg vieniši. Kankina nemiga, arba miegate kiek įmanoma ilgiau, norisi išgerti alkoholio ar permiegoti su pirmą kartą sutiktais žmonėmis, nėra apetito, arba priešingai – persivalgote. Užvaldo beviltiškumas.
Ko imtis? Atrodo, paprasti dalykai, bet, patikėkite, jie tikrai veiksmingi:
• Apsupkite save pozityviais žmonėmis.
• Jeigu yra galimybė, pasiimkite atostogas ir kur nors išvažiuokite.
• Nuolat kalbėkitės su žmonėmis, kurie jus išklauso
• Buvimas gamtoje ir šviežio oro gūsis įkvepia ir padeda atsirasti geroms emocijoms.

5. PRIPAŽINIMAS: gerai, baigta tai baigta – gyvename toliau.

Pakelkite savo laimės hormono kiekį svajodami. Dabar esate vienas (-a) ir turite daugiau laiko sau – kurkite planus, ką nuveiksite, kuo pasimėgausite. Galbūt apie kažką seniai svajojote, bet niekaip neprisiruošėte? Dabar tam laikas!
Skirkite laiko svajonių įgyvendinimui!

Justina, kokį duotumėte patarimą būsimoms, esamoms ir buvusioms poroms?

Pirmiausia užpildykite visą save, siekite būti pilnavertiški. Pora turi būti ne 2 žmonės kaip 1, bet 2 žmonės kaip 3. Žmonės turi būti unikalūs, pilnaverčiai pirmiausia po vieną. O kai susijungia kartu – sukuria ir trečią unikalumą – bendrą porą.

Jūs turite surasti ne savo antrąją obuolio puselę, o kitą pilną obuolį. Tik tada galėsite puoselėti skanaus pyrago santykius.

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentarai (7)

  • Avatar

    Agne

    Butu idomu isgirsti zmoniu asmenines patirtis, kaip jie isgyveno skyrybas. Mano skyrybos ivyko pries du metus ir manau, kad as vis dar mokausi gyventi po ju. Tai buvo traumine patirtis, po kurios buti vienai ir dalyti dalykus vienai reikejo daug pastangu. Kai baigesi tai, kas galvojau, jog niekada nesibaigs, pradejau galvoti apie apskritai dalykus, kurie baigiasi, tai yra – gyvenima. Pradejau bijoti mirties ir apskritai gyventi. Anksciau labai megau keliauti, bet mano issiskyrimo trauma manifestavo i paniska baime skristi. Pradejau jausti nerima salyciuose su mechaniniais dalykais, kuriuose neturiu kontroles – lifte, autobuse, metro ir pan. Idomu tai, kad visa tai egzistuoja paraleliai su mano naujais santykiais, kuriuose esu laiminga. Man isgyventi skryrybas reikia laiko. Reikia pripazinti sau, kad esu pazeidziama ir mokytis is naujo pasijusti saugiai.

    reply
  • Avatar

    Kristina

    Agne, negaliu patikėti. Jūs viską parašėte, kaip vyksta su manimi,viskas tas pats: prieš du metus skyrybos, trauma, bandymas daryti viską viena, atsiradusi baimė skristi ir visi kiti panašūs išgyvenimai. Ar taip būna visiems besiskirentiems?

    reply
  • Avatar

    M

    Atrodo esu užstrigus tarp 4-5 būsenos. Ir depresija ir susitaikymas viename, nebejaučiu meilės tam žmogui, bet negaliu pamiršti jo ligi šiol. Buvau išduota, vienu metu vaikinas draugavo ir su manim ir su kita,
    aplamai, tai labai komplikuota. Bet vis dar sapnuoju, vis dar netikėtai į galvą grįžta mintys.. Bet mintys sukasi apie tai kokia aš kvailė ir akivaizdžiai nepastebėjau kad mane apgaudinėja, nors labai nenoriu, bet giliai viduje noriu tam žmogui blogo, pikto. Jaučiu neapykantą ir jaučiu tokį jausmą, lyg turėčiau tam žmogui įrodyti, kad dabar gyvenu geriau už jį ir esu laimingesnė. Keista reakcija po išsiskyrimo, nes niekada nesu jautusi tokių jausmų ir taip ilgai.

    reply
  • Avatar

    Giedrė

    Mam prireikė vienerių metų išgyti po skyrybų. Tačiau skirtis pasiryžau aš, tam ruošiausi. Nes norėjau daug anksčiau nutraukti nevykusius santykius. (Manau tai turi įtakos gijimui). Praėjau visus šiuos aprašytus etapus, tačiau šalia manęs buvo mano artimiausia draugė. Ji man labai padėjo, pakreipė reikiama linkme. Pasakė kad taip turi būt, kad aš nesu viena, ir davė begalę patarimų. Labai daug žmonių išsipasakojau. Ir visi kaip vienas sakė -praeis. Dėl viso to, užaugau kaip asmenybė. Buvusių santykių analizavimas privedė iki supratimo ko norėsiu iš savo kito partnerio ir kokie santykiai man yra priimtini. Nes kartoti klaidų nebesinorėjo.
    Merginos rašo apie atsiradusias baimes. Aš asmeniškai turėjau baimę – mirti vienai ir kad mano kūno dar ilgai niekas neieškos.
    Visgi susidūriau su mirties akistata. Vėlyvą vakarą išgėriau espres kavos. Naktį ramiai užmigus pabudau nuo širdies daužymosi. Maniau kad mirsiu. Apsvarsčiau, kad niekas manęs dar ilgai neras ir t.t. bet išgyvenau naktį. Ryte atsibudau visiškai naujas žmogus. Nebebijojau mirti. Nes gyvenau tokį gyvenimą kokio norėjau.
    Taip kad linkiu ir jums susitikti su ta baime akis į akį. Ir nusiraminti, nes jūs jau geresnė nei buvote vakar ir drąsiai galite žengti į rytojų!🙂

    reply
  • Avatar

    Autarė

    Skyrybos įvyko prieš 4 metus. Kartu pragyvenome beveik 7, paskutinius metus užsienyje.
    Viskas įvyko taip keistai, kad po tų ilgalaikių santykių iškarto įšokau į kitus (labai blogos patirties santykius), likau viena kitoje šalyje, be artimiausių draugų ir be šeimos ir dar netekusi gero draugo, bei pagalbininko, tad kažkas šalia pasirodė geriau, nei likti visai vienai.
    Pirmas skyrybas pilnai išgyvenau tik po antrųjų. Kas ir juokinga, ir keista tuo pačiu. Perėjau visus 5 skyrybų etapus su psichologe kuri man labai padėjo. Gal tik sakyčiau derybų nebuvo.
    Man tai užtruko ne kelis mėnesius, ir ne vienus metus. Kad ir kaip banaliai tai skamba – viskas praeina, tiesiog viską reikia išgyventi. Neprievartauti savęs, neversti daryti kažko ko nesinori. Man dar labai padėjo aplinkos pakeitimas, turėjau puikią galimybę išvykti ir ‘išsigydyti’ ja ir pasinaudojau.
    Dabar galiu pasakyti, kad išgyvenau, esu visiškai savarankiška, atradau daug naujo savyje, išmokau gyventi viena. Tačiau nesijaučiu vieniša, džiaugiuosi gyvenimu, neturiu baimės likti viena. Ir kas įdomu kažkiek pasikeitė požiūris į santykius tarp vyro ir moters.

    reply
  • Avatar

    Jurga

    O ka daryti, jeigu isoki is karto i ketvirta stadija ir is jos niekaip neislipi? 😀 Pritariu, kad reiktu zmoniu patirciu apie tai, kaip isgyveno skyrybas, ir butent tu, kuriu jausmai buvo tikrai sunkus ir ilgalaikiai. Asjau sukuriau seima, bet, kai prisimenu, kokia trauma patyriau isgyvenusi praeitas skyrybas, man norisi i vyra isikibt visam laikui ir bet kokiu atveju, nes to pakartoti, o tai nera gerai…

    reply
  • Avatar

    Goda

    Siuo metu kaip tik bandau padeti taska savo ir vyro istorijoje, kartu buvom 9m, turim 2 dukras, bet santykiai jau seniai ne tokie, kokie turetu buti…ilgai, labai ilgai atideliojau sita zingsni, visgi esu atsakinga ne tik uz save, bet ir uz dvi mazas mergaites, kiekviena karta kai megindavau nutraukti, santykius, kurie jauciu kaip kasdien mane tiesiog “ėda” is vidaus, gaudavau doze pykcio, uzgauliojimu is vyro, po kuriu sekdavo asaros ir maldavimai neiseit. Daug metu tas pats, daug kartu as isejau ir grizau, nes tik uzdarius duris atsiveria kazkokia juoda skyle. Nebegaliu miegoti, jokio kasnio i burna isideti, nuolat kuna krato kazkoks vidinis drebulys, gyvenimas pasidaro pilkas, 100 kartu galvoje apmastyti argumentai kodel reik padet taska, kazkur dingsta ir as vel vienintelio ko noriu, kad si busena baigtus…o greiciausiai tai uzbaigti yra vel grizti ten is kur isejau, ir gyvent iki sekancio luzio tasko. Jauciuosi lyg uzburtam rate, niekaip negaliu issikapanot is santykiu, kurie nieko verti, puikiai suprantu,kad grizusi vel noresiu iseit, bet kiekviena karta isejus vienintele mintis galvoje kaip greiciau grizt, ne tam kad myliu, tam,kad baigtusi tas vidinis skausmas, ta migla aplink… jau pradedu galvot, kad cia kazkoks Stokholmo sindromas, kaip normalus zmogus gali noreti santykiu, kurie taip ji kankina, kaip gali reiketi zmogaus, kuris taip skaudina. Manau, kad si kart viena,be profesionalios pagalbos neisplauksiu, o atgal grizti tiesiog nebegaliu…

    reply

Komentuok

Paremk Nebegėdą →