Į viršų

Ar tikrai dabar yra padaugėję skyrybų?

Nuotrauka Donatas Zazirskas

Pastaraisiais mėnesiais nuaidėjo keletas garsių porų skyrybų. Tokių porų, kur atrodė, jog jie yra perkandę laimingų santykių receptą ir štai… išsiskyrė. Tai gali sukrėsti, net jeigu tų žmonių nesi niekada gyvai matęs. Sugriūva jų santykiai ir kartu sugriūva tavo turėtos iliuzijos apie jų santykius ir meilę apskritai.

O tai jeigu jie, tokie tobuli skiriasi, tai kaip tada visiems kitiems? Kaip išsaugoti santykius?

Santykių tema turiu daugiau klausimų negu atsakymų. Pavyzdžiui, o gal skyrybos nėra taip blogai? Gal tai – įprasta mūsų dabartinio, medicinos dėka prailgėjusio, technologijų dėka pagreitėjusio, geresnio pragyvenimo lygmens dėka paįvairėjusio ir praturtėjusio daugybe galimybių, gyvenimo dalis? Jeigu anksčiau moterims vyro susiradimas garantavo finansinę gerovę, tai dabar jos puikiausiai užsidirba pačios. Jeigu anksčiau daugelis žmonių nė nedrįso kvestionuoti to, kad visiems būtina susilaukti vaikų, tai dabar vis daugiau žmonių atranda įvairiausių būdų gyventi – nebūtinai kuriant šeimą su tuntu vaikų.

Psichoterapijos, meditacijos ir jogos stovyklų, įvairiausių savipagalbos knygų ir kitų būdų pažinti save klestėjimo laikais žmonės auga ir keičiasi labai greitai. Kartais jie išauga į skirtingas puses. Ir ką tuomet: ar versti partnerį augti kartu į vieną pusę, o gal mėgautis augimu atskirai kaip natūraliu procesu?

Galbūt partnerį sutinkame ne visam gyvenimui, kaip buvome pratę tikėti anksčiau, o tam tikram gyvenimo etapui, kuriam pasibaigus, išmokus skirtas pamokas, imame ir judame į skirtingas puses? Ir gal čia nėra jokios tragedijos, nelaimės? Galbūt tai nereiškia, kad nemokame kurti santykių ir esame nevykėliai?

Įprasta manyti, kad laikas po skyrybų žmonėms yra labai sunkus. Psichologai patiriamą skausmą prilygina artimo žmogaus netekčiai. Tačiau tame poskyrybiniame laike galima taip pat rasti ir gražių spalvų: naujos pažintys, sužydėjęs seksualumas, nauji pomėgiai ir atradimai.

Nepaisant to, kad, žiniasklaidoje pastebėję kelių garsių porų skyrybas, galime prieiti išvadą, kad šiuo metu Lietuvoje skiriasi labai daug porų, psichologė Svetlana Misevičienė teigia, kad taip nėra. „Peržvelgus ištuokų skaičius per 2011-2018 metus, galima būtų teigti, kad skyrybų per paskutinius trejus metus yra net ir sumažėję lyginant su 2011-2015 metais. Iš tiesų, tai kasmet išgirstame apie keleto žymių porų skyrybas ir, jei pranešimai spaudoje pasirodo vienas po kito, mūsų smegenys yra linkusios visą informaciją generalizuoti ir sumenkinti jausmiškai mažiau reikšmingą senesnę informaciją apie senesnius atvejus.“

Pagal statistiką, Lietuva yra tarp labiausiai besiskiriančių Europos valstybių. Tačiau Svetlana teigia, kad labai sudėtinga daryti išvadas pagal tokius duomenis, nes žmonės vis dažniau gyvena nesusituokę, tuokiasi užsienyje ar tai daro žymiai vėlesniame amžiuje.

New York Times rašė apie pasikeitusias dabartinės amerikiečių kartos buvimo santykiuose tendencijas. Straipsnyje teigiama, kad amerikiečių poros nuo 25 iki 34 m. kartu praleidžia vidutiniškai šešis su pusę metų prieš susituokdami. O kitų amžiaus grupių atstovai praleidžia 5 metus.

Žmonės, kurie kartu prieš santuoką praleido daugiau negu tris metus, yra 39 proc. mažiau linkę išsiskirti negu tie, kurie susituokė mažiau nei po 3 metų draugystės. „Vadinamieji X kartos jaunuoliai niūrias statistikas iš viso spėjo pakeisti į priešingą pusę. JAV tyrimai rodo, kad jų santuokos yra tvirtesnės, nes jie aiškiai žino, ko nori, ir yra linkę greičiau ir lengviau palikti tuos, su kuriais nesusibendrauja. Taigi, X kartos asmenys tuokiasi su tuo, ką mano iš tiesų mylintys, kas atitinka jų lūkesčius ir nesitaiko su mintimi gyventi „iš išskaičiavimo“, „meilės per protą“, „bus gerai ir su juo“. – teigia S. Misevičienė.

Dažniausiai žmonės skiriasi dėl vadinamo charakterių nesuderinamumo, dėl nepatenkintų lūkesčių, dėl jų tėvų kišimosi į poros santykius, dėl ištinkančių krizinių įvykių (vaiko gimimas, mirtis, liga, nedarbas, priklausomybės ir kt.)

„Negalėčiau teigti, kad šiais laikais žmonės dažnai tuokiasi „nesusipažinę“ vienas su kitu, atvirkščiai – nebeskubama žengti prie altoriaus. Vis tik, kaip minėjau, visuomenė keičiasi ir tas pokytis, manau, turi įtakos ir skyrybų skaičiui. Dabar žmogus nori visko greitai, patogiai ir lengvai, tad yra žymiai mažiau atsparus stresui nei senoliai savu laiku pergyvenę karą, badą ar skurdą.“ – teigia Svetlana Misevičienė.

Taip pat psichologė pamini, kad mūsų santykiams didelę įtaką daro socialiniai tinklai: matydami, koks gražus ir nerūpestingas yra žvaigždžių gyvenimas, užsimanome to paties. „Bėda tik ta, kad pamirštame apie tai, kad nuotrauka yra su filtru, kad žmogus rodo savo geresniąją gyvenimo pusę ir nerodo liūdnosios realybės elementų tiek dažnai. Taigi, matydami įžymybę, kuri praeitą savaitę paskelbė apie skyrybas, o šiandien linksmai deginasi ir geria kokteilį pliaže, nejučia pradedame manyti, kad viskas nėra jau taip sudėtinga. Jei ji gali greitai atsistatyti, būti laiminga vėl taip greitai, tai ko kankinuosi aš? Neskubame galvoti, kiek ašarų ji išliejo slapta į pagalvę ar kiek jai kainavo nervų ir pinigų skyrybos. Kartu juk ir nežinome, kiek laiko ta pora ėjo prie šio sprendimo. Galbūt tai yra kelerių metų sprendimas.“ – teigia S. Misevičienė.

Psichologė mini, kad šiuolaikinėms skyryboms daugiausiai įtakos turi negebėjimas išbūti ilgesnį laiką strese, nenoras tvarkytis su sudėtingesniais gyvenimo sunkumais. „Norime laimingo gyvenimo čia ir dabar, tačiau nenorime į tai investuoti savo laiko ir pastangų, pritrūkstame kūrybiškumo ir atidos, tikimės, kad viską galima greitai sutvarkyti. Vis tik, vaikai greitai neužauga, namai kainuoja nepigiai, o automobiliai, net ir brangūs, kartais genda. Ir kai tie visi įvykiai sukrenta į vieną laiko tarpą, o mes įpratę laimę turėti lizingu „čia ir dabar“ (na, kaip po naują telefoną kasmet), nebesuvaldome situacijos ir einame ieškoti laimės su kitu.“ – pastebi Svetlana.

Santykių terapeutė Esther Perel aiškina šiuolaikinius santykius tokiu pavyzdžiu:

„Mes ateiname prie vieno žmogaus ir prašome jo duoti mums tai, ką anksčiau mums suteikdavo visas kaimas:

suteik man saugumą, duok man tapatybę, duok man tęstinumą, bet suteik man paslaptį ir mistiškumą – viską vienu metu.“

Psichologė Svetlana Misevičienė retoriškai klausia: „Bet juk negalime būti visame kame geri ir tobuli, ar ne?..“

Kalbant apie lyčių specifikas skyrybų atveju, S.Misevičienė paaiškina: „Vyrai yra linkę labiau prisirišti prie moters, prie rutinos, jie sunkiau pakelia stresą ir situacijos dažnai nėra linkę drastiškai keisti vien dėl to, kad tai sukels nepatogumų. Juk žymiai saugiau yra būti tame, ką jau pažįsti, net jei tai ir nėra visiškai tai, ko norėjai.

Saulės Gimžūnaitės iliustr.
Moterys, nors ir kantresnės, tačiau yra maždaug 13 kartų emocingesnės. Taigi, jos kasdien patiria gerokai daugiau emocinių pakilimų ir nuopuolių, joms stresas iš esmės yra gerokai dažniau patiriama ir kartu nebe tokia ir grėsminga būsena, todėl ryžtis jį patirti dar kartą neatrodo tiek sudėtinga. Manau, moterims skirtis yra sunkiau dėl kitų priežasčių: jos yra labiau linkusios rūpintis kitais, „mamiškos“, empatiškos, tad sprendimus atideda, nes tai gali sukelti skausmo kitam.

Kalbant apie lyčių stereotipus ir moters vaidmenį šeimoje, turėtume sakyti, kad skyrybas inicijuoja vyrai ir jie yra labiau sprendžiantys balsai mūsų (dar vis) patriarchalinėje visuomenėje. Vis tik, visuomenė keičiasi ir lygios galimybės į sprendimo priėmimą tikrai daro įtaką statistikai. Manau, dabar požiūris į skyrybas, į vienišą mamą, į antrines ar tretines santuokas, į gyvenimą be vaikų ar „susimetus“ yra kardinaliai pasikeitęs. Šiais laikais nieko nebestebina tokie žmonės ir jie nebetampa visuomenės atstumtaisiais, patyčių objektais, „antrarūšiais“, todėl tokie sprendimai kaip skyrybos nebėra tabu tema. Ir tai galbūt visai gerai, drąsiau kalbama apie teisę į laisvę, laimę, į gyvenimą taip, kaip norisi, nors ir su klaidomis kelyje.“

Pokyčiai visad neša teigiamas vibracijas, tik taip mes turime galimybę užaugti ir atrasti save. O už klaidas turime susimokėti ir tai taip pat – neišvengiama gyvenimo dalis. – S. Misevičienė

Huffpost rašo, kad vyrai yra linkę inicijuoti skyrybas tuomet, kai jie nesijaučia mylimi ir vertinami. Taip pat abejones santykių ateitimi jiems gali paskatinti partnerės netinkamas elgesys su bendrais finansais. Jaučia, kad nebeturi nieko bendro su savo sutuoktine. Retas seksualinis gyvenimas arba išvis išnykęs – taip pat liūdina vyrus ir paskatina mintis apie skyrybas.

Moterys linkusios skirtis, kai joms tampa nuobodu santuokoje ir jos patiria emocinio bei intelektualinio ryšio trūkumą. Kai jų poreikiai santykiuose nėra patenkinami, kartais moterys susiranda kitą asmenį. Naujos meilės atsiradimas taip pat gali tapti pretekstu skyryboms. JAV 67 proc. susituokusių moterų yra dirbančios ir 38 proc. atvejų jos uždirba daugiau už savo vyrus. Vyrai skiria 9 val. namų ruošos darbams, kai moterys – 21 valandą. Tad, matyt, kartais labiau apsimoka būti vienai (dvigubai mažiau kojinių).

Vedu radijo laidą „Pasimatymai” per Žinių radiją, vaidinu O.Koršunovo spektaklyje „Kankinys”, visai neseniai išleidau savo pirmąją knygą „Vyvenimas”. O dabar visa galva panėriau į kūno, sekso ir santykių temas – šiuo metu man tai užvis įdomiausia.

Komentarai (6)

  • Avatar

    Raganėju

    Kaip labai į temą straipsnis! Aš prieš porą mėnesių išsiskyriau po 7-erių metų draugystės, velniai žino kodėl išties 😀 bet buvo toks jausmas, kad viskas, taip gyvent be aistros ir potraukio kitam žmogui negaliu. Kaip ir straipsnyje parašyta buvo, kad moterys bijo skirtis, kad nesukeltų skausmo kitam – labai taikliai 🙂 ir visi, aišku, bandė atkalbinėti, nes „juk jau tiek laiko kartu“. Bet paskui nugalėjo mintys, kad nesąžininga jau buvusios antros pusės atžvilgiu man būt toliau su juo, kai ilgalaikėj perspektyvoj abu būsim nelaimingi 🙂

    reply
    • Avatar

      Laisva

      Skaitau ir galvoju ar čia kalbu aš? 😀 Lygiai tokia pati istorija: praėjo kone 3 mėnesiai kaip išsiskyrus, po 7 metų draugystės. Matyt, toks laikas jau yra per ilgas tęsti kažką toliau nedarant kardinalių pokyčių draugystėje.

      reply
  • Avatar

    Raganėju

    Cha, geras, skyrybų draugė! 😀 o šiaip tai taip, jau kai santykiai tiek laiko niekur neveda, natūraliai ateina noras kažką keisti, gyvenam vis dėlto tik kartą ir visi nusipelnėm būt laimingi 🙂

    reply
    • Avatar

      Laisva

      Po tiek laiko jau kai yra bendri draugai,seimos pazistamos,jau kone gimine, pradedi draugaut del kitu. Pamirsti,kad juk gyveni del saves,reikia atsakyt i klausima”ar as laiminga?” “Ar matau tokia ateiti?”, o kai nuosirdziai atsakai,kad ne, tuomet drasu ryztis sprendimui buti laimingai :))

      reply
      • Avatar

        Raganėju

        Gal truputį asmeniškas klausimas, bet minėjot, kad praėjo jau trys mėnesiai po skyrybų – kaip dabar savijauta? Viskas tik geryn ar būna visokių minčių? 🙂

        reply
  • Avatar

    Miss

    Sunku įvardinti vieną priežastį, dėl kurios žmonės skiriasi, bet daugeliu atveju, ypač pradėjus draugauti ankstyvame amžiuje, viena iš priežasčių būna partnerio ‘neišsibėgiojimas’. Dažnai atrodo, kad kitame kieme žolė žalesnė. Jei nėra kažkokių labai didelių problemų ir neatitikimų, santykiuose labai svarbu kalbėtis ir stengtis suprasti partnerį. Aš pati išsiskyriau po 9 metų draugystės. O susituokiau su savo dabartiniu vyru po 10 mėnesių draugystės.

    reply

Komentuok