Į viršų

Kaip gyti po skyrybų?

Iliustracijos autorė Saulė Gimžūnaitė

Pirmajame pokalbyje su Beata kalbėjome apie santykius, šiame irgi apie tai – tik iš vyro lūpų. Patrikas kišenėje nešiojosi žiedą, penkerius metus buvo su žmogumi, bet jautė, kad kažkas ne taip. Ką daryti, kai tu dar myli, o tavęs jau ne? Kam mums reikalingas kitas žmogus? Kaip išsiskirti? Kaip atrodo tamsiausias skausmas ir kaip jame išbūti? Ir galiausiai, ką daryti, kad nustotų būti blogai ir vėl galėtum kvėpuoti!

Pasimatymai yra labai įdomus reikalas, ypač po labai gerų skyrybų. Pirmas pasimatymas nepavyks, nes tu negalėsi nustoti lyginti. Lyginimas yra tragedija. <…> Nėra antros pusės. Mes visi jau dabar esam pilni. Yra tavo širdis, kito žmogaus širdis ir abi jau pilnos. Ir meilė nėra į dvi dalis padalintas širdelės formos raktų pakabukas.

Svarbiausia, kokių pamokų mes išmokstame iš skaudžių ir sunkių gyvenimo pamokų ir smagiausia, kad visiems mums būna sunku. Ši laida – vienas receptų, kaip padėti sau, kai sunku.

Dėkojame Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai už galimybę įrašyti šią tinklalaidę.

Rasa kas antrą savaitę pristato Sulčių tinklalaides – anonimiškas istorijas apie mūsų jausmus. Ką reiškia išsiskirti? Ką reiškia būti paliktam? Kaip mylėti ir auginti santykius, net kai sunku ir norisi pabėgti?

Komentarai (18)

  • Avatar

    Ieva

    Gyti po sunkių skyrybų išties labai sunku. Kai kuriems užtenka mėnesių, kitiems prireikia metų. Bet tai, kad kalbate, kad dalinatės, kad taip leidžiate susipažinti su kitų istorijom, suprasti, jog ne aš vienas toks likęs, kad taip pat padedat pažinti ir patį save, kaip asmenybę, kaip žmogų. Labai gera. Be galo reikalinga. Ypatingai gelbsti. Ačiū!

    reply
  • Avatar

    Ieva

    Po sunkių skyrybų prireikia nemažai laiko vėl “normaliai grįžti į gyvenimą”. Vieniems pakanka mėnesių, kitiems prireikia metų. Labai skausminga pripažint, jog viskas baigta, kad dabar eini vienas. Bet tai, kad pasakojate, kad leidžiat pažinti kitų žmoni istorijas, suprasti, jog nesi vienas, labai gelbsti. Labai padeda suvokti, jog ei, pala, aš vis dar žmogus, asmenybė ir vis dar turiu gyvenimą. Be galo ačiū už tokį turinį! Jis yra beprotiškai reikalingas..

    reply
  • Avatar

    Silvija

    Išgyvenau tokią situaciją.. 🙂 kiekvienas žodis pažįstamas. Buvo be galo skaudu, sunku. Ta patirtis mane be galo pakeitė. Bet pakeitė į blogąją pusę. Pradėjau grubiai žiūrėti į santykius, į žmones. Atrodė, kad tiesiog toks vat tas gyvenimas – sudėtingas. Juolab, kad vyresni žmonės man sakė – „sveika atvykus į suaugusių pasaulį“. Tas žmogus kelis mėnesius mane apgaudinėjo, pastebėjau tai iškart. Nes kaip autorius kalba – po keturių metų tikrai kitą pažįsti skersai išilgai. Žinai jo reakcijas į daugelį klausimų. Ir staiga – reakcija nebe tokia. Tu iškart pastebi ir nesuvoki – kas vyksta?? Skyrybos buvo skaudžios, pykau ir viskam priešinausi ilgai, paskui gerus dvejus metus švaisčiau save bet kam, nes tiesiog smegenys buvo užsiblokavę. Nelinkiu tokios patirties niekam. Kitas dalykas – išmokau, kad reikia klausyti intuicijos. Nuo pat pradžių jaučiau, kad šis žmogus mane įskaudins. Tiesiog vat tokia nepaaiškinama nuojauta. Ir ji pasitvirtino. Gal prisiprašiau mintimis, kaip sakoma. Bet vat pamoką išmokau – kad pirmas įspūdis visada teisingas. Jei per pirmus pasimatymus kyla bent menkiausia abejonė – tai ji yra teisinga 🙂 tik mes, kvaili padarai, norim tikėti, kad taip nėra 🙂 sėkmės visiems santykių vingiuose 🙂

    reply
  • Avatar

    Gabrielė

    Kažkaip klausau ir mano mintys sustojo ties klausimu ‘Ar tu mylėjai?’ ir pašnekovas atsakė, kad jis viliasi, jog tai buvo meilė, ir toliau šiek tiek pasvarsto apie tuos alternatyvius jausmus.
    Aš iš savo patirties ir aplinkinių artimų draugų patirties manau, jog po tų skaudžių skyrybų atsakyti ar tu mylėjai yra beveik neįmanoma. Nes realiai tuo metu tave yra užlieję negatyvūs jausmai tam EX. Atrodo tavo kūnas ties 3 mėnesiu po skyrybų fiziškai atmeta bet kokį pripažinimą, kad tą žmogų mylėjai. Pradedi nebežinoti, ar jautei kada tokius jausmus, neturi su kuo palyginti ir palieki tokį atvirą klausimą ‘tai mylėjau ar nemylėjau? Ai, greičiausiai nemylėjau’. Ir toliau leidi pykčiui keroti savyje, kol galiausiai kažkuriuo momentu viskas pranyksta. Nei myli, nei pyksti. Tiesiog jauti tuštumą, kur anksčiau žydėjo visas gėlynas ir piktžolės.
    O tada, po kokių metų po skyrybų filosofiškai savęs paklausi ‘But if you love someone and you break up, where does the love go?’ (legendinis serialas Sex and the city)
    Podcastas patiko labai!!!

    reply
  • Avatar

    Rasa

    Labai svarbi, artima ir išgyventa tema, ačiū, kad dalinatės. Tikiuosi, ji bus tęsiama.
    Labai įdomu klausytis Rasos patirčių ir atradimų, deja, kartais nuvildavo tai, kad pašnekovas neleisdavo užbaigti/įterpti vedėjai savų pasidalinimų. Rasos ir Beatos d.i.a.l.o.g.a.s buvo labai prasmingas ir įkvepiantis!

    reply
  • Avatar

    Adi

    Dažniausiai matome ir smerkiame tą, kuris paliko, išėjo, sugriovė, negerbė įdėtų pastangų.
    Kai pati nusprendžiau išeiti iš santykių po beveik 10 metų, kaltinau save, kad esu bevalė ir nenuosekli.
    Gyvenimas, kurį kūrėme, rodėsi pilkas ir nuobodus, nei vienas iš mūsų nebuvo stiprus kažką keisti. Vis dar galėtume kartu gyventi, buvome geri draugai, supratome ir mylėjom vienas kitą, bet santykiai buvo pasmerkti anksčiau ar vėliau užstrigti.
    Be galo skaudu buvo abiems. Kalti jautėmės abu, nors iš tikro nebuvom nei vienas.
    Galų gale supratau, kad nebūtina nustoti mylėti, nereikia tos meilės išmesti. Net jei jau myli kitą žmogų, kiekviena meilė skirtinga, graži ir ypatinga, kaip ir kiekvieni santykiai, kurie prasideda, auga ir baigiasi su pagarba ir meile vienas kitam.

    reply
  • Avatar

    Jurate

    Labai dziaugiuosi, kad vis daugiau ir dazniau yra kalbama apie asmeninius isgyvenimus, dalinamasi patirtimis, kaip gyjama po skaudziu ivykiu.
    Klausant sio epizodo, dziaugiausi, kad sneka vyras! Stereotipai man nepatinka, deja, retai isgirsti KALBANTI vyra. O tai labai svarbu!
    Tik epizodo pabaigoje nepritariau nuomonei, kad draugaujant nuo 19, pameti save, nebezinai, kas esi ir pan 🙂 Pati esu santykiuose nuo 19 metu. Zinoma, visko buvo, mes augome ir brendome kiekvienas atskirai ir kartu. Ir dabar, po beveik 15 metu, mes esame visiskai kitokie nei buvome 19meciai. Taciau manau, kad esme yra suprasti ir priimti kito kaita. Leisti keistis sau ir kitam. Nesitiketi, kad kitas amzinai bus toks, koks buvo, kai pradejote santykius. Ir tai yra smagu! Kiekviena diena esi vis su kitokiu bet tuo paciu zmogumi 🙂

    reply
  • Avatar

    Giedre

    Labai aciu uz atviruma! Nuostabus pokalbis ir dar idomiau, kad taí isgirsti is vyriskosios lyties atstovo! O jausmai taí tie patys, daugelyje minciu atradau save ir savo isgyventa skausma po issiskyrimo! Tiesiog truksta zodziu atsidekoti uz taí, ka darote!

    reply
  • Avatar

    Gintarė

    Labai džiaugiuosi, kad pašnekovas toks iškalbingas ir atviras tokioje asmeninėje temoje. Ypatingai smagu ir svarbu, kad parodoma vyriška pozicija skyrybų procese.

    reply
  • Avatar

    Algis

    Labai ačiū už tokį atvirą pokalbį!
    Pašnekovo mintys apie santykius man priminė Vytauto V. Landsbergio dainos žodžius:

    “Aš visai nežinau kodėl,
    Bet visai nereik, kad mylėtų,
    Kad tik grįžus kas nors ištartų:
    „O buvo sunkiau be tavęs.”

    Tad, labai sunku išgirsti tą, kad “gal be tavęs man būtų lengviau”.

    reply
  • Avatar

    Dovilė

    Labai gera tema, artima.
    Praėjo du metai po skyrybų, t.y po to, kai mane paliko vyras, su kuriuo buvome 3metus, be jokio paaiškinimo, su sakiniu „noriu atrasti save“
    Atsiranda tiek daug klausimų, be atsakymų. Skauda taip, kad negali judėt, tiesiog būni įjungusi „autopilotą“ – viskam..
    Bet iš kitos pusės, jei ne tokios patirtys gyvenime, daug ko neišmoktumėme, nesuprastumėme. Turi ir paskaudėti, reikia ir paverkti, pargriūti, stotis, gal ir vėl kartotis..
    Gyvenime niekas nevyksta veltui 🙂

    reply
  • Avatar

    Diana

    Labai nuostabus pokalbis. Taip nuoširdžiai ir iškalbingai papasakotas toks skaudus periodas, tiek pašnekovo, tiek pokalbio vedėjos. Išties, tai manau visiems, kuriem yra tekę patirti skaudžias skyrybas, trumpam sugrįžo tie jausmai, tie prisiminimai, kurie vėliau tikrai užsimiršta, o tuščioj skylėj, kurią paliko tas žmogus, anksčiau ar vėliau, bet tikrai atsiras šilumos kupinas užpildas – ar tai būtų nauja meilė, ar hobis, ar meilė SAU. Šitas pokalbis naudingas ne tik tiem, kurie dabar patiria skyrybų skausmą, bet ir tiem, kurie yra santykiuose, ir galbūt ima po truputį pamesti save… Žodžiu, labai labai džiaugiuosi ir dėkoju jums, kad darote tokius dalykus. <3

    reply
  • Avatar

    Aurelija

    Būtų įdomu išgirsti istoriją to, kuris išėjo. Nes kartais labai sunku likti santykiuose kai kitas pasineria visas į tave, laiko tave savo ‘laime’, be tavęs neturi jokių hobių, nereikia jam jokių veiklų. Taip pat labai sunku kai esat kartu dar tik metus, o jausmas lyg tavo visas gyvenimas jau suplanuotas, o jam atrodo, kad jokių pastangų dėti nebereikia. Taip pat įdomu būtų išgirsti apie tą ‘kito priėmimą tokio, koks jis yra’. Pati taip bandžiau daryti ir labai tuo didžiavausi, juk aš nebandau jo pakeisti, priimu jį visą. Ir net kai žmogus atsiskleidė visu gražumu sau tyliai sakiau, aš PRIVALAU jį priimti. Tik gerokai po išsiskyrimo (mano iniciatyva) supratau kiek daug dalykų man tame žmoguje nepatiko ir aš visus juos priėmiau net nesvarstydama, nes norėjau turėti tvirtus santykius, norėjau, kad jis galėtų būti savimi, būti laimingas. Bet visai pamiršau, ko noriu aš. Viename komentare rašė, kad žmogus išėjo nepaaiškinęs, kas pasikeitė. Mano atveju, aš bandžiau paaiškinti, bet nežinau ar jis suprato. Nes tuo metu, aš pati savęs nesupratau. Tiesiog suvokiau, kad taip gyventi nebenoriu ir kad pastangas neprašoma dedu tik aš viena. Bet jeigu žmogus myli, ar jo reikia prašyti? Tada man kirbėjo klausimas, ar jis mane myli ar jam tiesiog patogu. Jaučiausi taip, lyg sukūriau labai patogią terpę jo gyvenimui ir esu atsakinga už jo laimę. Tai baisiai vargina.
    Manau, kad esant santykiuose turi:
    pirma, jausti, jog tau be galo pasisekė, kad šis žmogus įsimylėjo būtent TAVE ir
    antra, jeigu galvoji apie bendrus vaikus, turi nebijoti ir net labai norėti, kad vaikai būtų panašūs į jį. (gal ir juokinga, bet tiesa :D)

    reply
  • Avatar

    Aurelija

    Man asmeniškai labai aktuali tema, ypač dabar. Kiekvienos skyrybos yra sunkios, tragiškos, sukeliančios stiprių emocijų. Labai ačiū už podcastą! Labai tikiuosi išgirsti daugiau įrašų šia tema.

    reply
  • Avatar

    Dalia

    Po skyrybų nubudus pirmą rytą vienai, suvokti, kad visa tai ne sapnas, buvo tiesiog nepakeliama… Galvoj buvo tik viena mintis, kad man reikia pagalbos. Žinojau, kad pačiai bus labai sunku išsikapstyti ir kad greičiausiai tai truktų ilgai, buvo labai baisu, kad tokia būsena gali užsitęsti… Todėl dar tą patį rytą kreipiausi į psichoterapeutę. Tai buvo geriausias sprendimas, kurį galėjau tuo metu priimti! Terapija man labai padėjo, aš gan greitai pradėjau jaustis geriau – dingo apatija, pradėjau valgyti, galėjau eiti į darbą, atsirado labai didelis noras sau padėti. Pamenu, jau po pirmo vizito jaučiau didelį palengvėjimą. Todėl labai skatinu nebijoti kreiptis pagalbos!

    reply
  • Avatar

    Aistė

    Rasa, tu faina!
    Smagu, kad prisijungei 🙂

    reply
  • Avatar

    Karolina

    Ačiū už turinį, daug taškų sudėliojot 🙂

    reply
  • Avatar

    Vija

    Pasiklausius Rasos pašnekovų, šiame ir kituose podkastuose, supratau, kokia aš dėkinga už dabartinę meilę ir darbą. Darbą mūsų, mano ir mano partnerio, naujuose santykiuose. Šis darbas kaip ir visi – su savo pakilimais, nuosmukiais, stagnacija. Tačiau su gera komanda. Dviejų darbuotojų komanda.
    O juk prieš tris metus, sužinojusi apie trečiąjį žmogų senuosiuose santykiuose, liejau ašaras, patyriau nemigos naktis, numečiau nemažai kilogramų. Visas šis stresas prišaukė aknę, kuri dar labiau paskatino ne meilę sau. Dar ir dabar sunku būtų pasiviešinti #nuogaoda iniciatyvoje. 🙂 Kai pažiūri, skyrybos ir jos pasireiškimo būdai – tarsi liga.. Tačiau šiandien vadovaujuosi šia filosofija: ,,Viskas praeina. Ir tai praeis“.
    Manau, šie podcastai būtų man padėję anuomet. Tikiuosi, jog kažkam padės šiandien. Puiki idėja.

    reply

Komentuok