Tekstas: Viktorija Bartkutė-Vyšniauskienė
Nuotrauka: Donatas Zazirskas

Šiandien, spalio 10-ąją, minima Pasaulinė psichinės sveikatos diena. Kaip psichologė galiu pasidžiaugti, kad vis drąsiau ir garsiau kalbama apie psichologinės pagalbos žmonėms poreikį, jos galimybes ir naudą, tačiau dažnai tai skamba paprastai tol, kol šis klausimas nepaliečia tavęs asmeniškai. Net jei dažnai pagalvoji, kad su savo gyvenimo iššūkiais susitvarkyti vienas pats nepajėgi, kreiptis pagalbos į specialistą gali būti nepaprastai sunku.

Taip, čia reikės kalbėti apie save. Teks grįžti ten, kur tau labiausiai skauda. Teks dirbti – kaip įvardija mano klientai, patį sunkiausią darbą, nardant po giliausius sielos klodus, į kuriuos pats per gyvenimą galbūt nė nebūtumei atkreipęs dėmesio.

Tokia misija gali kelti baimę ir nerimą, kurie, deja, dažnai būna stipresni už norą pagaliau išdrįsti gyventi savo gyvenimą – laisvą ir tokį, apie kurį vis pasvajoji. Užbėgdama už akių, noriu padrąsinti: punktai, kuriuos įvardiju šiame tekste, jau yra kritinės situacijos, kuriose atsidūrus tikrai verta kreiptis į specialistą, tačiau galiu patarti viena: nereikia laukti, kol sunkumai taps tokia varginančia ir sekinančia našta. Kelionė į save gali būti ne tik puikus būdas spręsti savo problemas, bet ir padėti augti kaip asmenybei. Taigi, kas liudija, kad Tau verta pagalvoti apie emocinę pagalbą?

1. Vis dažniau kyla mintis, kad kažkas su manimi ne taip, kaip būdavo seniau. Kilus mintims, kad man yra per sunku, galbūt mano nuotaika per daug ir per ilgai yra bloga, gal aš jaučiuosi tikrai ne taip gerai, kaip seniau ir t.t., reikėtų skirti bent šiek tiek laiko ir save pastebėti: kiek laiko visa tai tęsiasi? Ar tai mane vargina? Kaip dažnai pagalvoju apie tai, kad jaučiuosi nekaip? Jei gali sau atsakyti, kad tokia nuotaika trunka vis ilgiau ir aplanko dažniau, ima varginti ir trikdyti kasdienybę, tai gali signalizuoti prasidedančią depresiją, kurią reikia gydyti.

Nedarant nieko, depresija dažniausiai tik gilėja, o padėti pačiam sau ir suprasti, jog tokios pagalbos reikia, darosi tik sunkiau. Tuomet dažniausiai būna reikalinga artimųjų pagalba, kurie paskatintų kreiptis pagalbos į specialistus, pagelbėtų jų paieškoje.

2. Santykiai su artimaisiais kelia vis daugiau įtampos, nei pasitenkinimo. Santykis su kitais žmonėmis gali būti labai įvairus – ryšius mezgame su mylimaisiais, šeimos nariais, draugais, kolegomis. Kiekvienas mūsų kuriamas mums svarbus santykis visuomet reikalauja pastangų, tačiau labai svarbu, kad tos pastangos būtų abipusės – tuomet pasitenkinimo jausmas tuo ryšiu vis auga. Priešingu atveju, pavargstame ar nustojame stengtis – juk vienas lauke – ne karys. Taigi augant įtampai vis dažniau pastebime nedžiuginančius savo ir kito jausmus, nežinojimą, ką ir kaip reikia daryti, kad tas santykis pagerėtų. Tačiau net tokiu atveju intuityviai jaučiame, kad šis santykis nėra toks, kokio mums norisi. Neretai tam, kad kas nors keistųsi, gali padėti ir pagalba iš šalies.

3. Vis dažniau pagalvoju: tai ne man, aš negaliu, nesugebėsiu. Mūsų pasitikėjimas savimi yra vienas iš pagrindinių džiuginančio gyvenimo komponentų. Sumažėjus savivertei atsiranda daugybė ribų, neleidžiančių iš gyvenimo pasiimti viską, ką jis gali pasiūlyti.

Tuomet mano gyvenimas tampa ne toks geras kaip kito, mano darbas – ne toks perspektyvus kaip bičiulio, mano galimybės – ne tokios didelės kaip sėkmingųjų, o aš – ne toks gabus ir galintis padaryti tiek, kiek gali kiti. Tačiau ar tikrai taip yra?

Nuolat akcentuodami savo trūkumus, ne stiprybes, įsisukame į nuolatinio lyginimosi ratą ir pasineriame į savigraužą. Iš to išbristi tikrai gali padėti psichinės sveikatos specialistas.

4. Intymus gyvenimas labiau kelią diskomfortą, o ne malonumą. Intymumas yra svarbi mūsų gyvenimo dalis. Per intymumą mokomės priimti ir pažinti save, pajausti savo partnerį, o sveikas intymus gyvenimas kelia pasitenkinimą bei malonumą. Tačiau atsirandant priešingiems jausmams (baimei, nepasitenkinimui, nesaugumui, nenorui, negalėjimui mylėtis ir pan.) reikėtų susimąstyti, nes šie jausmai gali slėpti daugybę patiriamų psichologinių sunkumų. Tai gali būti nepasitikėjimas savimi, ar kitu, saugumo jausmo trūkumas, gėda, traumos, patirtos vaikystėje ir/arba ankstesniuose santykiuose. Jei su savo partneriu nenori turėti intymių santykių, tai stiprus iššūkis ne tik jūsų tarpusavio santykių tikrumui, tvirtumui, saugumui ir atvirumui, bet ir tavo (bei partnerio) psichologinei būsenai.

Kita vertus, jei jūsų santykių pagrindas yra tik lytinis gyvenimas, tai taip pat gali signalizuoti jūsų asmenines problemas – ribotą savęs realizaciją, pasitikėjimą savimi ir panašiai. Kaip ir kiekvienoje gyvenimo srityje, taip ir intymiame gyvenime svarbi pusiausvyra.

5. Jaučiu fizinius negalavimus, tačiau nėra nustatytos jų priežastys. Ne paslaptis, kad mūsų emocinė būsena turi įtakos mūsų fizinei savijautai. Į medikus dažnai kreipiasi žmonės, kuriuos vargina įvairaus pobūdžio kūno skausmai ar kiti keisti pojūčiai, kurių priežasčių medikai negali nustatyti net nuodugniai ištyrę paciento būklę. Nusilpęs imunitetas, varginantys galvos, skrandžio, raumenų ir kiti skausmai, dusulys kurių fiziologinė kilmė nepatvirtinta, gali būti jūsų psichologinio išsekimo, ilgalaikio streso, jaučiamo nerimo pasekmės. Tokiu atveju reikia ieškoti to priežasčių ir spręsti psichologinius sunkumus tuo pačiu siekiant ir fizinės sveikatos pagerėjimo.

6. Pastebiu, kad dažniau nei įprastai vartoju vaistus, svaigiąsias medžiagas. Dažnesnis psichotropinių medžiagų vartojimas gali signalizuoti apie giliai užslėptus jausmus bei problemas, nuo kurių bandote pabėgti, o vienas iš lengviausių būdų tai padaryti yra svaigiųjų medžiagų vartojimas.

Svarbu laiku atkreipti į tai dėmesį ir suprasti, jog psichotropinės medžiagos leidžia tik laikinai užsimiršti ir pasijusti geriau, tačiau tai neišsprendžia jūsų problemų, o dažnu atveju jas tik pagilina.

7. Darbas vargina, neteikia pasitenkinimo, jaučiuosi daugiau duodantis nei gaunantis. Darbas žmogaus gyvenime vaidina labai svarbų vaidmenį, todėl svarbu suprasti ir įsisąmoninti, kaip aš jaučiuosi savo savo profesinėje srityje. Jeigu vis dažniau patiri stresą, nepasitenkinimą, tau sunku vykdyti užduotis, gali įvardyti, kad jauti emocinį, psichinį ir fizinį išsekimą ar spaudimą, tai jau yra signalai, rodantys apie profesinio perdegimo atsiradimą. Šis reiškinys gali paliesti ne tik profesinį, bet ir asmeninį žmogaus gyvenimą. Dažnai perdegę žmonės siekia atsiribojimo nuo aplinkos, daro vis daugiau profesinių klaidų, dėl kurių vis stipriau ima kaltinti ir net bausti save, mažiau bendrauja su artimaisiais.

8. Vaikystės prisiminimai kelia daugiau skausmo nei džiaugsmo. Vaikystė yra vienas svarbiausių gyvenimo etapų. Tai mūsų ateities pamatas. Jeigu turi/turėjai sveiką, saugią, ir ugdančią vaikystę, tavo kaip suaugusio žmogaus kelias greičiausiai yra/bus saugus, tvirtas ir pilnas savirealizacijos galimybių. Priešingu atveju, vaikystės traumos greičiausiai lydės visą gyvenimą ir kartas nuo karto sutrukdys būti savimi, siekti savo tikslų, skleistis visa savastimi.

Todėl labai svarbu išgyventi, priimti ir paleisti savo vaikystės traumas kaip savo istoriją, bet ne dabartį. Dažnai žmonėms atrodo, jog to kas buvo, nepakeisime. Tai tiesa, tačiau galime pakeisti savo požiūrį į tai, kas buvo, kas yra ir kas bus ir čia gali padėti psichologas.

Pabaigai noriu pasidalyti vienos savo klienčių pastebėjimu: „Niekada netikėjau, jog tėvai, kurių nekenčiau visa širdimi ir dėl to pykau ant savęs, šiandien man gali būti žmonės, kurie rūpi. Jie netapo kitokie nei buvo tada, kai aš kreipiausi pagalbos, bet aš tapau sveika, laisva ir galinti kuri savo naują istoriją nuo šiandien, o ne nuolatos gyventi tik praeitim, kuri skaudino.“