Į viršų

Beata Tiškevič. Kur dingsta moterų laikas?

Iliustracija: Korina M. 

Festivalio „Kinas po žvaigždėmis“ organizatorės mane pakvietė tarti įžanginę kalbą jų paskutiniam šio sezono filmui „Kur tu pradingai, Bernadeta?“ Filmas pasakoja charizmatiškos moters Bernadetos istoriją, kuri, būdama fantastiškai talentinga architektė, patyrė nesėkmę savo karjeroje ir nustojo kurti. Nuo tada Bernadeta keliolikai metų užsisklendė ir susitelkė į šeimą, o jos vyras kūrėsi stulbinamą karjerą „Microsoft“. Galiausiai jis pradėjo nebepažinti moters, kurią kadaise pašėlusiai pamilo: Bernadetos akys nebedegė naujais projektais, ji vengdavo išeiti iš namų, bendrauti su kitais žmonėmis, ją kamavo miego sutrikimai.

Ruošdamasi kalbai, pagalvojau apie savo laiką, mano pažįstamų moterų laiką ir atkreipiau dėmesį į tai, ką apklausos ir straipsniai teigia apie moterų laiką. O jis ypatingas, sakyčiau. Kai kurių moterų jis tamprus kaip guma, o kai savąjį bandau taip ištęsti, tuoj pat perdegu ir pervargstu. Su bėgančiom seilėm per smakrą stebiu tas moteris: dviejų verslų savininkes, daktaro laipsnį turinčias, >3 puikių vaikų mamas ir dar gyvenančias su tuo pačiu vyru jau virš 10 metų. Kažkoks kosmosas! Kaip jos taip? Ir tada atsisuku griežtai į save: o tu namuose nė indų suplauti šiandien jau nebegali?

Žinoma, savigrauža ir savęs kaltinimas dar niekam nepadėjo ir aš įtariu, kad dėl to, jog mes dažnai jaučiamės pervargusios, nespėjančios, lyg mus vytųsi širšių spiečius, nėra vien mūsų kaltė ar taip yra dėl to, kad mes neturime laiko planavimo knygutės.

Atlikti tyrimai rodo, kad nors dabar mes esame feministės kaip niekad, moterys vis dar namuose atlieka didžiąją dalį namų apyvokos darbų ir daugiau nei vyrai būna su vaikais, taip pat moterys vis dar atlieka nematomą „darbų paskirstytojų“ vaidmenį. Čia reikia nupirkti tą, reikia išvalyti grindis, reikia sugalvoti, ką jo mamai padovanoti gimtadienio proga, nes jis vėl pamirš ir t.t. Na, tikriausiai jūs puikiai tai žinot.

Prieš mėnesį The Guardian pasirodė puikus tekstų autorės Brigid Shulte straipsnis apie fragmentuotą moterų laiką. Visi žmonės, kurie nori sukurti kažką gilaus ir ilgalaikiško, žino, kaip svarbu tam skirti savo visą nepertraukiamą dėmesį. Tai yra tai, ko sau negali leisti daugybė moterų. Brigid savo straipsnyje papasakojo apie Nobelio literatūros premijos laureatę Alice Munro, kuri rašydavo tais trumpais momentais, kurie likdavo nuo vaikų ir buities darbų, George Sand dirbo naktimis, kai visi miegojo, o aš prisiminiau savo draugę, režisierę ir scenaristę, kuri, viena ranka laikydama savo kūdikį, kita maišydama sriubą, vis pribėgdavo prie kompiuterio parašyti naujų scenarijaus eilučių.

Straipsnio autorė Brigid paminėjo, kad dauguma moterų nė nesijaučia vertos to nepertraukiamo laiko savo dalykams.

Aš kartą degalinėje pamačiau moterį su motociklu ir pagalvojau: kaip faina. O kiek moterų išdrįsta turėti brangų pomėgį, į kurį reikia investuoti pinigus? Tokį hobį, kuris niekuo nenaudingas tavo šeimai, o tiesiog tau pačiai yra smagus?

Drįstu teigti, kad tai irgi didelis iššūkis daugybei moterų, nes esu apsupta ir užauginta tokių moterų, kurios mieliau savo vaikams nupirks naują žaidimą, negu investuos tuos pinigus į savo hobį. Manau, panašiai mes elgiamės ir su savo dėmesiu bei laiku. Sau dėmesį skirsiu jau tada, kai visiems skirsiu… Maždaug tada, kai mano šeima laiminga, mano tėvai, mano bendradarbiai, kaimynai, draugai, draugės, buvę klasiokai, praeiviai, giminės, augintiniai, visi tie, kurie manęs paprašė pagalbos… a, gi dar yra šunų prieglaudos ir vaikų namai, kur galima būtų savanoriauti, Amazonės miškai dega, globalinis atšilimas jau vyksta, kažkas rėkia gatvėje, reikia bėgti gelbėti, skambina mama, nežino, kaip daryti instagramo stories, o, skambina vadovė, taip, šiandien sekmadienis, aštunta vakaro, bet negi man sunku pakelt…. Ir visą laiką taip: nu negi man sunku?

O tada sėdi mašinoj kokį trečiadienį, dar tik devinta ryto, ir viduj keikies, kaip pyksti ir nekenti visų ir nesupranti, kodėl tokia nelaiminga esi.

Elgesio teorijos profesorius Paul Dolan, tyręs susituokusius, nesusituokusius, išsiskyrusius ar našliais likusius žmones, pateikė savo kontraversiškas išvadas: „Jeigu tu esi vyras, tu tikriausiai turi susituokti, jeigu tu esi moteris, nesivargink.“

Paul teigia, kad susituokę vyrai gyvena ilgiau nei nesusituokę, o moterims yra atvirkščiai.

Jis teigia, kad sveikiausia ir laimingiausia populiacijos grupė yra moterys, kurios niekad nesituokė ir neturėjo vaikų.

Paul sako: „Tu matai vienišą moterį, kuriai yra 40 metų, kuri niekada neturėjo vaikų: o, kaip gaila jos, ar ne? Imi sakyti: galbūt tu vieną dieną sutiksi TĄ vyrą ir viskas pasikeis. Ne, galbūt ji sutiks netinkamą vyrą ir tai pakeis viską. Galbūt ji sutiks vyrą, kuris ją padarys mažiau laimingą, prastesnės sveikatos ir ji mirs greičiau.“

Aš nežinau, ar Paul teisus ir ar santuoka yra didžiausias blogis, o mes, tobulosios moterys, išmetusios tuos niekadėjus vyrus iš savo gyvenimų, turėsime daugiau laiko. Neturiu atsakymo, kodėl tiek daug moterų turi taip mažai laiko sau. Manau, kad priežasčių gali būti begalybė: nemokėjimas nubrėžti savo ribų ne tik su partneriu, bet ir su visais kitais žmonėmis, nepagarba savo poreikiams, nelygiavertiškas darbų namuose pasiskirstymas, išmoktas noras būti miela ir visiems malonia mergaite, kas tiesiu keliu veda į perdegimą, o galbūt dabar yra tiesiog toks etapas, kai sugalvojote kurti verslą, baigti studijas ir išsilaikyti teises bei pradėti sportuoti? Kartais būna ir taip.

Aš ir pati lakstau kaip išprotėjusi, vakar ėjau Gedimino pr. ir galvojau, jeigu sutiksiu kokį pažįstamą ir jis paklaus: Beata, kaip tu? Aš pradėsiu raudot. Turiu labai didelių ambicijų ir tikslų gyvenime, bet tuo pačiu esu tokioje padėtyje, kad man niekas nieko neduos veltui ir pati turiu užsidirbti: ir namus, ir automobilį, ir pajamas. Kas neturi finansiškai vis paremiančių tėvų ar kitų žmonių, mane supras. Tai kartais gali būti labai nelengva ir ekonominė padėtis irgi daro įtaką tam, kiek laisvo laiko mes turime.

Bet, kai jau visa galva užsisuku išprotėjusio gyvenimo tempo verpete, aš su pilnu pajėgumu grįžtu prie savo atrastų geriausių ritualų: geriau paaukoti porą valandų miego ryte, bet suspėti pamedituoti, pasportuoti ir užsirašyti savo jausmus bei poreikius. Taip pat leidžiu sau ne į visus skambučius tuoj pat atsiliepti, ne į visus laiškus ar žinutes messengeryje atsakyti. Vakarais ir savaitgaliais pasirenku, kad man nebūtų galima prisiskambinti. Vis drąsiau sakau „ne“ netgi draugams ir stengiuosi nesijausti kalta. Ne, nes man reikia pailsėti, ne, nes šiandien ne tam skirsiu laiką, ne, nes tiesiog ne. Ne, nes aš esu savo gyvenimo šeimininkė. Ir, kai skundžiuos kitiems, kaip blogai gyvenu ir nieko nespėju, jie mintyse galvoja: „tai pati kalta“, aš irgi taip pat galvoju.

Kartais noras būti geriausia Beata visiems, kas mane pažįsta, visiškai prasilenkia su tuo, kas gera ir sveika man pačiai. Kažkas tai vadina egoizmu, aš vadinu – sveiku gyvenimu, nes niekas už mane mano gyvenimo nenugyvens. Už jus – irgi. Tai gero gyvenimo jums!

Vedu radijo laidą „Pasimatymai” per Žinių radiją, vaidinu O.Koršunovo spektaklyje „Kankinys”, visai neseniai išleidau savo pirmąją knygą „Vyvenimas”. O dabar visa galva panėriau į kūno, sekso ir santykių temas – šiuo metu man tai užvis įdomiausia.

Komentarai (6)

  • Avatar

    Justina

    Bet tai kokio gerumo tekstas! Ačiū, kad rašot.

    reply
  • Avatar

    Vika

    Ačiū, man šiandien būtent tokių žoždžių ir reikėjo! Labai dažnai pamirštu save, o kai skiriu sau daugiau laiko net jaučiuosi kalta, nes juk gal galėjau pažaisti su vaiku ar sutvarkyti apdulkėjusį kampą.. Ne tik būtina rasti laiko sau, bet ir dėl to gerai jaustis! ❤️ Aš ne viena.

    reply
  • Avatar

    Julija

    Žiauriai geras tekstas. Neilgas, konkretus ir ypač taiklus. Visoms mums. Ačiū, Beata.

    reply
  • Avatar

    Birutė

    Labai labai ačiū, aš keletą metų mokausi pasakyti ne, dažnai vis dar nepavyksta, kartais tai darau vsi dar su kalte, bet vis dažniau sugebu padaryti tai ir be kaltės. Labai ačiū, kad daliniesi ir kalbi;)

    reply
  • Avatar

    Ugnė

    Ne taip seniai pradėjau savo gyvenime taikyti taisyklę – jei visi pasirūpintų savimi, tuomet niekam niekuo nereikėtų rūpintis. Ne, tai nereiškia, kad aš dabar bejausmė ir kiti man visiškai nerūpi. Priešingai – kai pradedi ugdytis atjautą sau, kai pradedi rūpintis savimi ir skirti laiko savo poreikiams ir tobulėjimui, tada žymiai daugiau gali duoti kitiems. Tik tuomet, kai pats nesi pasimetęs ir sutrikęs, gali padėti kitiems. Kai pagaliau skyriau laiko sau, kai pasitraukiau iš 4,5 metus trukusių toksiškų santykių, kai 2 metus atlankiau terapijos seansus, tada iš tikrųjų pradėjau duoti kitiems.
    O kas liečia partnerius, tai nežinau geresnio sprendimo būdo, kaip kalbėjimas. Dabar mano gyvenime yra partneris, su kuriuo dalinamės visus gyvenimo klausimus, pradedant buitimi – kas išplaus indus, kas išveš šunį, ir baigiant – kur norime gyventi. Kiekvieną mėnesio paskutinę dieną susėdame ir susidėliojame mėnesio tikslus – bendrus ir asmeninius. Pasidarome mažas varžybas, kur pralaimėjęs, turi kitam atlikti valandos masažą. Pabandykite pasirūpinti savimi, pasikalbėti su partneriu ir gal tai ir jums padės, taip pat kaip padėjo man.

    reply
  • Avatar

    Rašelė

    Ačiū, už padrąsinimą grįžti į save 💛!

    reply

Komentuok