Šiandien kalbuosi su trimis moterimis, kurių istorijos apie santykį su savo kūnu yra visiškai skirtingos, bet kartu ir panašios. Kiekviena iš jų turėjo išmokti daugybę pamokų, kurios atvestų į sąmoningą bei pagarbų požiūrį į save ir savo kūną. Kaip priimti savo kūną tokį, koks jis yra? Kaip paleisti norą kontroliuoti? Kas yra tikroji meilė savo kūnui? Atsako pašnekovės.

Agnė Grigaliūnienė: „Tvarka lėkštėje mane atvedė į sąmoningesnio gyvenimo pradžią“

Renginių organizatorė, radijo ir televizijos laidų vedėja Agnė Grigaliūnienė, po antro vaiko gimimo numetusi 30 kilogramų, sako, kad ir prieš tai sugebėdavo sau paaiškinti, jog viskas yra gerai ir didelės tragedijos dėl savo svorio nematė. „Aš mokėdavau sau pasakyti, kad esu aktyvi, taip pat esu mama, kad man jau gerokai virš 30, ir visos negali būti vienodos, be to, aš tarsi neigiu standartus. Nors ir dabar, numetusi daugiau nei 30 kilogramų, aš nenoriu ir neketinu būti standartu ar kažkokiu grožio etalonu. Labiau norėčiau būti laimingo ir kūrybiško žmogaus pavyzdžiu“, – pasakoja Agnė.

Agnė pastebi, kad dabar jaučiasi žymiai geriau ir gali vis adekvačiau vertinti savo galimybes, sveikatą, išvaizdą, valią. Ji sako, kad procesas, kai pradedi žiūrėti, ką dedi į burną, ir atrandi daugiau tvarkos lėkštėje yra gražus ir kalba tikrai ne vien apie kūno suvokimą. „Ir savo keitimosi metu bei tuo laiku, kada leidau savo knygą apie patirtį laikantis ketogeninės mitybos „#agnės keto..ir kiti receptai“, aš supratau, kad tvarka lėkštėje atnešė kur kas daugiau tvarkos vidiniame mano pasaulyje. Ir, man rodos, kad faktas, jog mano knygos per keltą mėnesių jau neliko leidyklos BALTO sandėliuose  – pasako, kad tvarkos noriu ne aš viena.

Su  atsikratytais kilogramais, aš atsikračiau ir chaoso, tam tikro balasto.

Agnė pasakoja: „Aš galvoju, kad kelias nuo tvarkos lėkštėje mane atvedė į sąmoningesnio gyvenimo pradžią. Man atrodo, kad tai labai svarbu, nes iš to sąmoningumo gimsta vis daugiau tikrų gyvenimiškų minučių. Pradedant nuo to, kad atidžiau skaitai produktų etiketes, iki to, kad pradedi galvoti ne tik apie savo ir šeimos sveikatą, bet ir tausoji žemę, kiek tai yra įmanoma.

Sąmoningumas man suteikė daugiau ramybės ir pasitikėjimo. Dabar žinau, kad nėra vieno kūno recepto, nėra vienos išvaizdos recepto, bet yra geros savijautos, pasitikėjimo savimi ir savo kūnu receptas.

Aš tikiu, kad kuo didesnę harmoniją jauti su savo kūnu, tuo geriau gali jį pažinti ir tuo labiau gali džiaugtis visais gyvenimo ir žemės teikiamais malonumais.

Paklausta apie tai, kas jai yra meilė savo kūnui, Agnė kiek pagalvoja ir atsako, kad šis suvokimas kinta: „Manau, kad tai kompleksinis dalykas. Aš anksčiau savęs nejaučiau tiek, kiek jaučiu dabar. Tad visų pirma meilė prasideda nuo įsiklausymo į kūną. Aš įsiklausau, ar noriu eiti, ar sportuoti, ar žaisti skvošą, ar valgyti, ar noriu, kad kūnas pailsėtų.

Kitas dalykas – laikas. Tai gali būti ir laikas, skirtas įsiklausyti, ar tau reikia mankštos ar procedūrų. Laikas skirtas ir mėgautis malonumais, taip pat kokybišku seksu. Tai yra meilė savo kūnui, o kūno – juk mes negalime labai atsiskirti nuo vidinio pasaulio, nes esame sudaryti iš kelių klodų.

Jeigu tu pamiršti savo kūną, jį apleidi, neprižiūri tiek mitybos, tiek aktyvumo, tarsi pamiršti save. O kai pradedi žiūrėti, ką dedi į burną, kiek šiandien judėjai, kai imi stebėti, ar nori šilto ar vėsesnio dušo, kūnas taip pat tarsi atsako – jei tu manimi rūpiniesi, tai aš irgi pasistengsiu tau padėti.“

Giedrė Valavičiūtė: „Gražus santykis su kūnu yra ilgo darbo pasekmė“

Iniciatyvos „Dydis nesvarbu“ įkūrėjos Giedrės Valavičiūtės paklausiau, kaip atsirado toks gražus santykis su savo kūnu, kokį matome socialiniuose tinkluose. Pasirodo, šis kelias nebuvo labai lengvas, kad ir kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Iš tiesų šis santykis atsirado po truputį ir sąmoningai dirbant, siekiant tikslo.

Visų pirma, apsilankiau valgymo sutrikimų centre, kuriame nustatė, kad turiu sutrikusį kūno vaizdą mintyse, jau nekalbant apie kūno priėmimą. Tame pačiame centre vyko intensyvus psichologinio, emocinio gydymo periodas. O išėjus toliau tęsėsi individualus darbas su psichologe, taip pat sąmoningas, nuolatinis savęs stebėjimas. Pavyzdžiui, savo minčių stebėjimas, jų stabdymas, korekcijos.

Labai padėjo žinios, įgytos mokantis psichologijos akademijoje, sužinojau, kaip dirbti su savimi. Na, ir žinoma, svarbu atsirinkti, ką sekti socialiniuose tinkluose. Aš stebėjau, kokie žmonės man sukelia pasipriešinimą ir neigiamas mintis apie save, juos kardinaliai išbraukiau iš savo sekamųjų sąrašo. Pasilikau ir ieškau tik tų, kurie nuteikia pozityviai, kartais galbūt kelia iššūkį, bet iš tos gerosios pusės“, – pasakoja Giedrė.

Giedrė pastebi, kad nėra galutinio rezultato, kuomet suvoki „štai, pamilau savo kūną“, pasak jos, tai – procesas. „Būna įvairių fazių. Būna pakilimų, būna nuosmukių. Galbūt dabar ta būsena yra labiau nusistovėjusi. Dabar daugiau darbo vyksta su savo emocijomis ir jausmais, taip stiprinant savo vertę.“

Gražus santykis yra ilgo darbo pasekmė. Jeigu lyginčiau pasitikėjimą savimi, kai buvau pačiame žemiausiame taške, kai nuolat save menkindavau už tai, kokia esu, ir kai ėmiau save gerbti, mylėti ir priimti, skirtumas yra kaip diena ir naktis.

„Mano suvokimas apie kūną atėjo iš to, ką matydavau žurnaluose, televizijoje, iš to, ką kalbėdavo aplinkiniai vaikai. Kadangi su tėvais apie tai nebendravau, mokytojai irgi vengdavo tos temos, vienintelė žinutė, kurią gaudavau, buvo, kad tik lieknas kūnas yra geras kūnas, kad tik jis yra vertas meilės, pagarbos, sėkmės. Kad jis yra sveikatos simbolis.

Labai dažnai girdime, kad stambus žmogus, kuris myli ir priima save tokį, koks yra, tik save apgaudinėja. Šis požiūris man padėjo suprasti, kad esame tokioje visuomenėje, kurioje sąmoningai manome, jog tik su lieknu kūnu siejama karjera, ypač jeigu reikia rodytis viešai. Kad tik lieknas kūnas simbolizuoja laimę, sėkmę, tik dėl to susirandi draugų.

Mes esame įsitikinę, kad meilė tolygu lieknumui.

Nepriklausomai nuo to, ar aš numetu svorio, ar priaugu, aš žinau, kas aš esu. Aš žinau, ką turiu daryti, kad jausčiausi laiminga. O mano laimė nepriklauso nuo minus ar plius 20 kilogramų. Meilė ir pagarba sau nepriklauso nuo to, koks mano svoris, aš save myliu per veiksmus. O jei tie veiksmai nėra apčiuopiami kilogramais, tai nereiškia, kad mano meilė yra mažesnė už kito meilę.

Ugnė Rutkauskienė: „Aš ne tik daug keliauju po pasaulį, bet jaučiu, kad esu ir psichologinėje kelionėje“

Ugnė, turinti didelę aistrą kelionėms ir savo įspūdžiais besidalinanti bei patarianti kitiems keliautojams paskyroje „Ananaso kelionės“, savo viduje nešiojasi labai daug. Kai sužinojau, kad ji sirgo anoreksija, paklausiau, kaip visa tai prasidėjo. Ugnė prisimena, kad nuo pat vaikystės augo turėdama kiek nesveiko kūno kulto vaizdinį. „Mano močiutė nuolat kūdindavosi, mama turi valgymo sutrikimų. Nuo pat mažų dienų man buvo įdiegta, kad jei žmogus nėra lieknas, jis nieko vertas.

O kai mano pačios kūnas ėmė stambėti ir moteriškėti, tai man atrodė kaip pats baisiausias dalykas.

Taip pat ėmiau jausti, kad praradau kontrolę kitose gyvenimo srityse, pavyzdžiui, socialinėje. Tuo metu mokykloje sekėsi prastai, neturėjau draugų, buvau sustambėjusi. Tad tuo metu įsivaizdavau, kad nors ir neturiu draugų ar socialinio gyvenimo, bent galiu būti kūda.“

Ugnė sako, kad viskas prasidėjo nuo nesveiko kalorijų skaičiavimo ir drastiškų dietų: „Būdavo, kad per dieną suvalgau dvi riekes duonos su sviestu, tada kokias tris dienas badauju. Šią dietą radau internete ir jos laikiausi apie keturis mėnesius. O jei suvalgydavau daugiau, pavyzdžiui, gabalėlį sūrio, kai būdavo silpna, privalėdavau tą maistą „išvaikščioti“. Bėgdavau krosus, stengdavausi tai daryti keturis kartus per dieną. O kai svoris nustojo kristi, lioviausi gerti ir vandenį, kad svarstyklės rodytų mažesnį svorį. Per dieną sau leisdavau išgerti 100 mililitrų vandens. Kai matydavau per didelius savo rūbus ar alpdavau, jausdavausi kaip nugalėtoja.

Kai treneris ir tėvai sakydavo, kad turiu valgyti, kalbėdavo apie anoreksiją, visai nejutau, kad sergu. Maniau, kad tiesiog būsiu liekna.

Atrodo tarsi kažkas buvo uždėjęs apsaugas ant akių kaip žirgui, kad matytų tik tunelį, nesidairytų į šonus, lygiai taip pat aš mačiau tik savo tikslą – sverti 40 kilogramų. Visa kita man nerūpėjo.“

Visgi vėliau, bėgant krosą miške, Ugnė staiga prarado sąmonę: „Vandenį tai gerdavau, tai negerdavau, todėl suprastėjo inkstų funkcija. Man taip skaudėjo nugaros apačią, kad nualpau. Tada supratau, kad man pizdec.

Po viso šito stengiausi pati pasitaisyti (nenorėjau grįžti į valgymo sutrikimų centrą), vis dėlto skrandis nevirškindavo maisto, kūnas tindavo, pirštai atrodė kaip dešrelės, o pilvas kaip nėščiosios. Man prasidėjo „atmaitinimo“ sindromas. Tada supratau, kad pati nebesusitvarkysiu, ir mane išvežė reabilituoti.

Po gydymo pagerėjo mano fizinė būklė, dabar nebeatrodau serganti, valgau, sportuoju. Nebeesu išsekusi, svoris tapo normalus. Bet vis dar kiekvienas kąsnis man daugiau nei maistas, regiu, kiek jame yra cukraus, riebalų. Žinau, kad cukrus nueis ten, o nereikalingi angliavandeniai nueis ten.

Kartais dar pamirštu, kad viduje turiu tą patį mažą vaiką, su kuriuo turiu kalbėtis.
Į santykį su savo kūnu Ugnė žiūri kaip į ilgą kelionę: „Paskutiniu metu santykis su kūnu keičiasi, dabar viskas tvarkosi. Ir tie kraštutinumai – svorio priaugimai ir numetimai – yra mažesni.

Aš ne tik daug keliauju po pasaulį, bet jaučiu, kad esu ir psichologinėje kelionėje. Jaučiu, kad pabaiga dar kažkur ateityje.“

Jums taip pat patiks šis pokalbis: Kaip pamilti save?