SULTYS gyvai: svajonių pašnekovai

Susitinkam Lapkričio 20d, klube KABLYS, Vilniuje.
Į viršų

Ar mes skolingi tėvams?

Iliustracijos autorė: Justina Česnauskaitė

Vieni esame netyčiukai, antri – per ilgai planuoti arba palikti vienų, surasti kitų. Dar net neišvydę pasaulio, dažnas jau spaudėme delne tėvų įteiktą skolos raštelį. Ir visai nesvarbu – pasitiko mus kaip „gyvenimo naštą“, ar kaip „stebuklą“ – abiem atvejais patekome į tėvų susikurtų iliuzijų pasaulį. Gimdytojai-globėjai tikėjosi, kad esame būsimi mergaitės arba berniukai, ateity tapsiantys daktarais ar teisininkais, mokančiais groti gitara ar kontrabosu – taip, kaip jie patys negalėjo daryti, nors norėjo.

Kūdikio knygutėse pažymėta, kada išdygo mūsų pirmieji dantys ar kokie buvo mūsų ištarti pirmieji žodžiai. Rezultatai lyginami prie kavos puodelio su kaimynų moterimis. O jei mano dantys išaugo vėliau nei brolio, ar esu mažiau „nusipelnęs“ vaikas?
Jei naujai užgimusiam pasiseka, tėvai suteikia psichologinį ir finansinį saugumą, gražiai aprengia, glosto ir gydo, maitina ir girdo ekologiškomis sultimis. Tokie vaikai supažindinami su šeimos ir giminės tradicijomis, per didžiąsias metų šventes jie vežiojami ir rodomi dėdėms ir tetoms. Baramas vaikas, jei nebučiuoja į lūpas močiutės ar senelio. „Neišpasakytas nemandagumas! To dar nebuvo! Blogas vaikas…“ Vaikui tuomet tik klausimas kyla: „Kodėl turiu bučiuoti dėdę, kurio burna alkoholiu smirda?“ Giminaičiams antakiai kyla, raukšlėjasi kakta dėl elgesio vaiko, keliančio šį klausimą.

O jūs ar žinote, kas yra „geras“ vaikas?

Tas, kuris yra toks gražus ir toks mandagus, kaip tėvai ir seneliai tikisi, ar toks, kuris pasirenka laisvę tikėti tuo, kuo nori ir bučiuoti į snukutį tik savo šunį ar katę? Ar vaiko priešinimasis suaugusiojo norams ir paliepimams visada reiškia, kad vaikas yra neišauklėtas, „blogas“ ir „niekam tikęs“? O jei ir taip, kas tokiu atveju kaltas? Tėvai ar vaikai?
Knygos „Menas būti gyvam“ (James F. T. Bugental) 31 puslapyje cituojamas Erichas Frommas: „<…> daugeliui vaikų kyla tam tikras priešiškumas ir maištingumas, tai yra jų konfliktų su aplinkiniu pasauliu, kuris varžo jų ekspansyvumą ir kuriam jie, silpnoji pusė, turi paklusti, rezultatas. Vienas iš pagrindinių auklėjimo proceso uždavinių yra panaikinti šią priešišką reakciją. Tam naudojami įvairiausi metodai: nuo grasinimų ir bausmių, įbauginančių vaiką, iki papirkinėjimų ir „aiškinimų“, kurie jį sutrikdo ir priverčia atsisakyti priešiškumo. <…> Be to, jau ankstyvame auklėjimo etape vaikas mokomas demonstruoti jausmus, kurie yra visiškai ne jo jausmai. Jį moko mylėti žmones (būtinai visus), būti nekritiškam, draugiškam, šypsotis ir pan. Jeigu auklėjimo metu, vaikystėje, žmogus „aplaužomas“ ne iki galo, tai vėliau paprastai darbą užbaigia visuomenės spaudimas. Jeigu nesišypsosite – apie jus kalbama, kad esate „nelabai malonus žmogus“ <…>“

Taip jau atsitiko, kad mes – žmonių vaikai – gimstame išpildyti tėvų lūkesčius. Jei lūkesčiai nepildomi – esame globėjų arba visuomenės auklėjami. Tik tam, kad užaugtume tobuli ir už tai visą gyvenimą dėkingi… mus auginusiems žmonėms.

Padėka iki gyvenimo galo

Ar esame skolingi tėvams už jų rūpestį ir gerumą? Už maistą, kurį suteikė ir stogą, meilę, paskatas ir slaugą? Ar lengva atsisakyti studijuoti mediciną, kai visas šeimos medis – kaip Grey’s Anatomy serialas? Ar gyvename tam, kad perduotume tą skolos raštelį saviems vaikams? Ar smagiai jaučiamės, kai tėvai tyliai prasitaria „visą gyvenimą atidaviau tau“? O jei tėvai nesirūpino, ar esame mažiau skolingi dėl mūsų neva sugadinto gyvenimo?

Ar gimdome vaikus tik tam, kad jais augančiais galėtume didžiuotis, po to ramiai susirgti ir po vaikų namų stogu išprakaituoti paskutinę dvasią? Ar teisingi tėvai, užkraudami savo tikėjimo(si) naštą vaikų „gerumu“, o mes – perduodami ją savo vaikams ir vaikaičiams?

Bet kas aš per žmogus! Kvestionuoju giliai įsišaknijusias tradicijas, jog būtent vaikai privalo rūpintis tėvais senatvėje, paduoti jiems vandens stiklinę. Ar turi asmuo jaustis begėdiškai, jei, jo galva, sergantiems asmenims skirta profesionali ligoninės darbuotojų pagalba, o senyvo amžiaus žmonėms – profesionali slaugių ir jų bendraminčių senelių namuose parama? Ar aš, galvodama, jog tėvams esu skolinga tik tiek, kiek esu skolinga savo geriausiai draugei, broliui, sesei – nusižengiu moralei ir visuotinai priimtoms vertybėms? O gal tiesiog esu išpaikintas vaikas, kuris nenori prisiimti atsakomybės, tikisi nusiplauti rankas ir pabėgti ateityje nuo „senų tėvų naštos“ ir priešintis gilioms tradicijoms, kurias sukūrė… kas? Ir kodėl? Pakraupusiu veidu skaitydami šį tekstą sakysite: „su tėvais daliniesi tuo pačiu DNR, todėl turi prievolę jais rūpintis varge ir džiaugsme, iki gyvenimo galo!“
Ar tikrai?
Filosofė Jane English nusijuoktų iš aukščiau paminėto argumento. Remiantis šiuo pamąstymu, kūdikis, neturintis biologinių tėvų ir įvaikintas globėjų, turi „genetinę prievolę“ rūpintis biologiniais tėvais, kurių jis net nematė. Tačiau šis vaikas vien dėl to, kad nesidalina tuo pačiu genetiniu kodu su globėjais, neprivalo jaustis skolingas jį įvaikinusiai ir praktiškai juo besirūpinusiai šeimai.
Vis dar abejodami mano vertybių bazės stiprumu sakysite, kad vien jau mano gimimas į šį pasaulį ir vien dėl suaugusių suteiktos įvairiapusės paramos sėkmingas vystymasis verčia būti mane skolininke. Argi? O ar aš, būdama kūdikis, galėjau sąmoningai pasirinkti ir nesutikti su man primestu skolos rašteliu? Ar gimusi sukirtau rankomis ir pasirašiau ant dokumento, kad štai – jūs mane auginkite, o aš liksiu amžinai skolinga? Jei vis dėlto tokia sutartis buvo man pateikta, kodėl niekas nesupažindino su jos sąlygomis? Kaip labai turiu būti „geras vaikas“? Kiek daug turiu pagelbėti tėvams jau palikusi jų namus?
Kaip dažnai ir kokiu būdu turiu „atsiskaitinėti“ su tėvais?
Esame visi skirtingi tad, matyt, visi skirtingai supranta moralinės skolos atidavimą. Galbūt gimę jūs sutikote skolą atiduoti įgyvendindami tėvų neišsipildžiusias svajones, galbūt leisdami jiems organizuoti jūsų ir jūsų partnerio vestuves, o galbūt pateikdami ataskaitas, kaip tvarkingai, darniai ir gražiai sugyvenate savo šeimoje. Tikiu, kad kiti skolą „atidavinėja“ visas šventes praleisdami tėvų namuose gamindami arba tvarkydami jų namus.
Gimę negavome sutarties, todėl nežinome, kokios yra ribos. Kaip jas išmatuoti? Remiantis intuicija, kultūriniais, socialiniais standartais ar tėvų reikalavimais bei jų norais „valdyti situaciją“? Deja, bet net kunigas Ričardas Doveika vienoje savo kalbų santuokos tema paminėjo, kad procentaliai dažniausiai jaunos šeimos Lietuvoje skiriasi dėl… tėvų, t.y. nuolatinio jų kišimosi į vaikų asmeninį šeimos gyvenimą. Kokiu būdu? Nes gi gimėme su moralinės (o gal net finansinės) skolos rašteliu, kur „patogaus gyvenimo“ skolą skirtingi tėvai reikalauja apmokėti skirtingais būdais. Vieniems užteks bankinio pavedimo, o kitiems – leidimas auklėti anūkus pagal savo norus ir užtikrintas gyvenimas su sūnumi/dukra bei jų šeima tada, kai jau vieniems senatvėje nebesinorės gyventi.
Ne dėl to, kad skolingi, bet dėl to, kad norime ir galime
Dvi seserys. Marija ir Aistė.
Marija vaikystėje buvo geras vaikas, niekada nesirgo. O Aistė vaikystėje nuolat kėlė problemų, o paauglystėje ją jau žinojo vietinė policija.
Suaugusios jos taip pat buvo skirtingos. Aistė – toli nuo šeimos, nuolat nepritekliuje gyvenanti menininkė. Marija – netoli tėvų gyvenanti, sėkmingai karjeros laiptais lipanti teisininkė.
Kas šiuo atveju turėtų tėvus lankyti dažniau ir remti juos finansiškai? Atrodytų, Aistė sukėlė daugiau rūpesčių tiek vaikystėje, tiek paauglystėje (t.y. tėvai patyrė dėl jos daug streso, išleido daugiau pinigų papildomiems korepetitoriams ir panašiai), todėl būtent ji yra „labiau skolinga“ tėvams ir turėtų dažniau juos lankyti bei jais rūpintis. Tačiau tai nėra tiesa. Mes nesame mažiau ar daugiau skolingi tėvams vien dėl to, kad jiems buvo mus lengviau ar sudėtingiau auklėti. Šiuo atveju Marija – vien dėl to, kad gyvena arčiau ir turi daugiau finansinių resursų – galėtų (be neprivalėtų) lankyti tėvus dažniau. Nes ji turi resursų tam daryti. Logiška? Logiška.
Jane English sako, kad tėvų teiginys, jog „tu privalai padaryti X, nes mes suteikėme tau Y“ privalo būti pakeistas į „mes tave mylime ir manome, kad jei tu padarysi X, būsi laimingesnis“. Įvykis Y šiuo atveju apskritai neturėtų būti minimas, nes vaikas galėtų atrėžti: „niekada neprašiau, kad tu man suteiktum Y“. Ir tai būtų labai logiškas ir racionalus atsakymas.
Tačiau visai kita situacija, jei jau suaugęs asmuo, galintis save išlaikyti, vis dar gyvena su tėvais, vartoja jų perkamą maistą ir naudojasi kitomis naudomis, teikiamomis tėvų. Tokiu atveju tėvai turi pilną teisę savo suaugusiems vaikams išrašyti nuomos, maisto ir komunalinių, o gal net psichologinių paslaugų skolos raštelį.
Tai, kuo mes turėtume dalintis su tėvais (laiku, rūpesčiu, namais, finansais) neturėtų priklausyti nuo to, ką mes padarėme ar ko nepadarėme praeityje – kūdikystėje, vaikystėje ir paauglystėje. Mes – vaikai – galime rūpintis jais tiek, kiek tuo metu galime ir jaučiame. Jei turime daug meilės ir empatijos – kodėl ja nepasidalinus? Jei gyvename patogiai ir esame finansiškai nepriklausomi – kodėl nenudžiuginus tėvų miela dovana, o gal net brangesniu pirkiniu? Jei turime laisvo laiko – kodėl jų neaplankius? Jei esame emociškai stiprūs – kodėl jų neapkabinus ir nepaguodus?
Galbūt turėtume rūpintis tėvais ne taip, kaip mums tradicijos ar visuomenės moralės normos primeta, bet taip, kaip mes jaučiamės tuo metu? Kodėl nepasižiūrėjus į pagalbą tėvams taip, kaip žiūrime į emocinės, psichologinės ar net finansinės paramos suteikimą geriems draugams? Padėti draugei moraliai ir finansiškai aš neprivalau, bet tai vis tiek darau, nes man gera, kai tai darau, be to – galiu ir noriu džiuginti! Darau tai iš meilės, nuoširdžiai. Nes gimiau ne „į skolą“, o dėl to, kad norėjau gimti. Gimiau be išankstinių lūkesčių apie gyvenimą ir savo tėvus. Jei jie dalinosi savo rūpesčiu ir meile, tai gal dėl to, kad norėjo ir… galėjo?
O kaip manote Jūs?

Gyvenimo praktikantė ir racionalaus mąstymo smalsuolė. Savianalizės, muzikos, rašymo ir ilgų diskusijų pagalba bandanti atrasti kaip sukurti dar daugiau pridėtinės džiugesio vertės sau ir kitiems. Mano tinklaraštis: http://griffinandtheblackcat.blogspot.com/ Mano instagram: https://www.instagram.com/wermisele/

Komentarai (10)

  • Avatar

    Giedrė

    Tikrai geras straipsnis. Tačiau keista buvo jį skaityti ir suprasti, kad XXI a. dar yra tokių tėvų. Juk gyvename moderniame amžiuje. Tačiau jei kalbant apie Lietuvą, galbūt reiktų atsižvelgti į istoriją? Nežinau kas buvo sovietmečiu, nes esu nepriklausomybės vaikas. Tačiau mačiau dvi kartas, kurios atėjo iš sovietinio bloko su savo patirtimi ir visiškai skirtingai elgiasi. Tad galbūt su laiku tokios problemos minimos sraipsnyje taps tik juoku?Žinoma, pati esu sudariusi „skolos paktą“ su tėvais. Tačiau man buvo 19 metų ir tai buvo abipusis sutarimas.

    reply
  • Avatar

    Aurelija

    Tikrai jaučiuosi skolinga savo tėvams už viską, ką jie man suteikė, nes gyveno neturtingai ir vis tiek labai stengėsi, kad gaučiau viską ko man reikia ir ko aš noriu. Būtent dėl to noriu jiems suteikti daugiau negu jie gali patys, noriu juos lankyti ir jais rūpintis, nes jiems rūpėjau aš ir mano poreikiai, ne tik būtiniausi. Esu labai laiminga turėdama begalo mylinčius ir palaikančius tėvus. 😊 O bendra nuomonė apie šį klausimą – tikrai sutinku, kad vaikai privalo tiek, kiek jaučia. Jeigu nėra meilės ir pagarbos tėvams tai buvo padaryta klaida auklėjime, gal nesuteikta meilės, gal užsileista ant galvos. Ir tada tėvai kenčia kokie blogi vaikai, kaip nepasiilgsta tėvų ir juos pamiršta. Reikėtų susimąstyti auginant vaikus, o ne jiems jau palikus namus.

    reply
  • Avatar

    Dainora

    Savo tėvams esu dėkinga, nes tapau tuo, kuo esu tik jų dėka. Visada jaučiau palaikymą, tikėjimą manimi (net kai pati savimi netikėjau), skatinimą nepasiduoti na ir, žinoma, finansinę ir visą materialinę paramą. Tikiu, kad yra tokių tėvų, kurie „projektuoja“ savo super vaikelius (esu susidūrusi), tačiau pati augau visai kitokioje šeimoje. Kaip buvau auklėjama pati, taip auklėsiu ir savo vaikus: palaikysiu, besąlygiškai mylėsiu, skatinsiu siekti savo svajonių. Savo tėvus myliu ir lankau su malonumu. Su mama mėgstame leisti laiką dviese SPA ar žaisdamos Scrabble. Turime ryšį, dėl kurio pasitikiu savimi, žinau, kad man nereikalingas kitų pritarimas, jog esu nuostabi tokia, kokia esu.

    reply
  • Avatar

    Kristina

    Esu skolinga, taciau geraja prasme. Jie man, suteike gyvenima, dave viska ko patys neturejo, aukojo save, nes tuo metu kai augau buvome financineje duobeje, taciau jie dare viska, ka gali geriausia, ir as zinau kad ateis ta akimirka kai jie taps silpni, seni, ta diena as grazinsiu skola jiems. Vaikas is garbingo amziaus senjoras skiriasi mazai kuo ir yra didele tikimybe kad butent senatveje tevams mes graziname ta skola.

    reply
  • Avatar

    Mama

    O ar tėvai skolingi savo vaikams? Kiek dabar vaikų suvedinėja sąskaitas su tėvais, nes matot jie juos ne taip augino? Nes nepajuto jų ypatingumo? Nes tėvai nesuvokė, kad dabar reikia nusimaut paskutines kelnes, nes vaikui reikia kažkiokio šūdniekio? Kad paskui galėtų labai savarankiški aiškinti, kaip neteisingai tėvai viską darė? O paskui dar išdidžiai pasakys – „ niekas neprašė manęs gimdyt!“. O dar po kelių metų pasakys – „nenoriu turėt vaikų, gyvenimas yra mano, noriu gyvent, kaip noriu“. O iš tiesų gal tai tik baimė? Skolos raštelio baimė? Baimė, kad nebus viskas taip puiku, kaip instagrame? Kad gal tave paliks vaiko tėvas ir turėsi suktis pati? Kad gal nesubebėsi būti gera mama? Gal vaikas nebus stebuklingas ir per anksti iniks į narkotikus? O galbūt nulenkus galvą teks ieškoti pagalbos. Pas tėvus. Moralinės? Finansinės? Nes jie PRIVALO tau padėti. Ir pažiūrėti vaikus, išleisti atostogų ir padaryti daugybę kitų dalykų. Nesvarbu, kad užaugai. Nes draugai – nebūtinai padės tau. Dieną, kitą… „Kodėl nepasižiūrėjus į pagalbą VAIKAMS taip, kaip žiūrime į emocinės, psichologinės ar net finansinės paramos suteikimą geriems draugams?“ Na, vaikai neskolingi. Bet tėvai irgi. Ir gal reikia susitvarkyt galvas vaikams, kad jie nustotų savo nenuseikusio gyvenimo kaltes kabint tėvams. Su skolų rašteliais ar be jų. Kažkodėl tėvams, kurie gėrė, nesirūpino, vaikai dažnai neturi didelių pretenzijų ir nesijaučia jiems skolingi? Gal todėl, kad puikiai supranta, ko negavo. O kai gavo tai, ko norėjo… Tada kažkodėl kyla tokios kalbos. Nesitikiu, kad man vaikai neš paskutinę stiklinę vandens, gal todėl tegul dabar gyvena, kaip nori. Jei aš jiems neįdomi kaip žmogus, nieko nepadarysi… O aš irgi gyvensiu taip, kaip noriu. Dabar. Vaikai užaugo. O aš, soriukas, irgi turiu savo gyvenimą. Ir nieko neskolinga savo vaikams. Nei anūkų priežiūros, nei paramos butui, nei mašinai, nei paguodos ir raminimo. Nebet turiu laiko ir noriu. Aš dar turiu savo planų. Ir noriu turėt santaupų senelių namams.

    reply
  • Avatar

    Karolina

    Vaikai yra ne mums, vaikai yra pasauliui. Mums yra musu antra puse.

    reply
    • Avatar

      Paula

      Iš visų skaitytų komentarų – jūsų tikrai pats geriausias. Sutinku visu 100%.

      reply
  • Avatar

    Monika

    Ooo, labai luiks straipsnis! As kazkaip jauciuosi skolinga mamai, bet taip pat geraja prasme , o tevui – ne. Tetis gere, mamos finansiskai nereme, manes neaugino ir nemate. Gal nuskambes ziaurokai, bet jam mirus, i laidotuves as nejau ir net nezinau kur jis palaidotas (giminaiciai parase per facebuka apie jo mirti ir planuojamas laidotuves). Nejauciu poreikio rupintis ar liudeti del svetimo zmogaus. O mama, mama tai saunuole! Dave viska ir dar daugiau. Gal del to, kad kartais per daug dirbo noredama islaikyti mus, mane ir sese, sakyciau negavau daugiau demesio ar meiles, bet ne, as tokiu budu tapau savarankiska, ismokau pasidaryti valgyti, namus tvarkyti ir pan. Siuo metu man 24m. mama lankau 2 ar 3 kartus per menesi (gyvena uz 150km). Snekames telefonu beveik kiekviena diena ir tas rysys man yra labai reikalingas ir labai fainas 🙂

    reply
  • Avatar

    Danguolė Bernotienė

    Įdomus straipsnis tiems kam tai aktualu, kas šiuos klausimus tebesprendžia, analizuoja ir jiems tame įdomu būti, iki kol ateis suvokimas, kad gyvenimas yra didžiulė pati sau vertybė ir didžiulė dovana pačiam sau. Kaip jį nugyvensiu priklauso nuo manęs, nuo mano viduje esančių atsakomybių stiprumo ir jų suvokimo kada ir kaip jas realizuoti, todėl manau, kad labiausiai esu dėkinga tėvams, kad gimiau, vaikam, kad gimė ir, kad esu tarp daugelio žmonių, kurių dėka augu, tobulėju ir jaučiu Sielos skrydį, jaučiu laimę būti, tada labiau turiu laiko mylėti, nei galvoti apie skolas ir gali būti, kad čia daug kas priklauso nuo požiūrio.

    reply
  • Avatar

    Kamilė

    Ačiū už straipsnį. Džiugu, kad paliečiamos tokios temos. Kaip tik šiuo gyvenimo momentu bandau suprasti ir išsiaiškinti kodėl jaučiuosi tokia skolinga tėvams. Taip, turiu nuostabius tėvus, bet logiškai suvokiu, kad neturėčiau taip nuolat jaustis. Gerai, kai žmonės , ir kaip suprantu pati autorė, gali drąsiai suvokti, kad nėra nieko skolinga ir elgtis taip kaip iš tiesų jaučiasi. Mano atveju, labai myliu savo tėvus, bet tikrai ne visada elgiuosi taip kaip noriu, nuolat dėl jų nerimauju ir niekaip negaliu atsikratyti graužaties, kad per mažai jiems padedu. Žinau, kad taip neturėčiau versti savęs jaustis, tad laukia daug darbo su savimi 🙂 .

    reply

Komentuok