Straipsnio autorė Ugnė Martusevičiūtė

Rašytojas – žmogus, kurio galvoje nuolat knibžda įvairiausių minčių. Susipažinkime su Povilu Šklėriumi – alytiškiu, išleidusiu du romanus: „Ko negalima sakyti merginai bare“ ir „Mano tėvas, mano sūnus“. Povilo knygos – atviros, saviironiškos, kartais – skausmingos, bet visada nuoširdžios. Taip jį vertina skaitytojai, o kaip jis pats vertina save? Su kokiomis problemomis susiduria rašydamas atvirai apie save ir ar jam kartais būna gėda dėl savo kūrinių? Apie tai ir kalbamės su Povilu Šklėriumi.

Ar jūsų kūryba gimsta iš teigiamų emocijų?

Į rašymą žiūriu kaip į būdą spręsti konfliktus – tiek vidinius, tiek išorinius. Dažnai būtent konfliktas reikalingas tam, kad turėčiau stimulą rašyti. Tačiau negalėčiau sakyti, kad tik neigiamos emocijos skatina mane rašyti – kartais kuriu linksmus tekstus, kuriais ironiškai žiūriu į save ir vertinu savo gyvenime priimtus sprendimus. Ironija dažnai padeda daug lengviau išsikalbėti.

Dauguma iš mūsų rašo, tačiau savo „šedevrus“ laiko paslėptus giliai stalčiuje ir nedrįsta jų niekam parodyti, todėl man įdomu, ar paviešinus savo pirmąjį kūrinį buvo gėda? Jei ne, kokie jausmai aplankė?

Kai kultūrinėje spaudoje pasirodė pirmieji eilėraščiai ir apsakymai, tai man kėlė džiaugsmą. Man atrodė, jog tai yra įžanga į kažką daugiau. Tačiau, kai galiausiai parašiau pirmąją knygą, romaną „Ko negalima sakyti merginai bare“ ir jis buvo išleistas, džiaugsmas truko labai trumpai.

Aš tikrai norėjau sulaukti ir dėmesio, ir savo penkių minučių šlovės, bet viskas greitai pradėjo varginti: duodavau interviu, bet nuolatos nesakydavau ir nerašydavau tiesos, nepažįstami žmonės rašė savo asmenines istorijas, bet jos mane tik dar labiau slėgė, didelė dalis žmonių laikė knygą linksma ir tuo pačiu mane įsivaizdavo kaip linksmą autorių, tačiau man neatrodė ir neatrodo, kad romanas „Ko negalima sakyti merginai bare“ yra linksmas.

Manau, didžiausia problema buvo ta, kad romanas baigėsi optimistiškai, o realybėje viskas buvo visai kitaip. Tokiu būdu aš parašiau romaną, apie kurį iki šiol yra sunku kalbėti; sukūriau iliuziją, kuriai neišsipildžius, ji tapo našta.

Įdomus faktas, kad rašytojai dažniau yra linkę būti tylūs, nors, racionaliai mąstant, kaip tik turėtų pasižymėti didesniu iškalbingumu. O kaip jūs? Ar gyvenime reiškiate savo jausmus daugiau žodžiais, ar neverbaline kūno kalba?

Šiuo metu rašau kur kas mažiau nei anksčiau. Darbas ir kitos veiklos užima daug laiko, galbūt dabar ir noro nėra rašyti. Aišku, būna tokių dienų, kai vakare prisėdu ir kaip reikiant išsirašau. Rašydamas galiu pamatyti kas mane neramina, bet dažniausiai problemų sprendimas raštu jų neišsprendžia. O jei pradedu kalbėti, labai dažnai nusileidžiu, nutyliu tai, ką noriu pasakyti – ir tik todėl, kad buvau auklėjamas, jog pykti yra negražu. Juokinga, bet sulaukęs 31 metų pradedu mokytis pykti. Dažnai, aišku, tas pyktis būna neverbalinis – mėtau kamuoliuką į sieną, einu į ilgus pasivaikščiojimus, kad pavargčiau arba tyčia tyliu, kai artimas žmogus bando su manimi pasikalbėti. Bet vis dažniau bandau ir pasakyti, kaip jaučiuosi ir ką galvoju – ypač tada, kai manau, kad kažkas su manimi negerai elgiasi.

Jei pradedu kalbėti, labai dažnai nusileidžiu, nutyliu tai, ką noriu pasakyti – ir tik todėl, kad buvau auklėjamas, jog pykti yra negražu.

Jūsų knygos paremtos autobiografiniais motyvais. Ar nors vienas jūsų draugas atpažino save tam tikroje knygoje aprašomoje situacijoje?

Rašydamas romaną „Ko negalima sakyti merginai bare“ atsiklausiau visų žmonių, ar jie nėra prieš, kad bus paminėti romane. Tie, kurie buvo prieš, visai neįtraukti į romaną, kai kurie norėjo tik kad pakeisčiau jų vardą – ir aš pakeičiau. Žmonės šiaip ar taip lengvai atpažįsta save, nieko nepaslėpsi nuo jų, o ir mano tikslas nėra kažką nuslėpti – man norisi paminėti tuos žmones, su kuriais leidžiu laiką. Aišku, yra vienas principas, kurio laikausi – nerašau apie draugus to, ko pats nenorėčiau, kad apie mane rašytų. Galų gale, romane minimi žmonės yra aprašomi trumpai; aš nesigilinu į jų gyvenimą, nelendu jiems į dūšią.

Kaip reagavo?

Keliems pasirodė, kad vaizduoju juos blogai, nors mano tikslas nebuvo toks; vienas žmogus supyko ir liepė niekada jo daugiau niekur neminėti – taip ir padariau; o dauguma linksmai žiūrėjo į patį faktą, kad yra aprašyti.

Manau, kad žmonės nori būti įprasminti kūryboje, tačiau bėda ta, kad jie nori būti įprasminti teigiamai ir pozityviai, o mes juk matom save vienaip, kiti mus – kitaip. Pats nenorėčiau būti aprašytas – aprašytas tu nebeturi kaip apsiginti.

Kuris iš asmeninių išgyvenimų, aprašytų kūryboje, vertė raudonuoti labiausiai?

Augau aplinkoje, kurioje egzistavo noras, jog visi žmonės būtų vienodi ir neišsiskirtų iš minios. Šeima, mokykla, kiemas buvo svarbiausi mane formavę veiksniai, ir jei šeimoje mes nekalbėdavome apie problemas ir vaidindavome, kad esame normali šeima, kieme ir mokykloje viskas būdavo kitaip. Ateina toks metas, kai negali nepastebėti, kad tai, kas vyksta šeimoje, nėra nei normalu, nei sąmoninga. Kartais nujauti, kad ir kitų šeimos nėra idealios, bet kurį laiką visi tyli, nes galvoja, kad jei apie tai prabils, visi jį išjuoks. Džiaugiuosi, kad tas baimės kalbėtis laikotarpis praėjo ir aš visada turėjau su kuo pasikalbėti apie viską – meilę, tėvų nesutarimus, depresiją, studijas, darbą ir t.t. Džiaugiuosi, kad mane supo žmonės, kurie mokėjo išklausyti ir neteisti – tokiu būdu išmokau kalbėti apie tai, kas man yra svarbu. O svarbu man visada beveik tie patys dalykai – šeimos santykiai, ką reiškia būti vyru, koks žmogus turėčiau būti, ko iš manęs tikimasi ir ko aš noriu pats. Apie tai ir rašau, ir visai to nesigėdiju.

Ko daugiau jūsų kūryboje – veiksmo ir dialogų, ar būsenų, apmąstymų?

Manau, kad mano kūryboje yra labai nedaug dialogų. Dažniausiai aš bandau papasakoti emocinę tiesą – perteikti istoriją taip, kaip noriu, kad skaitytojas ją suprastų. Kartais tai reiškia, kad rašydamas meluoju, tačiau kai rašai emocinę tiesą, to neišvengsi. Greičiausiai taip elgiuosi norėdamas parodyti pagrindinio veikėjo savijautą, kuri dažnai būna slogi. Mano kūryboje yra daug aplinkos ir kitų žmonių stebėjimo, ir visa tai yra interpretuojama per tam tikrą pesimizmo prizmę. Tačiau pagrindinis kūrybos tikslas jokiu būdu nėra įrodyti, kad gyvenimas yra sunkus, gyventi neverta, meilė neegzistuoja ir kad visi mes mirsim; atvirkščiai – slogią aplinką naudoju tam, kad parodyčiau palaipsniui vykstantį veikėjo norą išsivaduoti iš visko, kas jo netenkina.

Ar rašymui daro įtaką išoriniai veiksniai, tokie kaip oras, mėnulio fazė?

Žiemą rašau daugiau ir ramiau.

Ar buvote susilaukęs tokio neigiamo komentaro, kuris būtų privertęs suabejoti savo talentu?

Aš negalvoju apie tokį dalyką kaip talentas, man tai svetimas žodis. Kai skaitau kitų autorių kūrybą, negalvoju, kad štai šitas autorius turi talentą, o kitas – neturi. Viską vertinu paprastai – tai gerai parašytas romanas; mintis gera, bet romanas atrodo neišbaigtas; labai neįdomu skaityti. Todėl ne, joks komentaras ar recenzija neprivertė manęs suabejoti tuo mistišku talentu, kad ir kas tas talentas bebūtų. Tačiau turiu pripažinti, kad išleidus knygas, kurios yra autobiografinės, kyla sunkumų nesitapatinti su knyga. Atrodo, kad parašei kažką nuoširdaus, bet sulauki kritikos dėl romano pagrindinio veikėjo. Kažkas recenzijoje rašo, kad jis visai nesubrendęs – ir man atrodo, kad tai yra tiesioginė kritika man kaip asmeniui. Man iki šiol sunku atsieti save nuo knygų: jos gyvena savo gyvenimą ir nebenusako manęs kaip asmenybės. Parašiau jas tam tikru laikotarpiu gyvenime ir paleidau, tačiau kartais jaučiuosi, kad vis teisinuosi dėl jų, vis atsiprašinėju, jaučiu kažin kokią kaltę, kad jos nėra tokios geros, kokias jas įsivaizdavau būsiant.

Kad ir kaip bebūtų, niekas man neatmuša noro rašyti – tik rašau dabar rečiau ir dažniausiai niekam nerodau.

Ar jūsų kūrybą skaitė tėvai?

Kai buvo išleistas romanas „Ko negalima sakyti merginai bare“, mama buvo pikta dėl kelių smulkmenų, kurias parašiau apie mūsų šeimą. Jai atrodė, kad tos smulkmenos žemina ją kaip mamą ir moterį. Mano tikslas visai nebuvo toks, net negalėjau numatyti, kad mama šitaip supyks.

Toks jos jautrus požiūris man nedavė ramybės, kai rašiau antrąjį romaną – „Mano tėvas, mano sūnus“. Jis buvo paremtas tikrais ir išgalvotais mūsų šeimoje vykusiais įvykiais. Pagrindinė romano idėja buvo parodyti nedarnią šeimą, kurioje augdamas vaikas kartais jaučiasi net nesaugus dėl savo tėvų nesugebėjimo spręsti problemų. Tai nelengva istorija, kurią parašyti visada norėjau, tačiau berašant tikrai galvojau apie tai, kaip į šį romaną sureaguos mama, jei jau dėl pirmojo romano smulkmenų buvo nepatenkinta.

Baigęs romaną „Mano tėvas, mano sūnus“, daviau jai paskaityti rankraštį. Jos reakcija mane nustebino – ji visai nepyko, kad aprašiau mūsų šeimą ir pasakė, kad pagaliau parašiau kažką, kas gali būti aktualu kitiems žmonėms, išgyvenusiems panašius dalykus.

Kartais nujauti, kad ir kitų šeimos nėra idealios, bet kurį laiką visi tyli, nes galvoja, kad jei apie tai prabils, visi jį išjuoks.