15% nuolaida VISOMS PREKĖMS su kodu BF2020. Akcija vyks iki Lapkričio 29d. 23:59:59. Nori pasikonsultuoti? Rašyk: [email protected]

Eskedar Tilahun: „Buvau mergaitė, kirtusi medžius ir spardžiusi kamuolį“

Nuotrauka: Joana Burn Photography for Son De Flor

Šį mėnesį Nebegėdoje dedikuojame moterims. Visoms ir kiekvienai, nepriklausomai nuo kilmės, identiteto, profesijos, patirties ar gyvenimo pasiekimų. Visas jus mylime ir palaikome, norime atskleisti ir palaikyti jūsų unikalumą ir bendrumą, nesutrypiamą stiprybę ir įkvėpimą, kuriuo dosniai dalijatės su pasauliu. Tokia įkvepianti yra ir šio interviu herojė. 

***

Pirmąkart gyvai Eskedar pamačiau vienoje Laisvės pikniko diskusijoje, kur buvo kalbama apie imigraciją. Po diskusijos jos klausytojai galėjo užduoti klausimus ir vienam žmonių perdavus mikrofoną, per kolonėles išgirdome klausimą apie tai, kad, tiksliai nepacituosiu, bet, esą, rasių intelekto koeficientai skiriasi ir kaip čia dabar yra, kai kalbame apie pabėgėlius... Salė vieningai subaubė ir nušvilpė klausimo kėlėją, o aš pagalvojau: ką patiria ir išgyvena žmonės, kurie panašių ir turbūt dar įvairesnių klausimų išgirsta gyvendami Lietuvoje? Ko mes, klausdami tokių ir panašių klausimų, formuodamiesi nuomonę, nematome ir nežinome, nenorime priimti?

Apie tai papasakos mano pašnekovė. Šiandien mūsų šalyje gyvenanti Eskedar Tilahun čia įgijo aukštąjį universitetinį išsilavinimą, augina tris vaikus, gerai kalba lietuviškai, kuria etiopiškos kavos verslą. Eskedar išvysi įvairiuose socialiniuose projektuose, išgirsi įvairiose diskusijose, ji aktyviai domisi šalies politiniu gyvenimu ir kultūra. Ji rengia puikias etiopiškas kavos gėrimo ceremonijas, daug skaito, keliauja po Lietuvą ir atstovauja pabėgėliams tarptautiniu lygmeniu. Šį sąrašą galėčiau tęsti, bet ne jis čia svarbiausias. Kaip Eskedar atsidūrė Lietuvoje? Koks buvo jos ankstesnis gyvenimas? Ką reiškia būti pabėgėle ir kokį kelią teko nueiti nuo Etiopijos iki Lietuvos? Apie tai mūsų pokalbis.

Eskedar, kaip atsidūrei Lietuvoje? Kaip čia jautiesi?

Atskridau lėktuvu. (juokiasi) Taip pradėti būtų paprasta. Bet nuo Etiopijos iki Lietuvos mano kelionė truko beveik pusantrų metų. Per juos buvo daug baimės, daug išgyvenimų, tai buvo tikrai baisus laikas. Aš esu pirmoji Lietuvos istorijoje pabėgėlė, perkelta gyventi iš kitos Europos šalies į Lietuvą. Atvykau į Lietuvą prieš 13 metų, 2007-aisiais, čia ir likau gyventi.
Kalbant apie tai, kaip čia jaučiuosi… Žinai, kur bebūtum, kur begyventum, kiekvieną dieną tu žinai, kad esi pabėgėlis.

Kiekvieną akimirką, kai girdi ar matai žinias apie pabėgėlius, kur nors beprasidedantį karą, visada prisimeni, kaip tu čia atsiradai, kas tu esi ir kiek žmonių lemta patirti tokį likimą kaip mano.

O pabėgėlio statusas yra nelengva našta – koks laimingas, koks sėkmingas tu bebūtum, faktas, kad esi priverstas išvykti iš savo šalies ar jaustis, būti kažkoks kitoks, visada liks tavyje. Ir tas faktas tave iš esmės keičia.

Sakai, tas faktas visada taip ir liks tavyje?

Taip. Ir šiandien Eskedar yra pabėgėlė iš Etiopijos. Šiandien labai noriu grįžti namo. Į Etiopiją. Atkurti ryšį su savimi. Ten yra mano branduolys. Tačiau to dar negaliu padaryti, nes esu pabėgėlė, nesu Lietuvos pilietė.

Tad sugrįžkim į praeitį. Kokia Eskedar buvo prieš 15 metų? Kodėl ji nusprendė, pasiryžo pabėgti iš Etiopijos?

Prieš 15 metų buvau trečio kurso studentė viename privačiame Etiopijos universitete. Tai Etiopijoje labai didelė privilegija. Taigi buvau labai aktyvi futbolininkė, gavau sportinę stipendiją (o tai didelės naštos nuėmimas nuo tėvų pečių), nors studijavau ne sportą, o verslo vadybą, tiksliau, buhalterinę apskaitą. Tuomet prieš metus buvau savanorė, su škotų delegacija išvykusi į pietų Sudaną, gabenusi pabėgėliams vaistus. Ir kai pamačiau visą tą destrukciją – jauni žmonės, be mokslo, gyvenantys pabėgėlių stovyklų lūšnose… Tai mane stipriai palietė, bet tuomet aš negalvojau, kad pati po poros metų tapsiu pabėgėle.

Kaip viskas link to ėjo? Kodėl nusprendei palikti Etiopiją?

2005-aisiais Etiopijoje vyko rinkimai. Tuos rinkimus pralaimėjo iki tol valdžiusi partija ir ji nenorėjo atiduoti valdžios nugalėjusiai partijai ir sodino tos partijos atstovus į kalėjimą. Nemažai studentų, tokių, kaip aš, protestavusių ir kėlusių riaušes prieš tokią politiką, buvo nušauti, įkalinti. Grupė iš mūsų universiteto nusprendė kovoti prieš tokį autoritarinį režimą, bet iš kitų šalių, tad nusprendėme bėgti.

Bėgome su vaikinu ir draugais. Paskui mes visi išsibarstėme ir aš nežinau, koks jų likimas, ar jie išgyveno, ar buvo įkalinti… Nieko nežinau.

Pirmoji šalis, kurios sieną kirtome, buvo Sudanas. Aš buvau mergina, kovojusi už žodžio laisvę, moterų teises ir lygybę. Ir štai esu šariato teisę turinčioje šalyje – su šortais, kerzais, kuprine.

Privalėjau prisidengti savo kūną nuo galvos iki kojų ir čia prasidėjo mano antras karas dėl laisvės būti savimi, tokia psichologinė kova. Tada po kelių savaičių keliavome į Libiją, kur taip pat vyrauja šariatas, o ten buvome 11 mėnesių. Išvykusi pradėjau suvokti, kad mano kova, iššūkiai tik auga. Kelionės metu teko ne kartą matyti ar susidurti su smurtu – mes kontrabandininkams buvome kaip prekės, jie vadino mus gyvuliais. O dar kai matai, kas vyksta, kaip skęsta žmonės… Man iki šiol sunku priimti tą faktą, kad man pasisekė išgyventi.

Daugeliui tai nepavyko vakar ir dar nepavyks rytoj, bet aš išgyvenau. Ir tai yra didelė atsakomybė ir dovana.

Kokia mergaičių, moterų situacija buvo Etiopijoje tuomet, kai ją palikai?

Etiopija labai spalvinga ir kontrastinga šalis. Net pačiai sunku apibūdinti kaip kokią nors vienokią, nes mes turime virš 80 genčių su savais papročiais. Kai kuriose gentyse moterys labai stiprios, kaip vadės, o kai kuriose gentyse jos neturi jokio balso. Aš pati užaugau kaime, kur moterų vieta yra virtuvėje ir auginant vaikus. (labai panašu į Lietuvą.) Panašu. (abi juokiamės)

Šiandien daugybei žmonių aš esu imigrantė, pabėgėlė, juodaodė iš Afrikos, bet suvokiu, kad iš kur bebūčiau, per kokią ugnį bebūčiau perėjus, mano tikrasis aš yra tas vaikas, kuris užaugo viename Etiopijos kaime.

Toje visuomenėje į mane buvo žiūrima kaip į mergaitę, kuri niekada neištekės, nesukurs šeimos, nes buvo „per berniukiška“. Aš nebuvau standartinė mergaitė, kuri nešiotų suknelę, laiku grįžtų namo ir stovėtų prie puodų. Aš buvau mergaitė, kuri kirto medžius, dirbo su seneliu laukuose ir spardė futbolo kamuolį. Tokios kitos mūsų bendruomenėje nebuvo. Bet mano senelis sakydavo: „Čia mano vaikas“.
Bet, pavyzdžiui, Adis Abeboje daugiau mažiau yra stipri feministų bendruomenė, kurioje merginos žino, ko nori, ir joms dzin, kas ką galvoja. Nuo tada, kai išvykau, Etiopija tikrai pasikeitė, jei pažvelgsime, pavyzdžiui, į parlamentą, tai jame yra moterų ir vyrų po 50 %.

Ar atsimeni pirmąsias savo akimirkas Lietuvoje? Kaip jauteisi atvykusi čionai?

Prisimenu, ir gal ne pirmas akimirkas, o pirmuosius metus. Į Lietuvą atvykau žiemą – sausio 31 dieną. Tai buvo šalčiausias metas, kažkoks košmaras! Galvojau, kaip gali oras būti toks neapsakomai šaltas?! Ar plius 10, ar minus 10 – man vienodai šalta…

Ir man buvo šalta ne tik fiziškai, viskas atrodė šalta – žmonės, bendravimas, miestas, spalvos. Toks buvo pirmasis mano įspūdis.

Kitas dalykas – pirmąkart gyvenime sužinojau, kad deginti gali ne tik ugnis, bet ir šaltis. Buvo labai sunku priprasti, kokius šešerius metus žiema man buvo kančia, o šiandien jau vaikštau basomis po sniegą, visą šią žiemą su bendraminčiais maudžiausi ir vis dar maudausi Vilnelėje.
Grįžtant į pradžią, mes Lietuvoje išsyk atsidūrėme Pabradėje. Atsimenu, kaip kokią trečią nakties mus pradėjo apieškoti – kaip kokius nusikaltėlius. Tad mes ėmėme streikuoti – nevalgėme ir mus perkėlė į Kauną, į butą. Ten buvome kiek daugiau nei tris mėnesius, tada mus nuvežė į Ruklą. Kai tu virš pusės metų esi uždarytas Rukloje, kur kiekvieną rytą girdi šaudant karinėje bazėje, nesupranti, kur atsidūrei, ką ten veiki, kodėl ten esi ir kas bus toliau. Taip atsitiko, kad savanoriškai nutraukėme integracijos procesą toje vietoje ir atvykome į Vilnių.

Atsimenu, gal kitą dieną po atvykimo į sostinę, ėjau pasivaikščioti viena į centrą. Užėjau į Gedimino prospekte esantį populiarų greitojo maisto restoraną ir sakiau: AŠ IEŠKAU DARBO.

Manęs klausė, ar moku lietuvių kalbą, pasakiau, kad kalbu tik angliškai, tai liepė užpildyti anketą ir kitą dieną jau ėjau į darbo pokalbį ir pradėjau dirbti virtuvėje bei valytoja. Vėliau ėjau ir aptarnauti – išmokau patiekalų pavadinimus, skaičius; pasakai pinigų kiekį, priimi užsakymą ir tiek. Taigi, tai man buvo pirmoji „mokykla“ čia, Lietuvoje. Vėliau vienu metu dirbau per tris darbus – vakarais naktinėmis pamainomis greitojo maisto restorane, puse etato viename prekybos centre ir savaitgaliais – žinomoje vyriškų drabužių parduotuvėje (pastaroji suvedė su iki šiol man labai artimais žmonėmis Arvydu ir Gedu, esu jiems dėkinga). Na, ir tada rugsėjį prasidėjo mano mokslai.

O kaip buvo su tom studijom? Leido tau jas tęsti, kaip tave priėmė?

Atsimenu, kaip vieną dieną sėdėjau Katedros aikštėje galvą padėjusi ant kelių ir verkiau. Kažkoks indas sėdėjo šalia manęs ir paklausė: „Ei, ar tu iš Indijos? Koks tavo vardas?“ Aš gal dešimt minučių jam nieko neatsakiau, bet galiausiai, nusivaliusi ašaras ir nosį, sakau, kad NE, AŠ NE INDĖ, tada jis paklausė, ką aš veikiu. Pasakiau, kad noriu studijuoti, bet nežinau, nuo ko pradėti. „Mano universitete yra labai faina moteris, gal ji tau padės“, – tarė jis. Ir mes atsistojom – be nieko, tik su bilietėliu – ir nuvažiavom į Saulėtekį. Pakalbėjau su ta moterimi, ji liepė atvežti visus turimus dokumentus ir kad pažiūrėsim, ką galim padaryt. Ir tada mane priėmė tęsti dienines studijas į trečią kursą. Pinigų pasiskolinau iš Raudonojo kryžiaus ir dirbdama pamažu juos grąžinau. Tai tada penkias dienas savaitėje mokiausi, o savaitgaliais dirbau drabužių parduotuvėje.

Bet tuo metu tu jau buvai mama…

Taip, aš į Lietuvą atvykau su mėnesio ir dešimties dienų kūdikiu ant rankų. Blemba, viena vertus, gerai būti mama, kai esi jauna, nes daug nesiparini. Iš kitos pusės, tikrai blogai anksti tapti mama, nes su daug kuo nesusitvarkai. Su pirmuoju savo vaiku pastojau Libijoje, tada man buvo sunkiausias gyvenimo laikotarpis – man reikėjo rengtis kaip musulmonei, savo vardą pakeisti į musulmonišką, turėjau visada slapstytis, nes buvau nelegalė ir mane galėjo sulaikyti, įkalinti ir parduoti kontrabandininkams. Tada Malta, kur atsidūrėme pabėgėlių sulaikymo centre.

Aš penkis su puse mėnesio nėščia, į lauką galiu išeiti vienai valandai – kitą laiką esu uždaryta. Kaip kalinė.

Tai praeini per tokius dalykus. Paskui pagimdai vaiką, stengiesi išgyventi, ką patyrei, ir eiti pirmyn. Tai yra labai sunku… Na ir tada galiausiai atsidūrėme Lietuvoje.

Su kokiomis problemomis susidūrei / susiduri gyvendama Lietuvoje?

Lietuvių kalbą išmokti nebuvo pernelyg sunku. Manau, kad tikrai sunku buvo susitaikyti su dvigubais standartais.

Na, pavyzdžiui, visuomenė iš pabėgėlių reikalauja, kad jie būtų laimingi vien todėl, kad jie čia gyvena. Net jei niekas jiems nenori išnuomoti būsto, net jei kas nors juos pravardžiuoja gatvėje…

Kodėl paprastam žmogui, kuris gimė Lietuvoje, Europoje, galima laisvai judėti po Europą ir gyventi kur nori, o į pabėgėlį žiūrima kitu kampu? Vyrauja daugybė įvairių stereotipų, nelygiaverčio požiūrio. Čia kalbu apie teisingumą – pavyzdžiui, jei tu esi aukšta, tai man, žemesnio ūgio žmogui, reikės aukštesnės kėdės, kad pamatyčiau ar pasiekčiau tai, ką tau pasiekti nėra sudėtinga, tiesa? Bet tos kėdės pabėgėlio statusą turintiems žmonėms paduodamos ne visai reikiamo aukščio… Dar vienas didžiausių iššūkių buvo asmeniniai santykiai. Bet pagalbą radau profesionalaus psichologo kabinete. Ten atradau savo stiprybę.

Atsimenu Laisvės pikniko diskusiją apie imigraciją, kurioje dalyvavai, ir žmogų, uždavusį klausimą apie tai, kad, esą, žmonių intelektas skiriasi priklausomai nuo rasės…

Taip, puikiai atsimenu. Sakau: „Aš tave vadinsiu Antanu“, nes jis neprisistatė. Po tos diskusijos jis liko ir mudu pakalbėjom. „Mano vardas iš tikrųjų Antanas“, – sako jis man iš pradžių. (juokiasi) Aš manau, kad visa salė, kaip ir turbūt tu, galvojo, kad tas vaikinas yra rasistas.

Bet aš supratau, kad ne – jis tiesiog pasiruošęs kelti nepatogius klausimus – tuos klausimus, kuriuos daugelis gal nešiojasi viduje, bet kaip čia dabar garsiai apie tai kalbėsi – viskas juk bus palaikyta diskriminacija, rasizmu.

Taigi su Antanu kalbėjome apie tai, kad mes sugebame skaldyti, grupuoti, sakyti, koks yra kitas žmogus, nežinodami nieko apie save. Kas mes esame, kad sakytume, kas šitas yra toks, kitas – anoks? Kiekvienas, kuris sako kitam būti kažkuo ar kažkaip, turi savo gyvenimą, savo skausmą, nusivylimą, patirtį, jis daro savo klaidas…

Šitas žmogus turbūt nebuvo pirmas tavo gyvenime su panašiu nusiteikimu. Kokių dar susidūrimų esi patyrusi?

Vienas ryškesnių įvykių buvo tas, dėl kurio vienam žmogui net buvo iškelta byla. Tas žmogus namų kieme kartą vos manęs nepartrenkė, kitą kartą ėmė pravardžiuoti ir t.t. Manau, jis gavo pamoką. O aš visada su žmogumi konfliktinėje situacijoje bandau eiti į diskusiją.

Jei kam nors nepatiko mano odos spalva, aš… galiu apie tai pasikalbėti.

Kartą dvi senutės sėdėjo kieme ir, man einant pro jas, sako: „Eik tu sau, kokie plaukai! Bent jau susirištum“. O aš sakau: „Bet kodėl?“ Ir tada priduriu: „Palieskit“. „Oho, švelnesni nei mano“, – stebėdamasi pasakė močiutė. Taip jau yra, kad tai, ko mes nepažįstame, mums nepatinka, atrodo svetima. Bet kokiu atveju, aš nemanau, kad žmonės gimsta jau turėdami tą neapykantą, abejingumą savyje. Nebijokite pažinti naujus dalykus. Pabandykite, pažinkite ir tada kalbėkite. Ir čia kalbant apie bet ką – žmones, maistą, aprangą, kultūrą… Čia svarbiausia pagarba.

Eskedar, pabaigai… Kokį savo gyvenimo rytojų matai šiandien?

Aš esu optimistė. Man patinka pasakymas, kad ateitis yra geresnė vieta nei praeitis. Ši mintis man padeda nebijoti, priimti sprendimus. O ateitis juk priklauso nuo mūsų dabartinių sprendimų, nuo to, ką darome šiandien. Aš tuo vadovaujuosi.
Taigi, sunkiai dirbu, kuriu verslą, noriu jį auginti. Taip pat man įdomūs socialiniai projektai. Aš nesu niekam abejinga – jei matau smurtą, skambinu policijai ir t.t. Priklausau Europos pabėgėlių koalicijai, mes kalbame apie migracijos politiką, prekybą žmonėmis, smurtą, diskriminaciją ir t.t. Mes turime apie tai kalbėti, visa tai spręsti. Taigi aš kaip koks aštuonkojis. Ir mūsų tokių daug, tik dažnai mes nematomi, tad reikalingas stipresnis ryšys, bendradarbiavimas. Nebijokime susiburti, kurti bendruomenę.

Manau, kad mes galime būti tuo, kuo tik norime, nejausdami gėdos, baimės. Gyvenimas yra labai trumpas. Ir mano jis galėjo būti trumpesnis bent 13 metų, supranti?..

Viktorija yra Nebegėdos tekstų skilties redaktorė ir tekstų autorė. Ji daro viską, kad jus pasiektų kokybiškas bei intriguojantis turinys, rašo ir bendrauja su jumis el. laiškais.

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.