Nuotrauka: http://www.fotografiene.lt/

Nėštumo laikotarpis ir artėjantis gimdymas atneša daugybę dvejonių ir nerimo: ar viskas vyks sklandžiai? Kam reikia nusiteikti? Ką reikės daryti, jei kas nors vyks ne pagal planą? Kas žmogaus gyvenime keičiasi artėjant gimdymui? Šiuos ir kitus klausimus, kurie, natūralu, kyla besilaukiantiems, uždaviau Sigitai Valevičienei. Ji yra medicinos psichologė, hipnogimdymų mokytoja, dula, 12 metų konsultuojanti nėštumo, gimdymo, tarpusavio santykių ir kitais aktualiais klausimais ir knygos „Motinystės kelias“ autorė.

Turėti ar neturėti vaikų?

Sigita, dar mums tariantis dėl interviu užsiminėte, kad žmonės į jus kreipiasi ne tik dėl to, kad bijo turėti vaikų/juos gimdyti, bet ir nenori. Tai tą nenorą žmonės suvokia kaip problemą? Kodėl?

Mums svarbu susivokti, jog pastarasis šimtmetis atnešė labai daug pokyčių – moterų teisės ir laisvės bei vieta visuomenėje pasikeitė; pasikeitė mūsų lūkesčiai, kas yra pora, kas yra meilė, kas yra santuoka; pasikeitė požiūris į vaikus. Ir, aišku, mes niekada negyvenom tokių pasirinkimų ir gausos laikotarpyje. Vienas iš tokių didelių pokyčių – kontracepcija. Pradėjome galėti kontroliuoti kiek, kada ir ar išvis turėti vaikų. Ir tai labai didžiulis pokytis.
Gyvendami patogiai, sočiai ir galėdami kurti savo gyvenimus taip, kaip norime, priėmėme laimę kaip būtinybę, o ne kaip sėkmę: „Aš turiu teisę būti laimingas“ ir kuriame santykius ieškodami pilnatvės, ryšio, meilės ir tos laimės. Tad vaikas jau yra poros pasirinkimas. Sprendimas neturėti vaikų taip pat yra pasirinkimas. Ir dažnai nelengvas, nes mūsų visuomenėje šis sprendimas nėra populiarus ir tada tenka ieškoti drąsos būti savimi, būti kitokiu.

Tiesa, kartais sunku atskirti nenorą turėti vaikų nuo baimės. Nes jei yra baimė, tada tai nėra pasirinkimas. Neretai žmonės ateina į terapiją būtent norėdami išsiaiškinti, apie ką yra jų noras ar nenoras turėti vaikų.

Sprendimas turėti ar neturėti vaikų kelia ir nerimo, ir svarstymo, ir spėliojimų ir atsakomybės klausimų. Motinystė bei tėvystė, kuri gyvenimo plane ir poros santykiuose atrodo natūrali, pastojus ir laukiantis išgyvenama kaip labai sujudinanti tą bendrumo jausmą. Dažnai moterys jaučia, jog motinystė lyg paspaudžia ant stabdžių, išmeta iš gyvenimo.

Gyvenimo pokyčiai ir kylantys klausimai

Kas esminio gyvenime keičiasi apsisprendus: planuojant vaikelį ar jo laukiant, kokių iššūkių tame kyla?

Na, tikriausiai galėčiau atsakyti taip: kiek asmenybių, tiek ir skirtingų reakcijų. Menininkė Liucija, visada svajojusi turėti vaikų ir pradėjusi lauktis, reaguos vienaip. Verslininkė Monika, visą gyvenimą svajojusi apie vadovės karjerą ir nelabai žinanti, ar ji tikrai nori turėti vaikų, reaguos kitaip.

Žinia apie laukiamą vaikelį paklibina daugybę moters gyvenimo aspektų: jai neramu, kas ji bus, jei nedirbs. Ją gąsdina emocinė, finansinė, fizinė priklausomybė nuo vyro. Dažnai moterys visus šiuos pokyčius interpretuoja kaip savo silpnumą.

Kyla klausimų: „Ar aš tokia patiksiu savo vyrui? Ar jis manęs norės? Ar būsiu seksuali mano kūnui taip greit keičiantis?“ Kartais moteriai kyla giliai paslėptas pyktis vyrui – juk jo gyvenimas nepasikeitė! Vaikelio laukimasis ir jo atėjimas į poros gyvenimą dažniausiai patikrina santykius. Nes tai iš esmės krizės išgyvenimas – t.y., kai taip kaip buvo, nebebus, o naujas buvimas dar nesusikūrė. Ir mes esame tame tarpiniame etape, kai bandome sukurti kažką naujo.

Kodėl taip baisu gimdyti?

Kada atsiranda baimių dėl paties gimdymo? Aš sakyčiau, kad baisiausias yra skausmas, bet tai, matyt, ne vienintelė ir ne universali priežastis?

Na, apie baimes galima turbūt būtų knygą parašyti. Tai, visų pirma, mes nebematome gimdymų. Kai prieš tuos šimtą metų ir daugiau moterys gimdydavo namuose, moterys būdavo mačiusios, kaip atrodo gimdymas, kokia „ta virtuvė“ susilaukus vaikelio. Dabar mūsų vaizdiniai apie gimdymą dažniausiai yra iš filmų, kurių tikslas – sukelti kuo daugiau adrenalino ir interneto, kuriame susikaupia trauminių patirčių koncentratas. Kai žmogus patiria trauminį, sunkų patyrimą, jam dažnai norisi apie tai kalbėti ir kalbėti, tad moteris patyrusi sunkų gimdymą gali nejučia visoms draugėms papasakoti kaip baisu būna per tuos gimdymus. Tiesa, ne tik moterys, bet ir vyrai dažnai turi ne visai realybę atitinkantį įsivaizdavimą, kas yra gimdymas. Ir tie įsivaizdavimai dažnai nėra saugūs, ramūs ir įgalinantys.
Mes fantazuojame ir tai, kas gali nutikti gimdant ir gimus vaikeliui, kai jis jau pradės bandyti lipti laiptais, ar vartytis ant lovos, kabintis už knygų spintos ir pan. Ir gimdymas yra pirmoji tėvystės pamoka – mokytis išbūti su tuo, ko negaliu sukontroliuoti ir gyvenimo nesaugumu, trapumu. Kartais moteris pirmą kartą taip aiškiai įsisąmonina, koks tas gyvenimas „pavojingai nekontroliuojamas“.
Kita vertus, mes vėlgi dažnai turime iliuziją, kad gimdymas prasidės ir nieko ten jau negali padaryti. Tačiau gimdymas yra neatsiejamas nuo moters patyrimo – gimdymui vadovauja hormonai, kurie priklauso nuo moters savijautos – štai pagrindinis hormonas oksitocinas negali išsiskirti, jei išsiskiria streso hormonai. Taigi, žinių, kaip iš tiesų moteris jaučiasi gimdymo metu, kaip sau padėti, daugeliui labai trūksta.

Ir kai ruošiame poras, akivaizdu, kad ne aiškinimasis, kas gali nutikti mažina baimes, bet suvokimas, kaip vyksta gimdymas ir ko reikia, kad jis vyktų sklandžiai. Mums reikia mokytis netrukdyti gimdymui ir to tikrai galima išmokti.

Sunkiai įvardijamas nerimas

Kaip suprantu, visos jūsų minimos baimės persipynusios, daugiasluoksnės, neaiškios?

Dažnai moterys jaučia ir sunkiai įvardijamą nerimą. Tai natūralu, nes moteris nujaučia, kad jos gyvenimas pasikeis. Ir ne tik gyvenimas, bet ir ji pati. Tą patvirtina neuromokslininkai, kurie teigia, jog šiuo laikotarpiu moters smegenys pasikeičia kaip niekada. Ir tas pokytis dažnai kelia nerimą. Kartais tai geras nerimas, kuris skatina susikaupti, pasiruošti, o kartais tai blokuojantis, apsunkinantis nerimas. Dažnai toks jis apima moteris, kurių savivertė „užkabinta“ už išorės, už buvimo „kažkuo“ – buvimo vadove, buvimo gražia, liekna, madinga, keliaujančia ir demonstruojančia idealų kavos gėrimą savo tvarkinguose namuose feisbuke.

Ir kai yra grėsmė, kad visa tai sugrius, to įvaizdžio nepavyks išlaikyti, tada kyla klausimas: „Ar aš, gimus vaikui, būsiu aš?“

Moterys pasakoja ir ligoninių baimes. Ypač jei moteris yra turėjusi nemalonių, skaudžių patirčių: neramu, ar personalas bus bendraujantis, ar jos poreikiai bus svarbūs, ar ji bus gerbiama. Kai kurioms moterims atvirkščiai: jos kaip tik nori atiduoti gimdymą į medikų rankas ir nerimauja, ar joms pačioms pavyks viską padaryti, nepasimesti, „sukontroliuoti“ save.
Kalbant apie patį procesą, moteris gąsdina ir tai, ar gimdant nebus plyšimų ar kitų komplikacijų, ar vyras neišsigąs gimdymo. Už šių baimių slypi nerimas ir dėl to, kaip vaikelis pakeis poros intymų gyvenimą (čia ne tik apie seksualinį). Dažnai poros iš draugų ar medijų yra girdėję, jog po gimdymo dingsta aistra. Iš tiesų, su tuo susiduria labai daug porų. Tačiau priežastis dažniausiai yra daug gilesnė nei pats gimdymas. Ir tai visa atskira tema.

Gimdymo skausmo baimė

Šiandien medicina suteikia įvairias vienos didžiausių gimdymo baimių – gimdymo skausmo – malšinimo galimybes, ar tai palengvina moters psichologinį nusiteikimą, pasiruošimą gimdymui?

Na, iš tiesų už gimdymo skausmo baimės labai dažnai yra ir daug daugiau jau minėtų baimių. Moterys, kurios jau iš anksto žino, kad joms bus atlikta epidūrinė nejautra ar cezario pjūvis, vis tiek nerimauja. Tačiau taip, gimdymas mums siejasi su kažkuo labai skausmingu.
Mes vis dar nemokame atskirti intensyvaus patyrimo gimdyme ir skausmo kaip kančios. Gimdymas gali būti labai intensyvus ir be kančios.

Ir fiziologiškai gimdyme tas intensyvumas yra reikalingas – taip moters smegenyse gaminasi reikalingi hormonai ne tik gimdymo procesui, bet ir pokyčiui smegenyse. O to moteriai labai reikės po gimdymo.

Tad moterys, kurios domisi gimdymu ir susirinkusios informaciją dažnai nesijaučia išgelbėtos galimybės nusiskausminti, nes viskas turi savo kainą ir pasekmes. Ir čia vėlgi yra pasirinkimai, kurie nėra lengvi ir paprasti. Mes kiekviena ieškome, kas yra geriausia man, mano situacijoje.
Tačiau stebint mūsų visuomenę ir dirbant su poromis, akivaizdu, jog šiuolaikinės galimybės tikrai sumažino mūsų baimes gimdyme. Ir tai yra didelis laimėjimas. Žinojimas, kad jei neištversiu, bus galimybė pagelbėti, jei kažkas atsitiks, yra galimybė cezario pjūvio operacijai, išlaisvina. Tačiau mes turime būti atsakingi savo pasirinkimuose.

Kaip pasiruošti gimdymui

Ką daryti, jei baimės, apie kurias kalbame, žmogui neduoda ramybės kasdien? Ką svarbiausia žinoti ruošiantis gimdymui?

Yra du būdai ruoštis – kursai, mokymai ir seminarai, kuriuose bandome susigaudyti, kas vyksta gimdyme, ko galime tikėtis. Kitas būdas – psichoterapija. Joje pradedam matyti, jog šiame etape iškyla kažkokie mūsų asmeniniai sunkumai, baimės, jausmai. Visų pirma, reikia aiškiai susivokti, jog ruoštis gimdymui reikia. Ruoštis – tai ne tik žinoti gimdymo fiziologiją ir dalykus apie vaikelio priežiūrą.

Svarbu susigaudyti ir gimdymo psichologijoje – kas vyksta su moterimi ir ko jai reikia gimdymo metu, kaip ji jaučiasi, kokie jos poreikiai, kas jai padeda ir kas trukdo. Nuo to labai priklausys pats gimdymas, motinystė, moters ryšys su vaikeliu.

Jei laukiant gimdymo kyla baimė ir mes jos neįsisąmoniname, tada ji mus valdo. Nesąmoningai galime pradėti skaityti apie visas galimas gimdymo komplikacijas, klausinėti, kaip būna baisu, fantazuoti, bandyti mintyse susukti įvairius scenarijus ir juos „įveikti“. Tačiau tai tik didina nerimą ir baimę. Atsiduriame užburtame rate: man baisu-prisiskaitau-dar baisiau ir t.t.

Jei labai baisu, svarbu atsisėsti ir susirašyti, dėl ko. Kas slypi už tos baimės, iš kur ji. Kada yra konkretesnė baimė, aiškiau, ką su ja daryti. Pvz.: „baisu, kad nesukontroliuosiu savęs“.

O už to slypi baisu, kad vyras išsigąs, baisu, kaip atrodysiu, o už to dar baisu, jog jei nekontroliuosiu situacijos, vyras mane paliks. Ir tada mes jau turime baimę mane paliks ir norą viską kontroliuoti, kad nepaliktų. Tokiu atveju tai jau nėra tik gimdymo klausimas. Taip mes turime galios po truputį išeiti iš mumyse esančių senų programų, kurios jautriais gyvenimo etapais tampa labai aktyvios. Ir čia padeda psichoterapija.

Be to, apie savo baimes svarbu kalbėti – su gera drauge, mama, vyru ar psichologu. Tada mes nesame vieni su savo baimėmis, tada galime patyrinėti, apie ką jos yra ir ieškoti resursų, kur rasti stiprybės, drąsos, pasitikėjimo, galėjimo atsiduoti, būdų kaip sau padėti.

Labai svarbu pažinti savo baimės jausmą, jį nuraminti ne per mintis, o per kūną. Ir čia vėlgi yra įvairių būdų – kvėpavimas, vaizdiniai, darbas su kūnu.

Jei neįsisąmoninsime savo baimių ir bandysime jas blokuoti tokiomis mintimis kaip „nėr ko čia bijoti“, tada gimdymo metu, kai išsijunginės neokorteksas (t.y. protingosios smegenys), nebeturėsime įrankių kontroliuoti baimės.

Ir ji gali iškilti. O baimė yra gimdymo stabdis. Tad linkėčiau nebijoti savo baimių ir su jomis susitikti. Tik taip galėsite jas pažinti ir atrasti būdų jas sumažinti.

Ir jei vis tiek baisu…

Kaip pabaigai padrąsintume moterį, kuri skaito mūsų pokalbį ir galvoja, kad gimdyti visvien bijo?

Pasakose būtent drakonai saugo turtus – nes norint pasiekti išmintį, reikia susitikti su savo drakonais. Gimdymo baimė dažnai yra gyvenimo, patyrimo, mirties, pokyčio, kūno baimė, netikėjimas, nepasitikėjimas. Ir tai labai jautrus laikas susitikti su šiomis baimėmis ir atrasti gyvenimo gylį. Aš dažnai per paskaitas pasiūlau pabūti su mintimis, jog laukiantis kūnas kuria naują gyvybę jumyse.

Jūs nežinote kaip pagimdyti, bet žino jūsų kūnas, instinktai, gamta jumyse. Ir gimdymas padeda išeiti iš savo riboto mąstymo, suprasti, kad tai, ką jūs žinote apie save, yra tik maža dalelė to, kas jūs esate.

Tad mokykitės pažinti savo kūną, savo jausmus, apsupkite save žmonėmis, kurie jus palaiko, kurie bus kartu su jumis ir jei jau pamesit tikėjimą, jie tyliai kuždės „Tu gali!“. Ir tai, kas vyksta su jumis, priimkite kaip patirtis, pamokas. Gimus vaikeliui tokių patirčių ir pamokų bus labai daug. Mums nereikia padaryti gyvenimo steriliai tobulu, mums reikia patiems mokytis jį gyventi ir mokyti to savo vaikus. Tad gimdymas yra intensyvus, gilus, tikras susitikimas su gyvenimu.