30% nuolaida visiems mamų produktams. Prekes visoje Lietuvoje per 1-2 d.d. pristatome nemokamai. Kilo klausimų? Susisiek: pardavimai@nebegeda.lt

Algis Kriščiūnas: „Man buvo labai svarbu įrodyti pasauliui, kad esu kažkuo ypatingas“

Tekstas: Laura Švedaitė
Nuotrauka: Algis Kriščiūnas asmeninis archyvas

Žinomas fotografas, dailininkas, kadaise – grupės FOJE narys Algis Kriščiūnas įkvepia savo itin jautriu žvilgsniu į pasaulį. Juo vyras dalijasi tiek savo kūryboje, tiek socialiniuose tinkluose, poetiškai vis nušviesdamas, kuo gyvena. Pokalbio su Algiu metu tikėjausi tarsi rentgenu peršviesti jo minčių kūną ir pamatyti, kur gimsta tas gražusis vyriškas jautrumas, apie ką kalba vyriškos žaizdos ir patirtis. Paruošiau įdomių klausimų. Tačiau, vos tik prasidėjus pokalbiui, pajutau, kad kalbuosi ne su vyru – kalbėjausi su žmogumi ir jokios kategorijos čia neįsipaišys. Įdomiuosius klausimus išmečiau į šiukšlių dėžę ir pasidaviau dialogui apie tai, kas tuo metu atrodė svarbiausia.

Prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą

Algi, kaip šiandien jaučiasi vidutinio amžiaus vyras?

Na, visuomenės spaudimas egzistuoja tiek vyrams, tiek moterims. Vyras turi būti turtingiausias, sėkmingiausias, geriausias, labiausiai pripažintas, šlovingas ir garsus. Moteris turi, pavyzdžiui, susilaukti vaikų. Ir tai yra didžiulė nesąmonė.
Manau, kad nuo šito ypač kenčia Vakarų pasaulis. Čia labai dažnai žmonės nenori būti įdomūs ir turtingi savo išmintimi, nes jiems nuolat yra kartojama, kad reikia turėti prabangią mašiną ar dar kokį daiktelį. Tai yra pats paprasčiausias marketingas.
O apskritai vyriškumo suvokimų yra begalė. Kaip ir moteriškumo. Ir, išvis, nemanau, kad vyro ar moters statusas kažką žmogui duoda.

Daug svarbiau yra ne tapti vyru, o tiesiog kiekvieną dieną pajusti, kad gyveni. O svarbiausia yra prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą – už savo klaidas, savo pasiekimus, sėkmes ir nesėkmes.

Manau, suaugęs protingas žmogus niekada nekaltins likimo ar kitų žmonių dėl savo gyvenimo aplinkybių, o galvos, ką ir kaip turėtų pakeisti, kad jam būtų geriau. Atsakomybė prieš save patį. Išties, juk niekam nerūpi, ar tu sušiktai bomžausi, ar dvasingai kaip lempa šviesi. Gal kas nors feisbuke pakomentuos ką nors ir po valandos pasimirš.

Miršta nekrošiai, atrodo, pasaulis sugriūva, o žmonės toliau kuičiasi ir kiekvienas rūpinasi savo gyvenimu. Ir tai yra gerai, ir tai yra gražu. Gyvenimas yra dovana, kuria privalome pasidžiaugti. Tėvai nori, kad būtum mediku. O tu nori būti aktoriumi ar dainininku. Nu tai ir būk tuo dainininku. Tačiau toji laisvė rinktis ateina su didžiule atsakomybe.

Skamba įkvepiančiai. O kaip tai atrodo jūsų gyvenime?

Papasakosiu vieną mane įkvėpusią istoriją. Kažkada Anglijoje mokiausi anglų kalbos kursuose ir ten sutikau tokį dėstytoją, kuris yra šiuolaikinės muzikos kompozitorius. Nusprendęs, kad nepragyvens iš muzikos, jis ėmė dirbti dėstytoju, o laisvalaikiu planavo kurti. Tačiau grįžęs po darbų jausdavosi taip pavargęs, kad nieko nesukurdavo. Vieno pokalbio metu aš jam papasakojau, kad pats norėjau tapti dailininku, bet paklausiau tėvų ir studijavau robotų inžineriją. Labai greitai supratau padaręs klaidą, gavęs diplomą pasidėjau į stalčių ir tada jau dariau tai, ką širdis liepė daryti. Žinoma, buvo baisu. Toks sprendimas nebuvo patogus. Tačiau net ir tomis dienomis, kai turėjau mažiau pinigų ir kai būdavo sunkiau, niekada nesigailėjau, nes dariau tai, ką norėjau. Šis pokalbis su dėstytoju vyko penktadienį, pirmadienį atėjęs į mokyklą dėstytojo nebesutikau. Padavė pareiškimą išeiti iš darbo.

O ko šiandien palinkėtumėte sau, tam jaunuoliui, studijuojančiam robotų inžineriją?

Vat nežinau, ar tas dvidešimtmetis patikėtų mano palinkėjimu. Aš jau būdamas dvidešimties skaičiau protingas knygas, bet nepanaudojau tų gautų žinių gyvenime. Tada buvau kitoks, kitos patirtys, nebuvo tiek praeities. Bet palinkėčiau sau daugiau gyventi ir mažiau sukti galvą dėl karjeros. Daugiau džiaugtis savimi, mažiau kompleksuoti dėl savo nesėkmių.
Interneto amžius atnešė vieną labai svarbų suvokimą – šiame pasaulyje yra daugybė už tave protingesnių, talentingesnių, kuriančių stebuklus, žmonių. Ir tu esi mažas mažulytis sraigteliukas.

Ir čia didžiausia užduotis būtų išmokti gyventi su savimi tokiu, koks esi, – netobulu, ne pačiu geriausiu.

Išgyvenu tai labai nuoširdžiai. Ir manau, kad svarbiausia yra ne tai, ką sukursi, o tai, koks būsi savo artimiausiems žmonėms. Žinau daug tėvų, kurie buvo visuotinai pripažinti genijai, tačiau neturėjo, nekūrė ryšio su savo vaikais. Ir tie vaikai yra nelaimingi.

Apie tėvystę, intravertiškumą ir viešą dienoraštį

Kad jau užsiminėt apie vaikus… Jūs labai gražiai atsiliepiate apie savo dukrą, santykį su ja. Rodos, esate sąmoningas tėtis, su kuriuo ne tik neliūdna, bet ir saugu. Kaip vertinate savo vaidmenį dukros gyvenime?

Praeitą savaitę grįžtu namo. Mano dukra parsivedusi draugių. Ir šaukia man: „Žiūrėk, kaip mes gražiai padarėm, kokį paveikslą nutapėm!“ Įeinu į jos kambarį ir vos nenugriūnu – visa spinta išpaišyta. Pastovėjau sukandęs dantis ir nieko nesakiau. Pirmas įspūdis – išterliotos didžiulės spintos durys. Tačiau pažiūrėjus vaiko akimis tai juk meno kūrinys. Koks skirtumas, ar tos durys baltos, ar mėlynai rudos! Pasakiau: „O, kaip faina.“ Svarbiausia, kad mano dukrai ir jos draugėms buvo gražu.

Kai atsirado mano dukra, labai aiškiai suvokiau savo atsakomybę būti pavyzdžiu. Ne sakyti vaikui, kaip jis turi daryti, o pačiam elgtis atitinkamai.

Anksčiau buvau gan intravertiškas ir kalbėtis su nepažįstamaisiais ar menkai pažįstamais man būdavo sunku. Eidamas pasivaikščioti su dukrele, pradėjau daugiau šypsotis ir sveikintis su žmonėmis, kalbinti juos kaip savo draugus. Ji auga matydama tokį pavyzdį ir jaučiasi šiame pasaulyje drąsiai.

Sunku patikėti, kad buvote intravertas. Viešoje erdvėje atvirai dalijatės savo mintimis, emocijomis ir išgyvenimais atskleisdamas turtingą savo vidinį pasaulį. Dažnam jūsų kartos vyrui, gyvenančiam Lietuvoje, šitaip atvirauti nėra būdinga. Kodėl jums svarbu yra tuo dalytis?

Tai yra kaip dienoraštis. Rašau tam, kad susivokčiau. Rašau ne ateities kartoms, o dabar gyvenantiems žmonėms. Kai gyveni, tos mintys tokios padrikos, skraidžioja: nuo egzistencializmo iki ką nusipirkt parduotuvėj. Kai viską išdėstai į tekstą, mintys išsigrynina: pamatai savo pažangą, charakterį, ydas, padarytas klaidas. Negana to, jeigu tai gali kažkam padėti, galbūt pažadinti, ar trumpam sustabdyti, tuomet dar geriau. Su metais ateina toks laikas – kai dalinimasis, dovanojimas pradeda teikti daugiau džiaugsmo nei prabangios mašinos, skanūs pietūs. O atviravimas yra dienoraščio esmė – nematau prasmės apsimetinėti.

„Buvau darboholikas ir šopaholikas“

Esate ne kartą atvirai kalbėjęs apie gyvenimo krizes, psichologinius sunkumus. Kas jums padėjo ar padeda juos įveikti?

Aš buvau darboholikas ir šopaholikas. Tiksliau sakant, darboholikas, kuris atsipalaiduodavo apsipirkinėdamas. Dirbdavau po 16 valandų per parą ir atsigulęs tebegalvodavau apie darbą. Išeiginių neturėdavau. Norėdavosi save kažkaip atpalaiduoti, tad važiuodavau į prekybos centrą, pirkdavau daiktus, kurie tik kaupėsi ir neteikdavo man jokio džiaugsmo.

Ilgainiui prasidėjo psichologinės problemos – nuo nervinio išsekimo prasidėjo panikos priepuoliai. Turėjau keisti savo gyvenimo būdą, nes nenorėjau gyventi su vaistais. Norėjau gyventi visavertį gyvenimą.

Ši krizė tęsėsi apie pusę metų, gėriau gydytojo išrašytą ksanaksą. Supratau, kad reikia pašalinti ne problemos simptomus, o priežastis – tad reikia keisti gyvenimą. Pradėjau skaityti psichologinę literatūrą, ieškoti kito kelio gyventi. Teko iškristi iš „varžybų“: atsisakyti noro būti geriausiu, uždirbti visus pasaulio pinigus, šlovės ir panašių dalykų. Baisiausia, kai nori būti geriausias. Taip juk niekada nebūna. Vieną dieną tu geriausias, o kitą – jau nebe.

Pradėjau mažiau dirbti, mažiau uždirbti, daugiau laiko praleisdavau su savimi ir savo šeima, ir atsirado patyrimas, suvokimas – kai daliniesi su žmonėmis savo laiku, pokalbiais ir kitomis dovanomis, kurių nenusipirksi už jokius pinigus, gauni labai daug džiaugsmo.

Ar buvo sunku atsisakyti senojo gyvenimo?

Taip. Darboholizmas yra kaip ir alkoholizmas ar bet kuri kita priklausomybė. Kiekvieną dieną gyveni su juo ir vis turi apie tai sau priminti. Pavyzdžiui, tas socialinių tinklų dienoraštis man taip pat padeda save kontroliuoti – kai tik kyla pagunda daugiau padirbėti, sėdu, pradedu rašyti ir sugrįžtu į save. Prisimenu, kad man didesnį džiaugsmą teikia laikas, praleistas su žmonėmis, o ne begalinis darbas ir daiktai.

O ar galiu paklausti, iš kur atsirado tos jūsų priklausomybės?

Išgyvenau šokią tokią viduramžio krizę. Daug penkiasdešimtmečių perka poršus, kabrioletus… Aš pagalvojau: reikia ir man pasitikrinti, ar noriu tokios mašinos. Išsinuomavau kabrioletą ir jau antros dienos vakarą supratau, kad neįdomu man.

Man buvo labai svarbu įrodyti pasauliui, kad aš esu išskirtinis, kažkuo ypatingas. Įsivaizdavau, kad jeigu būčiau geriausias fotografas, visi mane mylėtų, gerbtų…

Atrasti ryšį su savimi ir pasauliu

Na, o kaip jaučiatės šiandien? Ar krizės jau likusios užnugary?

Vis dar noriu mažiau dirbti. Kažkokiais būdais sugebu prisiimti per daug darbų. Būna, sudomina koks projektas, blogai paskaičiuoju laiką ir, žiūrėk, nebespėju. O norėčiau gal tiesiog pasivaikščioti, paskaityti knygą, pabūti, pagyventi. Su tuo ir kovoju nuolatos. Stengiuosi imtis vis mažiau darbų ir vis drąsiau daryti tai, kas neneša pinigų. Užtenka man tų pinigų. Nereikia man tų prabangių mašinų ar kitokių dalykų. Svarbiausia, kad daiktas atliktų savo funkciją. O svarbiausių dalykų, kaip jau sakiau, gyvenime juk nenusipirksi.

Šiuo metu gyvenate Fuerteventūroje. Pasidalinkite, kokie svarbiausi suvokimai aplankė pakeitus gyvenamąją vietą?

Supratau, kad ne daiktai ir miestai mane daro laimingą, bet gryna gamta. Mūsų saloje nėra medžių, žolės, žalumos, čia dykuma ir akmeniniai kalnai. Turistai sakytų, kad nėra į ką žiūrėti. Bet tas plikas pirmykštis pasaulio nuogumas man ir padeda atrasti ryšį su juo ir savimi. Čia nedera prabangūs drabužiai ir blizgantys automobiliai, o paprasti akmeniniai namukai atrodo labai natūraliai. Ir žmonės čia šypsosi ir sveikinasi vieni su kitais. Tai ir yra gyvenimas, kurio ieškojau.

Tau taip pat patiks ši diskusija, kurioje žinomi šalies vyrai dalijasi mintimis apie emocijas, santykius, seksą ir kitus kiekvienam svarbius dalykus:

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentuok