Rugilė Kančaitė. Ką sau pasakyčiau, jei galėčiau grįžti į paauglystę?

Kiekvienas buvome paaugliu ir tas laikotarpis mums atnešė vienokių ar kitokių patirčių. Gali būti, tie išgyvenimai mus lydi ir šiandien. Galbūt apskritai nesijaučiame suaugę, o gal auginame paauglę dukrą ir norime geriau suprasti, kuo ji gyvena? Tuomet šis Rugilės Kančaitės tekstas tikrai atsakys į kelis svarbius klausimus. Ir, galbūt, kils noras parodyti jį ir savo vaikui.

***

Įžengus į naują dekadą instagrame pasipylė įrašai apie per dešimtį metų pasikeitusį pasaulį ir asmenines transformacijas. Norom nenorom kilo mintys apie tai, kaip aš pati pasikeičiau, su kokiais vargais ir džiaugsmais turėjau progą susidurti, kokie įvykiai sekė mano brendimą ir paauglystę, kokius žmones sutikau, kokius ryšius su jais užmezgiau ir kokios buvo to pasekmės.

Tos pačios mintys ir pasufleravo idėją rašiniui – ką pasakyčiau sau, jeigu sutikčiau save 2010 metais, kai man buvo trylika-keturiolika?

Žinau, kad mano, kaip dvidešimt trejų metų „pacukės“, kompetencija patarinėti gali pasirodyti abejotina. Tačiau manau, kad paauglystėje vyksta pats intensyviausias, didžiulę įtaką asmenybės formavimuisi turintis įvykių srautas-uraganas, per visą gyvenimą lydintis vaikystės bazinių patirčių pagrindą. Tikiu, kad žmogus keičiasi iki mirties, ir drauge su galutinai subrendusiu kūnu apie dvidešimtuosius gyvenimo metus jo charakteris tvirtai „neužsistovi“ – netgi tikiuosi, jog maniškis dar keisis ir būsiu kiek mažiau bjauri boba. Todėl nepyksiu ant savęs, jeigu dar po dešimtmečio, kai galbūt turėsiu savo vaikų, man viskas atrodys kitaip.

Mąsčiau apie savo paauglystę iki trijų nakties. Galvoje „atsukinėjau“ įvykius, sutiktus žmones, skaudulius ir laimės akimirkas bei audringiausias paauglystės intrigas. Bandžiau prisiminti stipriausius „O, GI TIKSLIAI!“ psichoterapijoje, paaiškinusius mano keistus įpročius ir neadekvačias reakcijas. Viskas, ką jutau tąnakt – nepaaiškinama gėda ir sunkumo jausmas krūtinėje. Nors be intensyvaus eksperimentavimo su plaukais buvau suaugusiųjų laikoma pakankamai padoriu ir tvarkingu vaiku, kuriam gerai sekėsi mokykloje, kuris daug skaitė, piešė, turėjo draugų. Žodžiu, visi sėkmingos paauglystės ingredientai kaip ir vietoje, tačiau gerai jausdavausi labai retai. Turbūt tai įprasta būnant tokio amžiaus – bet ar tai normalu?

Nuo pačios lytinės brandos pradžios kažkas manyje buvo tokio nepaaiškinamai sunkaus – lyg didžiulis pilkas tirštas rūko kamuolys krūtinėje, sunkinęs kvėpavimą kiekvieną dieną, šnabždėjęs destruktyvias mintis iš vidaus, sėjęs galvoje milžinišką, niekuo nepagrįstą gėdą.

Sumaištis, noras atsitraukti, dingti, tačiau drauge ir rėkti, siekiant atkreipti dėmesį į save – jausmai, su kuriais gyvenau bene visą paauglystę.

Pamenu, kai pas prosenelę namų bibliotekoje radau kokių septyniasdešimtųjų metų leidimo knygą „Tau, mergaite“. Ten, be abejo, buvo surašyti visi lūkesčiai iš sovietinės mergaitės – turi mokėti gaminti, tvarkytis, mokytis, „nesiožiuoti“, būti nuolankia, kukliai rengtis ir taip toliau – esu tikra, kad panašius vadovėlius esate skaitę kiekvienas. Jaučiu, kad su panašiais standartais augome daugelis, todėl bausdavome save kai nepavykdavo į juos įsisprausti. Idealizmas gali būti milžiniška našta, tačiau niekam jis taip nekartina gyvenimo, kaip paaugliui: tu jautiesi vaiku, keitiesi, vienu metu vyksta milijonas dalykų ir… staiga iš tavęs tikimasi brandos. Manau, kad begalės mergaičių paauglystė buvo neatsiejama nuo panašaus plauko jausmų ir tikiu, kad daugelis jūsų tą dešimties metų grūzą vis dar tempiatės pririštą prie kojos.

Taigi, Rugile, prieš dešimtmetį visi tavo jausmai yra validūs ir normalūs – drauge keliauja baimė, pyktis, gėda, pavydas. Apsimetinėjimas, kad degančiam kambary viskas yra puiku, užgniaužti jausmai priveda prie nerimo ir pykčio protrūkių ne laiku ir ne vietoje.

Mergaite, tau nereikia jaustis blogai suklydus. Nereikia savęs smerkti nepasirinkus geriausio kelio. Nebausk savęs už nei už tai, kad per pamoką pavadinai mokytoją močiute, nei už tai, kad mokytoja prigavo rūkančią (gal tiksliau – springstančią, kosinčią ir laikančią rankoje smilkstančią cigaretę) už kampo.

Klaidos, kurias darai, yra tik mažytė įžanga į tai, kas lauks vėliau. O riebių klaidų darome kiekvienas, nepaisant nei amžiaus, nei lyties, nei statuso. Rodyti emocijas, pykti ir verkti viešoje vietoje nėra nieko gėdingo. Nebijok ne tik savo tamsių spalvų, bet ir gerumo. Mus moko užgniaužti visokio plauko emocijas ir pasirodyti jautriam tampa lygiai taip pat baisu, kaip ir pasirodyti agresyviam. Baimė būti silpnam ar pažeidžiamam sukuria netikro saugumo iliuziją – bet tikiu, kad save žeidi šimtą kartų stipriau bėgdama nuo prigimties. Niekam neturi nieko įrodyti. Tau nereikia „užsiauginti kiaušų“ ar elgtis kiečiau, nei nori. Atleidimas ir atsiprašymas nėra silpnumo ženklas – tai yra veiksmai, kurie išlaisvins tave pačią.

Tikiu, kad santykis su pasauliu yra glaudžiai susijęs su tuo, koks yra tavo santykis su pačiu savimi, galiausiai – su fiziniu kūnu, kuriame gyveni. Kai aš augau, buvo vis dar gajus lieknumo kultas – visos manekenės, aktorės ir kitos viešos figūros be išimties buvo liaunos it Viktorijos Paslapties angelai.

Taigi natūralus svorio prieaugis prieš paauglystę ir jos pradžioje mane stipriai išmušė iš vėžių – „cepakas“, „burbuliukė“ ir kiti širdžiai visai nemieli epitetai pradinėje mokykloje puikios savijautos ir pasitikėjimo savimi nepridėjo, ypač, kai klasėje ištįsau ir suapvalėjau pati pirma.

Kitos mergaitės dar buvo mielos ir smulkutės, o aš buvau bene dviguba, nugrūsta sėdėti į klasės galą tarp berniukų (už tuos ir tai buvau didesnė bene visa galva). Vėliau svoris persiskirstė, pradėjo dygti kažkas panašaus į krūtinę ir formuotis klubai, tačiau ir ten nieko įspūdingo nepasiekiau: vidurinėje mokykloje buvau „lenta“ ir su pavydu žiūrėdavau į gerokai moteriškesnių formų mergaites. Todėl nuo septintos klasės nešiojau tik liemenėles su pakietinimais, jau kurį laiką uoliai skaičiavau kalorijas ir kaip velnias kryžiaus bijojau priaugti svorio. Juokinga, nes dabar pagalvoju, kad taip jautėmės beveik visos: susigalvodavome, kas su mumis negerai ir bandydavome su tuo beviltiškai kovoti. Mergaite, kai pamatysi savo nuotraukas vėliau, suprasi, kad buvai be galo graži ir kad tau nereikia stengtis įtilpti į kažkokias dėžutes.

Tavo kūnas – pats dailiausias gamtos kūrinys, kuris kasdien neprašomas atlieka šimtą darbų, kad galėtum kvėpuoti, judėti, mokytis ir kurti, o jį puoselėti gali sportuodama ir sveikai valgydama, o ne badaudama ir save bausdama.

Kai esi paauglys, kažkodėl labai svarbia gyvenimo dalimi tampa draugai, mano atveju – draugės. Suėjus kažkiek tūkstančių parų nuo gimimo, vieną dieną tavo tėvai, nepaisant negandų šeimoje ar aplink, iki šiol buvę ištikimiausi palydovai ir mylimiausi bičiuliai, staiga tampa didžiausiais visatos nevykėliais, neturinčiais jokios gyvenimo patirties, niekuomet neišgyvenusiais paauglystės vargų ir šiaip – nieko neišmanančiais. Su jais nuobodu, reikia slėpti visus susirašinėjimus su drauge apie „gražų berną kavinėj“, lyg tai būtų aukščiausio lygio saugumo informacija, telefone nusistačius slaptažodį (tikrai nežino, kad 1234, cha cha). Žinoma, nepamiršti po kiekvieno jų sakinio pavartyti akių, karts nuo karto riktelėti išgirdus elementarų prašymą atlikti užduotį buityje, na, ir šiaip, turėti omenyje, kad dabar tu čia kiečiausias namuose.

Dabar tu turi drauges, todėl, mieli tėvai, pašnekėsime po penkerių metų. Draugės labai puikiai tave pažįsta, jos jau viską  išgyvenusios, nesvarbu, kad Danutė gimusi dviem mėnesiais vėliau už tave, ir duos geriausius patarimus, kaip elgtis ištikus krizei. Ne visi tėvai gali būti gerais patarėjais – ne visi gerais patarėjais savo vaikams būsime ir mes. Kartais kaip tik teisingas pasirinkimas yra maištauti ir tvirtai laikytis savo nuomonės – kiekviena šeima, kiekvienas vaikas, mama ir tėtis yra skirtingi. Bet šita pastraipa dedikuojama ne tėvams, o svarbiausiems žmonėms paauglystėje, su kuriais renkamės praleisti daugiausia laiko – draugams, kurie mūsų jausmams ir sprendimams daro didžiulę įtaką.

Mergaite, jeigu bendraudama su drauge jauti, kad nebegali pasakyti savo nuomonės, išreikšti savo poreikių, ji kritikuoja tavo išvaizdą ir pasirinkimus, apsimesdama geriausia drauge, tavęs be perstojo pavydi kitiems arba tave gąsdina ir šantažuoja – bėk.

Bėk kuo toliau ir kuo greičiau neatsigręždama. Bijai, kad kalbės nesąmones? Bijai, kad išpasakos tavo paslaptis? Bijai, kad  bandys tave sukiršinti su kitais? Sveikinu, atsakymą jau turi – o dabar sukaupk visą drąsą ir nutrauk tokius santykius. Žinau, kad tai yra sunku. Išeiti iš bet kokio užburto psichologinio smurto rato atrodo neįmanoma. Tačiau mažais žingsneliais tu gali tą padaryti. Naujų draugų atsiras visada. Čia labiausiai ir nepasitarnauja sovietinis mergaitės vadovas, nes nuolankumas tokiose situacijose žalingas.

Mergaite, viskas susidėlios. Tu gali būti drąsi, gali būti jautri, gali būti pikta. Gali mokėti gaminti valgyti ir tvarkytis – bet gali ir nemokėti. Tau niekur nereikia skubėti. Tau nereikia būti idealia – klaidos mus augina, brandina ir formuoja mūsų asmenybes, be jų kažką teoriškai išmokti būtų labai sunku. Tavo kūnas tobulas toks, kokį sukūrė gamta. Mylėk jį, puoselėk ir tausok. Tu viską suprasi, ir nesitikėk, kad tai atsitiks pernakt. Tu išlaikysi visus kontrolinius – bet tam turi „rišti“ santykius su protą sekinančiomis draugėmis. Tu įstosi ten, kur norėsi, veiksi tai, apie ką svajoji, turėsi laiko patikrintus draugus ir sutiksi savo svajonių princą ar princesę. Tavo jausmai yra svarbūs, todėl niekada jų neignoruok ir neužgniaužk. Nežinau, kas yra mūsų pilve, galvoje ar sieloje, ar tai koks daviklis, sąžinė ar siela – tačiau yra kažkoks jausmas, sufleruojantis, kas yra teisinga, ir kas ne. Dažniau jo klausyk. Mergaite, tiesiog būk. Ir kai tau sako, kad gali pasiekti viską – tikėk. Tau nemeluoja.

 

Pirmąjį Rugilės tekstą Nebegėdoje gali rasti čia: Atrodė, kad sulieknėjus bernai Laisvės alėjoje kris po kojom

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentarai (1)

  • Avatar

    Ausra

    Puikus prasmingas ir labai reiklaingas tekstas. Ačiū, kad pasidalinote.

    reply

Komentuok