Į viršų

Kaip gyti po prievartos?

Iliustracijų autorė: Agnė Čižauskaitė

Šiame podcaste kalbuosi su savo drauge Jule, kuri du kartus gyvenime patyrė seksualinę prievartą. Pirmą kartą tai įvyko, kai jai buvo penkiolika metų. Julė išsamiai pasakoja apie savo ilgą, vingiuotą ir tebesitęsiantį gijimo kelią.

Praėjusiais metais, kai Lietuvoje bruzdėjo galinga #metoo judėjimo srovė, Julė išdrįso susitikti su ją išprievartavusiu asmeniu ir pasikalbėti apie tai, kas įvyko daugiau nei prieš dešimt metų. Šis pokalbis jai patvirtino svarbią mintį – prievartos aktas sužaloja ne tik jo auką, bet ir patį prievartautoją.

Apie tą susitikimą, Julės pamąstymus, iš kur kyla prievarta mūsų visuomenėje, ir tai, kodėl ji niekada neslėpė to, ką patyrė, pakalbėjome susėdusios jaukiai ant mano lovos ir įrašėme šį podcastą.

Kviečiu pasiklausyti ir pasidalinti pamąstymais.

Vedu radijo laidą „Pasimatymai” per Žinių radiją, vaidinu O.Koršunovo spektaklyje „Kankinys”, visai neseniai išleidau savo pirmąją knygą „Vyvenimas”. O dabar visa galva panėriau į kūno, sekso ir santykių temas – šiuo metu man tai užvis įdomiausia.

Komentarai (11)

  • Avatar

    Klausytojas

    Beata dažnai minėjo frazę ‘o kaip vaikinus auklėja,kaip jie apie tai galvoja?’ , bandau pasidalinti (grynai asmenine) perspektyva.
    Man augant, apie seksą nebuvo nieko minima, turbūt buvau vienas tų retų vaikų kurie apie seksą kaip žodį turintį konkrečią reikšmę sužinojau pirmoje klasėje. Šiame podkaste dažnai nuskamba sentimentas, jog krikščionybė padarė didelę įtaką formuojant gėdos jausmą tam tikromis temomis – su sentimentu sutinku, tačiau kaip žmogui, nepraktikuojančiam jokios religijos, tai atrodo kaip gan kategoriškas ir supaprastintas vienos religijos pateikimas. Galbūt man vienam taip pasirodė, bet norėtųsi, kad jei minimi toki sociologiniai ir kultūriniai dalykai kaip religijos įtaka, jei būtų pateikiami be nuteikinėjimo.

    Grįžtant prie seksualinės prievartos, niekada neteko susidurti asmeniškai, niekada neteko girdėti kad kokiam pažįstamui tai nutiktų. Todėl ši tema visada man atrodė kaip tolimas, nerealus dalykas, turintis tokią pat reikšmę kaip meteorito smūgis į Žemę – baisu, bet kažkaip mažai tikėtina. Visą tai pasikeitė kai 14-os perskaičiau knygą, kurios pagrindinis veikėjas patyrė prievartą ugdymo įstaigoje. Nežinau, ar dėl to kad veikėjas vaikinas, ar dėl autoriaus detalaus emocinio išgyvenimo aprašymo, tačiau ši knyga labai pakeitė mano požiūrį.

    Suprantu, kad MeToo judėjimas yra svarbus dalykas, turintis daug naudos ir teikiantis vilties, tačiau suprantu kodėl susilaukia tam tikro visuomenės pasipriešinimo. Įsivaizduokite, jog esate sąmoningas, adekvatus žmogus, niekada nepatyręs seksualinės prievartos, nei girdėjęs tokių atvejų tarp pažįstamų. Staiga visi pradeda šnekėti šia tema, ir tu pradedi abejoti pats savo veiksmais. O ką, jeigu paklausiu bendradarbės kaip sekasi ir ji tai supras kaip lindimą? O ką, jei nualpusiai merginai padėsi atsistoti ir tai bus pavadinta kaip priekabiavimu? Ir visiškai nesvarbu, kad nieko blogo nesi padaręs, pradedi jausti baimę. Žmonėms, kurie patyrė prievartą ir naudojasi MeToo kad padėti kitiems, visi prieštaraujantys atrodo kaip prisidirbę arba palaikantys tokius dalykus kaip prievartavimas, kas tikrai nėra tiesa. Bijau, kad tie, kuriems iš tikrųjų reikėtų šio judėjimo bijoti, paprasčiausiai tyli ir toliau užsiima savo nešvaria veikla.

    Manau, kad pirmiausia reikėtų visuomenėje šnekėti, jog tai realus dalykas, jog prievartos aukomis gali tapti bet kas nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties, ir kad tai patyrusius reikia išklausyti. Už tai ir dėkoju šiam podkastui

    reply
    • Avatar

      Klausytoja

      Ačiū, kad pasidalinote nuomone iš savo perspektyvos. Aš asmeniškai irgi nesu susidūrusi su prievarta ar fiziniu priekabiavimu, tačiau niekad nekvestionavau kitų patirčių, juolab, kad patyrusiems prievartą be galo svarbu palaikymas iš aplinkinių ir net paprastas „aš tavim tikiu ir tu dėl to nekalta/-as“ gali labai padėti.
      Deja, aukų kaltinimas, jų patirčių kvestionavimas ar net iškraipymas (štai nesenas pvz. iš „Nebegėda“ FB puslapio, kur vienas asmuo priekabes viešajame transporte pavadino moterų, kurioms trūksta dėmesio fantazijomis) yra didžiulė problema. Aš asmeniškai nesuprantu priešiškumo MeToo judėjimui, jei kaip sakote, „nesi nieko prisidirbęs/-usi“. Taip, kaip ir kiekvienas toks judėjimas, MeToo gali būti panaudotas piktiems kėslams (bandant kažkam sugriauti karjerą ar pan.), bet nemanau, kad dėl vienetinių atvejų, jis praranda savo prasmę ir yra vertas „nurašyti“. Kai pradėjau gilintis į prievartos prieš moteris ir vyrus temas ir skaityti eilinių žmonių istorijas (ne žvaigždžių), supratau koks baisus yra tos problemos mastas ir kad tai prasideda nuo labai ankstyvo amžiaus (pvz. dabar jau suaugusios moteris/merginos dalinosi, kad jų pačių biologiniai tėčiai joms bręstant graibydavo krūtis, suaugę vyrai rašė, kaip jų „auklės“ tvirkino juos, kai buvo maži, ta prasme, man tai yra nesuvokiama, bet tokie dalykai vyksta).
      Labai gerai suprantu tuos, kurie jaučiasi nejaukiai, kai mato tokio masto problemos iškėlimą viešumon ir bijo likti nesuprasti ar būti tiesiog neteisingai nurašyti į tą „iškrypėlių“ liūną. Aš irgi dažnai save pagaunu, kad „įsižeidžiu“ jei kažkas „užkabina“ socialinę grupę, kurios narė aš esu, tačiau su laiku išmokau suprasti, kad nereikia to priimti asmeniškai ir kad jei nesu nieko blogo padariusi, tai mano „nejaukumas“ neturi užgožti nukentėjusių skausmo ar patirčių. Šios problemos mastas nesumažės, jei ignoruosime ją remdamiesi savo asmeniniais įsižeidimais ar susitapatinimu.
      Ir taip, prievartos ir priekabiavimo aukos tikrai nėra vien moterys, mergaitės. Vyrai ir berniukai irgi dažnai tampa seksualinio smurto aukomis ir dėl vyraujančių lyčių stereotipų, jiems dar sunkiau kalbėti apie tokias patirtis. Visiškai sutinku, kad apie tokias problemas reikia daug daug kalbėti be išankstinių kaltinimų klausantiesiems, bet kad mūsų mokyklose net normalaus lytinio švietimo nėra, kur būtų galima papasakoti jaunimui apie lytinį gyvenimą, sutikimą lytiškai santykiauti, santykius apskritai ir t.t. Tas yra be proto liūdna.

      reply
      • Avatar

        Klausytojas

        Ačiū už atsakymą. Pritariu jūsų nuomonei ir suprantu, kad nejaukumo jausmas neturėtų stabdyti tokių judėjimų. Esu girdėjęs panašią diskusiją internete, kurioje prievartą patyrusi mergina dalinosi kaip žmonės reagavo jai pasisakius – melagė, nori populiarumo, bando šmeižti, t.t. Tada pašnekovas pareiškė, jog palaiko merginą, tačiau negali iškart pasmerkti prievartautojo nes teismas buvo nesibaigęs o kaltinamasis pokalbyje nedalyvavo ir neturėjo progos apsiginti. Šį pašnekovo sentimentą auditorija priėmė neigiamai. Manau ta reakcija parodo labai svarbų dalyką – ‘nekaltas, kol teismas nenurodė priešingai’ kartais įgauna prasmę ‘kaltintojas yra melagis kol neįrodyta priešingai’. Todėl visuomenė, išgirdusi apie prievartą, turėtų pirmiausia palaikyti pasisakiusį asmenį, pasakyti jog ‘tikiu tavim ir tu dėl to nekalta(s)’, o prievartautojo(s) likimą tegu sprendžia atsakingos institucijos.
        Pasaulyje sistemingai vyksta daug žiaurių ir liūdnų dalykų, mes tapome desensitizuoti žinioms apie žaidynės ar sekso vergiją. Todėl manau aukoms svarbu apie tai šnekėti, o jai nesi susidūręs su tuo – klausytis.

        reply
  • Avatar

    Ieva

    Miela Beata, miela Julia,
    Labai Jums ačiū už šį podcastą! Tai toks gydantys eliksyras sielai! Ačiū už visas sužeistas sielas, kurioms šis įrašas surezonuos kaip man! Aš pati per laimingą atsitiktinumą arba per vieno vyro moralinį atsakomybės jausmą padėti man pabėgau nuo vaikinų, norėjųsių prieš mane panaudoti seksualinę prievartą. Bet tas jausmas yra baisus kai tau bando numauti kelnaites ir tu negali pasipriešinti…Ne vien seksualinė prievarta, bet ir visos patyčios, psichologinė prievarta iš artimų ir svetimų žmonių yra taip pat labai sunki našta žmogui. Temos, kurias tu, miela Beata, palieti savo laidose ir įrašuose yra tokios aktualios! Man kaip ir Julei visuomet kildavo noras užjausti tuos, kurie prieš mane naudojo
    jėgą ar psichologinį smurtą..Nesuprantu kodėl teisindavau, slėpdavau ir leisdavau išsisukti smurtautojams… Nenorėjau nieko kelti į viešumą… nes man buvo taip gėda!!!!! Man buvo gėda prieš draugus ir klasiokus, nes mano tėtis daug gėrė… man už viską buvo gėda… Ir dabar kai man 38 metai, klausau tavo balso ir girdžiu savo vidinį vaiką, kuriam taip buvo gėda… už kitus… Kodėl mes taip mielai prisiimam svetimas gėdas? Ačiū, kad paliestos temos atvėrė man akis!
    Ačiū ir už teisybę bei nuoširdumą! Aš gydau savo sužeistą sielą dainuodama ir vaikščiodama gamtoje. Bandysiu kitaip pažvelgti į šokį ir taip pamilti savo kūną dar labiau! Mane taip įkvėpė Julės žodžiai apie nuostabų jausmą, kurį gali suteikti dviejų žmonių seksualinė sueitis! Taip tai nuostabu kai savęs nebevaržom ir atrandam save per kitą žmogų!
    Teorija, kad kai tu per prievartą paiimi moterį ir tampi tikru apgailėtinu luzeriu turi būti paskelbta visuose mokykliniuose vadovėliuose! Nes daugelis tikrai sutapatina prievartautojus su vikingais ar užkariautojais, kurie užgrobdami priešo
    žemės, pažemina ir moteris ir dar lieka herojais…. Juk jiems turėtų būti gėda! O be aukoms!
    Kiekvienoj temoj randu tiek daug sau ir apie save!
    Su meile ir dėkingumu!
    Ieva

    reply
  • Avatar

    -A

    Aš visada maniau, kad su prievarta susiduria tik kiti, o aš – apsaugota. Ir net jeigu man kažkas panašaus nutiktų – iš karto kreipčiausi į teisėsaugą ir kaltininkas būtų nubaustas. Deja, mano įsivazdavimai ir įsitikinimai išnyko tuomet, kai tapau išprievartavimo auka.

    Buvo Naujųjų Metų vakaras. Su drauge vakarėlyje atsidūrėme jau gana vėlai. Daug nepamenu iš to vakaro, viskas lyg per miglą. Draugė sakė, jog fejerverkų ji jau nebeatsiminė. Mes geriausiu atveju išgėrėm po kokteilį. Kaip vėliau supratau, juose buvo kažkas daugiau nei tik alkoholis. Mano draugė kažkur pradingo, o aš klaidžiojau po vakarėlio erdves badydama ją surasti. Galiausiai radau viename kambaryje. Man taip sukosi galva, jog aš priguliau šalia jos ir užmigau. Atsibudau, nes pajutau, jog kažkas yra manyje. Jo veido nemačiau. Jis neištarė nei žodžiu, man paklausus ką čia darai? Tik greitai apsirengė ir pranyko tamsoje. Tą akimirką aš buvau šoke. Aš nežinojau ir nesupratau, kas kątik vyko. Man buvo taip GĖDA. Aš nuoširdžiai maniau, kad aš pati kalta, nes pamenu, jog tą patį vakarą bučiavau kelis vaikinus. Bet buvau tikra, kad nei vienas iš jų manęs nesekė iš paskos į tą kambarį. Mano draugė gulėjo šalia. Ji buvo šalia visą tą laiką ir nieko negirdėjo ir nematė. Tai buvo mano gyvenimo loterija, nes tas vaikinas nusprendė atsigulti mano pusėje. Ilgai dar savyje nešiojau dviprasmius jausmus. Kodėl man taip atsitiko? Kodėl ne jai? Kodėl pasirinko mane? Klausdama tokių klausimų, jaučiausi beprotiškai kalta. Aš juk nenoriu nieko blogo savo draugei. Vėliau tas jausmas išnyko. Galiausiai išnyko ir gėda. Aš žinojau, kad tai ne mano kaltė ir niekas, be mano sutikimo, negali kėsintis į mano kūna. Net jei gulėčiau nuoga vidury gatvės.
    Iš esmės, viskas labai greitai išnyko, nes tuos jausmus ir tą patirtį aš giliai paslėpiau ir niekam apie ją nepasakojau. Apsimečiau, kad to nebuvo. Tačiau visa tai buvo šalia nepaisant mano pastangų. Aš tapau labai pikta. Sąmoningai rinkdavausi vyrus, kurie nenorėdavo nieko rimto su manimi. Bet koks šiltas kontaktas, mane nudilgindavo ir aš bėgdavau kuo toliau. Po to įvykio, aš negaliu išvystyti normalaus santykio. Paprasčiausiai todėl, kad renkuosi tik tuos vyrus, su kuriais nėra jokių provaičių, o su kuriais galėtų kažkas įvykti – atstumiu. Aš nebegaliu miegoti apsikabinus. Mane pykina nuo bet kokio artumo. Man nepatinka kai mane liečia iš romantiškų paskatų. Visgi aš nesipriešinu, kai žinau, jog vyras neužsiliks mano gyvenime ilgiau nei savaitę. Aš labai pykstu. Man atrodo, jog tas faktas, kad nemačiau to vyro veido , man pablogino situaciją. Tas žmogus dabar gyvena kieviename mano sutiktame vyre. Ir aš nežinau, ar kada nors galėsiu prisileisti kažką arti.
    Išbandžiau daug dalykų: kalėjau su draugėmis (po puses metų), psichologe ir pažįstamais. Vienintelei mamai neišdrįsau pasakyti tiesos. Tūrbūt niekuomet ir nesakysiu. Tačiau niekas man nepadeda išleisti laukan to skausmo. Ir dabar rašau, su ašaromis akyse ir negaliu suprasti kodėl jos čia. Nes atrodė, jog aš su tuo susigyvenau. Kad priėmiau tai kaip dalį savęs, tačiau tas kvailas kartėlis vis dar čia. Sėdi šalia manęs ir trukdo surasti meilę ir artumą. Ir aš jau pradedu abejoti ar man kada nors pavyks. Bet aš tikrai labai noriu. Noriu mylėti ir būti mylima.

    Aš žinau, kad nesu viena tokia. Ir aš žinau, kad yra visiškai normalu jausti visą šitą jausmų gamą.

    Ačiū, kad pasidalinai, Jule. Ačiū, kad sukūrei platformą, kur galima apie tai kalbėti, Beata.

    reply
  • Avatar

    Aš klausiausi Jules ir visą laiką galvojau, iš kur pas žmogų šitiek drąsos, mergina jauna, daug išgyvenus, tačiau “atsistojo” ir pasisakė. Gyvenime esu šmaikšti, atvira, bendraujanti, nebijanti išreikšti savo nuomonės, tačiau praktiškai niekam gyvenime neišdrįsau pasakyti jog prieš mane naudojo seksualinę prievarta, išties net garsiai sunku tai ištarti, kai išgirstu ką nors apie tai kalbant, tiesiog pasišalinu, nes akys prisipildo ašarų. Sergu depresija jau nuo to įvykio, daugybę kartu mano psichetrė rekomendavo man eiti pas psichologa, tačiau aš jai vis kartoju, jog nežinau ką ir kaip jai pasakyčiau.. Kai Julė pasakojo, jog su vaikinais elgdavosi atstumenčiai, mane priverte nusišypsoti ir net iš savęs pasijuokti, nes dabar elgiuosi taip pat. Nuo įvykio praėjo jau 10 metų, tačiau aš pati dar su tuo nesusitaikiau, man lygiai taip pat skaidu kaip ir prieš 10 metų. Išgyvenimai tokie kaip prievarta pakeičia žmogaus gyvenima…

    reply
  • Avatar

    Dovana be kaspino

    Buvau gimtadienio dovana. Nesu niekam to pasakojusi , nesu niekada garsiai ištarusi tų minčių , tos istorijos. Ir dabar nežinau kaip pradėti nes iki šiol elgiausi taip lyg to nebūtu buve. Tiek fizine tiek moraline prasme. Neigiau tai pati sau. Kai man buvo 17 metu mane pakvietė vienas vaikinas i savo draugo gimtadienio vakarėlį, viskas smagu, gerai iki to kol prie manes priejo vaikinas paklause ką valgau ką geriu nuo tada nieko nepamenu iki to kol pabudau lovoje stumdama nuo saves nepažystama vaikiną. Nežinau nieko kiek vaikinų buvo , kaip viskas vyko bet ir nenoriu žinoti. Iki pat šiandien nesu apgalvojusi tos nakties ar su kažkuo aptarusi yra žmonių pažystamu rate kurie ten buvo kurie viską žino. Bet tai yra didžiausias tabu mano gyvenime. Niekam nelinkečiau tai nešti visada su savimi. Bet as tik suvokusi kad kažkas įvyko įkaliau sau i galvą kad to nebuvo. Žinoma buvo žmonių kurie bandė po tos nakties kažkaip kalbėti, padėti, raminti, bet jau as buvau ijungusi tą režimą„viskas gerai“ „man nieko nenutiko“ „nieko nenutiko“ ir ale čia nieko tokio. Bet taip nėra , nelaikykite merginos to sau, neužsidarykite, ieškokite pagalbos. As suklydau tai neigdama.

    reply
  • Avatar

    Ji

    Na aš, tiek perskaičius, tiek paklausius šio prodcast’o suprantu, kad mano „patirtis“ yra labai lengva ir paviršutiniška. Kai man buvo apie 16 metų, tetos draugas, kuriam tuo metu buvo apie 45 metus, pasiūlė pasivažinėti motociklu, nes žinojo, kad man jie labai patinka. Viskas buvo gerai, kol nepradėjom vis dažniau sustodinėt, o sustojus jis manęs prašydavo bučinių. Šiuo metu ir pati tiksliai nepamenu, bet berods du kartus daviau, o vėliau apsimainiau taktikom ir pasakiau, kad arba aš išlipsiu, ir pareisiu namo pėškom, o jis galės aiškintis mano tėvams, arba aš pasiskųsiu iškart savo tėvams, jei dar nors kartą pabandys lįsti prie manęs. Daugiau nepasikartojo tai, o ir aš su juo vengdavau akis į akį susitikti. Blogiausia tai, kad visi artimoje aplinkoje žinojo, koks jis žmogus, tačiau niekas jam nieko nesakydavo. Jis ne kartą šlykščiai ir palietęs mane yra, netgi prie giminių, tačiau niekas griežtai jam nieko nepasakydavo. Gaila, dabar elgčiausi visai kitaip. Be visa tai, aš, kaip ir dar viena čia rašiusi mergina, niekada neleidau sau šio įvykio prisimint, o prisiminus tikindavau, kad tai nieko baisaus, tiesiog per daug sureikšminu. Bet tikrai neneigsiu, kad net toks dalykas man yra palikęs tam tikrus randus viduje, o susitaikyti su tuo ir dabar nenoriu, nes man tiesiog šlykštu ir pikta.

    reply
  • Avatar

    I.

    Beata ir Jule, ačiū Jums abiems už nuoširdų, gilų pokalbį. Jis padėjo man suprasti, kad ir aš esu patyrusi seksualinę prievartą, ir ne vieną kartą. Iki tol tai atrodė mano pačios ne iki galo aiškiai pasakyti „ne“, negebėjimas nubrėžti ribų, „atstovėti“ savęs. Maniau, kad tie kartai, kuomet po seksualinių santykių jausdavausi šlykščiai, negalėdavau sulaukyti ašarų, gailėdavausi, kad tai padariau – buvo mano pačios kaltė ir aš pati taip pasirinkau. Bet aš jiems niekada ir nesakiau „taip“! Be to, būdavau išgėrusi ir tai buvo puikios progos manimi pasinaudoti.
    Vis dar sunku suprasti, kur ta riba tarp mano pačios pasirinkimo ir seksualinės prievartos iš vyro pusės, tačiau dabar man aišku, kad abipusio susitarimo mylėtis tais kartais ir nebuvo. Sunku dar ir todėl, kad būdavo malonu ir kartais tas malonumas nurunkdavo abejones tęsti įsismarkavusias glamones („ko aš čia laužausi, gi gera“). Bet juk jei būčiau norėjusi, nereikėtų savęs laužyti ir abejoti, o po to verkti, jaustis purvinai, išnaudotai… Gal man ir trūko drąsos pasipriešinti, pasakyti stop, aiškiau iškomunikuoti savo norus, bet žinau, kad patyriau spaudimą ir manimi pasinaudojo.

    AČIŪ, kad sukeliat tokias svarbias įžvalgas.

    reply
  • Avatar

    Gabriele

    LABAS!
    Esu žurnalistė ir rašau straipsnį apie seksualinės prievartos aukų kaltinimą. Noriu kalbėti apie šią problemą labai garsiai! Todėl jeigu patyrei tokį smurtą, galbūt naudojai arba pažįsti su tai susijusį žmogų, parašyk man. Kiekvienas pokalbis gali likti konfidencialiu jei to pareikalautumėt. Mielai paskambinsiu arba galėsime susitiktišypsena
    Žemiau yra mano kontaktai
    Facebook: Gabrielė Milkintaitė
    el.paštas: gabrielemilkintaite22 @ gmail.com

    reply

Komentuok