Nuotraukos autorė Emilija Milušauskaitė

Nuo vaikystės buvau serganti mergaitė – mama mane nuolat tąsydavo po poliklinikas ir teko atlikti galybę keisčiausių tyrimų, gerti vaistus ir nuolat įtarinėti sau įvairiausias ligas. Galiausiai jokia rimtos ligos diagnozė man „neprilipo“, tačiau nepaaiškinami migrenos priepuoliai vis dar kartojosi kiekvieną savaitę, o kai užaugau, prisidėjo ir keisti skrandžio negalavimai. Jeigu reikėtų apibūdinti, kas buvo blogai su mano skrandžiu, atsakyčiau: viskas. Kai pagaliau nurijau žarną ir tikėjausi išganingos mane išgelbėsiančios diagnozės, gydytoja pasakė: „Matau kažkokį paraudimą, bet čia nieko blogo. Galiu išrašyti raminamųjų jums, ką aš žinau.“

Mano skrandis pagijo, kai pagijau aš pati. Migrena taip pat į mano galvą užsuka vos porą kartų per metus. Stebuklingų vaistų neatradau. Stebuklingai ir pati nepasikeičiau: po truputį pradėjau stebėti save, savo jausmus ir dažniau į juos atsižvelgti.

Emily ir Amelia Nagoski savo knygoje „Perdegimas“ rašo apie tai, kad stresą mūsų gyvenime gali sukelti patys įvairiausi dalykai: darbas, pinigai, šeima, laikas, kultūrinės normos ir lūkesčiai, savikritika, kūno įvaizdis ar net ateitis. Jos teigia, kad stresas yra neurologinis ir fiziologinis pokytis, vykstantis organizme, susidūrus su grėsme: „Tai evoliuciškai išsivystęs, prisitaikyti leidžiantis atsakas, padedantis susitvarkyti, kai, tarkim, gainiojasi liūtas ar puola raganosis. Smegenys, pastebėjusios liūtą (ar raganosį), suaktyvina bendrąjį atsaką į stresą – virtinę neurologinių ir hormoninių reakcijų, dėl kurių prasideda fiziologiniai išgyventi padedantys pokyčiai.“ Mūsų organizmas, užkluptas grėsmės, visas persitvarko: į raumenis priplūsta kraujo, širdis ima greičiau plakti, pakyla kraujo spaudimas, pagreitėja kvėpavimas, įsitempia raumenys, sulėtėja virškinimas. Mūsų protėviai, išvydę grėsmę – liūtą – bėgdavo. Kai jiems pavykdavo nuo jo pabėgti, jie tikriausiai nulėkdavo pas savo gentį ir visiems be paliovos pasakodavo, koks pavojus buvo iškilęs ir kaip jiems pavyko išsigelbėti. Pasak Emily ir Amelios, tai buvo jų streso ciklo užbaigimas.

KODĖL REIKIA UŽBAIGTI STRESO CIKLĄ?

Dabartinių žmonių bėda yra ta, kad susidūrę su grėsme, kuri sukelia atsaką į stresą mūsų organizme, mes neužbaigiame savo streso ciklo. Pavyzdžiui, mus aprėkia agresyvus vairuotojas kelyje. Atsidaręs langą, sustojęs prie raudono šviesoforo signalo, jis agresyviai šaukia mums, mojuodamas kumščiais, o grėsmingai riaumojantis jo galingo automobilio variklis dar labiau sustiprina įspūdį. Mes išsigąstame, susierziname, galbūt šaukiame atgal – mūsų kūne pradeda vykti atsako į stresą reakcijos: pakyla kraujo spaudimas, pagreitėja kvėpavimas, į raumenis priplūsta kraujo, įsitempiame. Užsidega žalia šviesa ir mūsų „liūtas“ – agresyvusis vairuotojas – nurūksta tolyn. Grėsmės nebėra, tačiau mūsų kūnas to, kad esame saugūs ir nebereikia gintis, nesupranta. Tam mums reikia užbaigti streso ciklą.

„Chroniškai aktyvinamas atsakas į stresą reiškia, kad chroniškai pakyla kraujo spaudimas, vadinasi, kraujagyslės nuolat virsta gaisrinėmis žarnomis, nors yra sukurtos taip, kad jomis tik švelniai tekėtų kraujas. Tai, kad kraujagyslės smarkiau tampomos ir plėšomos, reiškia, jog didėja širdies ligų rizika. Taigi, lėtinis stresas sukelia gyvybei pavojingas ligas.

Turėkite omeny, kad tai vyksta visose organų sistemose. Virškinimas. Imunitetas. Hormonai. Nesame sukurti būti tokios būklės. Jei įstringame, fiziologinis atsakas, kuris turėtų mus išgelbėti, gali imti iš lėto žudyti.“ – Emily ir Amelia Nagoski.

KAIP SUPRASTI, KAD NESATE UŽBAIGĘ SAVO STRESO CIKLO?

1. Darote tą patį betikslį dalyką arba jūsų elgesys jums yra žalingas – kabinėjatės prie kitų ar savęs, jus kamuoja įkyrios mintys, nervingai liečiate ar pešiojate save.

2. Perdėtai reaguojate į smulkmenas. Nerandate raktų ir dėl to namuose pradedate mėtyti daiktus, piktai plūsdamiesi. Jūsų partnerė eilinį kartą paliko kavos puodelį prie lovos, tačiau šįkart jūs nesugebate ramiai jai apie tai pasakyti – užsipuolate ją. Vos pradėję dieną, jau jaučiate, kad jos jums per daug. Dūsaujate, pykstate, nervinatės.

3. Piktnaudžiaujate maistu, alkoholiu, rūkymu, darote pavojingus manevrus vairuodami, esate šiurkštūs su nepažįstamais žmonėmis gatvėje ar parduotuvėje.

4. Nuolat sergate: jaučiate skausmą, negyja žaizdos, vis atsinaujina infekcijos.

KAIP UŽBAIGTI STRESO CIKLĄ?

1. Judėjimas. Pastebėkime gyvūnus: kačių rąžymąsi, šunų nusipurtymą – mums irgi reikia tam tikro veiksmo, kad prasklaidytume kūne susikaupusią įtampą. Seserys Amelia ir Emily Nagoski pataria tai daryti kasdien – netgi 20 minučių mankšta ar šokis pagal mėgstamą dainą yra labai naudinga: „Fizinis aktyvumas yra vienintelis, pats veiksmingiausias būdas atsako į stresą ciklui užbaigti.“

Pastaruoju metu šoku pagal šitą:

2. Kvėpavimas. Mokslininkė Brene Brown rekomenduoja tokiu būdu nuleisti garą: įkvėpti, skaičiuojant iki 4, sulaikyti kvėpavimą per kitus 4, iškvėpti per 4 ir pakartoti kelis kartus. Kvėpuokite giliai – deguonis mums yra labai svarbus.

3. Meditacija. Meditacija padeda suvokti savo jausmus ir išmokti juos stebėti per atstumą. Ji nuramina kvėpavimą ir mintis, sustabdo mus nuo impulsyvaus elgesio.

4. Bendravimas. Knygoje „Perdegimas“ teigiama, kad vien palinkėjus baristai geros dienos, pasikeičia ne tik jo nuotaika, bet ir mūsų. Taip pat padeda atviras pokalbis su artimu žmogumi, šiltas apkabinimas ar bučinys.

5. Pokyčiai. Kartais tai, kad mes vis patiriame didžiulį stresą tam tikroje situacijoje, gali reikšti, kad reikia imtis rimtesnių pokyčių: galbūt dirbame darbą, kuris mums visiškai netinka, bendraudami su kitais neatrandame darnos, leidžiame laiką kompanijose, kurių bendravimas ar veikla, mus trikdo. Nemalonūs pasikartojantys kūno pojūčiai gali būti puikus pretekstas atsitraukti ir pažvelgti į tai, kaip gyvename, su kuo bendraujame, kam skiriame savo laiką, iš šalies. Ar tai mus praturtina? Ar tai gerina mūsų sveikatą? Jeigu ne – kodėl mes renkamės tai daryti?

Rūpinkimės savimi <3

Tau taip pat gali būti aktualu: Kaip išmokti ilsėtis?