Begėdžiai: sekso pradžiamokslis

Susitinkam Spalio 3d., klube Tamsta, Vilniuje!
Į viršų

Tylėti 10 dienų – taigi beprotiškai sunku!

Nuotraukos autorė Emilija Milušauskaitė

Taip man sako žmonės kiekvieną sykį, kai susiruošiu į vipasana tylos stovyklą. Visai neseniai grįžau iš savo antrosios. Šiose tylos stovyklose galioja visiškai neįprastos mano pašėlusiai kasdienybei taisyklės.

Atvykimo dieną į maišelį sudėjau telefoną, užrašų knygutę, knygą – visas įmanomas dėmesio nukreipimo priemones ir atidaviau stovyklos tarnautojams. Stovykloje taip pat negalima vartoti svaigalų, rūkyti, kavos taip pat negėrėme. Jau kitą dieną ketvirtą ryto mus pažadino gongas. Tie rytai yra vieni įsimintiniausių:

Lauke dar tamsu, vėsoka, apsiblaususi išsliūkinu iš savo namelio, prisijungiu prie eilės tokių pat mieguistų medituotojų, lėtai slenkančių takeliu į meditacijos salę.

Salėje sėdžiu tarp užsimerkusių, nugaras ištiesusių moterų, pirmomis dienomis net nežinau, kaip atrodo mano kaimynių veidai (stovyklos metu bet koks kontaktas tarp medituojančių yra negalimas), nors vyrus akies krašteliu matau, tačiau jie medituoja kitoje pusėje.

Medituojame iki pusės septynių, tuomet – pusryčiai, valandos pertrauka ir vėl meditacija. Per dieną medituojame apie 12 valandų. Kaip minėjau, joks kontaktas su kitais medituotojais negalimas. Visas dešimt dienų miegojau mažam kambary su kita mergina. Mūsų lovas skyrė pusė metro ir, miegodamos, šnopavome viena kitai į veidą, o stebėdama ją iš mažų detalių mintyse lipdžiau jos paveikslą: koks galėtų būti jos vardas, ką ji veikia gyvenime, kiek jai galėtų būti metų, tačiau apie tai iš jos lūpų išgirdau tik paskutinę stovyklos dieną.

Kiekvieno žmogaus patirtys toje stovykloje yra labai skirtingos, kaip ir kiekvieno motyvacija vis kita.

Žmonės atvažiuoja ten ieškodami ramybės, atsakymų, norėdami susipažinti su savimi, išlaisvinti save nuo kentėjimo, atsisakyti priklausomybių.

Man vipasana yra kelias į šviesesnį gyvenimą. Šios stovyklos vyksta visame pasaulyje ir į jas renkasi visokiausių tautybių, religinių tapatybių, amžiaus grupių žmonės. Vipasana nėra religija ir ji neturi dievo, kuriam reikėtų melstis. Šios stovyklos metu žmonės išmoksta tam tikrą meditacijos techniką, o per teorines paskaitas, vykstančias kiekvienos dienos vakarą, galima įgauti įkvėpimo ir žinių, kaip spręsti tam tikras gyvenimo situacijas.

NE TYLA YRA SUNKIAUSIA

Prieš vykstant į šią stovyklą, žmonės garsiai svarsto mano akivaizdoje: dešimt dienų be telefono? dešimt dienų nekalbėjimo? eina sau! Pasirodo, nė vienas iš šių dalykų man nebuvo sunkus. Nekalbėjimas yra net malonus ir, stebėdama žmones, apie juos daug daugiau supratau, negu būčiau su jais tauškusi. Buvimas be telefono – taip pat nebaisus. Suvokiau, kad savo dienose jo taip dažnai griebiuosi, bėgdama nuo nuobodulio. Reikia palaukti 2 minutes – o, ne! Tuoj pat išsitraukiu savo nuostabųjį telefoną ir paneriu į jį.

Man sunkiausia buvo būti su savimi. Medituodama nuolat turėjau koncentruoti dėmesį į kūno pojūčius, 12 valandų per dieną. Kaip tai kartais erzino! Negaliu atsisėdusi meditacijos salėje tiesiog galvoti apie savo darbus ar gyvenimą – tai nebus meditacija (nors taip tikrai kartais darydavau, neneigsiu). Nuolat nuklydusį dėmesį reikia grąžinti prie kūno pojūčių ir akylai juos sekti.

Sunku buvo išbūti su savo jausmais: pykčiu, iškilusiu didžiuliu liūdesiu, nuoboduliu, skausmu, kai iš kažkur pradėjo plaukti senos traumos, pokštais, kuriais nėra su kuo pasidalinti, verdančiom idėjom, kurių nėra, kur užrašyti.

Vipasanos mokytojai visada pataria: stebėk. Stebėk savo pyktį, stebėk liūdesį, stebėk nuobodulį. Kaip sunku tiesiog stebėti! Aš taip įpratusi kibti jausmams į atlapus, pasiraitojus rankoves juos keisti, o čia su visais šiais „turtais“ reikėjo išbūti ir stebėti, kaip pyktis bliūkšta, atsitraukia, kaip kitą dieną po visą kūną išsikeroja tingulys, dar kitą – vienur ar kitu nosį kaišioja džiaugsmas ir suprasti, kad viskas yra laikina.

KODĖL AŠ TEN VAŽIUOJU

Pirmą kartą į vipasaną, vykusią Lenkijoje 2018 m., važiavau, nes man apie tai papasakojo draugai. Man buvo smalsu. Be to, buvau ką tik išleidusi savo knygą „Vyvenimas“ ir nebežinojau, ką toliau veikti gyvenime. Ši stovykla man atrodė kaip geras ritualinis ciklo pabaigimas. Kai grįžau iš stovyklos, mano draugai nusivylė, kad nė kiek nepasikeičiau ir nenušvitau (šypsausi). Nušvitimo siekimas, beje, man atrodo yra naujokų, susidominčių dvasiniais klausimais, didžiausia mąstymo klaida. Dvasinis kelias neturi apdovanojimo jo gale, jis neturi finišo tiesiosios, neturi tikslo ar rezultato. Tai yra kiekvieną dieną kintantis procesas.

Vis dėlto neneigsiu, po pirmosios vipasanos mano gyvenimas po truputį ėmė keistis: pradėjau medituoti rytais, vietoj greitų ir rėksmingų darbų pradėjau prioritetą teikti ilgesnio laiko, gilesniems projektams, ėmiausi šio puslapio kūrimo, kurio idėja man pasibeldė tylos stovyklos metu, išmokau geriau tverti fizinį skausmą (vipasanos technika išmoko kitokio santykio į fizinius ir emocinius skausmus), mano gyvenimas tapo grynesnis, ramesnis ir ėmiau jausti gilesnę prasmę visame kame, ką darau. Ar visa tai – vien meditacijos nuopelnai, nežinau, nes šalia šių dalykų, aš rašau dienoraštį, lankau psichoterapiją, sportuoju, nuolat stebiu savo jausmus ir esu ištikima savo poreikiams, renkuosi bendrauti su sąmoningais žmonėmis ir esu apribojusi destruktyvius įpročius (rūkymą, alkoholio vartojimą, persivalgymą ar kt.) iki retkarčių.

Mano antroji stovykla buvo po pusantrų metų, Lietuvoje, Bebrusuose. Praėjo dar labai mažai dienų, tad jaučiuosi dar labai rami, mano širdis pripildyta atjautos ir meilės visiems žmonėms. Vipasanos paskaitų metu labai akcentuojamas žmonių kentėjimas – kiekvienas iš mūsų neša savo kryžių ir užsiima nematomom kovom savo galvoje. Kartais tie vidiniai drakonai ima ir apipurškia ugnim aplinkinius. Šios stovyklos metu vis gvildenau, kaip man reaguoti į kitų žmonių pykčio ugnį – mane ji vis įskaudina, įžeidžia. Būna, kad su tuo susidūrusi, kelias dienas būnu nedarbinga. Kuo daugiau turi sekėjų, kuo daugiau žmonių tave stebi, tuo daugiau tų žiežirbų gauni. Vis klausiau savęs: kaip man išmokti į tai reaguoti ramiai, su meile? Gavau atsakymų: laimingi žmonės sėja aplink laimę, drąsina kitus, augina, o kenčiantys tik didina tą skausmą ir kančią. Kito kančia nėra mūsų – nereikia jos sau pasiimti. Aš to dar mokausi.

Ir, žinoma, šios stovyklos man yra galimybė paspausti mygtuką „stop“ savo gyvenime ir ramiai viską stebėti: kokiame taške šiuo metu esu? kaip jaučiuosi savo gyvenime? bei užduoti kitų, kartais labai skaudžių klausimų sau.

Aplinkiniai man sako: dešimčiai dienų atsitraukti nuo savo šeimos, vaikų, verslo? O kas, jeigu kažkas atsitiks? Kažkas numirs? Tai yra natūralios žmogiškos baimės, įprastas mūsų ego galvojimas, kad esame nepakeičiami, jog galime viską kontroliuoti. Man irgi taip atrodo. Atrodo, kad ir nebegėda be manęs negali gyventi, kad ir į visus laiškus ir žinutes savo el. pašte turiu atsakyti, baisu, kad praleisiu kokį didelį pelningą pasiūlymą ar, kad žmonės apie mane pamirš.

O KĄ AŠ PAMAČIAU SUGRĮŽUSI?

Kad nebegėda sėkmingai gyvavo be manęs, el. pašte manęs laukė vos keli laiškai, į kuriuos atsakyti nė nebuvo būtina, visi puikiai išgyveno be manęs ir net, panašu, kad gerai praleido laiką. O jeigu per tas dešimt dienų kažkas būtų sumanęs numirti – nemanau, kad esu tokia stipri, kad sustabdyčiau kažkieno mirtį ir nesu gydytoja, kad galėčiau išgydyti žmogų nuo mirties.

Tai ir jums pasakysiu – esate reikalingi, bet pakeičiami ir pasaulis be jūsų puikiausiai tas dešimt dienų nugyvens. Net jūsų vaikai, partneriai ir draugai.

Pamenu, prieš pirmą vipasaną su partneriu labai pykomės, erzinome vienas kitą. Galvojau, kad jeigu taip tęsis, gal teks sukti skirtingais keliais, bet, kai per 10 meditacijos dienų pamačiau visą savo brudą visu gražumu ir pilnu masteliu – visus užsandėliuotus jausmus, nuoskaudas, baimes, – sėdėjau ir meldžiau, kad tik mano partneris duotų man dar laiko, kad tik atleistų, kad tik nesugalvotų manęs po stovyklos palikti:) Viskas baigėsi laimingai.

Kartais esame linkę kaltinti kitus, o ypač artimiausius, kibti prie jų charakterio savybių, įpročių, vis norime juos pakeisti, bet… kai prisėdame ir pažvelgiame dėmesingai į savo vidų, tuomet suprantame: ooo, kiek čia yra darbelio, kaip kokiam senelio rakandų kupinam garaže, ir dingsta noras kabinėtis prie kito žmogaus.

Savo kasdieniame gyvenime nuo savo brudo ar sunkių jausmų turiu galimybę pabėgti į telefono ekraną, užsisakydama skanios picos, bėgdama pliaukšti su draugais, be paliovos dirbdama, o stovykloje nuo viso to nepabėgsi.

AR REKOMENDUOJU?

Negaliu to rekomenduoti, nes paskui, perskaitę, kaip aš liaupsinu šį reikalą ir džiaugiuosi juo, nuvyksit ir pirmas dienas mane nuolat keiksite savo galvoje. Tai yra nelengva patirtis, tad kiekvienas turi turėti savo vidinę motyvaciją tokiai kelionei. Bet galiu pasakyti viena – kad man vipasana yra vienas didžiausių gyvenimo atradimų ir aš ten tikrai sugrįšiu dar ne sykį.

INFORMACIJA

Šios stovyklos yra nemokamos, už jas atsilyginame finansine auka kursų pabaigoje. Maistas – vegetariškas ir labai skanus. Besiregistruojančių sąrašai užsipildo kartais per valandą, dėl to reikia būti budriems. Kursai vyksta beveik visose šalyse, tad šiame tinklapyje rasite visą informaciją apie vipasana kursų vietas, laikus ir registracijas.

Vedu radijo laidą „Pasimatymai” per Žinių radiją, vaidinu O.Koršunovo spektaklyje „Kankinys”, visai neseniai išleidau savo pirmąją knygą „Vyvenimas”. O dabar visa galva panėriau į kūno, sekso ir santykių temas – šiuo metu man tai užvis įdomiausia.

Komentarai (16)

  • Avatar

    Vaiva

    Nuostabus straipsnis! Gera jausti meilę ir ramybę sklindančią iš kiekvieno žodžio. Vipsanoje buvau jau du kartus, todėl labai džiaugiuosi skaitydama apie šią meditacijos techniką čia, nebegėdoje. Ten tikrai akis į akį gali pamatyti visas savo slapčiausias gėdas ir jei ne atsikratyti jų, tai bent jau atrasti, suprasti ir stebėti, kad gyvenime jų būtų kuo mažiau.

    reply
  • Avatar

    DODDO

    Is tiesu…
    nuobodu! Ai paskrolinsiu mobilu ir oj, 2val praejo… isvaistytas laikas..
    Labai geras straipsnis ir tikiu, kad kazkada ir as pabusiu tokioj stovykloj… tikiu…
    Man patinki tu , Beata ! :p (:

    reply
  • Avatar

    Eg

    Buvo idomu paskaityti,noreciau tai ir patirti…reikia susiimti su savimi….aciu Beata..

    reply
  • Avatar

    Robertas

    Esu išbandęs panašią patirtį keliones metu Himalajuose, aplink Anapurna treko metu.
    Tiesa mano kelias trūko mėnesi laiko ir kas diena eidamas apie 10 val. megavausi tyla ir bendryste kalnuose.
    Klausimas mums visiems, kodel mes patys save taip stipriai įtraukiame į gyvenimo tempą, kad veliau reikia tylos stovyklos..???
    Todel, kad toks dabartinis tempas kurį mes patys ir palaikome.

    reply
    • Avatar

      Asta

      Sutinku..begam ,begam, nesustodami, kol paskui i kitą kraštutinuma puolam. O jei taip kasdienybej dazniau sustot, pamastyt, atsipalaiduot…?

      reply
  • Avatar

    Aušra

    Ačiū, Beata, taikliai.

    reply
  • Avatar

    Lina

    Ačiū labai Beata už pasidalijimą apie Vipasanos stovyklą. Man to labai reikėjo! Nes jau greitai pati važiuoju į šią stovyklą. Ačiū!!! Ačiū kad kuri “Nebegeda”

    reply
  • Avatar

    Eskedar

    Beata ačiū kad pasidalinai! Viena diena ir aš ten būsiu. ❤

    reply
  • Avatar

    NUŠVYTIMAS NĖRA MĄSTYMO KLAIDA

    O kodėl jūs sakot, kad nušvytimas yra mąstymo klaida? Rekomenduočiau paskaityti autobiography of a Yogi. :)))))

    reply
  • Avatar

    Miglė

    Tie kas ieško panašių patirčių, bet galbūt gąsdina rytų filosofija, puiki alternatyva yra vienuolynai. Lietuvoje jų ne vienas ir ne du, kur tiek moterys tiek vyrai tyloje (visiškoje arba dalinėje) pasiryžta gyventi ne 10 dienų, o visą gyvenimą. Jie taip pat priima ir kitus žmones, norinčius atitrūkti nuo pasaulio triukšmo ir įsiklausyti į save.

    reply
  • Avatar

    Alvydas

    Geras,labai norėčiau sudalyvauti,bet kol kas negaliu…Ačiū Beata už pasidalinimą ,tikrai labai susidomėjau.

    reply
  • Avatar

    Algis

    Ne nušvitimas yra mastymo klaida, o noras, siekis nušvisti yra mastymo klaida. Nes, jei trumpai pasakius / Tai ką vadiname nušvitimu, įvyksta tada, kada nelieka nušvitusiojo. / Tad šitas „aš Algis“ nušvisti negali. Kada realiai išnyksta idėja apie save kaip asmenybę, nelieka asmenybės, nelieka ego. Ir tą vadina nušvitimu. Tad mušvitusys, tai tik nenušvitusiojo žvilgsnis iš šalies „jis nušvitęs“.

    reply
  • Avatar

    Viktorija

    Esu buvusi vipasanos 10 d. stovykloje du kartus Lietuvoje. Pirmoji patirtis nuostabi, antroji buvo daug sunkesnė, nes turėjau lūkesčių ir tai labai trukdė, nes negavau rezultato, kokio tikėjaus. Tačiau tikra tiesa, sunkiausia ne tai, kad esi atribotas nuo išorinio pasaulio, sunkiausia būti vienumoje su savimi ir savo tūkstančių minčių. Ir dar svarbu grįžus, toliau praktikuoti, nes be praktikos po stovyklos, daug kas grįžta į buvusias vėžias

    reply
  • Avatar

    Erdi

    Beata, siek tiek nuliudau, kad neparasei, kurioje vietoje tu konkreciai buvai 😉

    reply
  • Avatar

    Justina

    Dėkui, Beata, kad pasidalinai! Važiuoju i stovyklą už 2 savaičių. Artėjant pradžiai, kyla be proto daug baimių, todėl Tavo straipsnis įkvėpė nustoti save gąsdinti! Tikiu, kad bus nuostabi patirtis❤️

    reply
  • Avatar

    Justė

    Beata, ačiū, kad daliniesi. ❤ Jau gerus metus laiko galvoju apie šią stovyklą.

    reply

Komentuok