Begėdžiai: sekso pradžiamokslis

Susitinkam Spalio 3d., klube Tamsta, Vilniuje!
Į viršų

Kaip atrodo priklausomybė nuo maisto?

Teksto autorė Viktorija Petkevičiūtė

Iliustracija: Meda Dargytė

Kiekvienas esame girdėję apie tokius valgymo sutrikimus kaip anoreksija ar bulimija. O ar esate girdėję apie priklausomybę maistui? Tokią turintis žmogus valgydamas nejaučia saiko: itin dažnai persivalgo, nejaučia sotumo jausmo net tada, kai, atrodo, plyš pilvas, ir tada, kai nebegali lengvai kvėpuoti, nes skrandis spaudžia plaučius. Tokias ir kitas nelengvas patirtis ne kartą teko išgyventi ir mano pašnekovei Viktorijai, atvirai pasidalijusiai savo priklausomybės patirtimi.

Sako, valgyk tam, kad gyventum, o ne gyvenk tam, kad valgytum – kai paauglystėje išgirdau šią mintį, supratau, kad mano gyvenimas sukasi nuo valgymo iki valgymo.

Viena vertus, maistas tikrai yra vienas didžiausių gyvenimo malonumų ir turbūt tame nėra nieko bloga, bet kas tada, kai gyvenimas virsta į nenutrūkstamą valgymą? Kas tada, kai atsisakai bet kokio socialinio gyvenimo tam, kad galėtum greičiau grįžti namo ir užsidaręs vienas šlamšti? Šlamšti tiek, kol pasidaro sunku kvėpuoti, pradedi nekęsti savęs, kad ir vėl nesusilaikei, o tą kaltę ir gėdą užvalgai dar didesniu maisto kiekiu.
Tokia kadaise buvo mano kasdienybė – savo tinklaraštyje plantastic.lt rašo Viktorija.

Viktorija, kada supratai, kad turi problemų su mityba?

Viskas prasidėjo vėlyvoje paauglystėje, nors tada nesupratau, kad tai kažkokia didelė problema. Pastebėjau, kad valgau daugiau nei įprastai, kad nejaučiu sotumo, kad galiu valgyt ir valgyt. Retrospektyviai vertinant, galbūt tiesiog neradau būdų, kaip užkamšyti savo emocinius poreikius ir šaldytuvas buvo tas būdas juos patenkinti. Tiesiog pradėjau labai daug valgyti. Tada dar ir apvalėjanti figūra, platėjantys klubai – kadangi daug valgiau, pradėjau stambėti, tad ėmiau dar blogiau jaustis, o dėl to, kad blogai jaučiausi, ėmiau valgyti dar daugiau. Toks uždaras ratas.

Būdama šešiolikos, sužinojau, kad turiu auglį – tuomet su mama nusprendėme, kad man galėtų padėti gydomasis badavimas. Tikėjausi, kad jis padės išvengti operacijos, todėl rimtai jam ryžausi ir badavau 40 dienų (dariau tai iš anksto daug pasidomėjusi, su specialia priežiūra). Per tą laikotarpį numečiau 16 kilogramų, labai gerai jaučiausi – tiek fiziškai, tiek emociškai. Atrodė, kad viskas, jau susitvarkiau savo bėdą. Tačiau operacijos išvengti nepavyko. Po jos ėmė kauptis skysčiai, o ir turėjau kurį laiką gijimo periodu leisti pasyviai, ir tai mane žlugdė emociškai.

Nejučiomis įnikau į maistą. Net pati nesupratau, ar tai buvo emocinis dalykas, ar tam įtakos turėjo tas badavimas – kad kūnas taip išsigando, kad vėl neduosiu jam maisto – bet valia išsijungė ir aš maistą tiesiog rydavau.

Tuomet per du mėnesius priaugau apie 26 kilogramus. Netekau savikontrolės, valgydavau tokiais kiekiais, kad atrodė, jog plyš skrandis.

Pamenu: prisivalgau, atsigulu, sunku kvėpuoti, skauda ir tuo pačiu nekenčiau savęs už tai, kodėl taip darau, kodėl negaliu sustoti, juk tiek buvau pasiekusi!

Aš taip menkinau save, kad esu tokia silpna, nesugebu atsilaikyti prieš maistą. Man buvo gėda prieš visus, baisu pasakoti, bet supratau, kad kiti mato, jog storėju, nors niekas ta tema neklausinėjo. Draugai, klasiokai mane kviesdavo po pamokų susitikti, o aš prisigalvodavau kokių nors reikalų, neva turiu šį bei tą tėvams padėti. Man paprasčiausiai buvo gėda, kad kiti mane mato, norėjau kuo mažiau laiko praleisti prie kitų žmonių. Man atrodė, kad šis kūnas – ne mano, kad čia – ne aš. Savivertė žemiau nulio, pati savęs nemėgau, viskas buvo apie mano išorę, bet žlugdė iš vidaus.

O kaip artimiausi žmonės? Tėvai? Kalbėjai su jais apie tai, kaip jautiesi, ką išgyveni?

Mano tėvai namuose praleisdavo nedaug laiko, tad dažniausiai būdavau viena. Tai greičiausiai irgi skatino valgyti. Mokykloje tuo metu beveik niekada nevalgydavau – man buvo gėda, kad kas nors pamatys mane valgančią. Aišku, aš labai išalkdavau ir labai norėdavau grįžti namo ir gerai pavalgyti. Ir tai nebuvo tiesiog noras pavalgyti, bet tokios mintys: kaip ilgai jau neryju! Toks lyg narkotikas.

Mano tėvai turėjo maitinimo verslą, tad mama retai gamindavo namuose. Užtat turėdavome daug maisto iš kavinės, kadangi mama vis jo veždavo, o aš baisiai pykdavau. Ji taip išreikšdavo rūpestį, o man tai buvo silpnoji vieta. Gal ji jautė šiokią tokią kaltę, kad leidžia mažai laiko su dukra, tad tokiu būdu galbūt bandė kompensuoti tą dėmesio trūkumą. Mama matyt buvo įsisukusi į savo reikalus, nematė, kas vyksta su manimi, o juk ir aš pati meistriškai tai slėpdavau.

Kiek laiko truko tavo persivalgymo epizodai – kasdien, kartas nuo karto?

Kelis mėnesius persivalgydavau kasdien. Grįždavau namo, suvalgydavau tai, kas paruošta, tada sekdavo saldumynai, kurių prisipirkdavau grįždama (man buvo gėda net prieš parduotuvių kasininkes, galvodavau, kad jos smerkia mane), tada galėdavau išsivirti puodą grikių ar makaronų ir jį visą suvalgyti, pasiskanindama dideliais šaukštais sviesto (o kartais būdavo ir taip, kad valgydavau vieną sviestą – šaukštais). Tada vėl varstau spinteles, ieškau, ką čia dar būtų galima išsivirti ar išsikepti.

Maisto nė nesivargindavau dėtis į lėkštę, nes viską vienu ypu suvalgydavau – iš puodo, keptuvės.

Dažniausiai ir tiesiog stovėdama prie viryklės – net nesėsdavau prie stalo. Atrodydavo, kam čia dar vargintis serviruoti – imi ir valgai. Apskritai, praradau sotumo ir mitybos ribas, valgymo ritualus.

Kai pradėjau sveikti, pajutau, kokie man svarbūs tie valgymo ritualai. Štai, kai valgydavau kur nors kavinėje, iš gražios lėkštės, nedidelę porciją, lėtai, bendraudama su kitais, po truputį – va čia jau yra gerai, galvodavau, čia tai jau didelis mano pasiekimas… Iš tiesų norėdavosi viską greitai sušlamšti, betgi esu su kažkuo, reikia normaliai valgyti, kaip atrodysiu kitiems? Viena vertus gal tai ir buvo ir apsimetinėjimas, kita vertus, tai man padėjo bent kartais pasijausti normaliu žmogumi, perlipti per save ir tiesiog dažniau išeiti su kuo nors valgyti. Jaučiau – tai man į naudą.

Taigi ėmiau skatinti save eiti valgyti su kompanija, tai buvo mano mažos pergalės – štai, valgau kaip normalus žmogus. Tačiau grįžus namo dažnai tekdavo atsivalgyti „normaliai“ – gi „nieko“ toj kavinėj nepavalgiau. Būdavo tokių nutrūkimų, neslėpsiu.

Ar prisimeni, kaip jausdavaisi po tokių persivalgymo epizodų?

Nuolatos jausdavau kaltę. Tą kaltę bandydavau dar užvalgyti, bet tada ėmusi siekti maisto jausdavau dar didesnę kaltę, kad tuoj valgysiu. Tada valgau ir graužiuos, pavalgius viskas išsipūtę – ta kaltė auga ir auga. Bet aš nežinojau kitų būdų, kaip su ta kalte tvarkytis, kaip tik per maistą. Nemokėjau sau pasakyti: Viktorija, suvalgei pakankamai, stop. Dabar kažką daryk kitaip. Sakydavau sau priešingai: tiek daug suvalgiau, esu niekam tikusi, tad už tai nusibausiu save dar didesniu kiekiu maisto. Persivalgymas buvo akivaizdus, jį lydėjo įvairūs nemalonūs pojūčiai – apsunkęs kvėpavimas, skrandžio skausmas – tokius maisto kiekius organizmui virškinti tikrai sunku.

Tada imdavau galvoti: jei numesiu bent kiek svorio, galėsiu pradėti sportuoti (tuo metu gėdijausi ir eiti į sporto klubą, ir mano kūnas man visur kur kliudė: susilenkti sunku, pilvas trukdo, darau pratimą – kyla irzulys ir nepasitenkinimas savim, kuris po treniruočių neretai užsibaigdavo save baudžiant maistu).

Sugalvojau, kad reikia vėl badauti, nes iš patirties jau žinojau, kad tai veikia.

Tad imdavausi kelių parų badavimo – pirma diena sunki, antroji lengva, trečia taip pat, ketvirtą dieną pradedu valgyti ir apsiryju. Tas badas trukdavo nuo paros iki dviejų savaičių. Tiesa, tuomet mano vidiniai motyvai jau buvo visai kiti nei pirmąsyk pasiryžus gydomajam badavimui: dabar badaudavau ne dėl sveikatos, o dėl svorio. Tik prisidengdavau sveikata. Mamai sakydavau, kad valausi organizmą, ji neprieštaravo. Tiesa, draugams dažniausiai nesakydavau, kad badauju, tiesiog stengdavausi išvengti tokių situacijų, kuriose tai galėtų atsiskleisti, nes galvojau, kad mane smerks, nesupras, į tai žiūrės skeptiškai.

Ir apie tai, ką išgyveni, visai su niekuo nekalbėjai?

Ne. Su niekuo. Tik rašydavau dienoraštį – tebeturiu tuos užrašus išsaugojus, nors dabar jį skaitydama jaučiu nevisišką nuoširdumą, kalbėjimą užuolankomis, baimę įvardyti dalykus, kokie jie yra. Manau, bijojau, kad kokiomis nors aplinkybėmis kas nors tai perskaitys, nors rašyti norėjau – tai man buvo lyg terapija. Man buvo per daug gėda apie tai kalbėti, galvojau, kad jei kam nors tektų apie savo problemą pasakyti, tai iš gėdos prasmegčiau skradžiai žemę. Taigi pakankamai sėkmingai visa tai maskuodavau ir aplinkiniai nė neįtarė, kas iš tikrųjų vyksta su manimi.

Nors mokėjau manipuliuoti, išsisukinėti nuo visokių draugų susibūrimų, tačiau pačių artimiausių draugų gimtadienių nepavykdavo išvengti. Atsimenu save stovinčią prie užkandžių su didžiausia dilema: kaip ir norėčiau valgyti, bet gėda, tai aš taip po truputį imdavau to maisto, bet stengdavausi valgyti kuo mažiau. Buvau gana asociali, tad iš tokių vakarėlių stengdavausi kuo greičiau grįžti į savo urvelį.

Ilgainiui supratau, kad badavimas neveikia, nes vis prarasdavau kontrolę. Po badavimo mėginau sportuoti, bet jaučiausi esanti ne savo kūne, visiškai savęs nepriėmiau, nors supratau, kad kažką turiu daryti, kad išsivaduočiau iš tos būsenos. Supratau, kad viskas, turiu susiimti, jei nenoriu taip nugyventi visų savo jaunystės metų.

Po truputį taip ir kapsčiausi su įvairiomis dietomis, kurios vėl baigdavosi persivalgymo priepuoliais, nors šių po truputį mažėjo. Vėliau užsimezgus santykiams su vienu žmogumi man tekdavo vis mažiau laiko leisti vienai, o tai reiškė mažiau galimybių prarasti savikontrolę. Pradėjo formuotis tam tikri valgymo įpročiai, valgymo kartu ritualai, todėl buvo daugiau motyvacijos susivaldyti.

Nutrūkus santykiams, suvokiau, kad į juos įnikau tik todėl, kad tas žmogus mane pamilo tada, kai pati savęs nė lašo nemylėjau.

Beatodairiškai įpuoliau į santykius pajutusi, kad kažkam patinku. Nemylėjau savęs, todėl per kitą žmogų pajutau viltį: o tai gal aš galiu būti verta meilės? Tai padėjo man gyti.

Savo partneriams nesakydavau apie šią savo problemą. Didžioji santykių dalis būdavo per atstumą, tai su savo antra puse laiką leisdavau epizodiškai ir likusi viena baimindavausi atsidurti akistatoje su šaldytuvu. Taip dažnai ir būdavo – pratrūkstu, prisivalgau…

Kada supratai, kad vis tik turi su šia savo problema ką nors daryti? Kas padėjo pripažinti, kad apskritai kažkas ne taip?

Mano tėtis turi priklausomybę nuo alkoholio ir lošimų. Vienu metu jis gydėsi priklausomybės ligų centre, dalyvavo Minesotos programoje. Tada mudu nebendravome, bet jam paskambinus ir pakvietus, aš pas jį nuvažiavau ir tėtis su manimi dalijosi, kaip ten viskas su tomis priklausomybėmis yra.

Tėčio gydytojas mane pakvietė pasikalbėti, sakė norintis papasakoti, kaip gyventi su žmogumi, turinčiu priklausomybę, kaip jį suprasti ir aš, klausydama gydytojo, galvojau, aha, čia tėčio problema, taip. Ir tada gydytojas man sako: Žinote, įprastai priklausomų žmonių vaikai taip pat turi polinkį į priklausomybę – jūs pati nejaučiate, kad būtumėte nuo kažko priklausoma? Tada man ir dingtelėjo… Gal aš turiu priklausomybę maistui? – pati netikėdama savo žodžių rimtumu klausiu gydytojo. Taip, sako, gali būti, kad tai valgymo sutrikimas, yra toks Valgymo sutrikimų centras, jeigu jaučiate, kad reikėtų, galite kreiptis.

Tada aš pirmą kartą išgirdau ir supratau, kad tai greičiausiai ne mano valios trūkumas, o sutrikimas. Kaip perkūnas iš giedro dangaus trinktelėjo.

Pradėjau domėtis ir ieškoti būdų mokytis darniai su tuo gyventi. Galvojau, kaip šią problemą prisijaukinti. Tada nusprendžiau, kad turiu atrasti sau optimaliai tinkantį mitybos būdą, ėmiau daug eksperimentuoti, klausytis savęs. Taip pamažu atradau augalinę mitybą ir supratau, kad ji man nepaprastai tinka.

O į valgymo sutrikimų specialistus nesikreipei? Juk tokiais atvejais turbūt gali padėti psichikos sveikatos specialistai.

Ne, vienintelis susidūrimas su specialistu buvo pokalbis su tėčio gydytoju. Viena vertus, tikrai linkėčiau žmonėms, kurie turi tokių problemų, kreiptis į specialistus, nes tai padėtų sutrumpinti sveikimo kelią. Kita vertus, mano kelias buvo tikrai ilgas, bet jis atnešė daug vaisių, pamokų ir dėl to visai nesigailiu. Kažkaip jutau, kad pavyks iš tos duobės išlipti pačiai, buvau įsitikinusi, kad man pavyks pasveikti.

Iš tiesų, mano santykis su maistu yra mano emocinės būsenos paralelė: jei jaučiuosi rami, viskas gerai, ne tiek daug apie maistą ir galvoju, ne tiek daug jo man ir reikia. Ir atvirkščiai – streso būsenoje pradedu daug valgyti.

Kiek žinau, šiuo metu lankai psichoterapiją. Ar ji kaip nors padeda mūsų pokalbio kontekste?

Terapijos metu pradedu suprasti, kokia svarbi mano gyvenime yra kontrolė – tai susiformavę nuo vaikystės dalykai. Terapijoje įsisąmoninu, kad turiu labai stiprų kontrolės poreikį ir suvokdama, kad daug ko gyvenime negaliu valdyti (situacijų, kitų žmonių), intuityviai griebiuosi to, ką valdyti atrodo paprasčiausia: tai, ką dedu į burną. Deja, tai nėra taip paprasta, kaip pati iš savęs tikiuosi.

Kadangi esu labai griežta ir kategoriška sau, savo vidiniame pasaulyje turiu prisikūrusi aibę geležinių taisyklių, kurių nemaža dalis susijusios su mityba. Kiekvienas jų sulaužymas versdavo save bausti.

Savo elgesį esu linkusi vertinti per juoda-balta prizmę, tai labai atsiskleidžia ir santykyje su maistu. Dabar pamažu mokausi paleisti taisykles, duoti sau laisvės, atsisakyti kategoriškumo, nedrausti, stengtis nekontroliuoti. Dabar toks etapas, kai leidžiu sau elgtis ir valgyti taip, kaip jaučiu, ir mokausi mintyse išjungti visus vertinimus. Tiesiog stebiu save. Nedrąsu, keista, jaučiuosi pasimetusi, nes buvau prisirišusi prie tų griežtų taisyklių. Atrodė, su jomis gyventi geriau, aiškiau, saugiau. Bet jaučiu, kad kuo mažiau siekiu kontroliuoti, tuo ramesnė jaučiuosi.

Kokie įpročiai padeda gyventi su savo priklausomybe? Gal turi kokių ritualų, kurie padeda nepersivalgyti, pajausti, kas tau tinkamiausia?

Labai svarbus dalykas, kurį mėginu lavinti, yra sąmoningas sotumo pajautimas, įsiklausymas. Ar valgau dėl to, kad tikrai to noriu?

Jei jaučiuosi soti, stengiuosi daugiau nebevalgyti (tiesa, man labai sunku ką nors palikti lėkštėje – atsimenu, kaip anksčiau nesuvokdama žvelgdavau į tų, kurie ką nors palieka, lėkštes). Jei pastebiu, kad ką nors kramsnoju, paklausiu savęs, ar tikrai noriu valgyti, ar kramsnoju tik iš įpročio. Tokia savistaba sustiprina ir ryšį su kūnu: pradėjau geriau jausti, kaip į maistą reaguoja mano kūnas.

Augalinėje mityboje esu praėjusi įvairius etapus: nuo ortoreksiško vien šviežių daržovių valgymo iki sunkiai pasotinamo naminių saldžių kepinių, ledų, šokolado ir čipsų žiaumojimo. Labai aiškiai jaučiu ir pastebiu: kai maitinuosi nevisaverčiu maistu, jaučiuosi prastai – trūksta energijos, to maisto norisi dar daugiau ir t.t. Todėl dabar stengiuosi, kad mano mitybos pagrindą sudarytų sveikas, maistingas ir (svarbu!) skanus maistas.

Mokausi kartais leisti sau visko – kai nėra draudimo, kyla mažiau pagundų. Save sunku įsprausti į rėmus, ypač kai žinau, kad turiu priklausomybę. Stengiuosi būti sau draugu, nebausti savęs už mitybos nuklydimus, nors turbūt net nereikėtų jų taip vadinti. Jei jau valgau skanaus torto gabalą, lai jį lydi geros emocijos, valgymo malonumas, o ne savigrauža ir kaltė. Taip ir tortas būna skanesnis, ir aš laimingesnė. Žinau, kad tik auginant ir stiprinant tokį požiūrį galėsiu išlaikyti darną ir galvoje, ir lėkštėje bei gyventi draugiškai su savo priklausomybe: nebijoti jos, tikėti ir pasitikėti savimi. O svarbiausia – save mylėti. Nuo to viskas ir prasideda.

Nebegėda.lt- viskas apie kūną, seksą ir santykius.

Komentarai (22)

  • Avatar

    Maja

    Labai laukiau šito teksto…. Mano tėtis buvo alkoholikas ir aš jau paauglystėje pradėjau nebevaldyti savęs valgant. Niekada to neįvardinau kaip sutrikimo.
    Bet dabar suprantu, kad jau kokius 25 metus esu priklausoma nuo maisto….
    niekada nesikreipiau į psichologę, bet manau jau laikas.
    Skaitydama atradau save….. Badavau, sportavau ir vėl valgydavau… Bet dabar mokausi padėkoti ir už tai. Tas besotis valgymas parodo, kad man kazkas negerai, deja kartais pati to neisivardinu…

    reply
    • Avatar

      Viktorija Gajauskaitė

      Maja, nuoširdžiai džiaugiuosi, kad mano pasidalinimas surezonavo ir tikiuosi, kad paskatins nebijoti kreiptis pagalbos ir padėti sau <3 To ir linkiu!

      reply
  • Avatar

    Lucy

    Labai ačiū už šį straipsnį. Gera žinoti, kad esi ne vienas panašioje situacijoje.
    Persivalgymo sutrikimą lydi nuolatinė gėda, nepasitikėjimas savimi ir kaltės jausmas. Liūdniausia, kad su tuo kovojantys žmonės dažniausiai jausmus laiko sau, niekam apie tai nepasakoja. Iš šono pažiūrėjus gali net neįtarti, kad tavo artimas žmogus tai išgyvena. Su persivalgymu kovoti labai sunku, nes valgyti reikia tam, kad išgyventum, bet sergančio santykis su maistu tampa nenormalus, iškreiptas valgymo suvokimas, nejuntamas saiko ir sotumo jausmas. Pradedi skaičiuoti minutes iki sekančio valgymo, arba visą laiką be sustojimo ką kramsnoji. Jau nekalbant apie būseną, kai atrodo valgai viską iš eilės, ką tik randi šaldytuve ar spintelėje, visiškai praradęs kontrolės jausmą. Pilvas atrodo tuoj sprogs, bet vistiek negali sustoti. Ir nors subalansuota mityba yra labai svarbu, dažniausiai už viso to slypi gilesnės emocinės problemos.
    Džiugu, kad straipsnio pašnekovė atvirai dalijasi savo patirtimi, nes mūsų visuomenėje apie tai nėra pakankamai kalbama.

    reply
    • Avatar

      Viktorija Gajauskaitė

      Lucy, labai ačiū už grįžtamąjį ryšį! Manau, kad kuo daugiau kalbėsim apie tai garsiai, tuo lengviau bus visiems, išgyvenantiems panašias patirtis.

      reply
  • Avatar

    Vakare

    O gal tai extreme hunger? Jei nuolat sau draudi, neleidi sau valgyti tam tikrų produktų, badauji ir t.t, organizmas padarys viską, kad atstatytų padarytą žalą. Tavo kūnas žino geriau ir jam reikia maisto, nesvarbu ar tai 10000 kcal ar daugiau, jei buvo padaryta žala organizmui. True story

    https://edinstitute.org/paper/2012/5/22/extreme-hunger-1-what-is-it

    https://edinstitute.org/paper/2013/4/9/extreme-hunger-part-2-the-experience-and-science/

    reply
    • Avatar

      Viktorija Gajauskaitė

      Geras, niekad apie tai negirdėjau! Ačiū už pasidalinimą – pasidomėsiu.

      reply
    • Avatar

      liucija

      taip taip taip!! šita sąvoka pakeitė mano gyvenimą, kaip ir suvokimas, kad persivalgymas atsiranda dėl anksčiau vykusio maisto ribojimo (fizinio IR psichologinio). „pasidavus“ pagundoms ir leidžiant sau daug valgyti kurį laiką norisi VISKO, bet po kurio laiko, kai kūnas gauna pakankamai energijos ir atstato visą padarytą žalą, ta neįtikėtina trauka maistui sumažėja. labai rekomenduoju pasidomėti „intuitive eating“ tiems, ką kankina tokios problemos, nes pastovus maisto kontroliavimas labai sumažina gyvenimo džiaugsmą:(

      reply
      • Avatar

        Viktorija Gajauskaitė

        Liucija, kaip įdomu (ir įkvepia)! Aš po truputį pradedu domėtis intuityviu valgymu, nors jis man, prisipažinsiu, vis dar yra šiokia tokia mistika. Galbūt dėl to, kad dar ne iki galo pasitikiu savo kūnu, sunku rasti balansą tarp „ar mano kūnas to nori, nes jam tikrai to reikia, ar čia impulsyvus craving’as“? Atrodo, norisi būti kūnui rūpestinga mama, kuri pasirūpins, kad vaikas valgytų ne tik saldumynus, bet ir pakankamai daržovių. Bet kokio didelio dėmesingumo reikia pajausti, kur yra riba tarp rūpestingos mamos ir konclagerio prižiūrėtojo – tos ribos (bent jau man) labai sunku neperžengti. Savęs stebėjimas ir draugiško ryšio su savim mezgimas padeda. Tikiu, kad po truputį, pamažu tą balansą galima atrasti ir to išmokti. Kad gyvenimo džiaugsmo būtų daugiau 🙂

        reply
  • Avatar

    Margarita

    Sveiki,

    Aš tikrai nesu žinovė 😀
    Nors sirgau pesivalgymo sutrikimu, kuris yra traktuojamas kaip liga, turi savo ligos kodą. Bet… kažkodėl skaičiau ir žiauriai trigerino tas persivalgymo sutrikimo vadinimas priklausomybe nuo maisto. Esu labai domėjusis dar prieš gydymąsi valgymo sutrikimų centre, ar šią ligą galime tapatinti su priklausomybe. Kol kas neradau patvirtinimo tam…
    Kita vertus visus valgymo sutrikimus galime tuomet vadinti priklausomybėmis – priklausomybė nuo vėmimo, priklausomybė nuo badavimo.

    reply
    • Avatar

      Viktorija Gajauskaitė

      Margarita, aš irgi ne žinovė 😀 (high five!)
      Aš irgi nesu radusi tikslaus patvirtinimo, kad persivalgymo sutrikimą galima laikyti priklausomybe, bet kiek domėjausi priklausomybėmis, mano pačios jausmas atrodo labai tam artimas: išmoksti su tuo gyventi, bet tai tampa lyg kažkoks antros eilės pusbrolis – gali su juo visiškai nebendrauti ir jaustis, kad jis nėra reišmingas tavo gyvenime, bet kartu žinai, jog vienaip ar kitaip jis neišvengiamai egzistuoja tavo gyvenime, ir to nepakeisi. Nesu tikra, ar geras palyginimas, bet šią akimirką geresnio nesugalvoju.
      O šiaip, manau, turbūt nėra didelio skirtumo, kokį pavadinimą suteikiame: jei problema yra, svarbiausia ieškoti būtų ją spręsti ir sau padėti. Kalbant konkrečiai apie priklausomybes – turbūt tai tampa vis dažnesnis dalykas, tik vienos priklausomybės (nuo alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų) gali būti labiau griaunančios gyvenimą, todėl jas traktuojame rimčiau, o kitos – švelnesnės, net nepastebimos, nes jos tapo dažnam šiuolaikiniam žmogui įprastu dalykų: priklausomybė nuo soc. tinklų, išmaniojo telefono, kavos, cukraus ir pan. Su pastarosiomis, tikėtina, būtų daug paprasčiau tvarkytis, tik nematome apčiuopiamos jų žalos.

      reply
  • Avatar

    Margarita

    Smagu, kad atrašėt 🙂 Ką tik grįžau iš susitikimo su gydytoja, dirbančia valgymo sutrikimų centre. Kaip tik iškėliau klausymą apie persivalgymo sutrikimo tapatinimą su priklausomybe. Ji pasakė gana svarų argumentą, kad priklausomybė gali būti tik tam, be ko mes galime išgyventi. Be maisto – negalime. Man pasirodė, tai – puiki mintis.
    Aš pati tik suvokusi, kad ne mityba yra mano gyvenimo problemų priežastis, o turimų problemų išveika, paskatino visų pirmą tvarkytis su persivalgymą skatinančiomis priežastimis ir, kaip tai žiauriai beskambėtų, galva.
    Kelias ilgas, bet vertas, kad atsisveikinčiau amžiams su „pusbroliu“.
    Beje, man asmeniškai ypač padeda psichoterapija bei intuityvus valgymas (yra labai puiki šios srities specialistė dirbanti su valgymo sutrikimais).
    Nuoširdžiai linkiu sėkmės!

    reply
    • Avatar

      Viktorija Gajauskaitė

      Požiūrio kampas skamba logiškai (kad priklausomybę galime jausti tik tam, be ko galime išgyventi). Vis tik man šiuo metu artimesnis požiūris/jausmas, kad priklausomybe galime įvardinti stiprią ir nekontroliuojamą trauką kažkam, nepriklausomai nuo to, ar tai mums gyvybiškai būtina, ar ne. Aš asmeniškai, nors persivalgymo priepuolių nebeišgyvenu ir jaučiuosi besimaitinanti daugiau mažiau kaip „normalus“ žmogus, vis dėlto jaučiu liguistą potraukį maistui ir suvokiu, kad jis (maistas) mano gyvenime užima didesnę reikšmę nei derėtų. Dar nežinau, kaip tai pakeisti, kol kas tai stebiu, stengiuosi kuo labiau įsiklausyti į save ir savo kūno pojūčius, išaiaiškinti, iš kur tai kyla. Šiuo metu lankau psichoterapiją ir nors su terapeute palyginti mažai gvildenu maisto klausimą (nes šiuo metu yra svarbesnių), tikiu, kad eigoje atsiskleis naujų spalvų ir šioje srityje, galbūt išgyvenus kitus dalykus. Jums taip pat nuoširdžiai linkiu kuo didžiausios sėkmės!

      reply
  • Avatar

    Viktorija

    Sėdžiu apsipylusi ašaromis, nežinau ar tai iš sutapimo, nes atrodė skaitau apie save ar iš baimės… Bandžiau šeimai pasakyti, kad man kažkas ne taip, bet nemokėdavau paaiškinti kas ir prašymas padėti susirasti psichologą budavo palydėtas juokais… Kurį laiką youtube žiūrėdavau video apie lieknėjimo būdus ir atradau „binge eating dissorder“… Pradėjau domėtis, gilintis ir supratau, kad turbūt tai man ir yra… Nes visus atsakymus, tiksliau būda palaidoti visus klausimus aš rasdavau maiste…. Perskaičiau ir bijau, nežinau ką daryti, nežinau kaip elgtis, bet ačiū už šį tekstą, dabar aš žinau kad tokie dalykai žmonėms nutinka ir visada yra teisingas kelias tik jį reikia atrasti 🙂

    reply
    • Avatar

      Viktorija Gajauskaitė

      Viktorija, labai liūdna, kad šeima neparodė palaikymo, ir net priešingai. Manau, problema yra tame, kad apie mitybos sutrikimus yra ganėtinai mažai kalbama (ypač Lietuvoje) ir apie juos tikrai stinga informacijos. Dėl to, su tuo nesusidūrus, aplinkiniams gali atrodyti, kad čia išsigalvojimai ar situacijos dramatizavimas – juk „visi mes kartais persivalgom“. Tačiau viena yra persivalgyti prie Kūčių stalo ar degustacinėje penkių patiekalų vakarienėje, visai kas kita – kasdien nejausti saiko ir nuolatos galvoti apie maistą. Antruoju atveju nuoširdžiai rekomenduoju kreiptis į specialistus, jei šeima nepalaiko – galbūt pradžiai ir be jų žinios, o tuomet ir nuoširdžiai bei atvirai pasikalbėti su šeima apie padėties rimtumą ir parodyti, koks svarbus yra jų palaikymas. O būdų sau padėti tikrai yra, linkiu ieškoti ir atrasti! Stiprybės!

      reply
  • Avatar

    Mirena

    Net šiurpuliukai nubėgo skaitant šį tekstą! Atrodo, tiek skausmo į jį sudėta, bet žiauriai džiugu, kad nepasidavei ir esi tokia pozityvi, Viktorija! Kaip liūdna, kai lieki vienas pats su savo problemomis, bet tuo pačiu tu įkvepi kažką daryti su savo gyvenimu, ar tai valgymo sutrikimai, ar visai kažkokios kitos problemos. Ačiū ir sėkmės naujam kely!

    reply
    • Avatar

      Viktorija Gajauskaitė

      Nuoširdžiai ačiū, Mirena!

      reply
  • Avatar

    Anna

    Puiku, kad Nebegėdoje pagaliau kalbama apie valgymo sutrikimus. Tik gaila, kad straipsnis gana megėjiškas, o pašnekovė, kaip suprantu, net nėra normaliai gydžiusis savo sutrikimo profesionaliai, nes jį „apgydė“ pati ir dar jį neteisingai įvardina kaip „priklausomybę“.

    Pati turiu arti 15 m. valgymo sutrikimų „stažo“ nuo anoreksijos, bulimijos iki persivalgymo ir EDNOS sutrikimų ir esu perėjusi tiek kelias skirtingas outpatient terapijas, tiek grynai valgymo sutrikimams skirtas psichoterapijas, tiek perskaičiusi daugybę prichoterapeutų rekomenduotų knygų. Tai galiu iškart pasakyti, kad pašnekovė mato tik vieną problemos pusę – persivalgymus, kita yra valgymas nepakankamai, badavimas, nevalgymas. Tai yra labai tipiška savarankiškuose valgymo sutrikimų „gydymuose“ (ypač bulimikams, bet ne tik), kai sergantysis nemato abiejų medalių pusių ir pergyvena tik dėl persivalgymų, o ne dėl nevalgymų. Iš straipsnio, atrodo, kad čia jokios priklausomybės nebūta, bet būtą atipiškos nervinės bulimijos (kai nevemiama, bet naudojami kitokie maisto ribojimo ar kalorijų išnaudojimo būdai – sportas, badavimas ir pan.) ir taip pat panašu, kad pašnekovė sutrikimą dar tikriausiai tebeturi, tiesiog jį yra kiek apmažinusi. Matosi, kad labai trūksta moksliškai pagrįstų gyjimui žinių, tad raginčiau Nebegėdai atsargiau tokius straipsnius skelbti ateityje ir atsargiau rinktis pašnekovus. Gal verta kitą sykį būtų pakalbinti Valgymo sutrikimo centro psichologus, terapeutus ar pshichiatrus?

    reply
    • Avatar

      Viktorija Gajauskaitė

      Nebegėdoje yra ir straipsnių (įvairiomis temomis) su specialistais, ir tiesiog „paprastų žmonių“ pasidalinimų – šis balansas, mano galva, reikalingas, nes žmonėms, gyvenantiems su problema (bet jos nepastebintiems ar nepripažįstantiems), truputį lengviau priimti informaciją iš kito „paprasto“ žmogaus – pradžiai pamatyti, kad tu ne vienas, kad ir kitam yra taip, o tai gali būti padrąsinimas žengti kitą žingsnį ir kreiptis į specialistus. Kiekvieno istorija skirtinga, bet panašias patirtis turinčių žmonių išgyvenimai gali būti labai panašūs, ir tas bendrystės jausmas suteikia saugumo. Žinoma, neabejotinai reikalingi ir straipsniai su specialistais – neabejoju, kad tokių Nebegėdoje irgi bus – juk tai tik pati pradžia pradedant kalbėti garsiai apie mitybos sutrikimus.

      reply
  • Avatar

    Modestas

    Man irgi pasireiškia tas nevalingas skrandžio kimšimas, bet man tai kažkiek padeda tvarkyti sveikas maistas, meditacija ir savikontrolė. Aišku nevisada išeina susitvardyti, bet žodžiu. Reikia kopti į kalną ir tiek. 🙂 kristi ir stotis kol pavyks susireguliuoti maistą 🙂 labai plati tema dėl ko taip gali būti, net nežinau ar noriu komentare į tai plėstis, bet ačiū už straipsnį 🙂

    reply
    • Avatar

      Viktorija Gajauskaitė

      Neįprasta tai išgirsti iš vyriškų lūpų, nes (klaidingai) susidaręs įspūdis, kad tik moterys kenčia nuo problemų su maistu. Ačiū už komentarą! 🙂

      reply
  • Avatar

    Sofija

    Toks jausmas lyg tai kazkas pagaliau issake ir uzrase mano gyvenima nuo 16 at 17 m iki pat dabar (36m). O as pati tik visai nesenai supratau kodel mano gyvenimas buvo toks ( turbut is dalies dar ir yra toks) . Pati uzsirakinau savam kampe ir atsisskyriau nuo visu net nuo seimos kad būtu lengviau slepti sita ryjimo košmara, turbut net nesamoningai rinkdavausi niekur nevedancius santykius kad nereiktu isileisti I savo gyvenima, o prie sito dar ir vemimas, … nors po vaiko gimimo situacija keiciasi, vemimas visiskai isnyko, apsirijimas pasitaiko labai retai, o nuolatinis kramtymas pastovus. Prieš pusmeti pradejo augti svoris, stresui sumazejus, istiko panikos priepuolis, nes supratau kad nenoriu gryzti ten kur buvau, pradejau begioti, ir tik per begiojima labai aiskiai pamatčiau kodel taip save įsoliavau, nemylejau, bijojau. Tai visiskai pirmas kartas kai pasidalinau šia paslaptim.

    reply
    • Avatar

      Viktorija Gajauskaitė

      Suprantu Jus. Džiugu, kad išdrįsote apie tai prabilti, nes esu tikra, kad tai yra reikalingas žingsnis į pagalbą sau. Nuoširdžiai linkiu stiprybės!

      reply

Komentuok