Kodėl jie bėgioja? 3 žinomų žmonių patirtys

Nuotraukos: asmeninio archyvo

Gyvename laiku, kai sveikas gyvenimo būdas tapo viena populiariausių temų visame pasaulyje. Nuolat girdime apie sveiką gyvenseną, akyse žaižaruoja tie 10 000 žingsnių (kurių galbūt taip ir nenuėjome, nes visą dieną praleidome biure) ir t.t. Randasi vis daugiau norinčių prisijungti prie masinio sveikatingumo judėjimo ir šiandien itin populiaru bėgioti.

Kartais tam, kad pradėtum bėgioti, reikia ne tik motyvacijos, bet ir kažkokio stumtelėjimo ar įkvėpimo. Norėdami paskatinti įgyvendinti savo naujametinius pasižadėjimus, dalijamės trijų žinomų Lietuvos žmonių bėgiojimo patirtimis, kurios galbūt įkvėps nupūsti dulkes nuo savo sportinių batelių. Apie bėgimą ir kodėl jie tai daro, mums pasakoja fotografė Ugnė Vasyliūtė, tinklaraščio „Nestoras maistas“ kūrėja Ieva Greičiūnaitė ir režisierius Saulius Baradinskas.

„Išbėgu ir palieku viską už savęs, prasivalau galvą ir sielą, gyventi tampa lengviau“

Fotografės Ugnės Vasyliūtės kelionė į bėgimą prasidėjo dar vaikystėje. Bėgioti pradėjusi 5 klasėje mergina itin rimtai tuo užsiiminėjo net šešerius metus. Įdėtas darbas davė vaisių – Ugnei teko ne tik kelis kartus tapti Lietuvos čempione, bet ir atstovauti Lietuvos rinktinei Europoje. Tačiau vėliau bėgiojimą teko palikti nuošalyje, kadangi atsirado naujų veiklų, kurios sudomino labiau nei bėgiojimas miško takeliais.

Vis dėlto, praėjus maždaug 8 metams po paskutinio bėgimo, Ugnė vėl išsitraukė savo bėgimo batelius: „Tiesiog vieną dieną supratau, kad man to labai reikia ir vidury baltos žiemos išbėgau laukan ir nebegalėjau sustoti. Kaip buvo gera vėl tai atrasti, tarsi sugrįžti į save!“ Netrukus Ugnė vėl grįžo į senas vėžes, išsikėlė sau naujų iššūkių (pavyzdžiui, bėgioti nežinomame miške vien tik su žemėlapiu), o galiausiai sudalyvavo ir pirmajame savo maratone.

Nors šiuo metu Ugnė bėgioja rečiau, vis dėlto šį užsiėmimą ji įvardija kaip vaistą, padėjusį pamilti ir priimti save tokią, kokia ji yra. Ilgus kilometrus ji tapatina su savo pačios vidiniais ieškojimais, liūdesiu, nerimu. Žinojimas, kad vienintelė varžovė ji yra pati sau:

Kiekvieną kartą užsidėjus bėgimo batelius aš jau nugaliu save ir visai nesvarbu, nei kiek kilometrų tą dieną nubėgu, nei koks mano vidutinis greitis. Taip pat turiu pripažinti, kad jausmas, jog esu stipri fiziškai, kelia priklausomybę. Kaip nuostabu turėti daug energijos ir jausti, kaip endorfinai susuka galvą!

Pradedantiesiems bėgiotojams Ugnė siūlo pradėti pamažu, nepersistengti. Pirmiausia patartina savo kūną sustiprinti – fotografė tai įgyvendino kardio treniruotėmis, kuriomis užsiimdavo 3-4 kartus per savaitę. Pradėjus bėgioti iš pradžių pataria rinktis minkštą reljefą, pavyzdžiui, miško takelius, parkus. Taip pat svarbu nepamiršti tinkamos avalynės.

Jaučiant, kad trūksta motyvacijos, Ugnė siūlo nenusiminti: „Svarbu nepamiršti, kad būna dienų kai nesibėga, leisti sau pailsėti. Kartais pakeisti maršrutą ir atrasti nematytas savo miesto dalis. Arba pasiimti bėgimo aprangą į kelionę ir šitaip atrasti naują šalį! Įsigyti mielą aprangą, kad norėtųsi ją dažniau apsirengti. Susikurti sau malonius ritualus, susijusius su bėgimu, kad norėtųsi vėl ir vėl išbėgti.“

„Bėgimas lavina ne tik mano kūną, bet ir protą bei emocinę būseną“

Kol kiti randa sau tinkamas priežastis pradėti bėgioti, tinklaraščio „Nestoras maistas“ kūrėją Ievą Greičiūnaitę tuo užsiimti paskatino artimiausių draugų ratas. Nors kelis kartus Ieva bandė bėgioti ir anksčiau, tačiau rimčiau bėgiojimą prisijaukino tik maždaug prieš pusę metų.

Savo sveikais ir skaniais receptais pagarsėjusi Ieva bėgiojimą visų pirmą pasirinko dėl jo naudos fizinei formai bei sveikatai. Tačiau mergina pripažįsta, kad prie šio užsiėmimo ją laiko būtent emociniai pojūčiai:

Nors kol kas man dar nepavyko „išgimdyti“ kokios nors genialios idėjos bėgiojant (žinau, kad kai kuriems taip būna), tačiau ne kartą pavyko pajusti saldų pergalės jausmą nubėgus nusibrėžtą didesnį kilometražą ar pagerinus ankstesnį rezultatą; pavyko nuraminti susikaupusias blogas emocijas, stresą, erzulį; pavyko perklausyti nemažai tinklalaidžių, kurioms ne visada randu laiko dienos ritme.

Ievos manymu, svarbiausia, ką pradedantysis bėgikas turėtų suprasti, tai kad niekada nereikia lyginti savęs su kitais. Svarbu pasirinkti sau tinkamą tempą, nepersistengti. Ieva laikosi šios taisyklės: bėk tokiu tempu, kad tai darydamas galėtum palaikyti pokalbį ir nedustum. Mergina pripažįsta, kad pirmais bėgiojimo kartais ji ir pati darė klaidą pasirinkdama per didelius maršrutus ir tempus, todėl iš pradžių buvo nusprendusi viską mesti. Tik įgijusi daugiau patirties ji prisijaukino šį sportą ir dabar su jauduliu laukia šiltesnių orų.

Nors pradėti bėgioti nebus lengva, svarbu nepamiršti, kad tai galioja ir kitose gyvenimo situacijose. Pradėti kažką naujo visada sunku, tačiau rezultatai dažniausiai būna to verti. Naujiems bėgikams Ieva pataria: „Svarbiausia nepamesti galvos, bėgimo nepaversti kančia ir žingsnelis po žingsnelio jį prisijaukinti.“

„Aš nekenčiu bėgimo, bet dievinu, kaip jis mane verčia jaustis“

Tokiais žodžiais savo asmeninį santykį su bėgimu apibūdina režisierius Saulius Baradinskas. Priežastis, dėl kurios prieš dvejus metus Saulius pradėjo bėgioti reguliariai, gana neįprasta – nemiga. Vis dėlto, bėgiojimas tapo tinkamu vaistu: „Pastebėjau, kad man vis geriau pavyksta užmigti, kad kiekvieną kartą pabėgiojęs jaučiausi geriau ir vis labiau savim didžiuodavausi. Mano ne tiek fizinė, kiek emocinė savijauta pagerėjo, nes aš pradėjau bėgioti su savimi.“ Tačiau režisierius neslepia, kad prisiruošti bėgioti jam vis dar yra sunku. Svarbiausia save motyvuoti, o išbėgus viskas stoja į savo vėžes.

Kaip itin svarbų lūžį bėgiojime Saulius įvardija pernai įveiktą maratoną, kuriam ruošėsi devynis mėnesius. Šio pasirengimo metu jis atsisakė bet kokio alkoholio, taip pat metė rūkyti:

Nubėgti maratoną man buvo tas pats, kas nugalėti save. Aš pats save nustebinau ir supratau, kad nieko gyvenime nėra neįmanomo, o jeigu yra ribos, jos egzistuoja tik mūsų galvoje. Aš savo ribas įveikiau bėgdamas maratoną“ – tokiais žodžiais Saulius apibūdino savo patirtį.

Norėdamas paskatinti nebijoti ir kiekvienam pajusti patirtą euforiją, jis dalinasi citata:

Trisdešimtame kilometre aš galvojau, kad numirsiu. Trisdešimt ketvirtame kilometre aš norėjau numirti. Trisdešimt aštuntame kilometre aš miriau. Keturiasdešimt antrame kilometre aš supratau, kad manęs niekas neužmuš, net mirtis.

Norintiems pradėti bėgioti, Saulius pataria išsikelti sau klausimą – kodėl aš noriu bėgioti? „Svarbu nepamiršti, kad bėgiojimas nėra vien tik paprasta judėjimo išraiška – tai buvimas su savimi. Tai kelionė, kurioje euforija ir kentėjimas sukandus dantis bėga vienas šalia kito. O svarbiausia – nesvarbu kiek tu bėgi, ar 10, ar 15, ar 20 kilometrų. Svarbiausia, kad bėgtum ne nuo savęs, o su savimi“, – įsitikinęs Saulius.

Jei domiesi sveika gyvensena ir įvairiomis praktikomis, o gal dar tik ruošiesi tam, Tau gali patikti šis tekstas:Meditacijos ABC pradedantiesiems

Komentuok

Nebegėda pateikiama informacija ir prekės yra skirtos asmenims vyresniems nei 18 metų.

Jei esate vyresni nei 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir bus saugoma nuo nepilnamečių.

Svetainėje yra naudojami slapukai ("cookies"). Plačiau apie slapukų naudojimą sužinokite čia.