Užaugau tikėdama, kad meilės negalima pasirinkti. Kad tai nuo žmogaus valios visiškai nepriklausanti gaivališka jėga, užklumpanti kada panorėjusi, netikėtai ir dažniausiai ne visai tinkamu gyvenimo metu. Širdžiai neįsakysi – iki šiol sako mano močiutės, o mama apie meilę vyrams kalbėdavo kaip apie buvimą nutrenktai žaibo: kuomet pasaulis staiga nušvinta akinančia šviesa, po akimirkos aptemsta ir staiga viskas nebeatrodo kaip anksčiau. Įsimylėjusioji alksta tos meilės lyg viską nutvieskiančios žaibo šviesos, o jos negavusi – kenčia.

Vliubčyvaja – sako mano giminė apie dažnai įsimylėti linkusias moteris. Tokios gyvena nuolat ar bent kas keliolika metų trankomos nuo jų valios nepriklausomo meilės žaibo. Meilė jų suvokiama kaip fatališka stichija, kuriai reikia pasiduoti, o nepasidavus tenka kentėti.

Tiesa, dažniausiai tenka kentėti abiem atvejais, bet būti vliubčyvaja, anot mano giminės moterų, vis tiek yra neginčijamai geriau, nei būti odnoliūbu.

Odnoliūbas – irgi rusiškas terminas, išvertus reiškiantis „vieną mylintis“, suprask – mylintis tik vieną žmogų, tik vieną kartą. Gerai, jei tas žmogus irgi pamilsta odnoliūbą ir jiedu kartu ilgai ir laimingai nugyvena gyvenimą. Bet remdamasi savo ir savo giminės moterų patirtimi, drįstu tvirtinti, kad odnoliūbams dažnai nepasiseka – jų meilė būna be atsako, arba, dar blogiau – po kelerių ar keliasdešimties metų santuoka subyra. Tuomet vienas iš sutuoktinių po kiek laiko sukuria kitus santykius, galbūt net šeimą, o odnoliūbas likusį laiką kankinasi, dūsauja, liūdi ir ilgisi vienintelės meilės… Gaila man tų odnoliūbų, nors jei atvirai – nelabai aš juos suprantu, nes visą gyvenimą buvau vliubčyvaja.

Jei dar atviriau – to, ką čia rašau, jokiais būdais nereikia priimti rimtai lyg diagnozės – tai tik mano giminės moterų plepalai balkonuose.

Užtat šiandien noriu pakalbėti apie dar vieną mylėjimo rūšį – meilę iš pasirinkimo. Ne fatališką, gaivališką, nuginkluojančią, protą jaukiančią aistrą. Kalbu apie meilę, kurios vertas beveik kiekvienas pasaulio žmogus (išskyrus empatijos neturinčius psichopatus), ir kuri ne ištinka, bet būna sąmoningai, kantriai prišaukiama. Tiesa, prieš dešimtį metų kategoriškai atsisakiau tikėti tokios meilės egzistavimu. Anuomet gyvenau Londone ir geras mano draugas P. netikėtai pakvietė į savo vestuves.
„Vestuvės?!“ stebėjausi. „Tai kiek laiko jūs draugaujate?“
P. nejaukiai pasimuistė. „Aš jos nepažįstu“ atsakė. „Bet mano tėvai pažįsta jos tėvus. Ji bus puiki žmona…“ Suprantate, P. buvo iš Indijos ir nors ilgą laiką svajojo apie santuoką iš meilės, tačiau galiausiai pakluso tradicijai: nuotaką horoskopų pagalba jam parinko šeima.

Paklaustas, ar myli savo būsimą žmoną, P. atsakė: „Kiekvienas žmogus yra vertas meilės… Pamilsiu.

Anuomet nuoširdžiai gailėjau savo draugo P. O dabar stebėdama įsimylėjusias paaugles, tartum aiškiaregė auras, matau tik hormonų audras. Nes tikra meilė yra ne nerimastingoje nežinioje ar pamatysi jį dar kartą. Tikroji meilė yra ne sms žinučių interpretavime. Ir ne už vakarienę sumokėtų pinigų kiekyje. Ne grožyje, nors mylimas žmogus atrodo pats gražiausias. Tikra meilė gali prasidėti visaip – dramatiškai netikėtai, kaip „Sekse ir mieste“, kai Šarlotės vos nepartrenkia taksi automobilis, kuriame sėdi jos būsimas vyras. Arba lėtai ir nuobodžiai, kai po daug metų supranti, kad jau seniai myli savo geriausią draugę.

Tikros ir netikros meilės prasideda panašiai, tačiau tik laikui bėgant paaiškėja jausmų stiprumas. Ir, mano galva, čia nėra jokios magijos – tik kasdienis pasirinkimas mylėti šalia esantį žmogų.

Mylėti jį su trūkumais, su silpnybėmis, priimti jo praeitį ir jo šeimą, gerbti meilės objektą tuo pačiu gerbiant save, o kaskart ištikus sunkumams užuot šaukus: „Next!“, tyliai pasiryžti ir dar pabandyti. Rinktis meilę kaip sielos namų darbus, bet ne kaip rankas ir kojas atimantį hormonų užpiliuką smegenims. Nes hormonai visada išsisklaido. O kai kurie žmonės vis tiek lieka šalia mūsų.

Jokiu būdu nesu už indiškas tėvų suplanuotas santuokas. Mano draugas P. jau daug metų gyvena su žmona, turi sūnų. Ar laimingi – nežinau, nes feisbuko nuotraukose laimingi atrodo visi. Šį tekstą apie meilę kaip pasirinkimą nusprendžiau rašyti ne šiaip sau, bet, kaip jau galite numanyti – Šv. Valentino dienos proga. Mat širdelių šventei artėjant proporcingai daugėja burbančių, kad meilę juk reikia reikšti kasdien, arba priešingai – spontaniškai, ir tik jau ne visų sutartą dieną.

Tačiau man, kaip dviejų vaikų mamai, namų šeimininkei, prieš šešerius metus ištekėjusiai už vyro, kurį anuomet pažinojau vos kelis mėnesius ir iki šiol kasdien sąmoningai pasirenkančiai jį mylėti – man ši diena yra kaip tik.

Nes pasirinkus meilę labai gera, kai kažkas už tave išrenka ir tą ypatingą dieną, kurią reikia eiti į restoraną, kiną, parką ir bučiuotis – iš pradžių gi todėl, kad reikia, o po kelių sekundžių – todėl, kad nuo bučinio svaigsta galva.

Linkiu rinktis meilę. Visada meilę. Tą, kurią nešiojamės viduje kaip savo sielos esmę.

Kitą Vaivos tekstą gali rasti čia: Vaiva Rykštaitė. Vulva, varpa ir kiti žodžiai, kuriuos taip pat turi žinoti jūsų vaikas